Naujausios
Prie jūros
Saulkrastus (maždaug 40 kilometrų už Rygos) prieš keletą metų įsidėmėjau pakeliui į Estiją. Pernai atsirado galimybė trumpam apsilankyti, o šiemet – patyrinėti kraštą.
Saulkrastai išsidėstę palei judrų Rygos-Talino plentą ir tęsiasi keliolika kilometrų, tad norint nuo vieno miesto galo nukakti į kitą, prireiks automobilio ar dviračio.
Paplūdimio ilgis – net 17 kilometrų ir tai yra antras pagal ilgį miesto paplūdimys Latvijoje: tęsiasi nuo smėlėtos Lilastės pakrantės iki akmenuoto Zvejniekciemo kranto. Važiuojant judriu keliu, jūra vienoje atkarpoje priartėja visiškai arti – gali pro mašinos langą džiaugtis bangavimu ar saulėlydžiu.
Saulkrastų garsenybė – Baltoji kopa, 18 metrų aukščio smėliu užnešta smiltainio uola ir takas, nuo kurio visu gražumu atsiveria jūra. Į jūrą įtekančią Inčupę vasarą galima perbristi.
Rotonda, apžvalgos aikštelės, suoliukai – ilgas Saulėlydžio takas ragina palydėti saulę.
Sukaupta dviračių istorija
Jekaterinos II liepos, Pėterupės istorinis centras, Neibadės parkas su paminklu paplūdimio įkūrėjui, architektės Martos Stanios palikimas Zvejniekcieme, senosios vilos, bažnyčios, Dviračių muziejus, paplūdimiai, molas – objektai, kuriuos aplankyti siūloma miesto lankstinukuose.
Saulkrastų kurortas suklestėjo XIX amžiaus viduryje, kai buvo pastatyti vasarnamiai, įrengta nauja maudymosi vieta, pavadinta Neubad (Neibadė).
Jekaterinos II liepos auga netoli Baltosios kopos. Imperatorė iš Estijos per Vidžemę į Rygą keliavo 1764 metais. Gražios apylinkės, maudynės suteikusios Jakaterinai II įkvėpimo – neva tai progai pažymėti ir buvo pasodintos liepos.
Saulkrastuose, kaip ir Šiauliuose, veikia Dviračių muziejus. Muziejus privatus, kolekcijos savininkai – Guntis ir Janis Seregins. Čia veikia ir dviračių dirbtuvės bei nuoma.
Kieme sveikinasi Guntis, Janio Seregins sūnus. Jei kyla klausimų apie dviračius ar Saulkrastus – pasirengęs atsakyti, jis čia – vietinis, Saulkrastuose užaugo ne viena Seregins šeimos karta. Latviškas vasaras Guntis praleidžia dviračių dirbtuvėse ir muziejuje.
Kolekciją J. Seregins pradėjo rinkti 1977 metais. Dabar didžiausias dėmesys skiriamas Latvijos dviračių istorijai. Tarpukario Latvijoje dviračių gamyba klestėjo – kokybiškais dviračiais žmonės važinėjo ne vieną dešimtmetį, tad kai J. Seregins pradėjo rinkti kolekciją, kai kurie beveik pusės amžiaus dviračiai tebetarnavo šeimininkams.
Dviračiais latviai didžiuojasi iki šiol: šią savaitę Latvijoje viešėjusiam Prancūzijos prezidentui Emmanueliui Macronui ir jo žmonai Brigitte Macron Latvijos pirmoji pora padovanojo dviračius „Erenpreiss“.
1927 metais įkurta Gustavo Erenpreisso dviračių gamykla garsėjo už Latvijos ribų. Prieš keliolika metų į Guntį kreipėsi G. Erenpreisso brolio Tomo proanūkis, svarstydamas, ar pasiryžti atgaivinti protėvio veiklą. Sulaukęs paskatinimo ir padrąsinimo, atidarė „Erenpreiss“ dviračių restauravimo dirbtuves, jos išaugo į gamyklą.
Kolekcijos pasididžiavimas – vienas iš pirmųjų Latvijoje pagamintų aukštaračių dviračių (1886), dviratis „Coventry“, pagamintas Anglijoje su pirmosiomis pripučiamomis padangomis, dviratis „Safety“ pagamintas pirmojoje, A. Leitners vardo dviračių gamykloje Latvijoje 1888 metais. Unikalus eksponatas – VEF gamyklos sportinių lėktuvų dirbtuvėse pagamintas medinis dviratis, jį sukonstravo garsus aviakonstruktorius Karlis Irbitis.
Muziejuje eksponuojami ne tik dviračiai – viskas, kas susiję su dviračiais, įrengtos ir senovinės dviračių dirbtuvės. Gausioje dviračių gamintojų ženklų kolekcijoje akys aptinka ir Šiaulių „Vairo“ logo.
Guntis rodo surūdijusius seno dviračio rėmus – po kruopštaus darbo kolekciją papildys dar viena vertybė.
Pasikalbame su Gunčiu ir apie aktualijas – koronavirusą. Latvis sako, kad turistinis sezonas šiemet vėlavo, įsibėgėti pradėjo tik liepos pradžioje. Kai kurios kavinės naujo sezono ir nebepradėjo. O lietuvių į Saulkrastus atvyksta mažiau nei į Jūrmalą, Liepoją ar Ventspilį.
Pažinti Saulkrastus minant dviratį – patogu, palei kelią driekiasi dviračių takai.
Kuriuo keliu pasuksi link jūros, rasi paplūdimį – pagal kiekvieno skonį.
Kelias link Mėlynosios vėliavos paplūdimio „Centrs“ veda pro Saulės aikštę, vasarą čia vyksta koncertai, kasmet organizuojamas tarptautinis džiazo festivalis „Saulkrasti Jazz“.
Nusileidus prie jūros, vasarą veikia kavinės, prigulti kviečia mediniai gultai, pajudėti – lauko treniruokliai, žaidimų aikštelės.
Pilvo džiaugsmui Saulkrastų prekeiviai siūlo šviežiai rūkytos žuvies. Kavinių pavadinimai irgi dvelkia jūra ir žvejyba – „Saltwater“ („Sūrus vanduo“), „Mezgls“ („Mazgas“) ar „Balta kapa“ („Balta kopa“). Juk pajūrys.
Apgaubti legendų
Nuo Saulkrastų iki Byrinių pilies – apie 17 kilometrų.
Prie automobilių aikštelės pastatytas stendas su žemėlapiu sufleruoja, kad prireiks bent pusės dienos.
Bilietus parduodanti garbaus amžiaus latvė nori ir pati papasakoti, ką verta pamatyti. Smagiai juokiasi supratusi, kad kažkaip susikalbame chaotišku latviškų, lietuviškų, rusiškų, angliškų, vokiškų žodžių mišiniu.
Byrinių istorija tęsiasi ne vieną šimtmetį, o šiandieniniai neogotikiniai rūmai buvo pastatyti 1860 metais. Augustas von Pistolkoras rūmus ir parką skyrė mylimai žmonai Emilijai fon Herder.
Vandens ir parko apsuptuose rūmuose dabar veikia viešbutis, restoranas. Įspūdingą interjerą galima apžiūrėti užsisakius ekskursiją.
Restorano darbuotoja rekomenduoja paragauti Byrinių pilies ledų. Šokoladinių, imbierinių, braškinių ar rabarbarų.
Kvepia rožynai, lizde, ant pilies kuoro, sukalena lizdą susisukę gandrai. Įdienojusi saulė ir tingus vėjas atneša dvarišką ramybę.
Dvaro žirgyne auginami žirgai, poniai, o narvuose žolę rupšnoja įvairių veislių triušiai – džiaugsmas vaikams.
Byrinių pilies pastatai, parkas, ežerai apipinti pasakojimais – istorija persipina su legendomis. Viena iš jų – meilės. Vieną dieną Byrinių dvarininkai Aleksandras ir Eleonora Pistolkorai sulaukė žinios apie jauniausio sūnaus mirtį: dėl brolio netekties vyresnėlis Erikas paniro į gilų sielvartą. Sunkiausiu metu juo rūpinosi gražuolė sesers tarnaitė.
Kai Erikas pasisakė motinai ketinąs vesti tarnaitę, motina to negalėjo leisti. Ji parašė melagingą žinutę nuo Eriko – esą jis paliekąs pilį ir vesiąs savo luomo merginą. Motina nė neįtarė, kad sūnaus mylimoji jau laukiasi. Neištvėrusi nusivylimo ir gėlos, mergina pasikorė. Erikas nebematė prasmės gyventi ir nusišovė pilies parke. Tai buvo 1912 metų žiemą – bet pasakojimai apie įsimylėjėlius gyvi iki šiol.
Negana to, vienintelė dukra Renate įsimylėjo eigulio sūnų. Ji nepaklausė motinos, paliko namus ir ištekėjo be palaiminimo. Vėliau motina nusileido, palaimino santuoką ir laimingai leido dienas su anūkais.
Šiandien Byrinių parke meilę ošia galingas ąžuolas su jaunavedžių apkabinėtais varpeliais.
Atgijęs vandens bokštas
Restauruotas rūmų vandens bokštas, statytas 1875 metais, viduje slepia siurprizų. Interaktyvūs bokšto modeliai padeda suprasti, kaip pakeliamas vanduo, o po stiklinėmis grindimis atsiveria senasis šulinys.
Antro aukšto aikštelėje vandens garsai ir šviesos žaismas leidžia pasijausti esant įvairiaspalviame šulinyje. Ketvirtasis aukštas – buvęs vandens rezervuaras, iš jo galima užlipti ant bokšto stogo ir pamatyti vėjo rotorių, sparnus bei apžvelgti apylinkes.
Parko takais
Byrinių pilies parko takai sudaro apie 7 kilometrų maršrutą.
Po parką vedžioja žemėlapiai ir rodyklės. Malūno sienos žydi begonijomis, terasa ant vandens sufleruoja esant vasaros kavinę.
Gedulo alėja nuveda prie kažkada buvusio įspūdingo mauzoliejaus – net ir griuvėsiai dvelkia didybe. Pastatytas jis 1814–1819 metais grafo Liudviko Augusto Melino. Jis rūpinęsis statytojais, lepinęs juos dovanomis, kad amžinojo poilsio vieta būtų statoma apgaubta gerų emocijų. Įėjimą į mauzoliejų saugojo žmogaus dydžio angelai.
Takai nuveda prie apgriuvusio Emilijos obelisko, Emilijos alėjos. Jausmus parke ir šiandien skleidžia Meilės sala, Angelų kalva ir angelų skulptūros.
Hanzos mieste
Limbažiai, Hanzos miestas, įsikūrę prie Limbažių ežero.
Miestas ne kartą degintas ir švedų, ir rusų kariaunų.
Limbažių istorinis centras nedidelis, lengvai apeinamas pėsčiomis. Senamiestyje šalia senųjų pastatų stovi XVII amžiuje pastatyta liuteronų bažnyčia, didžiausi (be Rygos) stačiatikių maldos namai Vidžemėje, senoji gaisrinė, rotušė su XVIII pabaigos sienų tapyba.
Šalia – ir Limbažių muziejus bei viduramžių pilies griuvėsiai. Į pilies medinį bokštą galima užlipti.
Staiga aptemęs dangus veja ieškotis pastogės – pakeliui pasitaikę laiptai, pažymėti trimis pasagomis, nuveda į kavinę rūsyje.
Laukti maisto neprailgsta: kavinės interjeras neleidžia nuobodžiauti, tarp arkinių skliautų įrengtas kone senienų muziejus. Meniu irgi nenuobodus: patiekalas „Tiems, kurie nieko nenori“ – 3 eurai.
Prie uolų
Pamatyti uolėtąją Vidžemės pakrantę (Veczemju klintis) – būtina, nors iki mokamos kempingo „Klintis“ automobilių aikštelės tenka 5,2 kilometro dardėti vieškeliu.
Prie pakrantės įsikūręs didžiulis kempingas: pavėsinės, stalai su suolais ir kepsninėmis, staliukai, vietos palapinėms, nameliai, kavinė, restoranas, pirtys, dušai, sporto aikštelės, estrada... Liepos pradžioje, darbo dieną, terorija buvo stebėtinai tuščia, akivaizdu, kad sezonas dėl koronaviruso gerokai vėlavo. Tuštuma glumino, bet džiugino ramybe.
Išraiškingų formų rausvo smiltainio uolų figūras, urvus išskaptavo vėjas ir vanduo. Savo dalį prideda ir žmonių rankos, kai niežti įsirašyti savo vardą.
Virš uolų augantys medžiai – tarsi kabantis miškas. Prie krašto šaknis išskleidęs ir visu liemeniu palinkęs beržas atrodo pasirengęs šuoliui į jūrą.
Rausvos uolos, smėlis, susibėgę ir vieniši akmenys, jūros didybė – būtent šioje pakrantėje buvo filmuojamas filmas „Ilga kelionė per kopas“.
Kojos pačios neša pajūriu. Smėlio ruožą keičia akmenys, už jų vėl smėlynai, vietomis žaliai pasišiaušiantys pajūrio augmenija. Užtenka nedidelio šuolio, kad atsidurtum kitoje smėlį pragraužusios upės pusėje. Kiek tolėliau nuo jūros upė sparčiai platėja.
Pakrantėje vėl veriasi rausva spalva – prasideda dar viena uolų grandinė.
Prie Salacos žiočių
Salacgryvoje, prie naujai įrengtos Salacos upės promenados, nauja ir kavinė. Piceriją atidaręs italas pats kepa picas.
Vakarėjančios saulės blyksniai akina upės paviršių. Priešais akis – platus vanduo, atnaujintos erdvės ir jachtklubas. Į kelionę pajuda nedidukas laivelis.
Ant upės kranto laivus nuo 1925 metų saugo švyturys – pakrantės zona tarp Salacgryvos ir Ainažių buvo laikoma pavojingiausia navigacijai visoje Rygos įlankos pakrantėje.
Salacgryvos istorija – sena, dar 1226 metais dešinėje upės pusėje vyskupas Albertas pastatė riterių pilį. XVII amžiaus pabaigoje stipriai apgriauta pilis galiausiai sunyko. Liko tik juosęs kanalas.
Salacgryvos gyvenimą išjudino Rygos įlankos pakrančių laivyba – laivais į Pernu ir Rygą keliavo įvairios prekės. Salacgryva svarbą prarado, kai XX amžiaus pradžioje jos uostą aplenkė Ainažių uostas.
Šiandien Salacgryva pasirodė keistas buvusio sovietinio miesto su šiuolaikiniais inkliuzais derinys, kai neasfaltuota gyvenamojo rajono gatvė netikėtai prasitęsusia spalvingomis trinkelėmis.
Salacgryvoje sezono metu (nuo rugpjūčio) galima užsisakyti nėgių degustaciją ar ekskursiją, pasakojančią apie nėgių žvejybos amatą.
Ir ne sezono metu akis traukia neįprastas siauras, ilgas medinis „tiltas“ – takišys (užtvara žuvims gaudyti). Nuo jo į vandenį nardinami specialūs bučiai. Senovinis nėgių žvejybos būdas siekia kelis amžius. Tradicija išlaikyta iki šių dienų.
Už Salacgryvos – Ainažiai ir jau – pasienis su Estija.
