Naujausios
– Įdomūs Jūsų prisiminimai apie vaikystės, jaunystės Šiaulius, apie aklųjų buitį, gražiai kalbėjote apie Lietuvos aklųjų draugijos Šiaulių gamybos mokymo kombinato direktorių Juozą Dzidoliką, su kuriuo ir man, dar tik pradedančiam žurnalistui, teko bendrauti, ruošiant publikaciją aklųjų žurnalui „Mūsų žodis“. Visa tai – antrojoje pokalbio dalyje.
Pakalbėkime apie Šiaulių pedagoginį institutą, vėliau tapusį universitetu. Specialioji pedagogika šioje aukštojoje mokykloje – viena dominuojančių temų edukacijos ir mokslo srityse. Minėjote, kad ilgus metus to meto Sąjungoje buvo trys keturios defektologijos mokyklos: Maskvos, Sankt Peterburgo, Kijevo ir Šiaulių. Kuo Šiaulių mokykla buvo ypatinga? Juokauju – gal kūrybiškai panaudota marksistinė – lenininė klasių kovos teorija?
– Juokai juokais, tačiau tuometinių disertacijų įžangose privalėjome pacituoti bent vieną marksizmo klasiką ar paminėti paskutinįjį komunistų partijos suvažiavimą. Be to niekas nebūtų net pradėję svarstyti mūsų parengtų disertacijų. Gerai, kad viena privaloma citata ir baigdavosi ideologija.
Tuometinės Šiaulių specialiojo ugdymo mokyklos ypatumas slypėjo kitur. Kaip dažnai būna, mokyklas kuria asmenybės. To meto Šiaulių aukštojoje mokykloje tokia asmenybė buvo specialiosios pedagogikos pradininko Lietuvoje profesoriaus Jono Laužiko (1903 – 1980) pasekėjas profesorius habilituotas daktaras Vytautas Karvelis (1933 – 2011). Profesorius, užimdamas dekano, katedros vedėjo pareigas labai rūpinosi specialiosios pedagogikos plėtra. Jo iniciatyva buvo įsteigta Specialiosios pedagogikos mokslinio tyrimo laboratorija, kurią finansavo tuometinė Lietuvos aklųjų draugija, įkurtas Šiaulių universiteto Specialiojo ugdymo mokslinis centras, pradėtas leisti vienintelis šios tematikos Baltijos šalyse mokslo žurnalas „Specialusis ugdymas“. Profesorius planavo Šiaulių universitete įkurti Specialiojo ugdymo institutą, tačiau ši idėja nesulaukė palaikymo. Suveikė mūsų visuomenėje vis dar pasitaikantys negatyvūs momentai: jei tavo valioje neleisti – neleisk, nepritark, nes naujų idėjų įgyvendinimas gresia naujais rūpesčiais. Taip žlunga geros idėjos, nes ramiau gyventi nieko nekuriant. Taip prasideda stagnacija.
Tačiau didžiausias profesorius Vytauto Karvelio nuopelnas – aukštos kvalifikacijos specialiojo ugdymo specialistų rengimas. Jis sugebėdavo motyvuoti gabius mūsų Alma Mater absolventus stoti į tuometinę aspirantūrą (dabar doktorantūra). Dar kartą peržiūrėjau 2010 metais profesoriaus parengtą „Lietuvos specialiosios pedagogikos ir psichologijos bibliografiją“, kurioje priskaičiavau net 36 mūsų darbuotojus, apgynusius pedagogikos, psichologijos ir medicinos disertacijas. Didžioji dauguma – profesoriaus paraginti ir rekomenduoti žmonės. Vėliau, dalis šių žmonių apgynė habilituoto daktaro disertacijas ar praėjo tuometinę habilitacijos procedūrą ir tapo profesoriais. Todėl nenuostabu, kad turint tokį intelektualinį potencialą, to meto Sąjungoje šalia Maskvos, Sankt Peterburgo, Kijevo į garbingą stipriausiųjų ketvertuką įėjo ir Šiaulių specialiojo ugdymo mokykla.
Mūsų žmonių profesionalumą rodo tai, kad dalis mūsų specialistų ne tik universitete mokė studentus, bet ir patys ugdymo įstaigose dirbo specialiaisiais pedagogais ar psichologais. Šiaulių mokyklos pripažinimą patvirtina ir tai, kad mūsų specialistai buvo kviečiami svetur oponuoti disertacijas, dirbti valstybinių egzaminų komisijų pirmininkais, skaityti paskaitas, dalyvauti tarptautiniuose kongresuose, simpoziumuose, konferencijose, publikuoti savo monografijas, žodynus, mokslo straipsnius ir net susilaukti aukščiausio mokslinio įvertinimo – pelnyti akademikų vardus.
Visi stengėmės kelti savo kvalifikacijas. Man teko stažuotis Didžiosios Britanijos (Londono, Mančesterio, Šefildo), JAV, Kanados, Lenkijos, Prancūzijos, Ukrainos universitetuose, mokslo tyrimo institutuose, neįgaliųjų reabilitacijos centruose ir specialiosiose mokyklose. Ir stažuočių metu ieškojau aklojo mene pavyzdžių bei fotografovavau matytus realius neregius gatvėse.
– Prisiminkime Šiaulių universiteto klestėjimo metus – keliolika tūkstančių studentų, planai statyti universiteto miestelį. Po to – gal dešimtmetį trūkusi stagnacija. Man, aktyviam šių procesų stebėtojui, atrodė, kad Universiteto vadovai ne visiškai suvokia savo misijos svarbos, atsakomybės prieš miestą, prieš regioną, o, antra vertus, ir universiteto bendruomenė plaukė pasroviui. Ar Šiauliai buvo tapę universitetiniu miestu?
– Manau, kad Šiauliai kurį tai laiką pajuto universitetinio miesto dvelksmą. Gatvėse akademinis jaunimas atjaunino miestą, įnešdami malonaus šurmulio. Įdomus buvo studentų laisvalaikis – mūsų Alma Mater klestėjo sportas, meno saviveikla. Daugelis šiauliečių iki šiol prisimena ne vienerius metus mieste organizuojamą tarptautinį folkloro konkursą – festivalį „Saulės žiedas“, sukvietusį daug užsienio meno kolektyvų.
Planai statyti universiteto miestelį be gilios demografinės analizės – gigantomanijos ar impulsyvumo apraiškos. Ir gerai, kad nespėjo pradėti statyti. Dabar universiteto turėtų pastatų niekam nereikia. Studentų skaičiaus mažėjimą Šiaulių universitete veikė visas kompleksas aplinkybių: demografinės tendencijos – mažėjantis gimstamumas, nemokamas aukštasis mokslas kai kuriuose užsienio universitetuose, jaunų žmonių noras tapti savarankiškesniais, palikti tėvų gūžtas, studijuoti didesniuose Lietuvos miestuose ir pan.
Galbūt to meto vadovams trūko aktyvumo bei naujų idėjų, kad Šiaulių universitetas taptų patrauklesniu. Prisimenu, teko kandidatuoti vienuose rektoriaus rinkimuose. Buvome keturi kandidatai. Antrame rinkimų ture man pritrūko dviejų balsų. Neišrinko ir kandidatavusios kolegės profesorės. Mano manymu, iš mūsų keturių kandidatų tuo metu tinkamiausias savo aktyvumu buvo profesorius Gintautas Mažeikis. Tačiau universiteto senato nariai pasirinko lojalesnį, ramesnį, daugumai labiau tinkantį kandidatą. Gal, kaip jūs sakote, ir universiteto bendruomenė tuo metu ir plaukėme pasroviui. Bet kuriuo atveju, universitetas su sparčiai mažėjančiu studentų skaičiumi išlikti šansų nebeturėjo, nors ir pačiam su kolegomis teko Šiaulių miesto ir rajono mokyklose baigiamųjų klasių moksleiviams skaityti paskaitas, bandant juos sudominti specialybėmis Šiaulių universitete. Matomai, šių mūsų pastangų buvo per maža, todėl šitoje situacijoje prisijungimas prie Vilniaus universiteto buvo tas gelbėjimosi ratas, t. y. optimalus variantas, nes akademija, kaip VU padalinys gali gyvuoti ir su nedideliu studentų skaičiumi.
Ypatingai gaila Vilniaus universitetui neprireikusio mūsų Menų fakulteto, kurio absolventai papildydavo dailės mokytojų ir dailininkų profesionalų būrį. Istorijos raidoje karų niokotame mūsų mieste senojo architektūros paveldo turime nedaug. Seniausi – 1626 metais statyta Šiaulių Šv. apaštalų Petro ir Pauliaus katedra bei 1765 metais statyti Zubovų rūmai (Didždvaris). Išnykus Menų fakultetui, iškilo Zubovų rūmų panaudojimo klausimas. Tuo metu mes rinkomės šiuose rūmuose, kartu su Roku Zubovu diskutavome apie jų ateitį ir pritaikymą miesto reikmėms. Manėme, kad perspektyvoje šis paveldo objektas ir toliau turėtų priklausyti meno žmonėms, tapdamas „Menininkų rūmais“ ar pan. Tenka apgailestauti, kad šiuo klausimu savo laiku miesto Savivaldybė ir Šiaulių universitetas nerado abiem pusėms priimtinų sprendimų.
Perfrazuodamas LR Seimo nario dr. Stasio Tumėno žodžius apie provinciją, norėčiau tai pritaikyti ir mūsų Alma Mater: ne aukštosios mokyklos pavadinimas, o joje dirbę ir dabar dirbantys žmonės bei ten atliekami darbai garsina jos vardą.
– Nuo „sunkiasvorių“ temų prieikime prie kasdienio gyvenimo, buities reikalų. Sakoma, kad, bėgant metams, mažėja patirčių? Žinau – ši vasara Jums – išbandymų metas.
– Dėl patirčių – klystate. Kaip aš dažnai sakau, ir mano amžiaus jaunuolis gali susidurti su naujomis patirtimis. Kaip tik tokiomis naujomis patirtimis nesenai buvau susidūręs. Apie tai galiu papasakoti.
Žinojau, kad Lietuva garsėja pasiekimais medicinoje, tačiau niekada nemaniau, kad tai greit patirsiu savo kailiu. Kaip ir kiekvienas žmogus, taip ir liga turi savo istoriją. Aš savo ligos istorijos neturėjau, o greičiausiai jos nežinojau. Būdamas beveik septyniasdešimt penkerių, maniau, kad esu sveikas žmogus. Tik vėliau išgirdau gydytojų pasakymus: „duokite mums žmogų, o ligų mes surasime“ arba „nėra sveikų pagyvenusio amžiaus žmonių, yra tik prastai ištirti“.
Mano liga sėlino tyliai, klastingai, be ryškesnių simptomų. Tačiau prieš kelis mėnesius gavau kelis, susirūpinimą dėl savo sveikatos sukėlusius signalus. Kiek pabėgėjus iki maršrutinio autobuso, pradėjo „tabaluotis“ širdis, o po apsinuodijimo maistu skaudėjo ne tik skrandį, bet ir širdį. Rūpestinga šeimos gydytoja Jurgita Jankauskienė nusiuntė pas kardiologą. Šiaulietė kardiologė Julija Jurgaitytė „pasidairiusi“ echoskopu, pratarė: „profesoriau, jūs į šį kabinetą įėjote manąs esantis sveikas žmogus, tačiau žinokite, kad išeinate sunkus ligonis“... Buvau suvystytas, kaip vaikas: ši energinga moteris telefonu viską suorganizavo, nes išeidamas tas sunkus ligonis žinojo širdies operacijos datą ir vietą. Jei gydytoja būtų tik pasakiusi, kad reikia operuoti, tikriausiai nebūčiau apsisprendęs tai daryti, nes nieko neskauda.
„Remontuotis“ buvau nukreiptas į Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Kauno kliniką. Kauno klinikose džiugino pokalbis su širdies chirurgu prieš operaciją. Joks psichologas geriau nebūtų nuraminęs – racionalus, be jokių pagražinimų ar iliuzijų, pokalbis: „Filosofiškai žiūrint, gydymo metodo tikėtina nauda turi būti didesnė už potencialią žalą. Taip, chirurgija yra potenciali žala. Tačiau, jei tikėtina nauda yra didesnė už potencialią žalą, taikome chirurginį gydymo metodą. Čia tiesiog skaičiuojame riziką ir, jei rizika mažesnė, dirbame. Atmetamos visos emocijos, lieka tik matematinis skaičiavimas“. Su šia Širdies nepakankamumo chirurgijos sektoriaus vadovo širdies chirurgo dr. Ramūno Bolio nuomone sunku nesutikti.
Kiekvienoje situacijoje išmokiau save ieškoti pozityvo („galėjo būti blogiau“) ir už jo kabintis lyg už gelbėjamo rato. Be to, nuogąstavau, kad dėl mano vienos, be pagrindo sureikšmintos priežasties, gali atidėti operaciją, ar net iš vis jos nedaryti. Todėl, vežamas į operacinę ir, žiūrėdamas į bėgančias lempas koridoriaus lubose, ne tiek bijojau, kiek džiaugiausi, kad vis dėl to operuos.
Operacija, reanimacija, reabilitacija ir kitos naujos patirtys. Taigi, „ave vita!”. Niekada nemaniau, kad iki mirties „remontui“ bus sustabdyta mano širdis, o kraujotakai ir plaučių funkcijai palaikyti prijungtas specialus dirbtinės kraujotakos aparatas. Šuntavimo operacija buvo atlikta atviru būdu (atveriama krūtinės ląsta), o iš kojos „pasiskolintas“ geras gabalas venos. Per penkias valandas šuntuotos penkios kraujagyslės, dar papildomas laikas skirtas širdies vožtuvo korekcijai. Kaip dabar aš juokauju – papildomas laikas mano mylimos dukrytės Liudos ašarojimui už operacinės durų. Sužavėjo dukros rūpestingumas: atvyko iš Londono su draugu, išsinuomojo apartamentus, dvi savaites gyveno Kaune ir kasdien mane lankė. Išvažiavo tik, kai sustiprėjau po operacijos ir paliko mane Kulautuvos reabilitacijos ligoninėje. Ačiū, nesitikėjau tokio dėmesio ir rūpesčio.
Nespėjau padėkoti operavusiam mane širdies chirurgui dr. Ramūnui Boliui, nes kitą dieną jis jau atostogavo. Ačiū, daktare. Informaciją apie analogiškas operacijas po trupinėlį rinkau iš kitų gydytojų pokalbių su savo pacientais – mano palatos kaimynais.
Šią „paciento našlaičio“ dalią kompensavo griežta, kaip sakoma, nevyniojanti žodžio į vatą, ir Kauno klinikose dirbanti, ir būsimuosius medikus mokanti, gydytoja Eglė Rumbinaitė. Man, kaip ir kitiems, šioje naujoje patirtyje sunkiausia buvo reanimacijoje, kai esi laidais prijungtas prie aparatūros ir kuriam tai laikui, tampi lyg mažamečiu vaiku, prarandi savo lytį ir identitetą: tave prausia, sodina ir akylai stebi.
Kad šis pasakojimas nesudarytų naivuolio, žvelgiančio pro rožinius akinius įspūdžio, priminsiu seną tiesą – „nėra namų be dūmų“. Pavyzdžiui, Kulautuvos reabilitacinėje ligoninėje pastebėjau, kad kai kurioms jaunoms kineziterapiautėms sunkoka suprasti neįgaliųjų, sergančių bei po sunkių operacijų senyvo amžiaus pacientų būklės. Treniruoklių patalpoje nuolat atviri langai ir durys – skersvėjis. Minu „dviratį“ prie atviro lango ir jaučiu skersvėjį. Prašau kineziterapiautės, kad uždarytų langą. Ji bėgioja nuo vieno „dviratininko“ prie kito, tikrindama jų rezultatus, kol užmiršta mano prašymą. Prašau pakartotinai. Langą uždaro, bet jaučiu, kad jau užkimau (silpnoji dėstytojų vieta – balso stygos). Prisiminiau stažuotę Londone, kur viename banke pamačiau į akis krintantį didžiulį plakatą, kuriame buvo parašyta:
Mūsų banko taisyklės:
1. Klijentas visada teisus.
2. Jei klijentas neteisus, vadovaujamės pirmąja taisykle.
Pagalvojau: „O kad taip medicinos įstaigose pakeitus žodį „klijentas“ į „pacientą“, nors ir suprantu, kad tai galėtų būti tik siekiamybe.
Tačiau derėtų, ypatingai pirmą kartą pacientą pasodinus ar pastačius ant treniruoklio, jo paklausti: „Kaip jaučiatės?“, „Ar nepavargote?“, „Ar ne per didelis krūvis?“ ir pan. Dar niekam nepakenkė didesnė dėmesio ir empatijos dozė.
Ir jaunosios specialistės tikriausiai nekaltos. Čia derėtų pasidomėti keliais jų rengimo klausimais. Ar jų mokymo programose buvo „Bendravimo psichologijos“ disciplina, ar tik „Psichologijos pagrindų“ lygmenyje paskubomis buvo supažindinta su pagrindiniais žmogaus psichiniais procesais. Ar dėstytojas turėjo praktinę patirtį darbe su minėtomis pažeidžiamomis žmonių grupėmis? Ar praktikas atliko vadovaujamos dėstytojo, o gal buvo leista jas atlikti savo gyvenamosiose vietose, atvežant iš ten pažymas apie atliktą praktiką... Taigi, iškyla senos kaip pasaulis specialistų rengimo problemos.
Jaučiu, kad darosi šalta. Visai nesinori po operacijos susirgti ligoninėje. Dirbančios Kulautuvos ligoninės virtuvėje, moterys vakare man pasiūlė vaistažolių nuo peršalimo. Nežinia kodėl jų dėmesys man priminė Dzūkijos kaimą, kuriame vasarodavau, kur iki šiol sveikinamasi su nepažįstamais žmonėmis. Išsiviriau šalavijų ir čiobrelių arbatos, išgėriau ir sušilau.
Atnešusios vaistus vakarui, medicinos sesers paprašiau pamatuoti temperatūrą. Pamatavo: 36,9. „Nepakilusi“ – apsidžiaugiau. „Nesidžiaukite, po valandos gali pakilti“ – „nuramino“ medikė. Tačiau po valandos ir nekviečiama atėjo, ir temperatūrą pamatavo. Mano džiaugsmui kūno temperatūra nepakilo.
Prisimenu, kad pro palatos langą matėsi naujai pastatyta Kulautuvos bažnytėlė. Atmintyje išliko vaizdas kur, stumdama vaikišką vežimėlį, jauna moteris, praeidama šventovę, persižegnojo. Tada pagalvojau, kad gerai, jog bent provincijoje jauni žmonės neprarado tikėjimo Dievu, o reabilitacinės ligoninės pacientai – tikėjimo pasveikti.
(Bus daugiau)
