Naujausios
– Pirmojoje pokalbio dalyje kalbėjote apie aklųjų gyvenimą, kaip „kelią iš rezervato į rezervatą“. Ar teko iš arti matyti aklųjų buitį, jų kasdieninį gyvenimą, bendravimo ypatybes. Mano žurnalistikos kurse Vilniaus universitete mokėsi dideliais gabumais apdovanotas vaikinas – Aklųjų draugijos narys – teko būti pas jį bendrabutyje, Vilniaus aklųjų rezervate: žiemos šalčiai, o langai kiauri – sutvarkiau, kiek pajėgiau. Nelengva...
– Dirbdamas tuometinės Lietuvos aklųjų draugijos Šiaulių gamybos mokymo kombinate, šiauliečių švelniai vadinamuose „Akliukuose“ turėjau draugų bendradarbių. Pradžioje net smalsu būdavo. Vyras aklas, žmona reginti ir atvirkščiai, ar abu sutrikusio regėjimo žmonės. Visuomenėje yra išlikęs stereotipas, jog šeimas gali kurti turintys tą pačią negalę žmonės. Šį stereotipą atspindi dailininko Mitrofano Beringovo (1889 – 1937) paveikslas „Aklųjų vestuvės“. Drobėje pavaizduotos vestuvės, kurioje visi – jaunieji, svečiai muzikantai yra neregiai. Paveikslas atspindi didelę to laikmečio aklųjų izoliaciją.
Dar tada, lankydamasis pas neregius svečiuose, išmokau kelių bendravimo su aklaisiais taisyklių: neklausti aklumo, ar kito neįgalumo priežasčių (vėliau, jei norėdavo, patys apie tai papasakodavo), jei paėmei kokį daiktą, jį būtinai reikia padėti į tą pačią vietą, jei į rankas duodi kokį tai daiktą, nebijok pasakyti „pažiūrėk“, nes nėra specialaus bendravimo su aklaisiais žodyno. Neretai apčiupinėjęs daiktą aklasis jį gražina jį sakydamas „tą aš jau mačiau“, nes neregys žiūri ir skaito rankomis.
Stebėjausi, kad neregių butai buvo net tvarkingesni, nei kai kurių reginčiųjų. Pažinojau neregę moterį, kuri ne tik gardžiai gamindavo maistą, bet ir žiemai vakuodavo daržoves bei grybus. Tačiau senokai mūsų atliktas tyrimas, kurio tikslas buvo nustatyti jaunų neregių socialinius įgūdžius, nustebino, kad dalis jų nemoka gaminti maisto. Tada klausiau, ar aklųjų mokykloje to nemokė, nes žinojau, kad tokie užsiėmimai buvo. Mergina atsakė, kad mokė, ir kad tuose užsiėmimuose tik kepdavo sausainius ir gamindavo tortus.
Vėl paklausiau, o sausainius kepti ir tortą gaminti ar moka? Atsakė, kad nemoka, nes tą darydavo tik regėjimo likutį turinčios mergaitės. Neregės stovėdavo šalia ir kartu po pamokos prie arbatos puodelio ragaudavo saldumynus. Tada pagalvojau, koks neblogas tos mokytojos darbas. Ateini į mokyklą, iš maisto sandėlio pasiimi produktų, pagamini saldumynų, paskanauji kartu su vaikais ir eini namo...
Gerai, kad tie laikai nuėjo praeitin. Šiandien sutrikusios regos vaikai mokomi vadovaujantis Kasdieninių gyvenimo įgūdžių lavinimo programa, kur su mokiniais kas savaitę dirbama individualiai ir aklų „stebėtojų“ jau nebėra.
Praktikų su studentais metu pastebėjau, kad aklųjų mokykloje vaikai ir pietaujantys mokytojai sėdi atskirai. Atlikdamas stažuotę Anglijos Šefildo aklųjų mokykloje, pastebėjau, kad prie kiekvieno stalo kartu pietauja po vieną ar kelis mokyklos darbuotojus, kurie, reikalui esant, padeda bei moko valgymo etiketo.
Valgyti aš taip pat buvau pasodintas prie staliuko su trimis pradinių klasių mokinukais. Susipažinome, vėliau jiems reljefiniame Europos žemėlapyje parodžiau, kur yra Lietuva. „Kokia maža“– nustebo neregys berniukas. Nedažnas suaugęs lietuvis globaliai pažvelgia į savo šalį. Dažniau – „mes Europos centras“. Man pradinukų trijulės mokyti valgyti nereikėjo, jie puikiai naudojosi stalo įrankiais ir išmanė valgymo etiketą. Stažuotės metu sužavėjo itin jautrus požiūris į ugdytinius. Neseniai mokyklos vaikai buvo nuvežti į Viktorijos laikų muziejų. Keli vaikai dėl ligos nedalyvavo ekskursijoje. Jiems pasveikus, kad nebūtų skriaudos, juos nuvežė į šią ekskursiją, į kurią pasikvietė ir mane stažuotoją.
Anksčiau minėto pedagogų nesąžiningumo netrūko ir kitose mokyklose. Pavyzdžiui, vienoje Šiaulių mokykloje fizinio lavinimo pamokose visą laiką buvo žaidžiamas kvadratas. Ateina mokytojas, paduoda kamuolį ir ištaria vieną vienintelį žodį „kvadratas“. Žaidė tie, kuriems šis žaidimas patiko. Kiti – mergaitės ir berniukai, kaip ir mokytojas, visą pamoką sėdėdavo ant suoliukų salės pakraščiuose. Vaikai šį mokytoją tarpusavyje Kvadratu vadino. Nemanau, kad šis mokytojas mokyklos dokumentuose visus metus rašė vieną žodį „kvadratas“. Matyt, dokumentus pildė pagal privalomą mokymo programą. Po to visi stebimės prasta jaunuolių sveikata, jog sunku ir į kariuomenę dėl prastos sveikatos ir fizinio stovio atrinkti, nes dalies jaunimo fizinė kultūra prasideda ir baigiasi sėdint prie kompiuterio.
Stebina kitą – kad per visus mokslo metus mokyklos vadovai nebuvo pravėrę sporto salės durų. Net universitete laikas nuo laiko į paskaitas apsilankydavo katedros vedėjas, nežiūrint į tai, kokį mokslo laipsnį ar pedagoginį vardą, ar dėstytojo stažą turi. Kiek rečiau paskaitas stebėdavo kalbos tikrintojas, kurį tarpusavyje dėstytojai vadinome „kalbos policininku“.
Teko lankytis ir aklųjų bendrabutyje. Tikrai ten nešvilpavo pro langus vėjai. Matyt, kad viskas priklauso nuo gaspadorius. Šia prasme to meto Lietuvos aklųjų draugijos Šiaulių gamybos mokymo kombinatui pasisekė. Įmonės aukso amžius, jos klestėjimo metas prasidėjo ėmus vadovauti energingam ir kūrybingam direktoriui neregiui Juozui Dzidolikui (1941 – 2011). Jam vadovaujant, pasikeitė įmonės aplinka – teritorijoje sužydo rožės, atsirado fontanėlis. Vietoje vieno cecho buvo įrengtas didžiulis medicinos punktas, kuriame sėkmingai darbavosi gydytojas, medicinos seserys, masažistas, reabilitacijos specialistas, psichologas.
Prisimenu, einame su direktoriumi, kuris pasakoja, kur ir koks čia medicinos kabinetas bus įrengtas. Staiga dingsta šviesa, aš sustoju. Juozas manęs klausia, ko sustojome? Aš sakau, kad šviesa dingo. Na, tai eime, aš tave išvesiu. Ir išvedė, nes savo įmonę žinojo kaip penkis rankos pirštus. Tiesą sakant, visą kelią ne aš, o jis mane vedžiojo. Jo iniciatyva vadinamojoje aktų salėje buvo įrengti mediniai vargonai, įkurta Įmonės įkūrėjų skulptūrinių portretų galerija. Skulptūrinius portretus sukūrė skulptorė Birutė Kasperavičienė (1941–2016), šiauliečiams gerai žinoma savo skulptūromis miesto viešosiose erdvėse „Trys nykštukai“, „Senis su anūkais“, „Pelikanai“ ir kt. Minėta galerija buvo unikalus reiškinys Lietuvoje – skulptūriniai portretai paprastiems, dar tuo metu gyviems įmonės įkūrėjams: Jonui Balčiui, Petrui Gajauskui, Antanui Pliuškevičiui, Petrui Vertelkai, Jonui Steponaičiui, Broniui Tarasevičiui, Petrui Žaliui.
Šviesuolis, Šiaulių miesto garbės pilietis Juozas Dzidolikas mokėjo įvertinti žmones.
Mane su neregiais suartino ne tik bendras darbas gamyboje, bet ir saviveikla, sportas, išvykos, ekskursijos. Kiek buvo džiaugsmo, kai 1966 metais mūsų šokių kolektyvas, kaip geriausias respublikoje, buvo atrinktas į Estijoje vykstantį Pabaltijo aklųjų draugijų meno saviveiklos festivalį. Su šio kolektyvo veteranais Rimu Šimkumi ir Algiu Musteikiu iki šiol su džiaugsmu prisimename mūsų pasirodymą Tartu mieste, kur bisavo visus mūsų grupės atliekamus šokius, o guculų šokį „Medkirčiai“ estams, latviams ir lietuviams kartojome net tris kartus.
1973 metais tuometinės Lietuvos aklųjų draugijos Šiaulių gamybos mokymo kombinato dvidešimtmečiui parašiau dokumentinę apybraižą – savotišką šios įmonės istoriją „Aš šviesą suradau“. Tuo metu buvo labai ribotos knygų leidybos galimybės. Direktoriui nepavyko jos publikuoti. Todėl nusprendė spausdintą mašinėle apybraižos rankraštį padauginti ir įrišti. Priešlapyje direktorius Juozas Dzidolikas Brailio raštu užrašė: „Mielas Vytautai, ši apybraiža didelis turtas mums visiems. Bet aš ilgą laiką jaučiausi kaltu.... Džiaugiuosi atiduodamas leidinėlį tau, dideliam aklųjų bičiuliui. Juozas, 1976 m.” Džiaugiausi ne tiek įrištu rankraščiu, kiek šio darbo įvertinimu. Tada nederamai pagalvojau, kad gerai, jog šis geradaris žmogus nemato tuometiniu technikos stebuklu daugintuvu „Era“ atšviesto rankraščio. Suvelti, netvarkingi sukarpyti, ranka numeruoti puslapiai, klijais įklijuotos nuotraukos... Apmaudu buvo dėl direktoriaus. Tokios kokybės darbo reginčiam vadovui niekas nebūtų išdrįsęs atiduoti, o čia – „vis tiek nemato“...
Manau, kad vėliau apie šio darbo įforminimo kokybę jam kažkas papasakojo, gal dėlto ir lyg skolą jautė, nes, kai 1993 metais jam pasakiau, kad apibendrinęs savo bendravimo su neregiais patirtį ir remdamasis literatūra, turiu parengęs darbą apie bendravimo su aklaisiais ypatumus, jis paprašė rankraščio.
Tuo metu Juozas Marcinkus, taip pat neregys, Klaipėdoje turėjo įkūręs leidyklą „Eldija“, kurioje Juozas Dzidolikas savo lėšomis išleido knygelę pavadintą „Neregys tarp reginčiųjų“, kurios visą tiražą padovanojo autoriui. Juozas Dzidolikas parašytoje knygelės pratarmėje pažymėjo, kad „Daugelį nemalonumų tenka patirti akliems dėl to, kad mūsų visuomenė stokoja elementarių žinių apie aklųjų reikalus, nesupranta regėjimo netekusio žmogaus, o dažnas netgi galvoja, kad neregys gyvena vien tiktai savo tragedija...“
1999 metais šią knygelę pavadinę „Neregys visuomenėje: socialiniai kontaktai“ išsivertė ir publikavo Baltarusijos aklųjų draugijos leidykla. Taigi, apie aklųjų ir reginčiųjų bendravimo ypatumus galėtų būti atskiras straipsnis. Be abejonės, visų gyvenimiškų situacijų nenumatysi. Jei nežinome, kaip elgtis su žmogumi, turinčiu negalią, reikėtų įsivaizduoti, kad negalią turinčio vietoje esame mes patys ir kaip norėtume, kad su mumis elgtus kiti susidariusioje situacijoje.
– Prisiminkite vaikystę, jaunystės pradžią. Užsiminėte, kad augote be tėvo. Kokie Jūsų vaikystės, paauglystės Šiauliai? Kaip dėliotumėte to meto Savo miesto topografiją?
– Vaikystė buvo šviesi. Gyvenome Šiaulių miesto pakraštyje – Žemaitės g. Nr.1, kur dabar stovi „Maxima“. Sklypo pakraštyje, dabartine Dubijos gatve, ant specialiai tam tikslui supilto pylimo, dundėdavo, mūsų vadinamas, „siaurukas“. Traukiniai važiuodavo retai, o naktį jų visai negirdėdavome, nes būdavome pripratę prie to triukšmo. Už mūsų sklypo iki geležinkelio buvo, taip vadinama, „niekieno žemė“, kur mūsų šeima, kaip ir kaimynai, niekieno nedraudžiami, sodindavome bulves. Už geležinkelio laukai, kurių tolumoje perėjo pempės. Bėgdavome žiūrėti taškuotų pempių kiaušinių. Žinojome, kad jų liesti negalima, tai ir neliesdavome.
Po vasaros liūčių pievose ilgokai stovėdavo šiltas vanduo. Lakstydavome tomis šlapiomis pievomis ir sakydavome, kad „gerai išsimaudėme“. Žiemą ten atsirasdavo didžiuliai plotai nepavojingo ledo, kur su savo pasigamintais, mūsų vadinamais „paspirtukais“ (trumpų pagaliukų gale įtaisydavome nusmailintą vinį) lakstydavome rogėmis, čiužinėdavome pačiūžomis, žaisdavome ledo ritulį. Turėjome ir kur paslydinėti. Eidavome prie mūsų vadinamo „trikampio“, netoli dabartinio traukinių muziejaus teritorijos. Statydavome tramplynus, nuo jų šokinėdavome, laužydavome ir patys, kaip mokėdavome, taisydavome slides. Vasarą iš kažkur tai gaudavome guolių, gamindavomės „samakatais“ vadinamus, riedučius.
Betėvystę pergyvenau visai nesunkiai. Tik kartais, kai vaikystės draugą Stasį tėvas bardavo, aš, stovėdamas šalia, įsivaizduodavau, kad tai mano tėvas ir jis mane bara, o aš mintyse pasižadėdavau jam „daugiau taip nedaryti“. Tačiau vaikiškos širdelės dėlto neskaudėjo, tai buvo lyg mano žaidimas. Matyt betėvystę puikiai kompensavo mamos ir seserų meilė, nes buvau mylimas pagrandukas. Vaikystėje neprisimenu mamos miegant. Ji verpdavo, ausdavo ir lopšines sėdėdama už staklių man dainuodavo kol užmigdavau. Pirmą kartą pamačiau mamą miegančią atvažiavęs iš aspirantūros, kai ji jau rimtai sirgo.
Tėvo vaidmenį buvo perėmusi vyriausioji sesuo Aldona, kuri ir į parko žaidimų aikštelę nuvesdavo, ir už vaikiškas išdaigas į kampą klupdydavo. Klūpėti tai nieko, baisiausia būdavo, kad atsiprašyti reikia, o atsiprašius dar ir pabučiuoti turėdavau. Dažnai ir bučinį pakartoti reikėdavo: „ko būčiuoji kaip stulpą, apsikabinti reikia...“
Nuo pirmos klasės mama galėdavo pailsėti, leisdama mane į Bubių pionierių stovyklą, už kurias sumokėdavo tuometinio Šiaulių Elnio odos ir avalynės kombinato, kuriame dirbo mama, profsąjunga. Stovykloje patikdavo, nes ne tik po miškus prisilakstydavome, slėptuves pasistatydavome, bet ir ekskursijose po Lietuvą pabuvodavome. Būtent čia ir gimė aistra kelionėms. Iki šiol maloniai bendrauju su kai kuriais buvusiais puikiais šios stovyklos auklėtojais.
Paauglystė, kaip ir daugumos berniukų buvo audringa. Ir „prašaravotų“ pamokų ir muštynių buvo. Chuligano vardą ne vienas tuo metu turėjome ir dėlto labai nepergyvendavome. Labai jau norėjosi į suaugusiems skirtus kino filmus patekti. Tarybiniais laikais suaugusiųjų filmuose seksas prasidėdavo ir baigdavosi vienu kadru – suaugusiųjų bučiniu lovoje. Kitas kadras jau rytas ir ne lovoje. Tačiau čia mums buvo svarbiau adrenalinas – praeisime pasistiebę pro bilietų kontrolierę ar ne? Tai pavykdavo tik Geležinkeliečių klubo kino teatre.
Adrenalinu ir „drąsos įrodymu“ tarnavo ir parke esanti „strėlė“, kur, regis, už dvidešimt kapeikų, prisisegtą diržais drąsuolį, lyg statybų krano strėle, apversdavo 180 laipsnių kampu. Adrenalino šaltiniu tarnavo ir Prūdelio pliaže pastatytas šuoliams į vandenį bokštas. Jei teisingai prisimenu, buvo trijų, penkių ir dešimties metrų aukščio pakopos. Šokinėjau ir aš, nors ilgą laiką nemokėjau plaukti, tačiau nardžiau labai gerai. Nušoku nuo bokšto ir neriu po vandeniu iki kranto. Niekas net neįtarė, kad plaukti nemoku. Štai čia, tikrai būtų pravertusios tėvo ar vyresnio brolio plaukymo pamokos. Vėliau plaukti išmokau savarankiškai.
Tuo metu Šiauliuose už krepšinį populiaresnis buvo futbolas. Stengdavomės be bilieto prasmukti į stadioną, ypač kai žaisdavo Šiaulių miesto „Elnio“ futbolo komanda, net septynis kartus tuo metu buvusi Lietuvos futbolo čempionato nugalėtoja.
Žiemą jau nebetenkino užšalusios balos prie namų. To meto Šiauliuose buvo dvi čiuožyklos. Parke ir dabartinėje dykvietėje šalia Kaštonų alėjos. Čiuožyklos buvo gerai apšviestos, skambėjo muzika. Kas neturėdavo pačiūžų, galėdavo jas čiuožykloje išsinuomoti. Nors ir gyvenome neturtingai, tačiau beveik visi vaikai turėjome rogutes, pačiūžas ir slides. Tiesa, dviračio neturėjau, tačiau, jei aibių nepridarydavau, mama sekmadieniais duodavo savo pasą ir kapeikų. Prie Dviračių gamyklos veikė dviračių nuomos punktas, kur palikdavau mamos pasą kaip užstatą, susimokėdavau, o tada jau visą dieną nelipdavau nuo „Ereliuku“ vadinamo dviračio. Turistinį dviratį nusipirkau tik pradėjęs dirbti.
To meto paauglio akimis Šiauliai buvo didelis miestas. Svarbiausi taškai: mokykla, žiemą čiuožyklos, vasarą stadionas, Prūdelio pliažas, miesto parkas, kino teatrai, tuometiniai kultūros namai, teatras. Tuo metu svarbu buvo be reikalo neatsirasti Kuršėnkelio ar Kalniuko rajone, nes ten, be didelės priežasties, nuo bendraamžių ar net vyresnių galėjai gauti į kaulus. Tik vėliau paūgėjus pradėjome lakstyti į šokius. Pasišokti eidavome į šiauliečių vadinamą „kultūrkę“, ‚stroikę“ ir „železkę“. Į „komisą“, taip buvo vadinami Karininkų namai, šokti neidavome, nes ten sakydavo, kad ateina šokti tik išsiskyrusios ir vyresnio amžiaus moterys ir merginos.
– Lankėte vakarinę mokyklą. Suprantama, kad mokėtės ne dėl atestato, bet ir dėl žinių. Kokia buvo to meto vakarinė mokykla?
– Kaip minėjau, gavęs pasą, pradėjau mokytis vakarinėje mokykloje ir dirbti. Iškart išryškėjo paradoksas. Jei įmonėse su mumis elgėsi kaip su suaugusiais, tai mokykloje pedagogams buvome tais pačiais „mamuliukais“, kurie mokėsi dieninėje mokykloje. Buvo gerų, tolerantiškų, mus gerbiančių pedagogų, tačiau kita mažuma mokytojų mus slėgė psichologiškai. Kaip minėjau, mums visiems labai trūko miego. Todėl nenuostabu, kad kai kurie iš mūsų, ypač paskutiniųjų pamokų metu, užsnūsdavo. Tada labai skaudžios buvo kai kurių mokytojų pašaipos. Kiti mokytojai leisdavo sau daryti mums pastabas dėl mūsų aprangos, šukuosenų ir pan. Žodžiu, toliau mus auklėjo kaip vaikus, o mes jau – pasus turintys, dirbantys žmonės. „Pedagoginio meistriškumo“ viršūnė pademonstruota buvo, kai viena mokytoja vienuoliktoje klasėje mums visiems pasakė: „tik nebandykite stoti į aukštąją, vis tiek neįstosite“. Tada sėdėdami viename suole su Algimantu Žukausku, su kuriuo mokėmės ir dieninėje mokykloje, susižvalgėme ir tyliai pratarėme: „Vis tiek stosime“. Tuomet, praėję nemažus konkursus, Algimantas įstojo į tuometinio Šiaulių Pedagoginio instituto Menų, o aš į Defektologijos fakultetą. Dabar Algimantas Žukauskas žinomas Kauno dailininkas.
Kalbantis su bendraamžiais, paaiškėjo, kad ne man vienam, bet ir kitiems pasirodė, kad pradėjus dirbti iškart suaugome. Išgaravo chuliganizmas ir kitos vaikiškumo apraiškos. Darbas išties negadina, o pagreitina paauglio ar jaunuolio socialinę brandą.
Prisimenu, sesuo savo sūnui norėjo pirkti, tada, mados klyksmu buvusius, džinsus, kurie kainavo du šimtus rublių. Tai buvo vos ne dviejų mėnesių sesers tuometinis atlyginimas. Pasakiau, kad nepirktų, kad vaikis turėtų pats užsidirbti džinsams. Sesuo: „och – ach, kur jis dar paso neturėdamas dabar įsidarbins“.
Pasirūpinau kauptukais ir su sesers vaiku nuvykome į greta Šiaulių įsikūrusį tuometinį Pranės Jankutės kolūkį ravėti cukrinių runkelių. Stovime greta, vagos ilgos, kepina saulė. Vaikis kenčia, bet nuo manęs neatsilieka. Iš to mūsų darbo kolūkyje prisimenu linksmą epizodą. Mus nuo turgaus į darbą nuveždavo ir parveždavo brezentu dengtas kolūkio sunkvežimis. Ravėtojų kontingentas buvo ne itin... Moteriškes dėl kiek ryškesnės veido spalvos vadino „turgaus rožėmis“, ne geresnius vardus turėjo ir vyrai. Kartą vairuotojas parvežęs į Šiaulius sustojo Vilniaus gatvėje kiek toliau nuo autobusų sustojimo aikštelės. Viena moteriškė dėl to pareiškė vairuotojui pretenziją. Vairuotojas be sentimentų atrėžė: „nedidelė ponia esi, nueisi“. O ši jam: „Gal man išsilavinimas neleidžia?“. Aš savo vaikiui sakau: „Lipam, mums išsilavinimas leidžia“. Tada neseniai buvau apsigynęs pirmąją disertaciją. Taip vaikis pats užsidirbo džinsams. Ir kaip jis juos saugojo!
Neretai mamos saugodamos nuo darbo atžalas, pačios to nesuprasdamos, lėtina vaikų socialinę brandą. Po to stebimės: iš kur tie socialiai nesubrendę suaugusieji, kurie neretai tampa našta ne tik tėvams, bet net ir seneliams. Jei baisoka vasaros atostogų metu išleisti moksleivį į užsienį rinkti braškių, sezoninių darbų pakanka ir Lietuvoje. Mūsų ūkininkams kasmet trūksta serbentų, aviečių rinkėjų. Ar ne patys mes gimdome socialiai nebrandžius suaugusius?
(Bus daugiau)
