PRADĖTAS, BET NEUŽBAIGTAS DIENORAŠTIS (1)

Asmeninio albumo nuotr.
Vilius Puronas.

Gailiuosi, kad neėmiau plunksnos anksčiau...

Mano išmintingas aini, adresuoju Tau šį dienraštį. Noriu, kad prabėgus dar vienam civilizuotos žmonijos šimtmečiui, iš savos išminties lobyno pažvelgtumei į manąją epochą. Mes – tai tu. Mes – toji tavos epochos užuomazga, kurios mes nematome, bet juntame. Mes juntame kažkokio tai lūžio ribą, nesąmoningai pulsuojame darbštumu ir ateities neviltimi. Mes – tavo planetos praeitis.

Mes – tai mano šeima, tai – šiauliečiai, tai – lietuviai, tai – Tarybų Sąjungos piliečiai, tai – XX amžiaus pabaigos žmonės...

Kasdieną mes gyvename intensyvų ir nervingą gyvenimą, tačiau tu jo niekur nerasi aprašyto. Laikraščiai spausdina tik „suderintąją statistiką“, nes tikroji slepiama. Laikraščiai spausdina tik oficialiai leidžiamą pompastiką – tikrosios mes nežinome. Ji kita, sunkiai žodžiais išreiškiama. Mūsų tikrasis kasdienis gyvenimas taip pat kitoks, ne laikraštinis ir ne statistinis.

Rašau bene 11-tąjį dienoraščio tomą. Keista, kad per tiek metų taip mažai pakitau dvasioje. Liko tas pats charakteris, skonio, jausmo supratimas. Vienuoliktieji metai, kaip sėdžiu Šiaulių miesto vyr. dailininko poste. Aš tapau savo epochos dvasinės išraiškos dalele: mano kabinete ir kasdienybėje kaip niekur kitur atsispindi šiandieninės Lietuvos dvasinės problemos. Aš – ir Tarybų valdžia, aš – ir Lietuvos kūrėjas (bent tokiu noriu būti). Per mano kabinetą pralekia miesto ir respublikos kūrybinis elitas bei meno satelitai. Per mano kabinetą prabirbia ir respublikinio mastelio aistros, ir valdininkiškos provincijos komiškos kasdienybės...

Gailiuosi, kad neėmiau plunksnos anksčiau. Vis tiktai 1974–1983 metai Šiauliams atnešė nemažai, su viena ar kita problema buvau tiesiogiai susijęs. Gaila, kad į nebūtį nulėkė mintys ir aistros plazdėję kuriant pirmąjį pėsčiųjų bulvarą, diegiant meninio vaizdo supratimą, tyliai įskiepijant savas tradicijas. Tai buvo geri ir šaunūs metai. Jais gyvenau, visi gyvenome ateitimi – ypač tie, kurie pirmą kartą pajuto savo vertę kažką sukurdami visiems... Tai buvo aiškus periodas – miestą svarbu buvo padaryti savitu, įdomiu. Buvo svarbu šiauliečiuose uždegti patriotizmo gimtinei sąvoką.

(Hm, „tarybinis patriotizmas“... Manasis aini, ši sąvoka, deja, labai miglota, nes 66 metus – t. y. nuo 1917 metų, valstybinis aparatas ją skiepija taip primityviai bei valdiškai, kad tikiu, jog ir tavojoje epochoje biurokratinis aparatas tebeskiepys ją toliau, jeigu neatsitiks visuomeninių kataklizmų,.. Žinia, jei mus, mažąsias tautas nutautins, tos sąvokos nebereikės suvokti ir tu, kaip ideologiškai paruoštas mokslininkas, naudodamasis žodynu, su atlaidžia šypsena žiūrėsi į šias lietuviškas eilutes, iš aukšto vertindamas mano neviltį ir primityvias aistras).

Galbūt dabartiniai metai – būsimo lūžio Šiauliuose metai? Baigiama projektuoti miesto centre jaunimo kultūrinė zona. Kiek tuščių aistrų bei primityvių problemų šiuo metu sukasi apie ją. Netrukus jos bus mirę, išvarginusios ir ištampiusios mūsų centrines nervų sistemas. Jas pakeis bulvaro tęsinys, materializuotas betone ir metale, kaip mūsų epochos techninės, architektūrinės, dvasinės ir provincialiosios kultūros kūrinys.

Netrukus, t. y. 1986-aisiais metais, Šiauliai švęs savo garsųjį jubiliejų – 750 metų. (Tai – savotiška gimimo diena, savotiškas brandos pažymėjimo laiptukas, tikrumoje – legali priedanga, o gal tiksliau, skylė, pro kurią bus galima žvilgtelėti į savo praeitį, rūpestingai slepiamą valstybės funkcionierių, tai – galimybė dar kartą priminti savo tautinio ir bendražmogiškojo sąmoningumo esmę, rūpestingai slopinamą su visa tarybinės imperijos potencija.)

Šie metai man – tai naujo principo paieška apipavidalinimo sistemoje. Miestas jau įgijo veidą, tapo savitu. Toliau jis turėtų vystytis ir kurtis solidžios amatų meninės technologijos panaudojimo keliu. Nuo 1980 metų man nepavyksta tai įdiegti. Kam pasiskųsti savo viršininkų trumparegiškumu ar savo diplomatinių sugebėjimų stoka?.. Deja – tik tau, aini...

Pasąmone, kartoju, kažkodėl juntu tai, ką dar 1978-aisiais metais kortomis man išbūrė „ragana“ – „už kelių metų Jums (t. y. man) bus labai, labai sunku.“. „Šventieji“ (taip vadinosi Šiauliuose neseniai „užsiveisę“ jogai) savo laiku irgi tvirtino, kad apie 1984-uosius metus man bus „oi, oi kaip bus sunku, nenorėčiau būti tavo vietoje...“. Nejau ateinantys metai – tai kažkokių kataklizmų nuojautos metai visuomenėje ar asmens gyvenime?

Kaip susigaudyti tame sudėtingame, iš visų pusių slegiamame dvasinių, techninių ir finansinių problemų labirinte? Kam perteikti tuos vaizdus, kuriuos žinau, bet kurie beveik visada nepasiekia aplinkos...? Ar bus jie įdomūs tau, aini, tai, ką matau kasdien? Ar turėsiu talento rašiniu tau būti įdomus ir tikslus?

Pasąmonė paprastai neklysta. Jaučiu potraukį vėl po 12 metų rašyti dienoraštį. Kodėl? Žinau – jei yra potraukis, čiupk jį už ragų ir dirbk! Šis poreikis – ne mada, jis ateina iš vidaus, iš brandos, iš gyvenimo būdo. Jis – tai dar viena mano esmė, mano ir manosios Lietuvos atsakomybė prieš save.

1983 10 25