Pradėtas, bet neužbaigtas dienoraštis (6)

Asmeninė nuotr.
Bulvaro projekto detalės.

Stigmos – mane Dievas mylėjo! Stigmos – Dievo dovana.

Jomis buvau pažymėtas Vilniaus gatvės projektavimo metu, kai Komprojektas prastai projektavo antrąją dalį. Prie šių ženklų atsiradimo prisidėjo ir miesto vyr. architektės, mano tiesioginės viršininkės išdavystė, kuri, slaptai pasirašiusi projektinį suderinimą, dar ilgą laiką tikino, kad ji mano pusėje, kad ji tebekovoja kartu...

Mamytė seminare

Linksmas nesusipratimas įvyko mano improvizuoto kūrybinio seminaro metu. Vasarą, išleidęs šeimą į Palangą gyventi pas tetą Aldoną, pasiėmiau tris-keturis studenčiukus iš „pieštukų“ (ŠU piešimo braižybos specialybės) ir, kartu su Igoriu Gaidamovičiumi, prižiūrimi arch. Šileikos, kurpėme Vilniaus gatvės bulvaro alternatyvų pasiūlymą. Butas buvo ideali tam vieta. Langai atlapoti, skersvėjai laksto. Mes patys, tik su šortais, braižome, klijuojame nuo devynių ryto. Išsiuntėme vieną iš merginų nupirkti pomidorų ir grietinės.

Staiga žiūriu – mamytė stovi tarpduryje: “Nelaukei, Vileli? Kur vaikučiai, Virgutė?” “Palangoje” “O ką pats darai?” – reiklus mamytės žvilgsnis krypsta buto gilyn, kur girdi kažką krutant. Staiga atsiveria durys su mūsų gražuole, kurią siuntėme pomidorų. Toji sustoja tarpduryje su sietka ir raudona šypsena: sodriai dažyta burna, juodi palaidi plaukai, trumpas skeltas sijonukas ir, o siaube, su juodo tinklo kojinėmis! Mamytė kad suklyks: “Viliau!.. Viliau!.. Tai tu taip dirbi!?” Aš krentu iš juoko. Iškišo nosis Šileika su Igoriu. Kitos dvi padėjėjos išsprogdino akis.

Mamytė pasijuto nepatogiai. Ji pasisveikino su visais ir mandagiai pareiškė, kad jos pareiga prižiūrėti sūnų... Pamenu, kad, kai paprašiau tos gražuolės „panegrauti“ ir sekmadienį, toji atsisakė. Sukaupė visą sarkazmo dozę ir tyliai ištarė: “Aš, suprantat, dar ir mamą turiu”. Taip ji liko mums “ta pana, kur mamą turi.” Užmiršau tos gražuolės vardą. Ji dabar dirba firmoje, gaminančioje antspaudus. .

Suprask ir mus...

Vykdomajame pirmininkas peržiūrėjęs mūsų paruoštus alternatyvius projektus, palingavo galvą: „Tavo pasiūlymai visais atvejais geresni už Komprojekto, tačiau suprask ir mus. Jiems, t.y. oficialiai valstybinei projektavimo įstaigai, jau sukišome per 35 tūkstančių rublių, gi tu su savais projektais visą jų darbą darai nereikalingą. Pinigai jau išnaudoti algoms ir bendrai... Nieko nepadarysi, teks vykdyti jų architektūrinį variantą. O gatvės įrangą, suoliukus, šviestuvus Komprojektas galėtų panaudoti jūsų...“

Apie stigmas

Pirmą kartą pajutau jų buvimą, atsitiktinai perjunginėdamas greičių svirtelę „žiguliuke“. Aptakus svirtelės bumbulas, toks slidžiai malonus delnui, juk negalėjo delne sumušti kraujuojančių pūslių..? Iš tiesų: delno centre, kur sueina visos linijos, buvo atvira, neskaudanti, gal truputį niežtinti žaizdelė, kokių 20 kapeikų dydžio. Tarytum kažkokia odos erozijos rūšis, smulkiai suskeldėjusi, pro mikroplyšiukus besisunkiančia limfa, kai kada kraujuojanti.

Tą patį požymį turėjo ir kairysis delnas. Tik po gero mėnesio supratau, jog tai stigmos – šventas Kristaus nukryžiavimo kančios ženklas, kuriais Dievas pažymėdavo kai kuriuos šventuosius: Šv. Joną Nepomuką, berods Šv. Roką ir viduramžių vienuolius asketus, savo celėse iki išsekimo medituodavusius Kristui. Katalikybės sampratoje – tai Dievo ženklas, jo apdovanojimas. Tokie apdovanotieji buvo gerbiami, minimi, statomi pavyzdžiu, skelbiami šventaisiais.

Nesu šventasis, todėl šią Dievo dovaną įvertinau iš materialistinių pozicijų: tokios opos gali atsirasti nuo ilgalaikės dvasinių jėgų įtampos, nuo nervų kažkas ten pasidaro, o delnuose atsiranda opos. Taip būdavo ir viduramžiais: kontempliuojantys asketai pervargindavo nervų sistemą ir atsiverdavo stigmos, kurias tamsybininkai priskirdavo Dievui. O aš, kche!, vyr architektei Šumskienei!..

Jei stigmos – nervinės įtampos padarinys, kaip tvirtindavo ateistai ir materialistai, man, marksistui-leninistui, vis dėlto buvo neaišku, kodėl jos atsiveria ant delno, o ne ant uodegos? Anuometinės stigmos, ar psichologinė įtampa visam laikui pakeitė mano akių išraišką. Dabar ne kiekvienas atlaiko mano akių žvilgsnį – tai irgi to ženklo pasekmė, net į savuosius vaikučius nebemoku meiliai pažvelgti.

Netikėtai įsigijau „gėdingą“ galimybę tyliai savimi didžiuotis: va, koks aš išskirtinis, va, kaip mane Dievas apdovanojo, va, koks aš nepaprastas... Kodėl „gėdingą“? Todėl, kad Dievas, tuo turtu mane apdovanojęs, mano savimylą, kurios ir dabar visai man nereikia, paliko manyje. Fe!

––-

Beje, stigmos netrukdė toliau būti jų vergu, vertė gyventi kryptingai: „Viliau, nebūk savanaudis! Viliau – Tėvynė viršum visko! Mano sveikata, veikla ir žinios – tau, Lietuva!“.

Beje, pirmąjį nepriklausomybės dešimtmetį, kai vokiškos reklamos įmonės „Neuwerbung“ vadovas Ditmaras Nojus, mane padaręs savo atstovu Lietuvoje, dėstė komercinius pamokymus, jo išsireiškimą: “Sąžiningu būti – ekonomiškai prasminga, her Puronai,“, priėmiau, kaip stigmų legalizavimą biznyje. Manau, kad tai leido atsilaikyti prieš milžinišką konkurenciją reklamos rinkoje, nebankrutuoti tuomet, kai didesnė diletantų dalis žlugdavo. Leido ir dabar būti švariu ir sąžiningu aplinkai ir sau.

Stigmos nunyko už dešimtmečio, taip pat nelauktai, kaip ir pasirodė. Gaila, kad tuomet nesusipratau jų nusifotografuoti...

1995 m.