Naujausios
Uostas ir kurortas
Šią vasarą Liepoja kalbėjo lietuviškai.
„Žmonių daug, bet palyginus su Palanga, tai beveik tuščia“, – prie gretimo stalelio sėdinti lietuvė praneša naujienas į Lietuvą.
Liepojos paplūdimys erdvus, tad poilsiautojai nesitrina vienas kitam į šonus. O ir Liepoja – trečias pagal dydį Latvijos miestas – turi ką pasiūlyti.
Vėjų karalystė, gintaro šalis, uostas ir kurortas, latviškos muzikos sostinė, liepų šlamesys ir kvapas – visa tai apie Liepoją.
Liepojos himno herojus galima pamatyti Kūrmajos prospekte. Čia valtininkas, varna, telefonininkas ir kiti himne minimi veikėjai virto bronzinėmis skulptūromis.
Liepoją galima pažinti „kaip iš natų“, įžymybes lankant pagal natas, įspaustas šaligatvių plytelėse.
1899 metais Liepojoje pradėjo kursuoti moderniausia to laikotarpio transporto priemonė – elektrinis tramvajus. Tramvajus tebevažiuoja iki šiol.
Liepojos išskirtinumą ir puošnumą liudija įmantrūs mediniai namai, vilos, jugendo stiliaus architektūra. Smagu klaidžioti gatvėmis, skersgatviais ir tiesiog atrasti senuosius statinius ar šiuolaikinius meno kūrinius.
Mieste išsiskiria garsaus architekto Paulo Makso Berči statiniai – ant jo projektuotų pastatų liko lentelių su architekto parašu.
Memorialinė lenta ant Liepojos universiteto pastato liudija, kad šiame pastate veikusioje gimnazijoje 1873–1883 metais mokėsi pirmasis Lenkijos prezidentas Gabrielius Narutavičius.
Kitame pastato kampe 2018 metais pritvirtinta lenta su Lietuvos nepriklausomybės akto signatarų portretais: Stanislovo Narutavičiaus, Jono Smilgevičiaus ir prezidento Aleksandro Stulginskio, kurie taipogi mokėsi Liepojos gimnazijoje.
Liepojos širdimi vadinamoje Rožių aikštėje jau per šimtą metų sodinamos rožės. Žydi ir šiemet.
„Romas dārzs“ – XIX amžiaus prekybos pasažas su vidiniu kiemeliu, kur senojo viešbučio komplekso „Roma“ požeminiuose tuneliuose veikia dailės galerija. Čia – ir viešbutis, restoranas, biurai, parduotuvės.
Zivju gatvėje įkurdinta Latvijos muzikų šlovės alėja, kur garsiausi atlikėjai bronzinėse plokštėse paliko savo delnų įspaudus.
Liepojos dangų bokštais siekia Švč. Trejybės ir Šv. Juozapo katedros, Šv. Onos ir Liuterio bažnyčios. Kiekviena šventovė garsėja savo turtais – vargonais, meno kūriniais ar istorija.
Promenadoje laiką skaičiuoja gintaro laikrodis, netoliese ir koncertų salė „Lielais dzintars“ („Didysis gintaras“) – išskirtinės architektūros ir, žinovų teigimu, išskirtinės akustikos statinys.
Krantinėje švartuojasi laivai – čia ir „Klaipėda“, ir „Kapteinis Grants“ („Kapitonas Grantas“). Paėjėjus pakrante, užrašai skelbia, kad tai jau – karinė, saugoma teritorija – fotografuoti draudžiama.
Kitapus tilto per Prekybos kanalą – Jaunliepaja – Liepojos naujamiestis, XIX amžiaus antros pusės gyvenamasis rajonas darbininkams.
Prekybos kanalas sujungia Liepojos ežerą su jūra. Gaila, kad pritrūksta laiko Liepojos ežerui, 450 metrų lieptui, paukščių stebėjimo bokštams ir 4 kilometrų pėsčiųjų takui.
Prie jūros
Liepojos paplūdimyje iškelta Mėlynoji vėliava – kokybės ženklas. Jei tikėtume reklaminiais bukletais, Liepojos paplūdimio smėlis – balčiausias ir smulkiausias pasaulyje.
Palei jūrą driekiasi didžiulis Pajūrio parkas su kavinukėmis, vaikų žaidimų aikštelėmis, teniso kortais, stadionu, klegesiu, muzika, o vakare – romantiškomis švieselėmis.
Parkas tęsiasi tris kilometrus, išskirtinės jo vietos – koncertinė erdvė „Pūt, vējiņi!“, kur 1964 metais įvyko pirmasis Sovietų sąjungos roko muzikos festivalis „Liepojos gintaras“, Gulbių tvenkinys su saloje architekto P. M. Berči suprojektuota pavėsine, „Vaiduoklių medis“, skirtas legendinei latvių roko grupei „Līvi“.
Iš toli matosi paminklas žuvusiems jūreiviams, žvejams – moters, žvengiančios į jūrą, skulptūra.
Ant postamento 2000 metais pritvirtinta lentelė primena apie 1950 metų balandžio 8 dieną sovietų karinių pajėgų numuštą JAV lėktuvą su dešimčia įgulos narių.
Miesto skoniai
1910 metais statytame Petro turguje prekyba vyksta iki šiol. Rugpjūčio penktadienio rytą turgus pasitinka įprastu įspėjimu: laikytis 2 metrų distancijos.
„Zivju pagrabs“, – rodyklė nukreipia į žuvies prekybos vietą rūsyje.
Nuotaikinga žuvies pardavėja juokiasi paklausta apie nedidukes rūkytas žuvis, ko gero, grundalus. Pati nežino skonio – pirmą kartą tokiomis prekiauja.
Liepojoje netrūksta įdomių kavinių, barų, restoranų. Turizmo informacijos centro darbuotoja pasitikslina: rekomenduoti restoranus ar paprastesnes kavines.
Turistiniame Liepojos žemėlapyje nurodomos 102 nakvynės ir maitinimo vietos.
Restorano „Pastnieka Māja“ („Paštininko namas“) kiemelyje lankytojus įvertina katinas, o valgiaraštis pasakoja paštininko šeimos istoriją, kavinė „Walhalla Wine&Coffe“ patraukia pastato architektūra, netikėta aplinka ir interjeru, alaus rūsyje „Miezis&Co“ barmenas pilsto kelias dešimtis alaus rūšių ir, ko gero, išmano viską apie alų, o nuo grilio baro „CukurFabrik“ terasos Liepoja atsiveria iš aukščiau. Kavinių netrūksta ir prie jūros.
Oficialus Liepojos patiekalas – „Liepājas menciņi“, gaminamas iš rūkytos menkės, bulvių ir svogūnų. Apkepėlė patiekiama moliniame indelyje su užrašytu pavadinimu.
Ryte pirmosios duris atveria kavą, sumuštinius, bandeles siūlančios kepyklėlės. Vakare gyvenimas įsisiūbuoja kvartale netoli promenados. Čia kavinės – su sava dvasia ir sava publika. Skamba džiazas, dzingteli sudaužiami bokalai ar vyno taurės. Lengva, pajūrio vėjo atpūsta atmosfera.
Uždara teritorija atsivėrė
Liepojos uosto šiaurinėje dalyje XIX amžiaus pabaigoje buvo įrengta Rusijos imperijos karinio laivyno bazė. Karuosta – karinis uostas.
Sovietmečiu Karuosta buvo uždara teritorija. Dabar ši Liepojos miesto dalis vis labiau traukia turistus.
Į Karuostą per kanalą veda pasukamas Oskaro Kalpako tiltas – vienas seniausių metalinės konstrukcijos tiltų Latvijoje.
Raudonų plytų pastatai Karuostoje mena caro laikus, tarp jų – 1905 metais pastatytas vandens bokštas, maniežas, kuriame galėjo tilpti 4 tūkstančiai žmonių. Vandens bokštas su senaisiais siurbliais išlikęs, o maniežo didybę mena sienos.
Švento Nikolajaus stačiatikių jūros cerkvės bokštai spindi auksu. Sovietmečiu čia veikė sporto ir kino salė kariams ir jūreiviams.
Ko gero, garsiausias Karuostos objektas – kalėjimas, pritaikytas turistų pramogoms.
Lankstinuke nurodomos priežastys, kodėl būtina pamatyti šį kalėjimą: vienintelis turistams prieinamas karinis kalėjimas Europoje; kalėjimas, kuris pradėjo veikti daugiau nei prieš šimtą metų; kalėjimas, iš kurio niekas nėra pabėgęs.
Už 15 eurų kalėjime siūloma nakvynė – gulėti ant gultų arba geležinėje lovoje, valgyti kalėjimo maistą.
„Jis gali patikti arba nepatikti, tačiau abejingų tikrai neliks“, – žadama kalėjimo lankytojams.
Bet karštą vasaros dieną į kalėjimą nesinori.
Traukia jūra, Šiaurinis molas ir buvę įtvirtinimai su fortų sistema, gynybiniais pylimais, kanalais, patrankų baterijomis, požeminiais praėjimais.
Šiaurinis molas į jūrą tęsiasi beveik du kilometrus. Maždaug pusiaukelyje molas susiaurėja, tampa panašus į uolėtą taką. Čia, ko gero, ir gimsta Liepojos vėjas.
Fortifikacinė baterija numeris 3 ir Šiauriniai fortai – tarsi į jūrą nuslydusios uolos ar pabėgę namai.
Sprendimas išformuoti fortus buvo priimtas dar 1908 metais, dalis gynybinių pabūklų išvežta į Kauną. Iki šių dienų požeminiai masina paklaidžioti.
Vanduo gludina betonines uolas – jų formos, plokštumos įkvepia ne tik fotografus, bet ir dailininkus.
Ant jūros kranto aplink simbolinę laužavietę amžiams sustingę aštuoni akmenys. Ant paminklo pritvirtintas kryžius su žodžiu „kurelieši“ ir skaičiumi „8“ liudija: 1944 metų lapkritį Liepojoje naciai sušaudė aštuonis kurelininkus.
Nepriklausomybės kovos
Liepoja 1919 metais šešiems mėnesiams buvo perėmusi šalies sostinės funkciją – garlaivyje „Saratov“ rezidavo laikinoji Latvijos vyriausybė.
Lapkričio 14-osios bulvaras įamžina Latvijos Nepriklausomybės kovas.
Nepriklausomybės kovų liudininkas – Redanas, XIX amžiaus pabaigoje statytų įtvirtinimų dalis, kur nepriklausomybės gynėjams teko kautis su bermontininkais.
Bilietus parduodantis vaikinas parodo svarbiausių Nepriklausomybės kovų vadų nuotraukas, apdovanojimus ir kovų eigą žemėlapyje.
Dabar Redano įtvirtinimai – atminimo vieta Nepriklausomybės kovų kariams ir erdvė menininkų kūrybai – čia vyko tarptautinis pleneras.
Nuo Redano driekiasi 9 kilometrų pėsčiųjų trasa – Laisvės takas.
Dvaro rūsyje
Apie 50 kilometrų nuo Liepojos nutolusi Aizputė – nedidelis, maždaug tris tūkstančius gyventojų skaičiuojantis miestelis.
XIII amžiaus Livonijos ordino pilies griuvėsius šiandien saugo riterio skulptūra.
Kuršių pilis stovėjusi ant dabartinio Bažnyčios kalno – pilį nugriovė ir bažnyčią pastatė kalavijuočių ordinas.
Tebros upės užtvankos vandenyje atsispindi balti Aizputės dvaro rūmai ir užrašas „Aizpute“.
XVIII–XIX amžiaus rūmuose veikia Aizputės kraštotyros muziejus, o lentelė prie įėjimo į rūsį praneša, jog čia įsikūrusi vyno darykla.
Vyndarys Martinis Santas priima be išankstinio susitarimo. Šypsosi esąs ne tik vyndarys, bet ir menininkas, kuriam vertybė – pasikalbėti.
Įpildamas vyno, Martinis pasakoja apie savo gyvenimą. Gimė ir augo Aizputėje. Mokėsi ir gyveno Rygoje. Kūrė grandiozinius planus, kol vieną dieną suvokė: perdegė. Didžiulei draugų nuostabai, apsisprendė palikti sostinę ir grįžti į Aizputę. Laimė laukė namuose.
Vyndarystės išmoko iš savo tėvo, o pirmąjį vyno butelį pagamino dar paauglystėje.
Šią vasarą, džiaugiasi, prekyba pagyvėjo. Martinis juokiasi prisiminęs, kad pavasarį, per karantiną, lietuviai į Latviją prasimušdavo net miško keliukais.
Vyndarių Latvijoje yra apie šimtą. Vynus pagal įstatymą jie turi gaminti iš savo užaugintų arba pačių surinktų uogų, vaisių.
Martinis vynus gamina iš aronijų, vyšnių, svarainių, spanguolių, obuolių. Į vieną rūšį deda moliūgų – receptui įkvėpė pažįstamas aludaris.
Vyndario manymu, gamindamas vynuogių vyną, vakarų turistų nenustebinsi. Palygina: tai tas pats, kas būti pavaišintam Australijoje bulvėmis. Juk visiems norisi kažko egzotiško!
Ką Martinis patartų pamatyti Aizputėje? Nuo vandens bokšto atsiveria Aizputės panorama. Bet pastatai ar griuvėsiai, mano latvis, visur panašūs, kas kita – žmonės, visi skirtingi, savaip įdomūs. Tad jo rekomendacija – menininkų namai, kur kūrėjai atvyksta iš įvairių kampelių.
