Naujausios
Bažnyčių grožiui atskleisti
– Kodėl to projekto ėmėtės?
– Kai užpernai į mane kreipėsi Kęstutis Balčikonis, pasiūlęs filmuoti bažnyčias ir pasakoti jų istorijas, pajutau – patrauklu. Esu dizaineris, o ši profesija įpareigoja domėtis įvairiais visuomeniniais procesais, ne tik menų žanrais ir sritimis. Juk ne viskas atskleidžiama, o kai kada net ignoruojama, politikuojant prisidengus madingomis frazėmis.
Dauguma mūsų žino, kas yra amatininkystė, kas yra tautodailė, kas yra dizainas, dailė ar architektūra. O bažnyčiose visuomet susiduri dar ir su kompleksiniu sakralinio grožio supratimu. Tarybiniais laikais jis nebuvo diegiamas, o paviešinti dabar – „trūksta specialistų“... Todėl labai didžiuojuosi Kęstučio Balčikonio iniciatyva ir tuo, kad tą grožį bandome kitiems parodyti, tiksliau – dovanoti.
Jokie fondai mūsų nefinansuoja, viską darome iš savo lėšų.
Lietuvoje yra daugiau kaip 700 bažnyčių, mes per porą metų nufilmavome 160 bažnyčių, o į You tube įdėjome apie 110 jau sukurtų filmų, dar pusšimtį rengiame. Kiekvienas gali mūsų triūsą įvertinti, surinkęs elektroninę paiešką „lietuvos baznycios“. Beveik visą Šiaulių vyskupiją jau „suinventorizavome“. Šaunu, kad mūsų iniciatyvą palaiko Šiaulių katedros klebonas Egidijus Venckus.
Apvažiavome ir kai kuriuos Telšių vyskupijos, Kauno arkivyskupijos dekanatus. Ir visur radome sąšaukų ne tik su vietovės istorija, bet ir su mūsų renesansine Šiaulių katedra. Ji, beje, ne tik savo renesansiniu siluetu garsi, ji buvo blaivybės judėjimo pradininkė Lietuvoje pasipriešinimu carizmo kanonams.
– Kokios žmonių reakcijos sulaukiate?
– Visuomet būnu nustebintas ir nudžiugintas, kad nuvažiavus į kokį užkampį žmonės gatvėje sveikinasi – ne todėl, kad tauta mandagi, o todėl, kad mane atpažįsta. Sako: „Matėm jus „per bažnytytes“. Vadinasi, žiūri mūsų filmus. Pats kukliausias peržiūrėjimas būna kelių šimtų. O didžiausias? Netoli 4 000 peržiūrų, – tiek sulaukė filmas apie Nemakščių bažnyčią, esančia Raseinių rajone.
Mums nerūpi asmens saviraiška. Svarbu, kad dirbamas naudingas darbas – ir kraštotyrininko, ir menotyrininko, ir muziejininko, ir kad žmones supažindiname ne tik su sakraliniu paveldu. Su mūsų tautos savitumu, dvasingumu ir gyvybingumu šioje audrų planetoje.
Apie dvasines tvirtoves
– Kuo ypatingos mūsų bažnyčios?
– Bažnyčios – tai ir mūsų tautos dvasinės tvirtovės. Mes, lietuviai, buvome paskutiniai Europos pagonys, o dabar – patys šiauriausi katalikai. Daugybė bažnytėlių Žemaitijoje yra pastatytos ant kažkada buvusių alkakalnių. Jų apačioje dar teka ir šventi šaltinėliai, iš kurių vaidilutės gėrė.
Metraščiai mini bažnytėles, pastatytas Vytauto laikais, o vėliau ne kartą pakeistas – gi šiandien toje pačioje vietoje stovi jau ketvirtoji bažnytėlė. Visiškai kitaip pradedi į ją žiūrėti apsilankęs – matai jos aurą. Ne tik architektūrą ar jos istorijos gabaliuką, renesanso, baroko elementus ar mūsų tautodailės savitumus. Akademiniais terminais to neapibūdinti. Kaip vyriškis juntu kiekvieną bažnytėlę, kaip lietuvaitę, savo mergaitę. O juk kiekviena lietuvaitė labai-labai įdomi, kai susipažįsti, pamatai, jog ji yra ypatinga, vienintelė, turinti tai, ko kitos neturi.
Ne tik bažnyčių architektūra įdomi. Šventoriuose palaidotos istorinės asmenybės. Pasižiūri aplinkui – pamatai ir miestelio urbanistiką, jo istoriją, kuri neretai ant vietos gyventojams nežinoma. Tenka pažvelgti ir į metraščius, ir į senovinę spaudą.
Kaip bežiūrėsi – architekto, menotyrininko, muziejininko, kultūrininko žvilgsniu ar per sakralinę prizmę – visur bažnyčių būta esminiu dalyku. Dabartiniais terminais šnekant, jos buvo savotiškais „kultūros namais“. Ir iš dūminių pirkelių žmonės, švariais rūbais persirengę, kartą per savaitę ėjo į bažnyčias, „karališkai pridabintas“, kuriose – ištisas dvasingumo kompleksas: ne tik malda, bet ir menas, muzika, dalyvavimas apeigose, procesijose, bendravimas. Apie šitą kultūrinę-dvasinę bažnyčių funkciją mažai kalbama, o juk ji buvo strategiškai svarbi, kai nebuvo nei televizijos ekranų su protingai kalbančiomis galvomis, nei išmaniųjų telefonų.
– Kas šiame bažnyčių kelyje patį nustebino, ar buvo atradimų?
– Žinoma, ir nemažai. Kai pats tai atrandi – tai tampa ir tik tavo savastimi, ir dar viena dvasingumo plyta lietuvybės mūre bei konkrečios vietovės savitume. Visų nevardinsiu, tik keletą paminėsiu.
Pagal dvasiškių oficialią statistiką teigiama, kad Lietuva – Marijos žemė, kad Dievo motina Lietuvoje pasirodė net 31 kartą! O pagal žmonių pasakojimus – gal dvigubai daugiau. Ir visada – su kūdikėliu ant rankų. Vien Šiauliuose trijose vietose, pasakojama, pasirodžiusi. Kodėl? Niekas negali paaiškinti.
Kryžių kalnu nieko nebenustebinsi, šalia bažnytėlių atsirandančios kryžių salelės taip pat tampa tarsi tos tradicijos pagrandukai. Mane nustebino Agailių koplyčia, tarp miškų stovinti tuščia bei visą laiką atvira, nerakinama. Pasakojama, kad atvira buvo ir XIX amžiuje, ir dabar. Sovietmečiu buvo nuversta, bet dabar vėl atstatyta. Kada į ją beužeisi, visada ten švaru, tvarkinga – štai kokia disciplinuota mano tauta! Apie tai norisi visam pasauliui papasakoti. O gal geriau nutylėti...?
Niekada nebūčiau pagalvojęs, kad Lietuvoje šalia „legalių“, būna ir „nelegalių“ katalikų bažnyčių. Tokia „nelegali“ bažnyčia yra Vaiguvoje. Ją savo sklype, privačių namų rikiuotėje, pasistatė Pijus Stulginskis, buvusio Lietuvos prezidento Aleksandro Stulginskio anūkas. Valdininkija visaip bandė prie šio jo statinio prikibti – ir iš architektūrinės, ir techninės, ir finansinės, ir juridinės pusės, bet... gavosi šnipštas. Pijus statė už savo lėšas, o valstybiniai įstatymai nedraudžia savininkui privačiame sklype bažnyčią statyti. Net vyskupijai ji – klaustukas, nors joje dažnai žmonės lankosi. Juk Vaiguvoje nuo seno stovi Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia... Taip šis „nelegalas“ tapo garsenybe, viena iš miestelio įžymybių, užsienio ir savų turistų objektu.
Įdomių dėsningumų radau sąsajose su Lenkija. Mane nustebino tai, kad esminių jos valstybingumo kūrėjų tėviškė – čia, Lietuvoje. Nekalbu apie Jogailą, kuris sėdęs Lenkijos sostan sukūrė jos didybę. Kalbu apie XX amžiaus pradžią. Juk maršalo Juzefo Pilsudskio, generolo Liucijaus Želigovskio, tarpukario užsienio reikalų ministro Juzefo Beko senelių ir tėvelių palaikai ilsisi šalia Lietuvos bažnytėlių. Pirmasis jų prezidentas Gabrielius Narutavičius, teroristo nušautas 1922 metais, taip pat turėjo lietuviškas šaknis. Lenkijos kariuomenė tuomet teužgrobė Vilnių. Mums – skaudi agresija, jiems – tėviškės praradimas. Mūsų Šaukėnai irgi susiję su iš čia kilusia buvusio Lenkijos prezidento Bronislovo Komorovskio močiute Magdalena Gorskich-Komorovska.
Išskirtinis ir šalia Mažeikių esantis Leckavos miestelis su savo bažnyčia – iš šio krašto buvo kilusi Emilija Kačerauskaitė. Ji – šventojo motina. Juk ji pagimdė būsimą popiežių Joną Paulių II, paskelbta šventuoju. Tebėra išlikusi sodyba, kurioje mergaitė praleido vaikystę, Leckavos kapinėse ilsisi jos senelių ir tėvelių palaikai.
Visko neišvardinsiu. Nebent savęs paklausiu, kodėl mes tuo nesididžiuojame, orkestrais negrojame?
Kas svarbiausia
– Ar rodydami bažnyčias nefiksuojate to, kas išeina, nyksta? Kas yra svarbiausia?
– Apie tikėjimo dalykus nekalbėsiu – tai kunigų kompetencija. Kaip dizaineris ir Lietuvos patriotas bažnyčiose visada randu tai, kas įdomu istoriniu, kultūriniu ir meniniu požiūriu. Ir išliekamuoju.
Pasikartosiu – kiekviena bažnyčia yra nepakartojama ne tik architektūriniu siluetu, bet ir žmonėmis, kurie ją statė, lankė, buvo susiję su istoriniais įvykiais. Juk 1831 metų ir 1863–1864 metų sukilimuose prieš caro valdžią aktyviai veikė Lietuvos bažnyčios, dvasiškai būrė sukilėlius, o kai kurie klebonai buvo net karvedžiai – apie tai yra likę atsiminimų iš anų laikų. XIX a. pabaigoje jos buvo knygnešystės lizdai, tarpukaryje – „kultūros namai“, sovietmečiu iš jų buvo daromi kolūkių sandėliai. Bet net tada, tuose sandėliuose, vietos žmonės išsaugodavo altorius. Kai sovietmečio mėšlą išmėžėme, jos vėl buvo atšventintos...
Daug dvasininkų buvo ir yra autoritetai. Juk Juodeikiai bei Paberžė glaudžiai yra susiję su šviesaus atminimo tėvo Stanislovo veikla, kolekcijomis, atminimu. Ta proga prisimenu ir savo susitikimą su šia asmenybe dar sovietmečiu, kokiais 1985 metais, su draugu atsitiktinai nuvykęs į Paberžę. Ant medinio suolo pamačiau karo metu Šiauliuose leisto laikraščio „Tėviškė“ komplektą – vaje, tokių dalykų tarybiniais laikais juk nematėme! Dar ant palangės pamačiau ir albumą apie Kryžių kalną. Čiupau sąsiuvinuką, skubu istorines datas susirašyti. O čia tėvas Stanislovas priėjo ir sako: „Tau reikia – imk“. Nustebau. O jis kartoja: „Imk. Norėtum pirkti, neparduočiau, bet matau kad tau reikia, tad – imk!“. Tą jo pamoką išmokau ir dažnai panaudoju gyvenime...
Nukrypau į asmeniškumus ir atsiminimus, o juk verta paminėti ir tai, kad tarpukaryje beveik šimtui bažnyčių interjerus įrengė tarpukariu Šiauliuose veikusi Vlado Čižausko įmonė, prie caro – Aleksandro Zaborskio bažnytinės įrangos dirbtuvė, stovėjusi dabartinės „Valerijono“ vaistinės kaimynystėje.
Teko susipažinti su keliolika XIX amžiaus bažnyčių architektų, apie kuriuos mūsų architektai net nėra girdėję. Visų nevardinsiu, nors toks Florionas Vyganovskis bene šešias mūro bažnyčias mums paliko, gi Karolis Strandmanas – net dvylika: Liepojos, Kulių, Ylakių, Gruzdžių, Palangos, Švėkšnos, Jelgavos, Kelmės, Žlobiškio, Ramygalos, Salantų, Tauragės... Kai kurias jūs žinote, matėte, bet apie jas neskaitėte.
– Projekto anonse vyrauja ir sakralumo klausimas. Ar esate tikintis?
– Žinau, kad taip, negi ne. Juk visa žmonijos istorija vienareikšmė tikybos klausimais. Skyrėsi tik apeigų formos, religijų pavadinimai, bet esmė visuomet buvo ta pati – tikėk! Tas žmonijai buvo privalu ir neolito laikais, ir pagonybėje, ir katalikybėje, ir dabar – ufonautų laikais.
Kaip XXI amžiaus inteligentas aš žinau, kad man ir žmonijai yra skirta nežinoti to, kas blokuojama smegeninės konstrukcijoje, kur leidžiama suvokti tik iki kažkokio lygmens. Visa žmonijos istorija nežino savo esmės ir prasmės, nežinome kas yra Mintis, Idėja, Begalybė, Amžinybė. Neatsitiktinai tikėjimo pradas tikslingai yra įprojektuotas žmogaus prigimtyje.
Štai ir priartėjome prie Dievo...
Beje, lietuviškai – Viešpats, sanskrite – Visapatis, o lietuviškai Dievas, sanskrite – Deus, ne Bog, ne Tot, ne Got. Per lingvistiką priartėjome ir prie lietuvybės. Štai kodėl vis grįžtu prie mano mamytės išminties: „Viliuk, kai nežinai, kaip elgtis, elkis kultūringai“.
Juk kai meldiesi – neveidmainiauji, kas meldžiasi – tas žino...
– Žolines švęsime, ar esate pajutę, kiek bendruomenei svarbios yra religinės apeigos, šventės?
– Atsakyti vienareikšmiai sunku, nes tai – šimtmečių tradicija. Kai miestelių bažnyčiose, kaimų bažnytėlėse matai susirinkusius žmones, grupeles moterėlių ir vaikučių, šventės dvasiniame pakilime pamatai kunigo darbą, tiksliau – įdirbį. Kai matai tuščią be žmonių bažnyčią, kurioje padėta tik aukų dėžutė – liūdna, dvelkia beviltiškumu...
Bažnyčiose bendruomenės susibūrimai visada stiprino tautišką pradą. Prisiminkime, kad tas pradas pulsavo ne tik mūsų kalboje, bet ir tuose „kultūros namuose“, tose dvasinėse tvirtovėse, kaip vadinu Lietuvos bažnytėles.
Istorija rodo, kad kiekvienoje epochoje mūsų tauta rasdavo sprendimų, kaip išeiti iš vienos ar kitos padėties. Ras ir dabar.
