Naujausios
Viktoras Briedis gimė Kelmės rajone 6 vaikų šeimoje, buvo antras vaikas. Vedęs su žmona įsikūrė Šiauliuose.
Sukaktuvininkas pasakojo, kad jo gyvenimas nebuvo lengvas. Teko įveikti karo sunkumus, sudėtingą pokarį.
Su žmona užaugino tris vaikus. Anksti, beveik prieš keturis dešimtmečius, palaidojęs mylimą žmoną, kitos šeimos taip ir nebesukūrė.
Vyro gyvenime būta ir daugiau skaudžių netekčių. Jaunas vos dvidešimt trijų metų žuvo sūnus. Sunki liga pasiglemžė dukrą, sulaukusią tik keturiasdešimt dviejų metų. Liko viena dukra, kuri gyvena Rusijos mieste Norilske.
Senolio genealoginiame medyje – trys anūkai ir trys proanūkiai.
Ilgą laiką tėvą prižiūrėjo ir kartu gyveno dukra, tačiau jai mirus, jau 15 metų vyras gyvena vienas. Anūkai iš Vilniaus atvyksta kartą per mėnesį. Senolis kasdien po pusdienį sulaukia integralios namuose teikiamos socialinių tarnybų pagalbos. Savaitgaliais jį aplanko samdoma moteris.
Anūkai pastebi, kad senelis jaučiasi kiek vienišas, Anapilin iškeliavo jau visi broliai ir seserys.
Anūkai džiaugėsi, kad iš esmės ligos senelio nevargina, gal tik klausa nusilpusi. Prieš atvykstant svečiams šimtametis, pasiramsčiuodamas lazdele, kartu su anūkais nulipo iš daugiabučio penkto aukšto, kur yra jo butas, apie kilometrą perėjo per miestą, kavinėje išgėrė kavos su pyragaičiu ir grįžęs vėl užlipo į 5 aukštą. Tačiau žmogus prisipažino, kad penktame aukšte jaučiasi kaip kalėjime.
„Kad visi būtų žmonės, vieningi. Nepabėgsi. Nebeužtvenksi upės bėgimo, atsiminkite, kaip yra Maironio parašyta. Nebijokite nieko, gyvenkite tarp žmonių, būkite jų saugotojai. Nenuklyskite“, – kalbėjo šimtametis jį aplankiusiems svečiams, o anūkė Ernesta Urbonaitė pridūrė, kad senelis tikras filosofas, daug knygų perskaitęs.
Svečius senolis pasitiko apsivilkęs džemperį, ant kurio buvo užrašyta „100 metų – ne riba“.
„Ko žmogus bijo? Pats savęs“, – kalbėjo jubiliatas, o merui palinkėjo: „Nepamiršk žmonių“.
Elektriko profesiją turėjusio senelio pomėgis – laikrodžiai. Kiekviename kambaryje – po kelis, tad pasikeitus žiemos ir vasaros laikui, yra ką veikti, kol persukami laikrodžiai. Mėgo ir sugebėjo remontuoti buitinę techniką.
„Numirti norėčiau ant Medvėgalio kalno“, – netikėtai taria šimtametis.
Ernesta pasakojo, kad prieš metus senelis susirgo plaučių uždegimu, apie pusmetį gydėsi ligoninėje. Iš geriatrijos centro parsivežė jį visai silpną, tačiau namų sienos jam padėjo atsigauti, sustiprėti, ir štai sulaukė 100 metų jubiliejaus.
„Man senelis – žmogus, kuris matė karą, matė daug skaudžių akimirkų, anksti neteko artimųjų, tačiau nebijojo sunkumų. Turėjo sodą, kuris buvo apie 20 kilometrų už miesto, iki pat 95 metų dviračiu važinėdavo į sodą“, – apie senelį kalbėjo anūkas Arnas Urbonas.
Civilinės metrikacijos skyriaus vedėja V. Melenienė papasakojo, kad mieste šiuo metu yra 16 šimto ir daugiau metų sulaukę šiauliečiai, tik trys iš jų – vyrai.
