Į Car­ni­ka­vą ir Si­gul­dą – ra­gau­ti ir bend­rau­ti (3)

Živilės KAVALIAUSKAITĖS nuotr.
Ainaras Daudziešanas baigė kepti nėges, o Eduardas Skavenecas dar turi daug ką papasakoti.
Carnikava, Vidžemės miestas netoli Gaujos žiočių, tituluojama nėgių karalyste. Rugpjūtį nėgių žvejybos sezoną čia paskelbia Nėgių festivalis. Nėgės Carnikavą garsino ne vieną šimtmetį, dabar jas išpopuliarino Skavenecų šeima. O Zilverių šeimyna Siguldoje, verslą pradėjusi nuo sodinukų, uogų, vaisių, įkūrė ir gėrimų daryklą. Trečias pasakojimas – kulinarinė kelionė.

Prie Gaujos

Sustoti Carnikavoje (atstumas iki Rygos – maždaug 17 kilometrų) suvilioja nėgės. „Carnikava – nėgių karalystė“, „Nėgės yra beveik Carnikavos sinonimas“, – lankstinuke pranešama turistams.

Svarbiausia Carnikavos miesto arterija – Gauja. Per Gaują dunda traukinių tiltas, šalia jo – ilgiausias Latvijoje pėsčiųjų ir dviratininkų tiltas. Gauja čia įteka į jūrą.

Pakrantėje švartuojasi žvejų valtys, kateriai, žvejybos laukia tinklai.

Ant Gaujos kranto įsikūręs Carnikavos kraštotyros ir edukacijos centras – žvejo-keltininko namo, pastatyto 1851 metais, kopija. Originalas iškeliavęs į Latvijos etnografinį muziejų po atviru dangumi.

Senovinę sodybą atkartoja ir šulinys su svirtimi, gėlių darželis, tvora. Poilsiautojų laukia nėgių formos suoleliai, treniruokliai, poilsiavietė.

Po stogine eksponuojami mediniai likučiai – maždaug XIX amžiaus gafelinės škunos arba dvistiebio prekybinio laivo nuolaužos. Jas jūra vis išplaudavo į krantą tarp Garciemas ir Kalngalė.

Buvusio Carnikavos dvaro didybę miesto parke liudija tik kapitelis – viršutinis kolonos fragmentas, apsodintas gėlėmis.

Dvaro projekto autorius buvo klasicizmo epochos legenda, pagrindinis Rygos statytojas Kristofas Haberlandas. Dvaro ištaigingumas liko tik nuotraukose.

Carnikavos parke, kur nuo XVIII amžiaus pabaigos iki 1917 metų stovėjo prabangūs rūmai, dabar palaidoti Antrajame pasauliniame kare žuvę kariai.

Nėgių karaliai

„SIA Krupis, Carnikavas negi“ – sunku praeiti pro originalią sodybą, kur už tvoros nuo tinklų žvelgia skulptūrų veidai.

Nurodytu telefonu atsiliepęs latvis paaiškina: liepa – dar ne nėgių metas, o jei kas ir siūlys turguje – įsigysi tik šaldytų, o tokių pirkti neverta – skonis ne tas.

Nėgių sezonas bus atidarytas rugpjūtį – tuomet prašom į šventę ir degustaciją!

Laikas netrunka prabėgti – į Latviją spėjame nuvykti paskutinį savaitgalį prieš paskelbtą saviizoliaciją atvykstantiems iš Lietuvos.

„Eduardas ir Zigryda“, – prisistato prie vartų pasitikę šeimininkai. Skavenecai – pripažinti nėgių karaliai.

Ponia Zigryda, buvusi medikė, iškart tiesia rankų dezinfektorių.

Sodyba – tarsi muziejus. Ant plačių palangių, kieme, kur pažvelgsi, įsitaisiusios varlės – šeimos kolekcija. „Krupis“ – rupūžė – ir įmonės pavadinimas.

Ant pastato sienos suklijuotos nuotraukos, straipsnių iškarpos pasakoja sodybos ir nėgių istoriją.

Nėges čia yra degustavęs ir pats Latvijos prezidentas Valdis Zalteris. Suvalgė taip, kaip priklauso, – su visa galva!

Į sodybą atvyksta ir kulinarinių, kelionių laidų žurnalistai, nėgių skanavo ne viena Latvijos įžymybė.

Šeimininkas pakviečia į nediduką cechą, kur nėgės ruošiamos prekybai.

Nėgės į sodybą atkeliauja ne tik iš Latvijos, bet ir iš Lietuvos. Jei tik sulaukia skambučio apie laimikį, nesvarbu, koks paros laikas, važiuoja įsigyti.

Pono Eduardo nuomone, skaniausios yra Gaujos ir Salacgryvos upių nėgės.

Yra išradęs ir specialią šaldytų nėgių atitirpinimo technologiją. O turguje nėgių nebeparduoda – įsitikino, jei pats nestovi už prekystalio, pardavėjai gali pirkėjams įbrukti ir nekokybiškų nėgių. O geras vardas jam – svarbiausia.

Tradiciškai trečią rugpjūčio savaitgalį Carnikavoje vyksta nėgių šventė. Kas įkvėpė šventę? Žinoma, ponas Eduardas!

Nėgių patiekalai

Židinys išsikūreno. Šeimininkų anūkės vyras Ainaras Daudziešanas, futbolininkas, ant grotelių dėlioja nėges. Paaiškina: viena pusė keps 5 minutes, kita dar penkias.

Nėgė – ne žuvis, o gyvūnas. Sakoma, jog nėgės senesnės net už dinozaurus. Nėgės šonuose yra 7 poros žiauninių angų, o burna pilna dantų. Nėgė gali prisisiurbti ir prie žuvies, ir prie akmens.

Eduardas nėgę „prilipina“ prie piršto ir skelia istoriją, kaip žvejys po marškiniais prisikabinėjęs nėgių atėjo į šokius. Nusilenkė, išsikvietė merginą šokiui ir... atlapojo marškinius!

Ainaras ištraukia groteles – nėgės iškeptos.

Prieš ragavimą šeimininkė atneša nedideles taureles kažko stipresnio – drąsai ir virškinimui.

Ainaras parodo, kaip valgyti į gyvatę panašų gyvį. Pasibarstyti druska, kam patinka – išsispausti citrinos sulčių. Atsistoti, kad neužtikštų riebalai ir, laikant nėgę už uodegos, suvalgyti su visa galva – nėgė kaulų nei žvynų neturi.

Šeima yra sugalvojusi ir daugiau nėgių patiekalų – ant stalo keliauja nėgės drebučiuose ir nėgių sušiai. Sušiai, iš patyrimo žino, labai patinka jaunimui.

Kažkada nėgės buvo aristokratiškas patiekalas ir keliaudavo ant karališkojo stalo. Ir dabar nėgės ant latvių stalo užima ypatingą vietą, ypač per Kalėdas, Naujus metus. Nėgių gaudymas ir paruošimas yra įtraukti į Latvijos nematerialaus paveldo sąrašą.

Šlovės salė

Ir Zigryda, ir Eduardas – tiesiog vaikštančios istorijos. Abu sovietmečiu buvę sporto meistrai. Jis – imtynių, ji – šaudymo. Zigrydai teko nukeliauti į Vietnamą, Eduardo sportinių kelionių geografija driekėsi nuo Sibiro iki Bulgarijos, VFR. Jau šiais laikais buvo nuskridęs pas draugą į Australiją.

Istorijų iš prabėgusių metų – begalė, tik spėk klausytis vieno ir kito. Ko tik nebuvo pono Eduardo karjeroje: net filmavosi kine kartu su Donatu Banioniu! Tiesa, rezultato nematė. Prisiminimai iš filmavimo aikštelės įkvepia net uždainuoti – ir latviškai, ir rusiškai.

Iškalti veidai kieme – irgi pono Eduardo kūriniai.

Ponia Zigryda atsineša ir atveria savo prisiminimų dėžutę. Vyrui tenka trumpam nutilti.

Pabaigai – ekskursija į šlovės salę, kur surinkti šeimos pasiekimai – nuotraukos, plakatai, apdovanojimai, taurės.

Ponas Eduardas didžiuodamasis rodo jaunystės nuotrauką, kur fotografas jį „pagavo“ bučiuojantį savo išrinktąją. „Seksbomba!“ – įvertina. Ponia Zigryda šypsosi.

Alyvų vynas

Sigulda – vienas iš populiariausių maršrutų Latvijoje, dažno lankytas.

Šį kartą išsirenkame užsukti pas vyndarius. Zilverių kieme pririkiuota įvairiausių sodinukų, vaismedžių. Ūkio istorija prasidėjo prieš keletą dešimtmečių. Augino sodinukus, uogas, vaisius. Kadangi obuolių, o ypač, uogų „galiojimo“ laikas neilgas, pabandė pagaminti vyno. Tokia vyndarystės pradžia.

Darykla, pavadinta Zilver – tokia šeimos pavardė – veiklos metus skaičiuoja nuo 2009 metų, gamina gaiviuosius gėrimus, vyną ir stipresnius gėrimus.

Mokytis vyndarystės broliai Reinis ir Janis važiavo ne į Ispaniją ar Italiją, o į Suomiją, kur irgi gaminamas uogų vynas.

Reinis šypsosi: eksperimentuoti gaminant vyną labai sudėtinga. Iškart neparagausi ir nepataisysi, o kitos galimybės teks laukti visus metus.

Reinis vedasi į didžiulį į sodą. Pats derliaus metas – obelų šakos apsunkusios nuo obuolių.

Ant kai kurių šakų pritvirtinti buteliai, jų viduje per vasarą išauga obuolys. Vėliau butelis pripildomas gėrimo.

Reinis sulaukia nemažai aplankančių lietuvių ir puikiai žino, kad Lietuvoje taisyklės, apribojimai vyndariams gerokai griežtesni nei Latvijoje, tad Latvijoje oficialių vyndarių maždaug dešimteriopai daugiau. Latvijoje vietos gamintojų produkcijos galima įsigyti ir prekybos centruose.

Reinis nusiveda į rūsį, kur gimsta vynas ir kiti gėrimai. Vyną gamina iš juodųjų serbentų, aviečių, šermukšnių, šeivamedžio, svarainių, aronijų, rabarbarų. Norintiems kuo paprasčiau išsispausti rabarbarų sulčių, Reinis pataria pirma stiebus užšaldyti šaldiklyje.

Vienas vyno rūšis gaminama iš įvairiausių uogų. Latvijos vyndariai kasmet renkasi į vyno šventę, kur derlius suverčiamas į krūvą ir jaunos mergaitės uogas mina kojomis. Paskui vynas išpilstomas į butelius su specialia etikete.

Pakvietęs degustacijai Reinis pirmiausia įpila alyvų vyno. Šypsosi, kad alyvų vynas – nieko keista – va, vienas vyndarys gamina vyną iš... ąžuolo lapų!

O koks vynas iš savų skaniausias pačiam vyndariui? „Tas, kuris po ranka!“ – juokiasi Reinis.

Reinis kviečia į Siguldą grįžti, kai lapai nusidažys įvairiomis spalvomis – tada Gaujos pakrantės gražiausios. Jei ne šiemet – kitais metais.