Naujausios
Oro uostas ir Vietnamo sukčiai
Ritmas. Greitas, gyvybingas, nervingas, jaudinantis širdies ritmas pasisveikina su visiškai man nauja, dar nepažinta šalimi. O lygiai brazdantys velkamų lagaminų ratukai primena, kad esu oro uoste. Visiškas chaosas. Šimtai žmonių. Artėja kinų Naujieji metai, kuriuos taip pat švenčia ir Vietname. Ta proga grįžta šeimos nariai, o jų pasitikti į oro uostą traukia būriai artimųjų.
Manęs laukia vietnamietis kolega, su kuriuo kartu dirbame Anglijoje. Bet jis pasitiks mane miesto centre. Praėjusi pro atvykusiuosius pasitinkančių giminių pulkus, draugo patarimu pirmiausia nusiperku SIM kortelę telefonui – su internetu jaučiuosi saugiau. Bent jau iki kol išeinu į lauką ieškoti taksi ir pajuntu, kaip mane už pečių sugriebia uniformuotas vyriškis rimtu veidu.
Jis pasisiūlo mane nuvesti iki tinkamo taksi. Įtariai, bet žengiu paskui jį iki baltos mašinos be jokio taksi ženklo, įmetu kuprinę į bagažinę ir atsisėdu priekyje. Beveik visiškai angliškai nekalbantis vairuotojas paklausia, ar turiu pinigų sumokėti už jo stovėjimą oro uosto aikštelėje.
Nieko nežinau apie vietinę kultūrą ir taisykles, bet suprantu, kad tokius keliautojus kaip aš labai lengva apgauti, todėl skambinu vietnamiečiui draugui. Jau po minutės lipu lauk iš baltosios mašinos ir žygiuoju prie jo nurodyto „oficialaus“ taksi.
Taigi pirmoji pamoka gauta vos tik nužengus ant Vietnamo žemės. Bet žinodama, kad ši šalis turi 97 milijonus gyventojų, išlieku atvira ir smalsi pamatyti bei patirti, kaip gyvena vietiniai.
Kelionė mopedu ir policija
„Ch?c m?ng n?m m?i! (Laimingų Naujųjų metų!), – sušunka mane pasitikęs plačiai besišypsantis kolega Erikas. – Šiandien apvažiuosime Ho Chi Minh miestą, o rytoj keliausime pas mano šeimą.“ Šitaip sužinau artimiausius planus ir vis dar nespėjusi susivokti, kur esu, atsakau, kad man tinka.
Palikusi savo palydovę kuprinę ir išėjusi į masišką šurmulį suprantu, kad po miestą keliausime ne su mašina. Mopedas – tai pagrindinė vietnamiečių transporto priemonė, ir mes su Eriku netrukus prisijungiame prie kitų kelių tūkstančių mopedų šio didžiulio miesto gatvėse. Visiškai nesuprasdama kelio taisyklių ir tvarkos, stebėdamasi, kaip tokiame chaose pereidami gatvę tarp mopedų laviruoja pėstieji, slepiuosi už bičiulio nugaros.
Viskas – lyg sapne. Gatvės Naujiesiems metams papuoštos neįsivaizduojamais kiekiais įvairiausių lempučių, centre esantis kilometro ilgio apšviestų gėlių parkas kviečia šeimų fotosesijoms, o šalia įsikūrusiame spalvingame turguje siūlomi didžiuliai bonsai geltonais žiedlapiais – tai Naujųjų metų šventės tradicijų dalis.
Norėdami nors trumpam išlįsti iš nenutylančio milijoninio miesto šurmulio, keliaujame į Ho Chi Minh pakraštį, kur turėtų atsiverti nuostabus vaizdas. Deja... Erikas pasuka į kelią, skirtą tik keturračiam transportui. O čia mūsų jau laukia uniformuoti griežtieji tvarkdariai.
Po mano ausims nemaloniai nuskambėjusio pokalbio suprantu, kad iš šios situacijos lengvai neišsisuksime. Girdžiu, kad prašoma neįprastai didelės pinigų sumos. Draugas sumurma, kad tai tikriausiai dėl to, jog esu užsienietė. Jis nesutinka mokėti ir už pusvalandžio jau esame policijos skyriuje.
Net kelias valandas stovime (nėra kur prisėsti), laukdami policininkų verdikto. Baisiai noriu valgyti... Pagaliau atgauname išsinuomotą mopedą, tačiau draugui neatiduoda jo vairuotojo pažymėjimo. Žada grąžinti, kai bus įforminta bauda. Kažkada... Gal už poros savaičių...
Riedant namo per mirgančias gatveles stebiuosi savo jausmais. Nejaučiu jokių negatyvių emocijų, tik šypsausi ir negaliu patikėti šios dienos įvykiais ir vaizdais: kvapą gniaužiančiu miesto grožiu, persipynusiu su triukšmu, tarša ir eismo taisyklių painiava. O tai tau pirmoji diena Vietname!
Kelionė į kaimą
Pabundu. Ir ne su gaidžiais šį nuostabų rytą, o su didžiuliu gatvės šurmuliu ir mopedų birbesiu už lango. Bet su šypsena veide. Visa tai ne sapnas ir šiandien laukia dar įdomesnės patirtys – keliausime į Eriko namus Pietų Vietnamo kaime. Man patinka bet kokios šalies kaimai ir kelionės ten dažniausiai būna tikros, patirtys – unikalios, o tradicijos – išlaikytos nuo senų laikų.
Kelionė trunka keletą valandų ir tik tada suprantu, koks didžiulis yra Vietnamas. Ši šalis net 5 kartus didesnė už Lietuvą. Ir tai, kas vietnamiečiams yra tik trumpi atstumai nuo vieno kaimo iki kito, mums, lietuviams, gali prilygti kelionei per visą Lietuvą.
Mūsų pasitikti atvažiuoja beveik pusė šeimos – Eriko tėvai, sesuo ir jos vaikai. Visi smulkučiai, be galo gražūs žmonės šiltomis, geranoriškomis akimis. Tampa aišku, kad, kaip ir daugelis jau sutiktų vietnamiečių, jie nekalba angliškai. Na ką gi, lavinsime „paukščių kalbą“ ir prašysime Eriko, kad vertėjautų.
Sustojame tarp ryškiai žaliuojančių ryžių laukų įsikūrusiame mielame kaimuke. Šeimos namas – erdvus, visiškas kontrastas tradiciniams namams Lietuvoje ar Gambijoje. Aukštos lubos ir begalė atvirų langų suteikia šviesos ir erdvės jausmą. Priekinės durys – didžiulės, lyg įvažiavimas į garažą. Pastebėjau, kad daugelis kaimo žmonių tų durų neuždaro, laiko visiškai atviras praeiviams. Šie gali matyti, kaip namuose valgoma, žiūrimas televizorius, užsiimama rankdarbiais ar kita kasdiene veikla.
Maistas – labai svarbi kultūros dalis
Mums atvykus iškart patiekiamas maistas. Jis čia – ypatingas ir be galo vertinamas. Susėdame visi ant grindų, o prieš mus – gausi įvairovė pasirinkimo. Visada patiekiamas pagrindinis valgis – balti ryžiai, o prie jų – daugybė dubenų su įvairiausiomis salotomis, daržovėmis, makaronais, sriubomis. Imame lazdeles ir mažyčius dubenėlius, dedamės truputį maisto, suvalgome, tada kartojame procesą.
Aplink pasigirsta labai garsus čepsėjimas. Taip mandagiai išreiškiama padėka virėjams – maistas yra labai skanus.
Pavalgius Erikas siūlo vėl šokti ant mopedo – turime misiją. Jo seserys ir vaikiai prisijungia prie mūsų ir visi, pasidabinę spalvotais šalmais, keliaujame į kaimo turgų. Vietnamiečių turgus – tai prekybininkai, sėdintys ant mažyčių kėdučių kelio pakraščiuose. Matau ir jaučiu įdėmius jų žvilgsnius. Tikriausiai šiame kaime turistų nesilanko, tad džiaugiuosi lyg išlošusi loterijoje.
Jau ne pirmą kartą rodydamas savo gerą širdį ir vietnamietišką dosnumą, pirmiausia Erikas nuperka vaisių sulčių – rankose laikau ryškiai rožinės spalvos gėrimą, išspaustą iš egzotiškojo drakono vaisiaus ir mango, skiesto kokosų vandeniu. Saldu, gaivu, egzotiška mums, užsieniečiams, bet kasdienybė vietiniams.
Visa kita, kas mūsų prekių sąraše, – labai daug įvairiausių žalumynų ir vaisių. Dabar aiškiai suprantu, kad vietnamietiška virtuvė man arti prie širdies, ir kūnas tikrai padėkos, gaudamas šitiek vitaminų.
Taip pat, bet kitaip
Mano prisiminimu nutraukia ir į realybę grąžina lėtėjantis traukinio ritmas. Suvalgau paskutinius saldaus mandarino gabaliukus ir šoku laukan, į sniegu nuklotą Vilniaus miesto gatvę, regiu kuklias, bet be galo mielai šviečiančias kalėdines lemputes. Vietnamiečiai ir kiti pietryčių Azijos gyventojai visada sako „Same same, but different!“ – (Taip pat, bet kitaip!)
Visi mes, matyt, esame panašūs, tik augdami prisitaikome prie supančios aplinkos. Tai supratau švęsdama Naujuosius Vietname kartu su šia nuostabia šeima, matydama tokias panašias, bet tuo pačiu ir stulbinančiai kitokias jų tradicijas. Bet apie tai papasakosiu kitą kartą.
Ačiū, kad keliavote su manimi.
