Kuršėnų dvaro renesansas

Artūro STAPONKAUS nuotr.
Mediniai Kuršėnų dvaro rūmai statyti 1811–1812 metais.
Naujasis tiltas per Ventą atveda tiesiai į restauruotą Kuršėnų dvarą. Dvaro istorija skaičiuoja 300 metų, dabartinis medinis rūmas pastatytas 1811–1812 metais. Kuršėnų dvaras – vienintelis Lietuvoje išlikęs leno teisę turėjęs XIX amžiaus pradžios medinės architektūros šedevras. Rūmuose pristatoma Kuršėnų ir dvaro istorija, veikia parodos, o šalia esančioje oficinoje įsikūręs Etninės kultūros ir tradicinių amatų centras.

Duris atvėrė Valstybės dieną

Kuršėnų dvare pasitinka edukacinių programų ir etninės kultūros specialistė Alina Milašienė.

Dvaras tarsi vąšeliu apnertas medžio ažūru – kolonos, durys, langai, stogo šlaitai, balkonas išpuošti ornamentais.

Pirmasis A. Milašienės pasakojimas – apie dvaro kolonas. Iki restauravimo visos keturios buvo išlikusios originalios. Kai restauratoriai dvarą pradėjo ardyti, „nurinko“ kolonas, stogelį. Kitą dieną vienos kolonos neberado. Tad trys yra originalios, viena naujai atkurta.

Restauratoriai kruopščiai atkūrė rūmo puošybą – vėl atgijo XIX amžiaus didybė.

„Dar prieš dvejus metus atvažiavusi dvarą mačiau žaliai pilką, apsamanojusį, su savo kvapu, spalva, šiandien net kvapą gniaužia nuo grožio, baltos spalvos“, – sako A. Milašienė. Ir kviečia užeiti vidun.

Dvaras po restauracijos duris lankytojams atvėrė karališkai – Valstybės – Karaliaus Mindaugo karūnavimo dieną. Į atidarymą karieta buvo atvykę ir šventės šeimininkai – Ponia (Šiaulių rajono savivaldybės etninės kultūros ir tradicinių amatų centro direktorė Birutė Poškienė) ir Ponas (aktorius Juozas Gaižauskas).

Po restauracijos dvaro kambariai dabar virto ekspozicijų, parodų, konferencijų salėmis.

Parodoje iš Šiaulių „Aušros“ muziejaus fondų eksponuojami archeologiniai radiniai, rasti dvaro parke: nuo II–I tūkstantmečiu prieš Kristų datuojamos titnago nuoskalos iki XVII–XIX amžiaus keramikos dirbinių šukių.

„Pasirodo, keramika Kuršėnuose buvo jau tuo laiku, senosios tradicijos tęsiasi“, – sako edukacinių programų organizatorius, Lietuvos puodžių karalius Algimantas Tamašauskas.

Unikalūs dvaro eksponatai – senieji langų atidarytuvai. „200 metų atlaikė ir atrodo, kaip šiandien daryti“, – rodo A. Milašienė.

Dvaro istorija

Permaininga Kuršėnų ir dvaro istorija pasakojama stenduose, iliustruotose piešiniais ir nuotraukomis.

Kuršėnų dvaras ir Kuršėnų miestas glaudžiai susiję – iki XIX amžiaus vidurio Kuršėnai priklausė dvarui.

Kuršėnų dvaro istorija skaičiuojama nuo 1564 metų. 1621 metais dvaras atiteko LDK iždininkui S. Pacui, o po dešimtmečio – Jurgiui Gruževskiui su žmona. Gruževskiai, kilę iš Mozūrijos, dvarą valdė daugiau nei 300 metų.

Kuršėnų dvaras laikomas vieninteliu Lietuvoje leniniu dvaru, kurio nuosavybės forma ir valdų dydis nuo 1563 iki 1922 metų reformos beveik nepakito.

XIX amžiaus pabaigoje dvaro savininkai buvo laikomi vienais iš turtingiausių Žemaitijos dvarininkų.

Mediniai dvaro rūmai pastatyti 1811–1812 metais Prūsijos meistrų. Rūmas pastatytas ant sudegusio ankstesnio pastato pamatų.

Paskutinysis dvaro savininkas Jurgis Gruževskis (1890–1943), buvo baigęs mokslus Anglijos Kembridžo universitete, daug keliavo po užsienį, aktyviai dalyvavo valsčiaus ūkinėje ir tarpukario politinėje veikloje, bet nepritarė savarankiškai valstybei – sekė tėvo pėdomis ir buvo nusistatęs prieš lietuviškumą.

Kuršėnų dvaras nacionalizuotas 1940 metais. J. Gruževskis suimtas ir kalintas. 1941 metais vokiečiai iš kalėjimo grįžusiam savininkui dvaro negrąžino, paskyrė administratoriumi.

1943 metais J. Gruževskis suimtas ir apkaltintas pagalba žydams. Paskutinysis dvaro savininkas ir valdytojas buvo išvežtas į Maidaneko koncentracijos stovyklą.

Sovietmečiu dvaro pirmame aukšte veikė Kuršėnų tarybinio ūkio kontora, antrame buvo įrengti butai.

2000 metų pabaigoje pirmo aukšto dvaro patalpos paskirtos naujai besikuriančiam Tautodailės ir amatų centrui įrengti. Prasidėjo ilga dvaro perėmimo ir rekonstrukcijos epopėja.

„Dvaras jau galėjo būti restauruotas seniau, buvo galimybė gauti finansavimą iš Norvegijos fondų medinio dvaro atstatymui, bet vienas gyventojas užsispyrė ir su juo teko vargti gerą dešimtmetį“, – prisimena A. Tamašauskas.

Dvaro restauracija prasidėjo prieš dvejus metus.

„Labai greitai ir kruopščiai dirbo restauratoriai ir renovatoriai, daug dėmesio skyrė autentikai: kažką rasti, išsaugoti, sveiko rąsto dalį panaudoti vėl“, – džiaugiasi A. Tamašauskas.

Ikonografinės medžiagos apie dvarą išliko nedaug, daugumoje nuotraukų pastatas įamžintas iš išorės. Spėjama, kad antrame aukšte buvo miegamieji – išėjus į balkoną buvo galima grožėtis parku.

Originalių dvaro baldų neišliko, dabartiniai pritaikyti išlaikant XIX amžiaus stilistiką.

Paklausta, kas viduje liko autentiško, Alina kviečia į Baltąją salę – gražiausią dvaro patalpą, vadinamą dvaro perlu.

Sovietmečiu salė buvo padalyta į tris kabinetus, atskirta koridoriumi.

Išardžius pertvaras, lubas, atsivėrė nepažeistas grožis: medinė puošyba.

„Lubos dažytos ne kartą, buvo mėlynos, restauratoriai šalino sluoksnį po sluoksnio, kol atrado, jog originali spalva buvo balta, – sako A. Milašienė. – Rašytiniuose šaltiniuose minima, kad ponai Gruževskiai turėjo savo Baltąją salę, kur kviesdavosi svečius. Šiandien salė vėl laukia svečių – santuokos surašymų, kamerinių vakarų, konferencijų, simpoziumų, jaunimo susirinkimų.“

Šioje salėje vyko ir dvaro atidarymo renginys.

Kalendorių ekspozicija

Trijose pirmojo aukšto salėse įkurdinta kalendorių ekspozicija, lankytojai čia patys gali pasigaminti kalendorių-skirtuką.

Kolekcijoje saugoma apie 3 4 60 kalendorių, eksponuojama tik nedidelė dalis.

„Kalendorių kolekciją pradėjo kaupti Sigita Lukienė, viskas jos dėka“, – sako A. Tamašauskas.

Daugiametė Kuršėnų tradicija – metų kalendoriaus rinkimai. Ekspozicijoje galima pamatyti ir kalendorius-laureatus.

Viena iš ekspozicinių salių – išskirtinė, joje atidengta plytinė siena.

„Šis dvaras medinis, o sienos, vidinės konstrukcijos yra plytinės, tvirtintos balkiais. Nuostabiausia, kad atidengus sienas, buvo atrasta, jog plytos gamintos Kuršėnų plytinėje!“ – sako A. Milašienė.

„Kurszany“ – matyti įrašas įmūrytoje plytoje. Tiesa, atvirkščiai. Muziejaus darbuotojai juokauja, kad, ko gero, meistras labai skubėjo.

Dar viena pirmojo aukšto patalpa skirta medžio dirbiniams – čia eksponuojami Alekso Steponavičiaus kūriniai, etnografiniai daiktai. Šalia įrenginėjamos dirbtuvės – vyks medžio edukacijos.

Daug sukauptų eksponatų dar laukia savo eilės.

Amatininkų erdvė

Į antrą aukštą kylame išlikusiais autentiškais tarnų laiptais, jų pakopos žingsnius skaičiuoja jau du šimtus metų.

„Meistrai sakė, kad nuodėmė būtų imti ir restauruoti išgriaužtas detalytes. Čia kvepia istorija ir jie nusprendė palikti taip, kaip yra“, – sako A. Milašienė.

Antrame aukšte įrengta parodų erdvė, trys didelės salės. Šiuo metu eksponuojama šiaulietės Sigitos Milvidienės juostų paroda, Kuršėnų miesto garbės pilietės Sigitos Lukienės siuvinėtos staltiesės, tapyti paveikslai, kurti atvirukai. „Moterims akys slysta ir širdis džiaugiasi“, – įvertina A. Milašienė.

Ant sienos pakabintas ir 1957 metais S. Lukienės austas rankšluostis – pirmas ir paskutinis. „Sigitos mama buvo profesionali audėja, Sigita irgi pabandė eiti jos pėdomis. Baigdama austi, „S“ raidę išaudė atvirkščiai. Mama supyko ir baigė austi už dukrą rankšluostį. Sigita nusprendė, kad tai ne jai“, – istoriją perpasakoja A. Milašienė.

Ekspozicijoje išdėliotas ir Kuršėnų pasididžiavimas – Lietuvos puodžių karalių darbai: A. Tamašausko, V. Vertelio, V. S. Šufinskienės, V. Valiušio, R. Mataitienės. Milžiniškoje J. Vilimo nužiestoje puodynėje net telpa vaikas!

Greta molio darbų eksponuojama pynėjų kūryba.

Antrame aukšte restauratoriai atvėrė dar vieną originalų sienos fragmentą: medžio konstrukciją su retomis metalinėmis sutvirtinimo detalėmis.

Žemyn nusileidžiame ponų laiptais.

Ąsotis kaip iš herbo

Konferencijų salė dar vadinama Kuršėnų vyniotinio edukacijos sale. Edukacija prasideda miesto centre, ją veda gidas Jonas Kiriliauskas. Istorija baigiama pasakoti šioje salėje, kur žmonės geria kavą, arbatą iš A. Tamašausko žiestų indų ir skanauja garsųjį vyniotinį.

„Ši edukacija traukia kaip magnetas“, – sako A. Milašienė. Prie stalo sėdame ir mes – ragauti Kuršėnų garsenybės.

Iš balkono atsiveria dvaro parkas. Parke buvo atlikti archeologiniai tyrimai, nustatyta, kur vedė takai.

„Takų sistema atkurta, čia važiuodavo karietos, vaikščiojo puošnios damos, zujo tarnai“, – įsivaizduojamą vaizdą piešia A. Milašienė.

Dvaro pastatų buvo 24, išliko šeši. „Dvarui šiuo metu priklauso oficina, tikimės ir laukiame kitų dvaro pastatų, arklidės, karvidės kol kas priklauso privatiems asmenims. Vienas iš pastatų tarybiniais laikais pastatytas ant buvusios oranžerijos pamatų“, – rodo A. Tamašauskas.

Oficinoje dabar veikia keramikos, vytelių pynimo, vėlimo dirbtuvės.

„Norime pritraukti jaunimą, atrasti naujų kūrėjų, kad išliktų papročiai, amatai, kad neprarastume savo veido“, – sako A. Milašienė.

A. Milašienė ir pati yra keramikė, turi studiją. „Dabar mano užduotis padaryti magnetukų, nes turistai ieško suvenyrų“, – juokiasi kūrėja.

A. Tamašauskas atriekia gabalą molio. Pirmiausia moliui „sumaišo smegenis“ – kad nebesuprastų, į kurią pusę buvo suktas. Šis darbas labai svarbus: „Nemokėsi minkyti, nepadarysi gero gaminio.“

Puodžiaus amato veterinarijos studijas baigęs A. Tamašauskas išmoko 1983 metais – susipyko su kolūkio pirmininku ir išėjo dirbti į „Jiesią“. Iš pradžių dėliojo plytas, dirbo sandėlyje, galiausiai gavo leidimą mokytis žiesti – mokytis leista ne kiekvienam.

Mokytoju buvo antrasis Lietuvos puodžių karalius Vladas Damkus.

„Kai jis mokėsi, trejus metus pas puodžių minkydavo molį, kol leisdavo prisėsti prie staklių. Netgi puodžiai, pagaminę gaminį, pietų eidami nenupjaudavo nuo staklių, kad pameistrys neprisėstų ir nepabandytų dirbti.“

A. Tamašauskas girdėdavo pasakojimus, bet kaip dirbti, mokytojas rodyti neskubėjo.

A. Tamašauskas bendradarbiams, kolegoms pasiūlė magaryčių mainais į pamokas. „Supykau už tą, kad reiks trejus metus molį minkyti ir trečioje savaitėje pradėjau gaminti normalius gaminius. Technologai pažiūrėjo ir sako: nebereikia nešti atgal į molinę, tegul eina į gamybą, nes tokie pat kaip senųjų meistrų“, – prisimena.

Dabar edukacijas puodžius veda įvairiausio amžiaus žmonėms: nuo darželinuko iki senjoro, dirba ir su neįgaliaisiais. Prisimena, kaip žmogus, sergantis cerebriniu paralyžiumi nepasitikėjo savimi. A. Tamašauskas padrąsino, prilaikė rankas ir pavyko! Buvo daug džiaugsmo – žmogus netikėjo, kad gali.

Besikalbant prabėga tik keletas minučių ir A. Tamašauskas nuo staklių nuimą dailų ąsotį – lyg iš Kuršėnų herbo. Kaip fokusininkas iš skrybėlės.

„O kaip norėčiau turėti tokią skrybėlę!“ – juokiasi puodžius.

Po rūsio skliautais

Galiausiai leidžiamės į dvaro rūsį, menantį XVII amžių ir saugantį vėsą. Rūsys yra tik po viena dvaro dalimi. Sovietmečiu jame buvo gyventojų sandėliukai.

Dabar čia eksponuojami Lietuvos puodžių karaliaus B. Radecko molio kūriniai.

Žinia apie atidarytą Kuršėnų dvarą, sako darbuotojai, pasklido plačiai. Nors dirba gana neseniai, sulaukė lankytojų iš įvairiausių Lietuvos miestų: Vilniaus, Mažeikių, Kauno, Panevėžio, Raseinių, Ignalinos.

Susijusios naujienos