Žiemgalos regiono lyderiu galėtų tapti Joniškis

Žiemgala Lietuvos žmonių savimonėje labiau įtvirtinta

„Po seminaro galiu pasakyti, kad Lietuvos Žiemgalos regiono žmonių žiemgališka savimonė, formuojanti šią tapatybę, kur kas labiau pažengusi, gyvybingesnė nei latvių. Visų pirma, tą rodo aktyviai ir kryptingai vystomos įvairios veiklos nuo pat Lietuvos Atgimimo, kai 1988 metais Pakruojo rajone Žeimelyje įvyko pirmasis iniciatyvinės grupės susirinkimas kartu su Latvijos „Tautos fronto“ atstovais, lėmęs tai, kad 1989 metais Vilniuje buvo įsteigta Žiemgalos draugija, vėliau savo padalinių įvairiuose miestuose dėka formavusi lietuviškosios Žiemgalos tapatybę. Kone tris dešimtmečius periodiškai rengti įvairūs renginiai, festivaliai, plenerai, konferencijos, ypač išvystyta leidyba. Ėjo Draugijos laikraštis, vėliau net 23 metus mokslinis–publicistinis žurnalas „Žiemgala“ (Kaunas), išleista gausi biblioteka mokslinių, publicistinių, kraštotyrinių, grožinių leidinių. Asociacija Žiemių pradas „Simkala“ iš Joniškio, bendradarbiaudama su istoriku Tomu Baranausku, parengė ir išleido ne vieną istorinių dokumentų leidinį, susijusį su Žiemgala („Žiemgalos vyskupystės aktai“, „Sėlos ir Žiemgalos vyskupystės aktai“, „Garuozos mūšis. Šaltiniai ir interpretacijos“, „Paskutiniajam žiemgalių sukilimui ir Garuozos šilo mūšiui atminti“ ir kt. – aut. past.), – pasakoja dr. Ernestas Vasiliauskas.

Pasak pašnekovo, Joniškio rajone Žiemgalos tapatybės ženklai itin ryškūs: veikia net trys žiemgališkos kultūros draugijos: Žiemgalos kultūros draugijos Joniškio skyrius, asociacija „Žiemių pradas. Simkala“, „Semigallia“. Veikia Žiemgalos krašto kulinarinio paveldo asociacija, studija „Žiemgalos galios“, užsiimanti žolininkyste, žygiais, edukacijomis, prigimtinės kultūros sklaida. Joniškiečiai literatai taip pat lyderiauja žiemgališka kūrybine tematika, ypač išskirtinas poeto Jono Ivanausko literatūrinių dvikalbių „žiemgalinėjimų“ pavyzdys, virtęs kryptinga leidyba. Taip pat itin vertinga kuriant ryšius yra šio literato ir vertėjos Dzintros Irbytės Staniulienės ilgametė literatūrinė bei vertimų leidybinė veikla, siejanti Lietuvos ir Latvijos Žiemgalas.

Tris dešimtmečius vyko Žiemgalos dailininkų plenerai, ne sykį apsistoję Joniškio rajone, pažymėtinos kitos kultūrinės praktikos: nuo 2010 metų rengiamas respublikinis istorinės dainos festivalis (vėliau konkursas) „Aušta aušrelė“, kurio atspirtimi tapo Saulės mūšis, jame kovėsi ir žiemgaliai. Kaip žinome, Saulės mūšio pergalės įvykis įkvėpė Lietuvą ir Latviją tarpvalstybiniu lygmeniu kasmet minėti Baltų vienybės dieną. 2014 metai įgyvendinant Joniškio kultūros centro ES tarpvalstybinio bendradarbiavimo programos „Latvija‒Lietuva“ projektą „Senųjų Žiemgalos tradicijų skatinimas taikant modernias meninės raiškos formas“ įsigyti žiemgališki kostiumai–rekonstrukcijos renginiams; išleista moderni, meniška Žiemgalos valgialegendų knyga su žinomos menininkės kraštietės Jolitos Vaitkutės kūriniais ir t. t. Ir tai tik keletas faktų. Nuoseklią Lietuviškos Žiemgalos tapatybės formavimo raidą, į kurią įsijungė ir kitos kultūros įstaigos ar draugijos, bendruomenės, galima būtų sutalpinti į atskirą, solidžios apimties knygą.

Siekis įteisinti Lietuvos Žiemgalą ir tapatybių „karai“

E. Vasiliauskas pabrėžia, kad Lietuvos Žiemgalos regionas nesyk siektas įteisinti tiek valdžios, tiek Žiemgalos draugijos ir padalinių tinklo santalkos dėka. 1990 metais, kai Joniškio rajono tarybos pirmininku dirbo Vytautas Adomaitis, buvo ambicingai bandoma tai formaliai įteisinti, sukuriant Žiemgalos apskritį, kuriai būtų priklausęs Joniškio rajonas, Pakruojo rajono dalis su Žeimeliu, Linkuva ir Pasvalio rajono dalis su Vaškais. Tuo tikslu, Joniškio valdžios užsakymu Filosofijos, sociologijos ir teisės institutas atliko apklausą–tyrimą, kurio metu surinkta 4178 Joniškio, Pakruojo ir Pasvalio rajonų gyventojų užpildytų anketų. Atlikus tyrimą paaiškėjo, kad už Žiemgalos apskritį pasisakė 73,7 proc. apklaustųjų, deja, tada jos įteisinti nepavyko. Tačiau tai rodo, kokia šių vietų gyventojų savimonė.

Negalėję įteisinti oficialaus Žiemgalos regiono joniškiečiai po dešimtmečio vėl pasipriešino ketinimui etnografiškai juos prijungti prie Žemaitijos. 2003 metais rengiantis Lietuvos stojimui į Europos Sąjungą, Etninės kultūros globos taryba prie Lietuvos Respublikos Seimo ėmėsi sudarinėti etnografinių regionų žemėlapį, kuriame ketino Joniškio rajoną ir dalį Pakruojo rajono (Pašvitinio ir Lygumų seniūnijas) priskirti Žemaitijai. Šis siekis sukėlė didžiulį pasipriešinimą, į kurį įsijungė ne tik Žiemgalos draugijos ir padalinių sutelkti Joniškio ir Pakruojo rajono gyventojai, bet ir Latvijos mokslininkai.

Žiemgalos draugija šiame procese siekė etnografinių regionų žemėlapyje įteisinti bent Žiemgalos subregioną Aukštaitijos regione. Tačiau nors ir buvo nepriskirta Žemaitijai, Žiemgalos subregionas žemėlapyje neišskirtas. Pasak E. Vasiliausko, net ir pastaraisiais metais įvairios keistos iniciatyvos–projektai iš neaiškių radikalių žemaičių grupių imasi skelbti Joniškio rajone kadais buvus Žemaitiją, bandoma net kreiptis į Joniškio savivaldybę, prašant finansinės paramos jų siekiams ir pan. Tokie teritorijas ketinančių plėsti radikalių žemaitiškų iniciatyvų „žygiai“ baigiasi nesėkme, bet budrumas turi būti išsaugotas.

Prie Žiemgalos įteisinimo klausimo tik kita forma buvo sugrįžta vėliau – 2016 metais per rinkimų apygardų performavimą, vykusį dėl gerokai sumažėjusio šalies gyventojų skaičiaus. Tuomet suformuota Žiemgalos rinkimų apygarda, o 2019-aisiais – jau dvi – Žiemgalos Vakarinė, kuriai priklauso ir Joniškis, bei Žiemgalos Rytinė apygardos. Šis tam tikru lygiu Žiemgalos teritoriškumą ir legitimumą įteisinantis žingsnis neatsirado iš niekur. Tokį pasiūlymą pateikė žiemgalietis geografas Vilniaus universiteto doc. dr. Rolandas Tučas, kilęs iš Vaškų (Pasvalio r.), kvalifikuotai jį pagrindęs. Tad Žiemgalos regioniškumas bent šitaip yra įteisintas.

Iki šiol Žiemgalos regionui vienaip ar kitaip oficialiai įteisinti trukdė iš sovietmečio likęs požiūris, kad Lietuvą reikia skirstyti pagal tuomet iš dalies dirbtinai suformuotus etnografinius regionus (Aukštaitijai tai ypač aktualu, nes ji per didelė ir nevienalytė etnokultūriškumu). Keičiantis mokslinėms sampratoms ir atsiradus naujoms tyrimų metodikoms, pastaraisiais metais požiūris į dabartinį Lietuvos etnokultūrinį regionavimą yra stipriai pasikeitęs. Tam postūmį davė 2019 metais dr. Almos Ragauskaitės naujausiais metodais ir kompleksiškais tyrimais parengtą ir apsigintą daktaro disertaciją išleista solidi monografija „Lietuvos etnokultūrinis regionavimas“, kurioje mokslininkė pagrindė ir išskyrė atskirą lietuviškos Žiemgalos regioną, nepriskirtiną nei Aukštaitijai, nei Žemaitijai.

Joniškis galėtų tapti istorinio regiono bendradarbiavimo centru

Meksikiečių kilmės JAV istorikas Oskaras Martensonas įvedė terminą „integruotas pasienis“, kuris parodo, kiek abipus valstybių sienų esančios bendruomenės komunikuoja. Nors yra nuogąstaujančių, kad Europos Sąjungoje kyla grėsmė mažesnių tautų egzistencijai dėl niveliacijos, pasak dr. E. Vasiliausko, Europoje pastebėtas priešingas poveikis – suaktyvėję regioniniai tapatybiniai (savimonės) judėjimai. Puikūs tokie pasienio pavyzdžiai: Moravija (Čekija ir Slovakija), Silezija (Lenkija ir Čekija), Katalonija (Ispanija ir Prancūzija), Šlėzvigas (Vokietija ir Danija) ir kt.

„Pastebėtina, kad Joniškis vienintelis iš Lietuvos Žiemgaloje esančių rajonų turi net tris bendradarbiavio sutartis, pasirašytas su Latvijos rajonais (Alūksnė, Duobelė, Jelgava), iš kurių du priklauso Žiemgalos regionui. Kaimynai – Pakruojis, Akmenė, taip pat ir Pasvalys turi tik po vieną sutartį. Manau, kad Joniškis, turėdamas puikų pagrindą – savivaldybių bendradarbiavimo ir visuomeninių judėjimų palaikymą – tikrai galėtų tapti integruoto pasienio regiono centru, bent jau lietuviškoje dalyje. Dirva paruošta gera“, – įsitikinęs dr. E. Vasiliauskas.

Seminare pateikė bendradarbiavimo pasiūlymus

Lapkričio 10 dieną Duobelėje vykusiame Latvijos savivaldybių sąjungos organizuotame antrajame seminare „Latvių istorinių žemių bendradarbiavimas“, kuriame dalyvavo įvairių Latvijos regionų ir savivaldybių atstovai, pranešimus skaitė archeologai, istorikai, muziejininkai, NVO atstovai iš Žiemgalos regiono (Jelgava, Bauskė, Duobelė), Ernestas Vasiliauskas pateikė siūlymą formalizuoti Žiemgalos pasienio integruotą regioną, plėtoti intensyvius ekonominius, turizmo, kultūrinius ryšius, kurie jau vyksta, stiprinti regiono tarpusavio kontaktus ir indentitetą, bendradarbiauti susisekimo ir infrastruktūros, mokslo ir švietimo srityse.

„Mokslo srityje Lietuvos ir Latvijos mokslininkai bendrauja, bet švietimo srityje veiklos trūksta, pavyzdžiui, būtų galima mūsų mokyklose mokyti latvių kalbos, labiau gilintis į bendrą krašto istoriją ir kultūrą, istorinę ir kultūrinę atmintį. Infrastruktūra gerėja, imkime kad ir asfaltuotą kelią Tervetė–Žagarė, tačiau susisiekimo klausimas nejuda iš mirties taško. Jau daug metų nėra nei Joniškį su Latvija jungiančio traukinio, nei autobuso maršruto. Į tai būtina atkreipti dėmesį“, – teigia pašnekovas.

Dar viena problema: latviai Žiemgalą painioja su Žemaitija

Minėtame seminare Duobelėje Lietuvai atstovavo dr. Ernestas Vasiliauskas ir mgr. Ilona Osipova, parengę pranešimą „Lietuvos Žiemgalos kultūrinis regionas ir bendradarbiavimo galimybės su Latvijos žiemgaliais/žiemgaliečiais“, kuriame pristatyta ilgametė Žiemgalos draugijos veikla, jos ištakos, pasiekimai, Žiemgalos pavadinimo Lietuvoje likimas, krašto raida po Kryžiaus karų, Lietuvos regionavimo problemos XX–XXI amžiuje ir kt.

Pasak dr. Ernesto Vasiliausko, Latvijoje dar gana dažnai lietuviškoji Žiemgala painiojama su Žemaitija, tad kaimynams reikėjo kiek plačiau paaiškinti skirtį ir išdėstyti šio regiono ribų kaitą istorijos vingiuose nuo XIV a. Latvijoje Žiemgalos vardas, nors nuo seniausių laikų istoriniuose dokumentuose tai atsiranda, tai pradingsta, tačiau šis regionas aiškiai įtvirtintas dar 1922 metų Konstitucijoje, priimtoje po Latvijos valstybės paskelbimo 1918 metų lapkritį.

Lietuvoje XIV amžiuje Gediminas save titulavo Lietuvos lietuvių ir rusų karaliumi, Žiemgalos valdovu ir kunigaikščiu, bet po jo Žiemgalos vardas Lietuvoje išnyko. Po Žalgirio mūšio Lietuvos valdovų tituluose galiausiai nusistovi Žemaitijos kunigaikščio titulas, kuris užima Žiemgalos vietą. Iki 1795 metų Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė skirstoma į vaivadijas, tokiu būdu Žiemgala padalinta į dvi dalis: vakarinė Žiemgala patenka į Žemaitiją (nuo Joniškio iki Mažeikių), o rytinė – į Trakų vaivadijos Upytės pavietą (nuo Kriukų iki Biržų).

1930 metais Lietuvoje randasi Žemaitijos, Aukštaitijos ir kiti etnografiniai regionai, istorinė Žiemgala patenka į abu šiuos regionus. Tiesa, tais pačiais 1930-ais metais sugrįžta Žiemgalos pavadinimas kai Vismantuose (Radviliškio valsčius, dabar – Pakruojo rajonas) įkuriama kraštotyrininko, tautosakininko, muziejininko latvio Janio Brinkio vadovaujama latvių bibliotekos draugija „Saulė“ ir „Senųjų žiemgalių“ muziejus. Tačiau šios organizacijos veikla buvo labiau orientuota į latvių tautinės mažumos interesų propagavimą.

Vėliau, jau 1969 metais, Žeimelio kraštotyrininkas, mokytojas Juozas Šliavas įveda apibrėžimą, kas yra „Lietuvos Žiemgala“: tai nei Aukštaitija, nei Žemaitija ir išskiriami penki punktai, kodėl: 1) čia pagal archeologinius duomenis gyveno žiemgaliai; 2) skiriasi regiono etnografija su vokiečių dvarais, architektūros stiliumi, gyvenimo būdu); 3) žmonių charakteris, kalbiniai niuansai, liuteronų bažnyčia; 4) glaudūs ekonominiai ryšiai su Kuršo Žiemgala; 5) priklauso tai pačiai Žiemgalos žemumai, kaip ir centrinė Latvijos dalis.

Seminaro diskusijų metu nuspręsta tęsti bendradarbiavimą ir 2023 metų pabaigoje ar 2024 metų pradžioje organizuoti Žiemgalių kongresą arba forumą Jelgavoje.

„Latviai dar tik diskutuoja apie bendrą simboliką, leidybą, platesnį NVO judėjimą. Jie dar neturi to, ką mes kūrėme jau nuo 1989 metų. Gal atrodo keista, nes Latvijoje oficialiai egzistuoja Žiemgalos regionas, kaip pas mus Aukštaitija ar Žemaitija. Bet galbūt tame ir yra atsakymas: kai įtvirtinta įstatymais, lyg ir nebėra poreikio įrodinėti regiono tapatybės klausimų. O Lietuvoje, kadangi Žiemgalos istorinis-kultūrinis regionas kol kas nėra formaliai įteisintas, skatina jo gyventojų kultūrinį tapatumą nuolat reikšti per pasikartojančias kultūrines praktikas“, – sako dr. E. Vasiliauskas.

ŽIEM­GA­LOS EI­LĖS

Jo­niš­kio, kaip Žiem­ga­los re­gio­no, ženk­lai aiš­kiai ma­to­mi ir vie­tos li­te­ra­tų klu­bo „Aud­ru­vė“ kū­ry­bo­je, ir ver­tė­jos Dzint­ros El­gos Ir­by­tės ver­ti­muo­se iš lat­vių kal­bos.

Emi­li­ja KVE­DA­RIE­NĖ
JO­NIŠ­KIO KRAŠ­TUI

Ne vis­ką už­marš­tin nu­pluk­dė lai­kas.
Is­to­ri­ja tau­rių žmo­nių dė­ka ne­pa­mirš­ta.
Te­gul at­gy­ja že­mės kau­bu­rė­liuos
Ten be­siil­sin­ti mūs pro­tė­vių dva­sia…

Te­gul daž­niau su­si­šau­kia po ša­lį 
iš­si­bars­tę
Ta­vi vai­kai, ki­tur gy­ve­ni­mus at­ra­dę,
Te­gul pa­si­mel­džia prie kry­žių at­sta­ty­tų
Ir ne­ti­kin­tys, bet mal­do­je ki­tus su­pra­tę.

Ir iš tie­sų su­grįžt čia trau­kia dau­ge­lį:
Jiems no­ri­si pa­būt su pro­tė­vių 
žiem­ga­lių ai­niais,
Pri­sė­dus ąžuo­lų se­nų pa­vė­sy
Dar pa­si­mė­gau­ti se­nų­jų so­dų vai­siais…

Ali­na JO­NAI­TIE­NĖ
GIM­TI­NEI

Atė­jau aš iš gi­rios ūkų sa­ma­no­tų,
Liūd­ną gies­mę šir­dy bran­di­nau,
Bro­lio ar­ti­mo – ber­žo svy­ruok­lio,
Kvap­tį ait­rią kas die­ną jau­čiau.

Kai pa­va­sa­riais vė­jai dai­na­vo,
Kė­lė sau­lė šal­pus­nių tau­res,
Gim­tą kraš­tą šir­din įsi­dė­jau
Kaip ir liūd­nas ar­to­jų dai­nas.

Pil­kos ly­gu­mos, ty­lūs ar­to­jai,
Ir kal­ba jų ru­pi, pa­pras­ta.
Ar kas ži­no, ko­dėl vis kar­to­ju
Tar­si mant­rą gim­ti­nės spal­vas?

Iš­ta­py­siu šir­dim gim­tą ša­lį,
Jos lau­kus ir so­dy­bas se­nas,
Vis kar­to­da­ma: ma­no čia kraš­tas,
Žiem­ga­la, tu ma­no­ji da­lia.

* * *
Že­my­na, Že­my­nė­le,
Pa­lai­mink Žiem­ga­los kraš­tą,
At­verk že­mės skry­nią dos­nią
Sa­vo sū­nums ir duk­te­rims.

Lai šna­ra lau­kuos ja­vai,
O gi­rio­se paukš­čiai čiul­ba,
Lai skam­ba dai­na sma­giai
Ir džiu­gi­na žem­dir­bio šir­dį.

Kai vė­jai skra­jos ke­tu­ri
Po ly­gu­mų kraš­tą my­li­mą,
Lai neuž­pūs vil­ties ne­ma­rios –
Mes am­žiams čia įsi­kū­rė­me.

Auš­ra LUK­ŠAI­TĖ–­LA­PINS­KIE­NĖ
PRIE­ŠIS­TO­RI­NIS
Gi­mi­nės mo­čia
lie­taus spal­vos akim
ug­nia­ku­rą kurs­to
žars­to pe­le­nus vy­te­le
ža­ri­jų ieš­ko­da­ma
de­da ant jų ska­las
pa­si­len­ku­si mel­džia­si
ug­nį ža­di­na iš mie­go
kad su­grį­žę na­mo
me­džiok­liai
ran­kas iš­ties­ti ga­lė­tų
krau­jo ir miš­ko kva­pus
iš­džio­vin­tų
kad ug­nim už­ge­sin­tų
ug­nį sa­vy
kad tvir­tos ran­kos
mo­ters plau­kus
švel­niai pa­glos­tyt
ga­lė­tų

SE­SUO
Esu dvy­li­kos bro­lių se­suo –
be­var­dė, be­vei­dė –
ro­viau dil­gė­les pli­ko­mis ran­ko­mis,
mez­giau jiems bal­ti­nius,
kad ke­rai ga­lios ne­tek­tų,
kad ga­lė­tu­me
grįž­ti te­nai,
kur upės van­de­niu –
ne pie­nu plau­kia,
kur ber­žo ka­sos –
ne ra­ga­nos plau­kai
vė­jy plaiks­tos,
kur pa­ku­lų kuo­de­lis su­si­ver­pia
ir jo­kia ru­pū­žė
ne­gąs­di­na ver­pė­jos,
esu tik dvy­li­kos bro­lių se­suo –

be­var­dė, be­vei­dė –
ir grįž­tu vėl te­nai,
kur gal bū­ti ne­te­ko,
lauk­ti ru­de­nį
gul­bių pul­ko pra­sii­rian­čio
kur ne­lau­kia nie­kas,
prin­cų pra­jo­jan­čių,
kur žal­čiai iš be­dug­nio
van­dens neatp­lau­kia,
marš­ki­nių ran­ko­vė­se ne­ty­ko
kur tik dan­gūs pra­si­ve­ria,
kai be­var­dė se­suo
ty­liai rau­da.

Il­zė KAL­NA­RĖ
ŽIEM­GA­LA

Žiem­ga­la, ma­ne svai­gi­na ta­vo 
ro­žių kva­pas,
Ta­vo va­sa­ros, ja­vų lau­kų pla­ty­bė.

Žiem­ga­la, ma­ne svai­gi­na ta­vo 
vy­rų lū­pos,
Smui­ko švel­ni me­lo­di­ja,
šo­kio sū­puo­jan­tis rit­mas
Jo­ni­nių va­ka­re ar ja­vap­jū­tės tal­ko­je,
Kai gy­vy­bin­gi blyks­niai tvis­ka 
vy­no gurkš­ny­je.

Žiem­ga­la, ma­ne svai­gi­na ta­vų­jų 
duk­rų dai­nos,
Žo­ly­nų aro­ma­tas ir Jo­ni­nių 
lau­žų lieps­na,
Žiem­ga­la, ma­ne svai­gi­na
ta­vo erd­vė be­ri­bė, gai­vūs vė­jai,
Ta­vo lau­kų ar­to­jas, ma­ne įsi­my­lė­jęs.
(Iš lat­vių kal­bos ver­tė 
Dzint­ra El­ga Ir­by­tė)
Jo­nas IVA­NAUS­KAS
MA­NO ŽIEM­GA­LA

Kur šok­čio­ja Si­dab­ra,
Ten Ta­vo gim­ti­nė šir­dį su­šil­do.

Kur me­daus pie­va,
Ten Ta­vo si­dab­ru gar­ba­nos tvis­ka.

Kur glaus­to­si ke­lias,
Ten Ta­vo akys smal­su­mu švy­ti.

Kur der­li žiem­ga­lių že­mė,
Ją Ta­vo rū­pes­tin­gos ran­kos sau­go.

Kur sto­tin­gas kai­mas,
Ten Ta­vo guo­džian­ti ra­my­bė gau­bia.

Kur be­ri­bis Dan­gus,
Ten Ta­vo iš­ki­lios min­tys sklan­do.

Kur is­to­ri­ją sau­gan­tis mies­tas,
Ten iš­min­tin­gi Ta­vo žo­džiai skam­ba.

Kur aš,
Ten Ta­vo tau­ri Mei­lė pra­smę ran­da.

TAU IR TĖ­VIŠ­KEI
Tu – ma­no Si­dab­ra,
baukš­ti ir jau­ki upe­lė.
Tu – ma­no Žiem­ga­la,
der­li ly­gu­mų že­me­lė.
Tu – ma­no Lie­tu­va, su
bal­ta­lie­me­niais mies­tais,
oriais pa­go­nių ąžuo­lais.
Tu – ma­no ža­lias žio­ge­lis,
Jaut­riai smui­kuo­jan­tis va­ka­rais.
Tu – si­dab­ro sa­ma­na
prieš ma­no akis.
Kur žvel­giu – Tu ir Tu.
Plau­kia pū­ki­niai de­be­sė­liai,
at­spin­dė­da­mi Ta­vo vei­dą,
reiš­kia, šian­dien mu­du
dru­ge­liais skrai­dy­si­me,
kaip Čiur­lio­nio pa­veiks­le,
ir iš­si­ly­dy­si­me lieps­no­je –
ži­no­ji­me – Mei­lė­je.