Naujausios
Velniukas
Sėdi geroji trijų metukų dukrytė ir gražiai žaidžia. Staiga – tap tap tap tap velniukas. Toks su kanopytėmis, trumpomis kelnytėmis ant šleikučių (petnešėlių). Atsistojo prieš ją, krapšto nosytę ir sako: „Ugnyt, Ugnyt, būkim draugai“. Ugnytė atsako: „Negaliu, man mamytė neleidžia“. „Ui, kokia tu nedraugiška“,- sako velniukas ir tap tap tap tap nubėga. Vėl sėdi dukrytė ir gražiai žaidžia. Vėl tas pats velniukas tap tap tap tap atbėga ir sako: „Ugnyt, Ugnyt, imkime žirklutes, eiva tėvelio popieriukų karpyti“. „Negalima, man mamytė neleidžia“. „Ui, kokia tu nedraugiška“,- sako velniukas ir nubėga. Valgo Ugnytė košytę, o velniukas vėl šalia: „Ugnyt, Ugnyt, padrabstykime košytę“. „Negaliu, man mamytė neleidžia“,- atsako geroji dukrytė. Velniukas tap tap tap tap šalin.
Tam velniukui kiauliukui nesiseka su geromis mergytėmis.
Katinėlio tėveliai
Įsigijome katinėlį, tiksliau katytę. Plėmuotą juoda su balta. Vaikučiams baisiai malonus žvėriukas, dūksta toks kvailiukas, meilus. O kas jo tėveliai? Ugnytė ir Vytis pareiškė: “Mes – katinėlio tėveliai!”. Taip mudu su Virginija įsigijome anūką, tapome seneliais: dieduku ir babūne. Vėliau visi katiniški keturkojai, apsilankantys namučiuose, jau būdavo mūsų anūkai.
1985
Prisiūta kaltė
Pusbrolis Kęstutis, tetos Aldonos sūnelis pasakojo, kaip milicininkai jam „prisiuvo“ kaltę.
Ėjo jie penkiese, paaugliai, tuščiu Palangos pliažu. Žmonių aplink nebuvo, pavakarys. Iš priekio sliūkino kažkokia porelė – akiniuotas škietas su „Spidola“ (latvių gamybos nešiojama radijyte) su pana, įsikibusia jam į rankovę. Kai jie suartėjo, tas škietas ėmė prie vaikinų kabinėtis, visaip juos užgaulioti, stumdytis. Tie nutarė jį truputį pamokyti, kad nebūtų toks naglas. Nuėmė jam akinius, porą kartų įspyrė į šikną.
Pana iš pradžių klykė, kaip skerdžiama, o paskui kažkur dingo. Vaikinai tą škietą truputį pamokė. Kad jis atšaltų ir labai nesikarščiuotų – įmetė į vandenį. „Spidolą“ iš pradžių norėjo sau pasiimti, tačiau vėliau taip pat įmetė į jūrą. Kai jie ėjo iš pliažo, juos užklupo milicininkai su ta klykiančia pana. Tai ji atvedė mentus. Chebra išsilakstė, o Kęstutį ir dar vieną – pagavo, nuvežė į cypę, visą naktį uždarę pralaikė. Ryte privertė išduoti draugus, po to – visur tampė.
O kiek skausmo tetai Aldonai!
1979
Sapnas
Sapnuoju: stoviu valgykloje. Eilėje. Su aliuminiu padėklu. Daužytu, lankstytu, daug ko mačiusiu. Valgykla, kaip visos. Kompoto stiklinę pasiėmiau, dairausi ko nors antro. Žvilgt į kaimyną. Nepatikėsite, po manęs – L. I. Brežnevas, TSRS vadovas! Truputį už mane mažesnis, vešliais antakiais, rūsčiai ir reikliai žvelgia į mane. Taip pat su aliuminiu padėklu stovi. Pajutau savyje pataikūno prigimtį. Parodžiau jam, kad jį praleidžiu be eilės. Valstybės vadovas nepasinaudojo mano pasiūlymu. Nusisuko lėkščių link. Mačiau jo kilnų, išmintingą profilį.
1982
Suvenyrai iš Maskvos
Grįžo bendradarbės iš Maskvos. Nedaug ko parvežė, nes ypatingai ko nors Maskvoje nebuvo. Stefutė kiekvienam padalino ant standaus kreidinio popieriaus atspausdintą retušuotą ir nudailintą L. Brežnevo portretuką. Visiems tokie suvenyrai patiko, ir šypsojomės, ir šaipėmės.
Genialus atsakymas
Man atvykus dirbti, miesto vyr. architektas Povilas Marengolcas pasakojo ideologinę kvailystę. Jo, ar mano primtako, tuometinio vyr. dailininko A. Varno leidimu, Šiaulių Pergalės aikštėje komunalininkai ėmė ir nudažė špižines šiukšlių dėžes raudona spalva. Girdi, ta spalva gerai dera prie raudonų plytų skalda išbarstytų aikštės takų. Netrukus į miesto KP komitetą atėjo brandus tarybinis skundas: „Raudona spalva – mūsų vėliavos spalva, tai revoliucijos spalva, tai didingų mūsų liaudies pasiekimų spalva, ji kraujo, pralieto už mūsų laisvę spalva. Kaip galima šiukšių dėžes dažyti raudonai? Tai – politinė provokacija, antitarybiškumas“.
Į skundą atsakė pats Povilas Marengolcas: „Informuojame, kad aikštės šiukšlių dėžės nudažytos ne raudona, o oranžine spalva“. Išvertus į normalią kalbą tai reiškė: „Esi pats durnas, daltonike, tu...“
Miesto partijos komitetas vyr. architekto atsakymu taip pat buvo patenkintas, kad nebereikėjo leistis į kvailus ilgus politinius išvedžiojimus.
1973
