"Be rimto švietimo nėra valstybės ateities"

Net žo­dį "re­for­ma" nu­ver­ti­no­me

– Tris de­šimt­me­čius kal­ba­me apie švie­ti­mo re­for­mą, o sa­ko­te, kad ji nė ne­pra­si­dė­jo. Ko­dėl?

– Re­for­ma, aiš­ku, pra­si­dė­jo su vals­ty­bės At­gi­mi­mu. Ta­da tai bu­vo neiš­ven­gia­ma, nes rei­kė­jo keis­ti ug­dy­mo tu­ri­nį. Iš ta­ry­bi­nio – į ne­prik­lau­so­mos Lie­tu­vos.

Kai ug­dy­mo tu­ri­nys bu­vo ap­tvar­ky­tas, rei­kė­jo įvar­dy­ti pro­ble­mas ir da­ry­ti es­mi­nes re­for­mas, ku­rios keis­tų ug­dy­mo ko­ky­bę. Kaip Es­ti­jo­je ar Suo­mi­jo­je.

Tai, kas da­bar prie­šo­kiais vyks­ta, ne­va­din­čiau re­for­ma. Tą žo­dį nu­ver­ti­nom. Dar­bai da­ro­mi tik dėl da­ry­mo – tai eta­ti­nis dar­bo ap­mo­kė­ji­mas įve­da­mas, tai dar kaž­kas.

Re­for­ma yra stra­te­gi­nis ma­ty­mas ir mąs­ty­mas, išanks­ti­nis pro­jek­ta­vi­mas, ko sie­kia­me, konk­re­tūs pla­nai ir dar­bai. Ne­ma­tau rea­lių dar­bų ir re­zul­ta­tų. Tai ro­do ir tarp­tau­ti­niai ty­ri­mai.

– Po­li­ti­kai nuo­lat dek­la­ruo­ja, kad švie­ti­mui teiks prio­ri­te­tą. Ar ka­da rea­liai jau­tė­te to­kį prio­ri­te­tą?

– Tik pa­čio­je At­gi­mi­mo pra­džio­je – tuo­me­ti­nio švie­ti­mo mi­nist­ro Da­riaus Kuo­lio, Mei­lės Luk­šie­nės, Van­dos Za­bors­kai­tės ir ki­tų gran­dų, ku­rie tuo­met dir­bo prie švie­ti­mo pro­gra­mų, lai­kais.

Po to – nie­ko pa­na­šaus ne­be­bu­vo.

Pas­ta­rai­siais me­tais kal­ba­ma, kad rei­kia keis­ti ug­dy­mo tu­ri­nį, jis vėl pa­se­nęs, kad rei­kia nau­jas ug­dy­mo pro­gra­mas su­kur­ti. Pa­da­ry­ti ke­ti­na grei­tai. Bet ne per vie­ne­rius me­tus to­kie da­ly­kai pa­da­ro­mi.

– Po gar­sio­jo strei­ko prie Švie­ti­mo ir moks­lo mi­nis­te­ri­jos pe­da­go­gams bu­vo pa­ža­dė­ta pa­to­bu­lin­ti eta­tų sis­te­mą. Mi­nist­ras ti­ki­na, jog visu eta­tu dir­ban­tiems at­ly­gi­ni­mai di­dės 7–8 pro­cen­tais. Bet tų eta­tų dau­gu­ma pe­da­go­gų ne­tu­ri. Ko­kia gim­na­zi­jos si­tua­ci­ja?

– Ma­nau, jog eta­ti­nis dar­bo ap­mo­kė­ji­mas at­si­ra­do vie­nos pro­fsą­jun­gos ly­de­rio su­ma­ny­mu, tam pri­ta­rė mi­nis­te­ri­ja, Vy­riau­sy­bė ir Sei­mo na­riai.

Kas iš to išė­jo?

Prof­są­jun­gos ly­de­ris Lie­tu­vos mo­ky­to­jams pa­ža­dė­jo, jog jie tu­rės po eta­tą. O jei­gu, kas ne­pa­vyks, bus kal­ti di­rek­to­riai. Tai­gi, ne­pra­lo­šia­ma par­ti­ja.

Da­bar dau­gu­ma mo­ky­to­jų viso eta­to ne­tu­ri, mo­kyk­los su­prie­šin­tos, nu­ver­tin­ta pa­mo­ka, pa­pil­do­mo dar­bo ir pro­ble­mų ge­ro­kai dau­giau.

Man pa­tin­ka ki­tos pro­fsą­jun­gos ly­de­rio A. Na­vic­ko min­tis. Jis sa­ko: jei­gu taip at­si­ti­ko, tai yra pa­da­ry­ta sis­te­mi­nė klai­da. O jei­gu sis­te­mi­nė, tai jos kos­me­ti­nė­mis prie­mo­nė­mis juk ne­be­pa­tai­sy­si.

Ki­ta ver­tus, ką eta­tai pa­kei­tė? Iki tol mo­ky­to­jams taip pat bu­vo mo­ka­ma už pa­mo­kų skai­čių, taip pat mo­kė­ta ir už pa­pil­do­mus dar­bus. Tik tvar­ka ta­po grioz­diš­ka, su­dė­tin­ga ir sun­kiai kont­ro­liuo­ja­ma.

Anks­čiau gim­na­zi­jo­je per me­tus net su­si­tau­py­da­vo lė­šų ir jas me­tų pa­bai­go­je prie­mo­ko­mis iš­mo­kė­da­vo­me pe­da­go­gams už pa­pil­do­mus ne­nu­ma­ty­tus dar­bus ir nu­ma­ty­tus, ku­riems lė­šų ne­bū­da­vo skir­ta. Yra to­kių pe­da­go­gų, ku­riems ir dvie­jų eta­tų bū­tų ne­gai­la, ga­lė­jo­me jiems ir at­ly­gin­ti, ir pa­ska­tin­ti.

Įves­tų eta­tų pa­sek­mė – šie­met trūks­ta­me apie 20 tūks­tan­čių eu­rų at­ly­gi­ni­mams mo­kė­ti. Kas bus gruo­džio mė­ne­sį, ne­ži­nau. Su­ma­ži­no­me vie­no va­do­vo ir vie­no spe­cia­lis­to pa­rei­gy­bes – vis tiek pi­ni­gų trūks­ta. Tiek me­tų kū­rėm spe­cia­lis­tų ko­man­dą, o ją rei­kia ma­žin­ti. Tie spe­cia­lis­tai – so­cia­li­nis pe­da­go­gas, psi­cho­lo­gas, spe­cia­lu­sis pe­da­go­gas, pro­fe­si­jos pa­ta­rė­jas, bib­lio­te­ki­nin­kai.

Mū­sų gim­na­zi­jo­je vis­kas bu­vo skir­ta mo­ki­niui: ir in­di­vi­dua­lios kon­sul­ta­ci­jos, ir net trum­pa­lai­kės pri­va­lo­mos kon­sul­ta­ci­jos, jei­gu mo­ki­niams sun­kiai se­ka­si, stin­ga mo­ty­va­ci­jos. Mū­sų ug­dy­mo re­zul­ta­tai ge­ri. Da­bar tu­ri­me pro­ble­mų.

Po­li­ti­kai kar­tu su pro­fsą­jun­go­mis prie to­kio re­zul­ta­to mus pri­ve­dė. Lė­šų be­veik ne­pa­di­di­no, tik atė­mė iš vie­nų mo­kyk­lų ir pri­dė­jo ki­toms.

Apie rak­tą į sėk­mę

– Ar tik­rai mo­ki­nių ly­gis, raš­tin­gu­mas kren­ta, kaip tvir­ti­na eks­per­tai?

– Raš­tin­gu­mo, kal­bė­ji­mo, net mąs­ty­mo – be jo­kios abe­jo­nės. Tai vyks­ta ne tik su gim­na­zi­jos, Lie­tu­vos, bet vi­so pa­sau­lio vai­kais. Jie juk iš ran­kų ne­be­pa­lei­džia mo­bi­lių­jų te­le­fo­nų. Vai­kams ne­be­rei­kia bend­rau­ti, ne­be­rei­kia sė­dė­ti prie kny­gų skai­tyk­lo­se. Jie gy­ve­na mo­bi­lia­ja­me te­le­fo­ne. Menks­ta kal­bė­ji­mo ir ra­šy­mo įgū­džiai, siau­rė­ja ma­ty­mo lau­kas.

Iš žmo­gaus, iš­ti­sai sė­din­čio feis­bu­ke ar in­ter­ne­te, ati­ma­mas lai­kas – jo ne­be­lie­ka ju­dė­ji­mui, gam­tai, me­nui, bend­ra­vi­mui, šei­mai. Tė­vai tre­jų-ke­tu­rių me­tų vai­kui jau nu­me­ta te­le­fo­ną: žaisk, ne­truk­dyk.

Vie­na mo­te­ris man pa­sa­ko­jo, kaip anū­kas pa­pra­šė pa­dė­ti pa­ra­šy­ti ra­ši­nė­lį apie drau­gys­tę. Sa­ko, kai pa­klau­siau, ar ži­no, kas yra drau­gys­tė, čiu­po į ran­kas mo­bi­lų­jį: "Pa­lauk, tuoj pa­sa­ky­siu."

IT – tai fan­tas­ti­nis žmo­ni­jos iš­ra­di­mas. Bet juo rei­kia pro­tin­gai nau­do­tis. Be­je, iš­ra­dė­jai sa­vo vai­kams iki 14 me­tų ne­da­vė tuo nau­do­tis. Ma­tyt, su­pra­to, ko­kios yra ri­zi­kos.

– Tu­ri­te ug­dy­mo pro­gra­mą "Rak­tas į sėk­mę". Kur yra tas rak­tas, ko­kias du­ris at­ra­ki­na?

– Tas rak­tas – žmo­giš­kų­jų ver­ty­bių, at­sa­ko­my­bės au­gi­ni­mas. Įp­ras­ta ma­ny­ti, kad mo­kyk­la ruo­šia eg­za­mi­nams, pa­gal eg­za­mi­nų ba­lus ir mo­ki­niai, ir mo­kyk­los ver­ti­na­mos. O mo­kyk­la pri­va­lo ruoš­ti vai­ką gy­ve­ni­mui. Tai vyks­ta tik iš da­lies, nors di­de­les pa­stan­gas de­da­me.

Le­mian­tis veiks­nys mo­kyk­lo­je yra mo­ky­to­jas. Jei­gu tu­ri­me tin­ka­mus mo­ky­to­jus, ga­li­me la­bai daug pa­da­ry­ti. Bet kiek il­gai dar jų tu­rė­si­me?

Mo­ky­to­jų ren­gi­mas "pra­mie­go­tas"

– Yra iš­kel­ta idė­ja di­din­ti mo­ky­to­jo pro­fe­si­jos pres­ti­žą, gal de­da­mas tam pa­grin­das?

– Apie pres­ti­žą ge­riau nė ne­kal­bė­ki­me. Kol kas yra tik ple­pa­lai. Ras­ki­te nors ko­kį mo­ky­to­jų pa­ren­gi­mo pla­ną – jo nė­ra.

Kai ku­rių mo­ky­to­jų jau tra­giš­kai trūks­ta. Prieš de­šimt me­tų apie tai kal­bė­jau vi­so­se kon­fe­ren­ci­jo­se. Prieš po­rą me­tų nu­ti­lau, tie­siog at­si­bo­do, nes pa­ma­čiau, kad ta te­ma nie­kam neį­do­mi.

Vals­ty­bė pra­mie­go­jo mo­ky­to­jų ren­gi­mą. Esa­me už­prog­ra­muo­ti bū­ti duo­bė­je ar­ti­miau­sius penkerius–dešimt me­tų.

Tik ke­lios de­šim­tys dar įsto­ja į pe­da­go­gi­kos stu­di­jas, bet rei­kia, kad dar atei­tų ir į mo­kyk­las. O mo­kyk­lo­se dirb­tų dar pen­kis ar de­šimt me­tų, nes, kol pa­tir­ties neį­gy­si, rim­tu mo­ky­to­ju ne­tap­si. Bū­na dei­man­čiu­kų, ku­rie jau po me­tų ta­len­tin­gai dir­ba, bet to­kių – išim­tys.

Štai ir skai­čiuo­ki­me: ma­žiau­siai de­šimt me­tų rei­kia, kad pa­si­reng­tum mo­ky­to­ju dirb­ti.

Da­lis mo­kyk­lų ga­li sa­ky­ti, ką čia tas Bud­rai­tis šne­ka – mes tu­ri­me vi­sus mo­ky­to­jus. Ir mes kol kas gim­na­zi­jo­je dar vi­sus tu­ri­me ir daug pui­kių mo­ky­to­jų tu­ri­me. O kas to­liau?

Gal at­si­ras, kas pa­keis di­rek­to­rius, nors ir jų Lie­tu­vo­je jau la­bai trūks­ta. Bet kas ge­rus mo­ky­to­jus pa­keis?

Pas mus gim­na­zi­jo­je mo­ky­to­jų am­žiaus vi­dur­kis 53 me­tai, pa­na­šiai, kaip vi­sur Lie­tu­vo­je. Jau­nų ma­žai, o še­šia­de­šimt­me­čių daug. Grei­tai jie ma­siš­kai pra­dės ei­ti į pen­si­ją.

Dek­la­ruo­ja­ma, kad yra trys mo­ky­to­jų ren­gi­mo cent­rai – Vil­niaus uni­ver­si­te­tas, Šiau­lių uni­ver­si­te­tas ir Vy­tau­to Di­džio­jo uni­ver­si­te­tas. Su­ny­ko bu­vę pe­da­go­gų ren­gi­mo cent­rai.

Kiek, pa­vyz­džiui, abi­tu­rien­tų sto­ja stu­di­juo­ti į gam­tos moks­lų mo­ky­to­jo spe­cia­ly­bes? Į tas po­zi­ci­jas mo­kyk­los se­niai ne­ran­da mo­ky­to­jų. Pri­si­vi­lio­ja iš ki­tos mo­kyk­los, bet ten lie­ka tuš­čia vie­ta.

– Kaip ma­no­te, ko rei­kia, kad jau­ni­mas ryž­tų­si įgy­ti mo­ky­to­jo pro­fe­si­ją?

– Rei­kia, kad bent pa­ti­kė­tų, jog po ke­le­rių me­tų bus ge­res­nė si­tua­ci­ja: ne vien dėl at­ly­gi­ni­mų, bet ir dėl bend­ro su­vo­ki­mo, kas yra švie­ti­mas vals­ty­bė­je, ar mo­ky­to­jas bus svar­bus ir ver­ti­na­mas.

– Rug­sė­jo 1-osios pro­ga ko lin­kė­tu­mė­te sau, ko­le­goms, bend­ruo­me­nei?

– Lai­kau sa­ve pe­da­go­gu. Di­džiuo­juo­si mo­ky­to­jais, su ku­riais dir­bu, džiau­giuo­si mū­sų mo­ki­niais, nors dar­be vis­ko bū­na.

Mo­kyk­la yra šven­ta vie­ta. Gal ir ne­ga­li­ma taip sa­ky­ti, bet taip tu­ri bū­ti. Mū­sų gim­na­zi­ja ypa­tin­ga sa­vo is­to­ri­ja. Do­va­na yra čia dirb­ti, mo­ky­tis.

Aust­ra­li­jos lie­tu­vių pa­ra­mos dė­ka tu­ri­me ga­li­my­bių mo­der­ni­zuo­ti gim­na­zi­ją, ska­tin­ti mo­ki­nius pre­mi­jo­mis. O stu­den­tams, bu­vu­siems abi­tu­rien­tams, net mo­kė­ti sti­pen­di­jas. To­kių ga­li­my­bių ne­tu­ri ki­tos gim­na­zi­jos.

Į mo­kyk­lą rei­kia at­si­gręž­ti vals­ty­bės ly­giu. Sup­ras­ti, ką reiš­kia švie­ti­mas vals­ty­bei ir kas yra mo­ky­to­jas švie­ti­mo sis­te­mo­je.

Ga­lų ga­le bent pa­kel­ki­me mo­ky­to­jams at­ly­gi­ni­mus. Kai jau­ni­mą pri­trauk­si­me stu­di­juo­ti pe­da­go­gi­nes pro­fe­si­jas ir atei­ti dirb­ti į mo­kyk­las, tai bus pa­sie­ki­mas.

Pe­da­go­gams lin­kiu kant­ry­bės ir svei­ka­tos, o vi­suo­me­nei – pe­da­go­gi­nio są­mo­nin­gu­mo. Sok­ra­tas yra pa­sa­kęs, jog lai­min­ga ta ša­lis, ku­rios ge­riau­sie­ji sū­nus ir duk­ros tam­pa mo­ky­to­jais. To ir lin­kiu.

Tai, kas da­bar prie­šo­kiais vyks­ta, ne­va­din­čiau re­for­ma. Tą žo­dį nu­ver­ti­nom. Dar­bai da­ro­mi tik dėl da­ry­mo – tai eta­ti­nis dar­bo ap­mo­kė­ji­mas įve­da­mas, tai dar kaž­kas.