Naujausios
–-
Moteris padarė mane laimingu
Sėdžiu bufete už staliuko ir visa burna šypsausi: “Šiandien viena moteris mane padarė laimingu!” Staliuko kaimynes žinutė sudomina, nes visos moteriškės neabejingos tokiems klausimams: „Kas ji? Kaip ji?...“ Padaręs pauzę, kad būtų svariau, paaiškinu: „Tai – mano viršininkė. Šiandien ji neatėjo į darbą…“
1985
–-
Baisus nelaimėlis
Grįžtu liūdnas ir pavargęs namo. Velku klyną žeme. Viršininkė buvo durna, neteisingai nuskaudė. Širdyje pikta, pikta. Laiptinės aikštelėje stovi trejetas „chronių”, plaukuotų, girtų. Su neapykanta jiems smogiu žvilgsniu. Tie sureaguoja, agresyviai išsižioja: „Tu, ką, bl...?!. Į snukį nori?!“. „Jopt..., – pratrūkstu visa gerkle, – negana to, kad mane darbe visi kruša, dar ir namo negaliu pareiti!!!” Chroniai, nesitikėję tokios reakcijos, sprunka iš laiptinės žemyn. Tokio nelaimingo jie dar nebuvo sutikę.
1987
––
Apie mano viršininkę
Pavėlavau į darbą dešimt minučių. Kviečiasi boba ir liepia rašyti pasiaiškinimą. Sėdu ir rašau:
„Vakar žmona parnešė silkės. Šiandien, ryte atsikėliau anksčiau, kad nepavėluočiau į darbą. Pusryčiams suvalgiau tos silkės. Kol nuėjau į darbą – sutriko viduriai, todėl bene ketvirtį valandos išbuvau tualete. Tokioje būklėje norėjau Jums prisistatyti, nors labai drovėjausi... Daugiau taip nedarysiu.“ Boba pasiaiškinimą perskaito, sudrasko rašinį ir išvaro iš kabineto.
Paguoda Rimai – eilėraštis
Viršininkė prieš Naujuosius metus liepė mano laborantei Rimai gražiu šriftu užrašyti sveikinimus, ar dar kažkokį su šriftu susijusį darbą padaryti. Pažadėjo ant švenčių parūpinti paketą, t. y. tarpininkauti, kad ji nusipirktų stiklinę žirnelių. Rimai tai buvo labai svarbu. Deja, kai priartėjo šventės, viršininkė ne tik kad nevykdė savo pažado, bet dar Rimai atskaitė pamokslą už įžūlumą, kaip ji drįso jos pažadus priminti?
Man atėjus į darbą, kabinete apsiašarojusi sėdėjo Rima. Suskambėjo skambutis, tai viršininkė mane kvietė pas save. Išbarė, kad mano darbuotoja drįso jai „akis draskyti”: „ji – tavo darbuotoja, tai tu ir rūpinkis jos paketais, džiaukis, kad pats gauni, nors tau irgi nepriklausytų...“. Grįžus kabinetan pagailo Rimos, jos naujametinių svajonių paketo su bulgariškų žirnelių puslitriu. Kaip ją paguosti? Parašyti eilėraštį?
Parašiau: „RIMOS TRAGEDIJOS“
Ko čia Rima sėdi,
Ko nemyli dėdės?
Ko čia gailiai dūsauji,
Kas čia per tragedijos?
Ką, paketo trūksta?
Nėra įkvėpimo?
Ko čia gailiai dūsauji,
Skundiesi likimu?
Visko gausi sočiai,
Pertekliuje plauksi,
Duos komandą šefui -
iš gerklės ištrauks jis.
Ir batus, ir paltą,
Tyro jausmo dozę,
Slojiką žirnelių...
Va, eiles išdrožiau.
Aš užjaust nemoku,
Niekas nemokino,
Šok, kaip kad aš šoku -
Visas patarimas.
Sunkiai girgžda ratai,
Mat vežime sėdi,
Muzika kaip griežia,
Taip ir giesmę giedi...
Užstalės talentas
Tarnybos kasdienybė atskleidė dar Dailės institute atsiradusį talentą, kad galiu įdomiai organizuoti užstalių pobūvius, architektūros valdybos gimtadienius. Pamenu, kaip dainuodavau ir lūpomis grodavau „Karo laivą „Antanas Prezidentas Smetona“, o įkaušęs miesto vyr. inžinierius Jonas Vencius marširuodavo aplink stalą. Kaip drg. Zigmui Kavaliauskui, jo jubiliejaus proga, užsakėme pagaminti tortą – mūro imitaciją su tuštuma viduryje. Toje tuštumoje įdėjau akmenį, kad drg. Kavaliauskas negalvotų, kad jam skirtąjį nešiojamės užantyje. Ir pan... Ir pan... Reikia – pianinu ar lūpine armonikėle pagroju. Reikia – parašau eiles, joms dar melodiją sukuriu (kartoju: muziką originalią sukuriu, ne pritaikau).
Vaje, tuomet dar nežinojau, kad neverta savo perlų mėtyti kiaul...
Užstalių pareiga
Taip užstalės man tapo alinančia tarnybine pareiga, darbu. Atvažiuoja kokia plerza iš Leningrado ar susisukusi buhalterė iš Vilniaus – tu, Viliau, ją užimk, ji labai svarbi. Tekdavo jas cackinti po kelias dienas, organizuoti suomiškas pirteles, kur, tiesa sakant, nieko įdomaus ir nebūdavo. Ponėkai, ar tos atvykėlės bobos relaksuoja, užstalėje sočiai kikena, nesuprasdamos, kad man – tai sunkus darbas, kurį atlieku nestenėdamas, sąžiningai, naiviai galvodamas, kad tai – Lietuvos labui.
Man, abstinentui, tekdavo jas girdyti. Aplink jas šokinėti, jas šokdinti tol, kol kartą teko parašyti net tarnybinį pasiaiškinimą, kodėl iš pirtelės išėjau anksčiau, ir palikau kompaniją be linksmuolio... Tas vėl mane atvedė į protą – Viliau, mėtai savo perlus...
Nekenčiau svečių ir delegacijų
Ilgam tą neapykantą manyje įskiepijo mano pareigybė. Atvažiuoja kokia nors delegacija iš Vilniaus, Maskvos, Novosibirsko ar Akmenės, valdžia užkrauna mane juos vedžioti. Aš neriuosi iš kailio, kad jiems būtų įdomu. Bajeruoju, dainuoju, legendas pasakoju... Svečiai sužavėti. Raportuoja valdžiai, koks aš įdomus, koks entuziastas. Daro meškos paslaugą. Aš gaunu ne padėkų, o vien naujų delegacijų.
Tol nesupratau, kas per velnio karusėlė mane suka, kol per langą atsitiktinai nepamačiau ironiško savo viršininkės auksinių dantų blizgesio. Tik tuomet supratau, kad jie mane išnaudoja, alina, apsimetinėja: „Mes galvojome, Viliau, kad tau labai patinka ekskursijas vedžioti, svečiai tvirtina, kad geresnio gido gyvenime nematė...“
Nuo to laiko, kai į ekskursijas pradėjau žiūrėti pro tarnybinę prizmę, jų sumažėjo iki minimumo. Na, nebent svarų deputatą drg. Šokiną, iš TSRS Ministrų Tarybos. Na, nebent kokią drg. Diržinskaitę iš LKP Centro Komineto, ar tipinę pindą – kokią nors drg. činčibieraitę, iš LTSR Ministrų Tarybos...
Profesinės traumos?
Deja, iki šiol man tas pats – kam reikia, kas paprašo, tą vedžioju. Pasakoju akių žiburiukams: jei dega – degu, jei abejingi – žiovauju kartu. Ir užstalių labai nemėgstu, nes esu įskiepytas visam likusiam gyvenimui. Jei negaliu išvengti, stengiuosi sėdėti tyliai, tyliai. Ir vėl negerai, nes tik užstalėse galima sutvarkyti daug gerų verslo dalykų. Taip pasidariau užstalės invalidu. Profesinė trauma, taip sakant...
Kaip gaila, kad ne vieną tarnybinį pasiaiškinimą – mano puikius satyros kūrinėlius, kartu su kitomis architektūros skyriaus kabinetinio palikimo atliekomis, viršininkė sudegino, išeidama iš pareigų.
Užtat likimas manyje įskiepijo dar vieną poeto-archyvaro savybę – savo dienoraščiuose aprašyti tas Šiaulių asmenybes, kurios sistematingai žlugdė tiek kūrybines iniciatyvas, tiek kitų menininkų biografijas. Sukauptiv meno tarybų protokolus, su „skepticizmais“ bei diletantiškais sprendimais. Pagarsinti tas garsias pavardes Šiaulių valdininkijos pasiekimuose, tą informaciją palikti ainiams valstybiniuose archyvuose.
Štai kodėl esu panašus į kiškį ar zuikį.
