Naujausios
„To meto paauglio akimis Šiauliai buvo didelis miestas. Svarbiausi taškai: mokykla, žiemą čiuožyklos, vasarą stadionas, Prūdelio pliažas, miesto parkai, kino teatrai“, – sakė V. Gudonis.
Trečiojoje pokalbio dalyje profesorius palietė buvusio Šiaulių universiteto aktualijas, skaudulius. „Manau, kad Šiauliai kurį laiką pajuto universitetinio miesto dvelksmą“, – svarstė V. Gudonis. Kalbėta ir apie išbandymų vasarą, kai profesoriui buvo atlikta sudėtinga širdies operacija: „Prisimenu, kad pro palatos langą matėsi naujai pastatyta Kulautuvos bažnytėlė. Atmintyje išliko vaizdas kur, stumdama vaikišką vežimėlį, jauna moteris, praeidama šventovę, persižegnojo. Tada pagalvojau, kad gerai, jog bent provincijoje jauni žmonės neprarado tikėjimo Dievu, o reabilitacinės ligoninės pacientai – tikėjimo pasveikti.“
– Vienoje iš šio pokalbių dalių minėjote, kad apie aklųjų ir reginčiųjų bendravimo ypatumus reiktų pakalbėti plačiau. Sakote, jog dažnai nežinome, kaip elgtis su neįgaliuoju ar su jo artimaisiais. Ir ši konkreti tema, manau, yra labai plati, o dar plačiau, kai bendriau kalbame apie visuomenę ir negalią. Teigiama, kad visuomenės/valstybės brandą atspindi jos požiūrio į žmogaus negalią, rūpesčio neįgaliųjų gerove lygmuo. Viena iš Jūsų monografijos „Negalia visuomenėje ir vaizduojamajame mene“ potemių įvardyta : „Šiuolaikinės visuomenės nuostatos į neįgaliuosius kaip galimybė tobulėti“. Kaip sparčiai tobulėja Lietuvos visuomenė?
– Bendravimas yra itin svarbus žmogaus poreikis. Bendravimo deficitą, ypač vienišiems žmonėms, bent dalinai gali kompensuoti naminiai gyvūnai. Šiame bendravime yra ir pliusų: gyvūnas niekada neprieštarauja ir nesiginčija, jau nekalbant apie jų pozityvų terapinį poveikį, kuriuo iki šiol mūsų medikai ne itin tiki. Tuo tarpu kitose šalyse senelių namuose, ligoninėse, ypač vaikų onkologiniuose skyriuose ir pan. šunys dažni svečiai.
Neregiai dažniausia keliauja su palydovu, Lietuvoje retai su šunimi vedliu. Pažinojau vos kelis Lietuvoje gyvenančius akluosius be regėjimo likučio, kurie savarankiškai keliaudavo mieste. Yra tekę ir pačiam kelis neregius mokyti orientuotis erdvėje. Tokiu pavyzdžiu gali būti daugeliui šiauliečių žinoma masažistė Larisa Docenko, kuriai, nuo pat regėjimo netekimo pradžios Klaipėdoje, teikiau psichologinę pagalbą. Sužinojęs, kad ji į darbą nuo Šiaulių valstybinės kolegijos bendrabučių iki Respublikinės ligoninės važiuoja taksi, išmokiau ją nugalėti erdvės baimę bei įveikti labai nesudėtingą, maršrutą. Deja, ilgai savarankiškai ji nevaikščiojo. Atsirado žmogėnas, paprašęs aklosios, tada dar, lituko. Tuo ir baigėsi jos savarankiškumas: atsirado praeivių baimė, dėl kurios buvo grįžta prie taksi paslaugų. Beje, pasitaikydavo ir nesąžiningų taksistų – jei keleivė nemato skaitliuko, kodėl nepaprašyti daugiau?
Bendraujant su neregiu, jei duodame jam daiktą į rankas nereikia vengti žodžio „pažiūrėk“. Jis žiūri rankomis. O gražins daiktą, greičiausiai, sakydamas: „ačiū, pažiūrėjau“, ar „aš tą daiktą jau mačiau“. Tačiau bendraudami su neregiu, turėtume vengti išsireiškimų „pačiupinėkite“, „aš jus nuvesiu“. Geriau tiktų „pažiūrėkite“, „palieskite“, „aš nueisiu su jumis, ar „aš jus palydėsiu“. Taigi, aklieji žiūri televizorių ir skaito garsines knygas. Turėtume prisiminti, kad nėra specialaus aklųjų žodyno ir aklųjų kalbos. Neregio nedera klausinėti aklumo priežasčių. Pastebėjus suveltą rūbą, derėtų ne tik apie tai informuoti, bet ir padėti nuvalyti. Jei su neregiu pakeliui, galime pasiūlyti savo pagalbą. Su palydovu neregys eis greičiau, nei savarankiškai su baltąja lazdele. Einant su neregiu nederėtų su juo stovėti greta ir pasikibus parankėn. Neregys turėtų laikytis palydovo alkūnės ir tokiu būdu stovėti pusę žingsnio toliau vedlio. Tai reikalinga, kad aklasis spėtų sureaguoti nusileidžiant nuo šaligatvio ir juo pakylant. Tada nereikės palydovui informuoti: „atsargiai, bordiūras“. Neregys pajus palydovo judesį kylant į viršų, ar besileidžiant į apačią ir spės sureaguoti ir sėkmingai įveiks minėtas kliūtis kartu. Susiaurėjus praėjimui, klasėje, auditorijoje, salėje tarp suolų ar kėdžių priekyje lyg buferis turėtų eiti palydovas, o už jo nugaros, liesdamas vedlio pečius, – neregys. Tą patį darysime lipdami į autobusą, ir išlipdami iš jo. Visada priekyje regintysis. Sodinant į automobilį, pakanka neregio ranką uždėti ant durelių rankenos, kartu jas atidarant, po ko aklasis pats atsisėda į automobilį, ir, kas svarbiausia, – pats užsidaro duris. Pats automobilio dureles turėtų mokėti užsidaryti ir ikimokyklinukas. Priešingu atveju, mamos ar palydovai gali priverti, deja, ir priveria savo globotinių pirštus.
Pokalbio metu nederėtų pasitraukti toliau nuo neregio jo neperspėjus. Nepajutęs, kad mes pasitraukėme, neregys gali tęsti pokalbį vienas. Po to supratęs, kad mūsų šalia nėra, pasijus nejaukiai. Giliau besidomintiems šiais klausimais rekomenduotume bibliotekoje skaityti V. Gudonio knygelę „Neregys tarp reginčiųjų“.
– Suprantu, kad visų gyvenimo situacijų bendraujant su žmonėmis, turinčiais negalę, nenumatysi. Iš mūsų pokalbių šia tema prisimenu Jūsų patarimą – elkimės taip, kaip norėtume, jog būtų elgiamasi su mumis, atsidūrus vienokioje ar kitokioje situacijoje.
Žinau, kad ne kartą tyrėte visuomenės nuostatas į negalią ir neįgaliuosius. Ką rodo tyrimų rezultatai?
– Taip, atlikta nemažai įvairių tyrimų. Prieš tris dešimtmečius dar neturėjome galimybės apklausų atlikti internetu. Jas organizuodavome paštu išsiuntinėdami anketas respondentams. Kad išsiaiškintume gyventojų nuostatas į žmones, turinčius regėjimo negalią, 1990 metais išsiuntėme 6 000 anketų. Išties nustebino tuometinis žmonių aktyvumas, galbūt susijęs su Lietuvos nepriklausomybės atkūrimu, – net ir atmetę netinkamai užpildytas anketas, gavome imtį, kurią sudarė 4 730 respondentų. Šio tyrimo rezultatai parodė didelę neregių atskirtį: 14 proc. apklaustųjų nebuvo matę neregio ir tik 3,6 proc. – bendravę su nematančiais žmonėmis. Remiantis minėto tyrimo rezultatais, dauguma apklaustųjų nežinojo potencinių neregių galimybių, ir tai leido daryti išvadą, kad, stokojant žinių apie neįgalius žmones, visuomenėje įsigali stereotipai – dažnai iškreipta buitinė nuomonė. Siekdami tuos stereotipus pakeisti pozityvia nuostata neįgaliųjų atžvilgiu, savo iniciatyva, be dabartinių finansuojamų ES projektų paramos, t. y. be užmokesčio, poroje su neregiais lektoriais mokyklose ir įmonėse skaitėme paskaitas apie aklumą, jo priežastis, apie aklųjų pasiekimus, rodėme šia tema parengtą mobilią parodą, miesto laikraštyje publikavome straipsnių ciklą apie aklumą ir neregius, parengėme ir publikavom, minėtą, knygelę „Neregys tarp reginčiųjų“, kurią išsivertę į rusų kalbą vėliau išleido ir baltarusiai.
Po metų pakartoję apklausą, tikėjomės pamatyti kiek ryškesnius savo veiklos rezultatus, tačiau pastebėti pokyčiai buvo itin menki. Tačiau tyrimo rezultatai leido suformuluoti svarbią teorinę prielaidą, kad nuostatos – visuomenės narių subjektyvus nusiteikimas – neįgaliųjų atžvilgiu yra labai lėtai kintantis fenomenas. Tik po trijų dešimtmečių, t. y. 2018 metais, dar kartą atlikę minėtą tyrimą, nustatėme nors ir nežymius, tačiau statistiškai patikimus, pozityvius pokyčius, rodančius kiek mažesnę neregių atskirtį visuomenėje. Taigi, kelta teorinė prielaida, kad visuomenės nuostatos yra labai lėtai kintantis fenomenas, tapo įrodyta išvada. Taip pat nustatėme, kad jei 1990 metais tyrimo dalyviai informacijos apie negalių turinčius žmones gavo per tradicines informacijos priemones – spaudą, radiją, televiziją, tai daugiau kaip trečdalis 2018 metų respondentų tokios informacijos rado internete.
Nemažą darbą formuojant adekvačias visuomenės nuostatas į negalią turinčius žmones, atlieka įvairios neįgaliųjų organizacijos. Gana aktyvi yra Žmonių su Dauno sindromu ir jų globėjų asociacija.
– Prisimenu prieš kelerius metus platintą plakatą „Aš ne daunas, aš žmogus“. Kaip tokios socialinės akcijos formuoja visuomenės nuomonę, požiūrį į kitokį žmogų?
– Sukurti plakatą ir įdėti jį į internetą – tai tik dalis naudingo darbo, nes daug svarbiau yra jį racionaliai įveiklinti. Tokiu pozityviu ir sektinu pavyzdžiu gali būti Lietuvos Žmonių su Dauno sindromu ir jų globėjų asociacija, kuri surengė socialinę akciją „Aš ne daunas, aš žmogus“, skirtą Pasaulinei Dauno sindromo dienai paminėti ir kartu atkreipti visuomenės ir žiniasklaidos dėmesį į neigiamą reikšmę turinčio žargono „daunas“ paplitimą ir vartojimą visuomenėje. Asociacijos užsakymu buvo sukurtas mielą mažą Dauno sindromą turintį berniuką vaizduojantis plakatas su užrašu: „Aš ne daunas, aš žmogus“. Asociacija gautomis iš gyventojų pajamų mokesčio lėšomis organizavo lauko reklamą šešiuose didžiuosiuose Lietuvos miestuose – Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, Panevėžyje ir Alytuje. Socialinės lauko reklamos pranašumas – ja transliuojama informacija pasiekia ir internetu nesinaudojančius žmones. Mažesnio formato plakatai buvo iškabinti švietimo ir sveikatos priežiūros įstaigose visoje Lietuvoje.
Minėta asociacija, siekdama išsiaiškinti visuomenės požiūrį į asmenis, turinčius Dauno sindromą bei siekdami atskleisti socialinės reklamos poveikį, inicijavo apklausą, Tam pasitelkė tarptautinę tyrimų kompaniją „Nielsen“. Pagal šios kompanijos paruoštą ir su asociacija suderintą klausimyną internetu apklausta per 500 16–65 metų Lietuvos gyventojų. Apklausa buvo nacionalinė, reprezentatyvi, o tai reiškia, kad imties sudėtis atitiko Lietuvos gyventojų sudėtį pagal lytį, amžių ir gyvenvietės dydį. Tyrėja A. Ivanauskienė nurodė, kad dauguma (58 proc.) tyrime dalyvavusių respondentų mano, jog Dauno sindromą turintys vaikai gali mokytis kartu su visais, jei mokymo įstaigose užtikrinama papildoma pagalba. Iš jų 38 proc. sako, kad visi turi vienodas teises, 20 proc. – kad Dauno sindromą turintys vaikai taip greičiau socializuojasi, 17 proc. – kad jie turi integruotis, nebūti atskirti nuo visuomenės, 12 proc. – kad visuomenė turi žinoti ir išmokti kartu gyventi, taip ugdoma tolerancija, bus mažiau patyčių, jeigu nuo mažens matys „kitokius“, 7 proc. – kad tokie vaikai geri, draugiški. Nustatytas ir pozityvus socialinės reklamos poveikis žmonių elgesiui: 82 proc. tyrimo dalyvių ne(be)vartos žargono daunas. Socialinės reklamos atvirose miestų erdvėse pranašumas yra dar ir tas, kad joje transliuojama informacija pasiekia ir internetu nesinaudojančius žmones, tokiu būdu prasiplečia pateikto plakato suvokėjų ratas.
Taigi, nors ir iš lėto, tačiau tampame tolerantiškesni kitoniškumui.
– Antrojo Jūsų monografijos tomo pavadinime atsiranda „literatūra“ ( „Negalia visuomenėje, literatūroje ir vaizduojamajame mene“.) Apie neregius/neįgaliuosius vaizduojamajame mene ir visuomenėje trumpai pakalbėjome, tad dabar – apie literatūrą/poeziją. Kokios Jūsų įžvalgos iš šios srities? Pavyzdžiui, monografijoje teigiate, kad Bernardo Brazdžionio garsusis eilėraštis „Neregio elegija“ – dirbtinai dramatizuotas, neatitinka tikrovės. („Juodos rožės ir juodos lelijos, ir daina vyturėlio juoda.“)
– Neabejotina, kad literatūra turi įtakos visuomenės nuostatų į negalią ir neįgaliuosius formavimui. Šiandien sunku pasakyti, ką mąstė vaikų literatūros klasikas slapyvardžiu Vytė Nemunėlis, sukūręs „Meškiuką Rudnosiuką“ – vaikų literatūros etaloną, kurdamas „Neregio elegiją“, kur viskas juoda. Tačiau suprantama, kad poetas atspindėjo mūsų visuomenės supratimą apie aklumą.
Neregį vaizduojančiuose poezijos kūriniuose neregystė dažnai traktuojama, kaip Kūrėjo atpildas ar bausmė už nuodėmes, dominuojanti aklumo paralelė ‒ tamsa, naktis. Tačiau yra nemažai poezijos kūrinių, pateikiančių šviesų, optimistišką požiūrį į regėjimo negalią bei pačių neregių optimizmu. Galima pastebėti, kad regintys ir neregintys poetai šios negalios požiūriu laikosi visiškai skirtingų nuostatų. Regėjimo sutrikimų turintys poetai rečiau aklumą lygina su tamsa, jų kūriniuose daugiau optimizmo. Tuo tarpu regintys poetai aklumą linkę dramatizuoti, negana to, tarsi piktnaudžiauja aklumu, kaip metafora, ar priskiria neregiams jiems nebūdingų bruožų. Regintieji poetai linkę dramatizuoti aklumą, akcentuoti juodos spalvos dominavimą. Pastarųjų poetų kūryboje išryškėja menkas neįgaliųjų potencinių galimybių žinojimas. Pavyzdžiui, neturėjusiam kontaktų su neregiais, nesidomint negalios fenomenu, be abejonės, sunku suvokti, ką gali neregys veikti muziejuje ar paveikslų galerijoje (eilėraštis „Aš Luvre neregį mačiau“). Teko pabuvoti ne viename pasaulio muziejuje ir matyti neregių, stovinčių prie paveikslų ar skulptūrų, ir per ausines klausančių gido komentarų, dalyvauti parodose, kuriose neregiams dailininkų klasikų darbai buvo pateikti reljefiškai, o skulptūros ‒ meno šedevrų sumažintos kopijos pritaikytos neregiams susidaryti elementarius meno kūrinių vaizdinius naudojant lytėjimą.
Neteisingas aklųjų potencinių galimybių suvokimas gali atsispindėti ir teatro mene. “Šiaulių krašto” skaitytojai turėjo galimybę supažindinti su neregio ukrainiečių rašytojo, esperantininko, keliautojo Vasilijaus Jerošenkos biografija. 1993 metais, remiantis Vasilijaus Jerošenkos biografija, Niujorko eksperimentiniame teatre La Ma Ma Yara Arts grupė sukūrė spektaklį “Aklas matymas”.
Nors Vasilijus buvo savarankiškas, turintis gerus buitinius bei orientacijos erdvėje įgūdžius žmogus, tačiau vienoje iš spektaklio nuotraukų matome, kaip rytietiškų bruožų mergina, tikriausiai japonų profesoriaus Kijo dukra, mokydama jaunuolį valgyti pagaliukais, jo ranką veda burnos link. Beje, šį judesį moka net vaisius motinos įsčiose paskutiniais nėštumo mėnesiais: nesunkiai susiranda burną ir čiulpia pirštą. Taigi, kokį benaudotų stalo įrankį, aklasis, jis lengvai randa burną. Tačiau tuo abejoja regintieji ir bando aklajam padėti. Toks reginčiųjų mąstymo stereotipas, jog apakęs žmogus praranda judesio „ranka – burna“ įgūdį, pasirodo, gyvas iki šiol. Šį stereotipą iliustruoja italų skulptoriaus Domenico Mastroianni (1876–1962) bareljefas „Gailestinga širdis“, kuriame pavaizduota jauna mergina kieme prie savo namo šaukštu, lyg mažą vaiką, maitina elgetą senutę. Panašų vaizdą matome ir vokiečių dailininko Konrado Feliksmiullerio (1897 – 1977) paveiksle “Aklasis”, kuriame pavaizduota moteris restorane šaukštu maitinanti suaugusį aklą vyrą.
Vienoje iš recenzijų šiam spektakliui skaitome, kad Vasilijus Jerošenka orientacijai uždaroje erdvėje naudojo atstumo skaičiavimą žingsniais: „devyni žingsniai iki durų, penkiolika žingsnių iki langų, keturi žingsniai iki kėdės...“ Matomai, taip mąstė, vaidinantis neregį, regintis aktorius, ar spektaklio režisierė. Tačiau neregių navigacinė sistema kur kas sudėtingesnė. Aklasis naudojasi raumenų atmintimi bei taip vadinamu, „šeštuoju jausmu“ – kliūties suvokimu veidu (facial perception). Žmogui dažnai susiduriant su kliūtimis subsensorinės reakcijos tampa nesąmoningo atsargumo signalais. Žmogus prieš kliūtį sustoja, nors pats nežino, kaip suvokė, kad ji yra. Pastebėta, kad kliūties suvokimas yra geresnis, kuo ilgesnė aklumo patirtis. Vadinasi, geriausiai išlavintą šį pojūtį turi aklagimiai bei anksti regėjimo netekę žmonės. Būtent į šią grupę patenka Vasilijus, kuris sirgdamas tymais regėjimo neteko būdamas ketverių metų ir buvo išlavinęs gerus orientacijos erdvėje įgūdžius. Šie keli minėto spektaklio epizodai rodo, kokie gajūs stereotipai – neteisingi įsitikinimai apie aklus žmones.
Išties, šiuolaikinės visuomenės nuostatos į neįgaliuosius lieka mums, kaip galimybė tobulėti. Nugalėdama neįgaliųjų pažinimo stereotipus, mūsų visuomenė nors ir iš lėto, tačiau tobulėja.
– Gerbiamas Vytautai, kalbėjomės sudėtingomis temomis, sakyčiau, sunkiomis, specifinėmis, Jūsų mintys, įžvalgos ir apibendrinimai – kaip tos sėklos – tikiuosi, sudygo ar sudygs vėliau.Baigdamas mūsų pokalbį neklausiu apie ateities planus, nes žinau ir skaitytojai žino: rašote knygą, kurios ištraukas „Atolankos“ nesenai spausdino, turite ir daugiau sumanymų. Tad pabaigai labai žemiškas klausimas apie laimę: ar Jūs laimingas žmogus?
– Austrų žurnalistas, bestselerių autorius Jozefas Kiršneris (1931 – 2016) savo knygoje „Šimtas žingsnių laimės link“ laimę lygina su nėštumu. Truputį nėščios nebūna. Arba jūs laimingas arba ne. Manęs netenkina toks autoriaus kategoriškumas. Anot jo, vieni žmonės turėtų švytėti iš laimės, kiti – niūriais nelaimėlių veidais. Paklaustas: „Ar jūs laimingas?“ – žmogus dažniausiai priverstas meluoti – jei atsakysi, jog nesi laimingas, tai ko gero, teks atskleisti to priežastį, kas gali būti itin asmeniška. Jei meluosi sakydamas, kad esi laimingas – sukelsi aplinkinių šypseną, arba dar blogiau – pavydą.
Situacija išties kebli ir primena karikatūrą, kurioje pavaizduotas tolumoje su skrybėle ant galvos ir portfeliu rankose ateinantis žmogus. Pirmajame plane pavaizduotas pririštas prie būdos šuo, telefonu su kažkuo konsultuojasi: „Ateina direktorius. Loti, ar neloti?“. Situacija be tinkamo sprendimo. Losi: „Tai ką, savų nepažįsti?“ Nelosi: „Tai ką, darbo nedirbi?“
Todėl labiau imponuoja racionaliai sudarytos anketos atsakymai, kur rasime tokius siūlomus atsakymų variantus kaip: daugiau laimingas, nei nelaimingas, ar daugiau nelaimingas, nei laimingas. Rinkčiausi pirmąjį variantą.
Manytume, kad viena svarbiausių laimės sudedamųjų – bendravimas, kuris užpildo visą žmogaus gyvenimą. Prancūzų pilotas, humanistas ir rašytojas Antuanas de Sent-Egziuperi (1900 – 1944) yra pasakęs, kad vienintelė tikroji prabanga yra bendravimas. Žmogui senstant mažėja socialinių kontaktų, siaurėja pažįstamų ratas, Anapilin išeina artimieji ir bendraamžiai. Todėl nenuostabu, kad žmonės, bėgdami nuo vienatvės, įsigyja naminių gyvūnų ir su jais bendrauja.
Lankydamiesi parodose ir kituose renginiuose mes ne tik siekiame pasigerėti menu, bet ir pabendrauti. Daug metų šeštadieniais prie kavos puodelio susitinkame dar šviesios atminties šiauliečio dailininko Antano Krištopaičio įkurtos „Mėlynosios rožės“ „masonų“ ložės nariais. Nors mus nesieja bendri interesai, dažnai susitikdami nesužinome naujos informacijos, o vis tiek traukia pabūti drauge. Taigi, atsiranda stiprus, vienijantis ir palaikantis bendrystės jausmas. Anot austrų psichiatro, individualiosios psichologijos pradininko Alfredo Adlerio (1870 – 1937) bendrystės jausmas, kaip ir poreikis bendrauti, žmogui yra būdingas iš prigimties. Čia mes tampame panašūs į tas pačias, besibūriuojančias medžių šakose, varnas, kurios būryje kartais labai triukšmingos, o kartais atvirkščiai – susirinko tyliai kartu patupėti...
