Košė, atkeliavusi iš XIX amžiaus

Loretos RIPSKYTĖS nuotr.
Joniškietė „Žiemgalos galių“ įkūrėja, edukatorė Lina VAITEKŪNIENĖ renginyje Kirnaičių kaime išvirė košę ant laužo pagal XIX amžiaus receptą, kurį jai davė bičiulė Vita Vitkauskienė, gavusi jį iš savo mamos Danutės Ališauskaitės–Jonaitienės, o ši jį paveldėjo iš savo močiutės Teklės Mielienės, 1850 metais gimusios Malgūžėlės kaime.

 

„Tikėtina, kad ji taip pat receptą perėmė iš savo mamos ir močiutės, tad šios devynioliktojo amžiaus Žiemgalos krašto košės gaminimo ištakos gali siekti ir aštuonioliktojo amžiaus vidurį“, – sako L. Vaitekūnienė. Siūlome receptą „Šiaulių krašto“ skaitytojams.

Reikės (1–2 porcijoms): 250 gramų kvietinių miltų (senovėje buvo dedami ruginiai), 2–3 bulvių, 150 gramų rūkytų lašinų, 1 svogūno roputės, 1 litro vandens, druskos pagal skonį, visokių žalumynų: petražolių, svogūnų laiškų, krapų.

Pirmiausia nulupame bulves ir supjaustome nedideliais kubeliais, kaip sriubai. Užpilame vandeniu, kad apsemtų ir verdame, kol išvirs. Tuo tarpu iš miltų ir vandens darome kažką panašaus į kleckų tešlą. Tai yra, beriame miltus ir po truputį pilame vandens pamaišydami, kad gautųsi sulipę trupiniai, bet tąsūs. Turi būti ne kieta tešla, bet ir ne skysta. Kai bulvės išverda, sukrečiame tą tešlą ir verdame nuolat maišydami apie dešimt minučių. Maišome, kad neprisviltų prie dugno, nesušoktų gumulais.

Dar prieš tai paruošiame svogūną su lašinukais. Juos supjaustome ir pakepiname. Kai jau košė beveik baigia virti, supilame tą mirkalą ir išmaišome. Patiekiant užbarstome žalumynais, kokių turime. Skanaus!