Pradėtas, bet neužbaigtas dienoraštis (3)

Asmeninė nuotr.
Vilius Puronas.
Žmogus, kai pasensta arba išpendėja, sėda už stalo ir, turėdamas laisvo laiko marias, rašo memuarus. Pasaulis tik tada sužino, kokia šviesi, protinga asmenybė visą laiką puošė aplinką, kokios kilnios mintys ir sprendimai lydėjo memuarų autorių vingiuotame gyvenimo kelyje. Deja, tuomet tie memuarai dažniausia būna nebeaktualūs, atsiduoda pelėsiais, seneliokiška didaktika bei falšyvu dekoru.

Žmogus, kai pasensta arba išpendėja, sėda už stalo ir, turėdamas laisvo laiko marias, rašo memuarus. Pasaulis tik tada sužino, kokia šviesi, protinga asmenybė visą laiką puošė aplinką, kokios kilnios mintys ir sprendimai lydėjo memuarų autorių vingiuotame gyvenimo kelyje. Deja, tuomet tie memuarai dažniausia būna nebeaktualūs, atsiduoda pelėsiais, seneliokiška didaktika bei falšyvu dekoru.

Niekada negalvojau, kad gyvenimas mane pridaigins Šiauliuose. Kai 1973 rudenį iš Vilniaus atvykau į Šiaulius dirbti miesto vyr. dailininku, miesto visai nepažinojau, iki tol jame net nebuvau lankęsis. Seniai, seniai, važiuojant į Palangą, tėveliai trumpam buvo užsukę į Švietimo skyrių, kuris buvo Vilniaus gatvėje, kur dabar Parodų rūmai, kiek atitolęs nuo gatvės – tai ir visi atsiminimais apie Šiaulius.

Taigi, tiesiai „į darbą“ vykau nuo geležinkelio stoties, pasiklausinėdamas žmonių, orientuodamasis į bažnyčios bokštą. Priėjęs Pergalės aikštę, tiesiu žingsniu nudrožiau link politechnikumo, galvodamas, kad tai – valdžios rūmai, vykdomasis. Politechnikume parodė, kur mano pastatas. Vykdomajame, pirmame aukšte buvo vyr. architekto būstinė. Kabinetas buvo truputį praviras. Pasibarbenau, atidariau, įėjau.

Būsimas mano vadovas, tuometinis Šiaulių miesto architektas Povilas Marengolcas klūpojo už rašomojo stalo ir kuitėsi priestalio stalčiuje. Plikas, žilas, liesas, ilganosis. Prisistačiau. Jis patvirtino, kad manęs laukė, paklausė, ar aš mieste turiu pažįstamų. Neturėjau. Ėmė skųstis, kad čia ne darbas, o pragaras, kad prie anos valdžios buvo geriau, ramiau, o dabar liepia viską daryti, kas nepriklauso. Tai, kad užtikau jį vieną, tiesiog sutapimas, čia kasdien pragaras, jis vos beišgali... Bandė bajeruoti, bet bajeriukai man pasirodė lėkšti, žemo lygio…

Pirmoji nakvynė Šiauliuose. Kurį laiką kažkam skambino dėl mano nakvynės. Sutarė su „turizmo viešbučiu“ Kalnelyje, Rygos gatvėje, kad mane patalpins, kol atsilaisvins VK buhalterės Gleznerienės butas Broniaus Grigo (dabar Šalkausko) gatvėje. Ji šiomis dienomis išvažiuoja į Izraelį. Buto vieta labai gera, netoli darbo…

Tame valdiškame viešbutyje, kambaryje, buvau patalpintas ne vienas, ten nakvojo Vaclovas Vingras, taip pat čia atsidūręs miesto vadovų rūpesčiu. Šnekėjomės šaltokai. Jis, kaip ir aš, buvo numatęs Šiauliuose būti trumpam, jis buvo skirtas žymiai didesniam miestui. Nesakiau, kad man jau paruoštas butas, kadangi aš taip pat „buvau skirtas didesniam skrydžiui“. Gyvenimas parodė, kad dėl tų skrydžių klydome abu.

Linoleumas. Apsilankiau savo būsimajame bute Grigo gatvėje. Man paskyrė dažytojais tokiuos Butkų su Butkiene, kad man išdažytų butą. Butas buvo iškraustytas, o nebegyventojai Gleznerienė su Glezneriu sėdėjo ant palangės. Kai jie sužinojo, kad aš gyvensiu čia, tuojau pat pasisiūlė palikti nuosavą linoleumą, kuriuo buvo išklotos grindys. Linoleumas buvo nunešiotas, per sandūras sulūžęs. Žinoma, už jį reikės susimokėti. Mandagiai atsisakiau, savo mintyse priperėjęs antsemitinių minčių, apibendrinusių komercinį pasiūlymą.

Kiek vėliau ponia Marengolcienė kažkokioje užstalėje labai gerai parodijavo Gleznerienę. Taip mano aukso fonde atsirado šiaulietiškas anekdotas apie “bledę Vandą”, kuri turėjo butą su bendra virtuve, tačiau nenorėjo persikraustyti į „Taškentą“, o drg. Jurgelevičius jai, kaip veteranei, centre naujo buto nebedavė...

1973 m.