Naujausios
Aklųjų evanagelija
– Mūsų pokalbį, kuris, viliuosi bus išsamus ir apie daug ką, pradėkime nuo neseno įvykio, kaip ir dera interviu. Taigi – nuo Jūsų monografijos „Negalia visuomenėje ir vaizduojamame mene“ – kelis kilogramus sveriančio dvitomio, pasirodžiusio 2020 m. ir 2022 m. Knygos – įspūdingos, žinoma, ne svoriu, bet informacijos gausa, įžvalgomis ir apibendrinimais. Monografija, bet taip pat – ir siauros srities enciklopedija, žinynas. Unikalu, nebijau to žodžio.
– Jūsų tiesa, nes įvertinant monografiją žodis unikalu neretai buvo minimas recenzijose bei atsiliepimuose žurnaluose “Santara”, “Pedagogika”, “Tiltai”, “Metai” bei laikraščiuose “Mokslo Lietuva”, “Šiaulių naujienos”, “Šiaulių kraštas”, “Tauragės žinios”. Tačiau aukščiausio įvertinimo sulaukiau iš Tartu profesoriaus istorijos mokslų habilituoto daktaro neregio Aldo Kals, kuris šią monografiją pavadino „Aklųjų Evangelija“.
Publikavus šią monografiją, kuriai jautrią pratarmę parašė šviesios atminties profesorius Vytenis Rimkus, jaučiausi labai nejaukiai: „Ką aš čia parašiau?“ Ne, monografijai, kaip mokslo veikalui, keliamus reikalavimus visus išpildžiau, tačiau analogiškos knygos niekur nemačiau, todėl man buvo labai neramu. Tik kai menotyrininkas Virginijus Kinčinaitis davė paskaityti dviejų ispanų autorių Ch. Vige ir M. Riketts knygą „Medicina mene“, kur per dailę buvo pateikta visa medicinos istorija, nusiraminau. Supratau, kad žvelgiant per dailės prizmę, galima pateikti ir aklųjų socializacijos fenomeną bei visuomenės nuostatų į juos dinamiką istorijos raidoje.
– Monografijos abu tomai buvo pristatyti „Atolankose“, tačiau norėčiau, kad ir Jūs – autorius – plačiau pakalbėtumėte apie juos. Kokia tai knyga, kodėl?
– Jūs pats šią knygą pavadinote siauros srities enciklopedija, žinynu. Ir tai iš dalies tiesa, nes įvairiausią medžiagą apie aklumą ir neregius rinkau nuo septyniolikos metų. Kolegos ir draugai kolekcininkai radę įdomesnių duomenų apie neregius nešdavo man. Tai buvo straipsniai, žinutės, iškarpos, atvirukai, net anekdotai apie aklumą ir neregius. Susikaupė daug medžiagos viena siaura tema. Mano paties tyrimai parodė, kad ne itin adekvatus visuomenės požiūris į akluosius yra atsiradęs dėl to, kad žmonės mažai žino apie didžiules neregių potencines galimybes. Todėl savo knygose ir straipsniuose stengiuosi parodyti šių žmonių galimybes, tikėdamas, kad tai iš lėto padės keisti visuomenės nuostatas į neregius.
– Kodėl aklieji?
– Kodėl? Atrodo paprastas, tačiau itin sudėtingas klausimas. Ši knyga apie aklumą ir neregių galimybes. Net knygos recenzentams buvo kilęs klausimas, kodėl aklieji?
Ši knyga labai susijusi su mano biografija. Norint suprantamai atsakyti į šį klausimą, turėčiau pasakoti šiek tiek apie save. Augau keturių vaikų šeimoje su trimis seserimis. Tėvas nelaimingo atsitikimo metu žuvo prieš du mėnesius iki man ateinant į šį pasaulį. Pokaris. Dauguma, ypač mieste sunkiai gyveno. Mama pasakojo, kad ji, laikydama mane ant kelių, verkdama manęs klausė: kada tu užaugsi? Šluostydamas ašaras aš atsakiau: „Neverk, mama. Aš užaugsiu sekmadienį ir būsiu tavo tete“.
Tas sekmadienis atėjo, kai baigiau aštuonias klases ir, nepasitaręs su mama, mečiau dieninę mokyklą. Girdėjau, kai gretimame kambaryje mama sakė sesei: „Iš jo jau žmogaus nebus, jis nenori mokytis“. Prarijau tą piliulę, neaiškindamas, kad man gėda prašyti mamos kapeikų kinui, šokiams. Kai pradėjau dirbti – suaugau per vieną dieną. „Vaire“ įgijau tekintojo specialybę. Dieną darbas, vakare – vakarinė mokykla. Nebuvo sunku, tik miego labai trūko.
Tuo metu tarp įmonių buvo populiarios meno saviveiklos apžiūros – konkursai. Mokydamasis dieninėje mokykloje, lankiau liaudies šokių grupę, todėl tuometinės Lietuvos Aklųjų draugijos Šiaulių gamybos – mokymo kombinato šokių kolektyvo vadovo buvau pakviestas dalyvauti ruošiantis vienai meno apžiūrai. Tada pirmą kartą susipažinau su aklais ir silpnai matančiais žmonėmis. Mane maloniai stebino gražūs neregių ir reginčiųjų žmonių santykiai, jų tarpusavio pagalba. Pakviestas dirbti į šią įmonę, nedvejodamas priėmiau pasiūlymą, nė nenutuokdamas, kad visas mano gyvenimas ateityje bus susietas su neregių problemomis.
Rezervatas mieste
– Ar iki to laiko buvote sutikęs neregį, ar žinojote, kad Šiauliuose jų yra daug?
– Iki tol nebuvau matęs neregio, nors mieste jų gyveno ne vienas. Kodėl? Po Antrojo pasaulinio karo žmonėms, turintiems regos negalią, penkiuose didžiausiuose Lietuvos miestuose buvo įkurtos specialios gamybos – mokymo įmonės. Šių žmonių patogumui greta minėtų gamybos įmonių buvo statomi gyvenamieji namai neregiams ir jų šeimoms, parduotuvės, bibliotekos, kultūros namai, sporto salės ir net kurį laiką funkcionavusios Kauno suaugusiųjų aklųjų mokyklos filialai. Taip nepastebimai didžiuosiuose Lietuvos miestuose atsirado penki aklųjų miesteliai. Apie tai visuomenės veikėjas, publicistas neregys Antanas Jonynas tarybiniais metais taikliai yra pasakęs, kad aklojo gyvenimo kelias – tai kelias iš rezervato į rezervatą: specialusis darželis, specialioji mokykla, specializuota įmonė.
Taigi, jei reikalų neturi miesto rajone, kur gyvena neregiai, galėjai jų ir nepamatyti. Taip buvo atsitikę ir man. Tik įsidarbinęs šioje įmonėje, pirmą kartą pamačiau neregius, susidomėjęs stebėjau ir stebėjausi, kaip nematantys žmonės sparčiai dirba ir orientuojasi erdvėje, kaip valgykloje valgo, o sporto salėje treniruojasi. Labiausiai mane stebino tai, kad netrukus visai nebepastebėdavau šių žmonių aklumo ar silpno matymo.
– Suprantu, kad liaudies šokiai aklųjų gamybos mokymo kombinate ir paskatino rinktis specialiojo pedagogo profesiją.
– Ne visai taip. Tuometiniam jaunimui patraukliausios buvo architektūros ir žurnalistikos specialybės. Kadangi esu humanitaras, tai ketinau rinktis žurnalistiką. Rašiau straipsnelius Šiaulių miesto laikraščiui. Buvau gavęs ir tuometinio Šiaulių miesto laikraščio „Raudonoji vėliava“ vyr. redaktoriaus Alfonso Šidlausko rekomendaciją stojimui į Vilniaus universiteto žurnalistikos specialybę. Prisimenu, su jauduliu laikau rankoje rekomendaciją, o mane pokalbiui pasikviečia žurnalistė Ramunė Lazauskaitė. Ji pasakė, kad žurnalistikos studijos labai įdomios, o aš rašyti jau pramokęs ir patarė studijuoti bet kokią kitą specialybę. Ji sakė, kad po studijų būsiu kažkokios tai srities žinovu ir, jei nepraeis noras būti žurnalistu, ateisi į redakciją... Paklausiau jos patarimo ir įstojau į Šiaulių pedagoginio instituto tuometinę defektologijos specialybę, nes su neįgaliaisiais jau buvau susipažinęs dirbdamas. Į redakciją taip ir negrįžau, nes įtraukė į sūkurį pabaigos neturinčios negalės studijos.
Studijų metais įgijau specialiojo pedagogo ir logopedo, vėliau – aklųjų mokyklos pradinių klasių mokytojo specialybes. Baigęs studijas, vėl grįžau į minėtą įmonę, kur dirbau metodininko, gamybos meistro bei vyriausiojo inžinieriaus gamybos mokymui pareigose. Vėliau išvykau trejiems metams studijuoti į A. Gerceno Valstybinio pedagoginio instituto stacionarinę aspirantūrą Sankt Peterburge, kur 1979 metais apgyniau pedagogikos daktaro disertaciją „Suaugusių aklųjų ir dirbančio jaunimo mokymosi motyvai“. Disertacijos pagrindu publikavau savo pirmąją mokslo monografiją.
Ilgametė patirtis
– Grįžęs į Lietuvą pradėjote dėstytojo karjerą?
– Pradėjau dirbti Šiaulių pedagoginio instituto tuometinės Lietuvos aklųjų draugijos finansuojamoje Specialiosios pedagogikos mokslinio tyrimo laboratorijoje vyresniuoju moksliniu bendradarbiu. Nagrinėjome įvairias aklųjų ir silpnaregių vaikų ugdymo, profesinio orientavimo, suaugusių neregių integracijos į visuomenę ir kitas problemas. Minėtoje tyrimo laboratorijoje moksliniais bendradarbiais dirbo ir du neregintys kolegos.
Tuo metu siekiant profesoriaus vardo reikėjo apsiginti dar ir antrą – habilituoto daktaro disertaciją. Prisimenu, kai konsultuodamasis A. Gerceno universitete profesoriui Aleksėjui Litvakui parodžiau savo būsimos disertacijos turinį. Jis pasakė, kad šiame plane nematantis mano kolekcijos. Aš nustebęs pagalvojau, prie ko čia menas, nes disertacija apie aklųjų integracijos į visuomenę problemas. Tada jis pasakė, kad meno darbuose, lyg veidrodyje, atsispindi tos epochos, kurioje kūrė dailininkas, visuomenės nuostatos į neregius. Tada įvyko praregėjimas ir mano meno darbų reprodukcijų (jų dabar susikaupė apie 6000) analizė rado tinkamą vietą minėtoje disertacijoje ir jos pagrindu publikuotose užsienyje ir Lietuvoje monografijose.
1995 metais Korekcinės pedagogikos mokslinio-tyrimo institute Maskvoje apgyniau savarankiškai parengtą psichologijos habilituoto daktaro disertaciją „Sutrikusios regos žmonių socialiniai ir psichologiniai – pedagoginiai integracijos pagrindai“. Disertacijos tema publikuotos mokslo monografijos Lietuvoje ir Rusijoje. Šiaulių universitete talkininkavau rengiant mokytojus darbui su aklais ir silpnaregiais mokiniais.
Be darbo universitete, tuometinės suaugusių aklųjų ir silpnaregių mokyklos Šiaulių skyriuje mokiau neregius Brailio rašto, teikiau psichologinę pagalbą Šiaulių Petro Avižonio ir Panevėžio „Linelio“ regos centrų ikimokyklinio amžiaus vaikams, turintiems regėjimo sutrikimų, bei Klaipėdoje suaugusiesiems, staiga dėl traumų netekusiems ar netenkantiems regėjimo dėl diabeto ir kitų ligų. Taip susikaupė ilgametė darbo su neregiais patirtis, kuri buvo naudinga tiek dirbant dėstytoju, tiek rašant šią monografiją, kurios tikslas buvo, atskleidžiant aklųjų potencines galimybes, formuoti visuomenės adekvačią nuostatą į neregius.
Sena kaip pasaulis tema
– Rašydamas monografiją rėmetės savo sukaupta kolekcija – negalios tema vaizduojamame mene. Norėčiau plačiau sužinoti apie Jus kaip apie kolekcininką: kas „užkrėtė“? Meno kūrinių, jų reprodukcijų kolekcionavimas reikalauja specialaus pasiruošimo, daug žinių – iš kur jos?
– Nuo septyniolikos metų pradėjau kaupti meno darbų reprodukcijas apie aklumą ir neregius. Šiam kolekcionavimui pritarė šviesios atminties dailininkas Antanas Krištopaitis. Atsirado ir domėjimasis menu. Pirmiausia buvo perskaitytos Anri Periušo knygos apie dailininkus ir jų gyvenimą. Net tais knygų deficitų laikais susikaupė asmeninė bibliotekėlė meno tema, atsirado domėjimasis muziejais ir meno galerijomis. Baigus aukštąjį mokslą, metus teko tarnauti sovietų armijoje, kur susidraugavau su Vladimiru Petrovičevu iš Tartu. Jis planavo po armijos studijuoti skulptūrą V. Muchinos aukštojoje meno mokykloje, aš – tiflopedagogiką A. Gerceno universiteto aspirantūroje Sankt Peterburge. Abiejų svajonės išsipildė. Jo dėka tapau laisvu klausytoju V. Muchinos aukštojoje meno mokykloje (dabar A. Štiglico meno akademija). Man diplomo nereikėjo, tad ir egzaminų laikyti nereikėjo. Šios papildomos studijos buvo savo malonumui, net negalvojant, kad įgytos žinios kada nors gyvenime pravers.
„Švyturio“ žurnale radau spalvotą Vinco Smakausko paveikslo „Aklas elgeta su berniuku“ reprodukciją. Tai buvo kolekcijos „Aklojo įvaizdis vaizduojamajame mene“ pradžia. Matyt atgimė vaikystės kolekcionavimo azartas. Bibliotekose buvo peržiūrėti šimtai meno žurnalų ir knygų. Šių darbų pavyzdžių buvo ieškota ne tik Lietuvos, bet ir Anglijos, Armėnijos, Azerbaidžano, Baltarusijos, Brazilijos, Bulgarijos, Čekijos, Danijos, Egipto, Estijos, Filipinų, Gruzijos, Indijos, Ispanijos, Italijos, Japonijos, Kinijos, Latvijos, Malaizijos, Norvegijos, Olandijos, Pietų Afrikos Respublikos, Portugalijos, Prancūzijos, Rusijos, Singapūro, Slovakijos, Suomijos, Švedijos, Tadžikijos, Turkijos, Turkmėnijos, Ukrainos, Uzbekijos, Vengrijos, Vietnamo muziejuose bei nacionalinėse meno ir paveikslų galerijose.
6000 meno reprodukcijų kolekcija aklumo ir aklųjų tema ne tik paskatino šios monografijos rengimą, bet ir tapo neįkainojama iliustracine medžiaga. Ši kolekcija neturi materialinės vertės. Tai intelektualinis produktas. Dar neišnaudotos visos šios kolekcijos praktinio pritaikymo galimybės. Esu susipažinęs su daugiau kaip 200 disertacijų ir dalyvavęs jų gynimo procedūrose, todėl galiu teikti, kad remiantis sukaupta ir susisteminta kolekcijos medžiaga, galima parengti ne vieną disertaciją. Perfrazuojant M. Mažvydą: „Imkit mane ir dirbkit“.
Apsigynus pirmąją disertaciją, kasmet buvau kviečiamas valstybinių egzaminų komisijos pirmininku į A. Gerceno universitetą. Komisija dirbdavo iki pietų. Likdavo pusdienis laisvo laiko. Tarpininkaujant šio universiteto rektoriui, gavau leidimą dirbti Ermitažo mokslinėje bibliotekoje. Nepietaudavau, nes ši biblioteka dirbo tik iki 18 val. Bėgdavau per Senato aikštę brangindamas kiekvieną minutę. Niekad neužmiršiu, kaip rateliais atveždavo didžiules, senovines, odos viršeliais, metalu kaustytais kampais ir papuošimais mano užsakytas Biblijas, kuriose, mūvėdamas specialiomis baltomis plonomis pirštinėmis atsargiai versdamas puslapį po puslapio, ieškojau iliustracijų su neregiais. Kai akys pavargdavo nuo skaitymo, išeidavau į Ermitažo sales. Tai buvo laimingos valandos ir minutės.
– Pasvarstykime ir apie kolekcionavimą kaip kultūros sritį – platesnei visuomenei nelabai žinomą, o gal ir šiek tiek bauginamą, nes, sutikite, egzistuoja gajus stereotipas, kad kolecionierius – paslaptingas, savyje užsisklendęs, įtarus, įvairių fobijų veikiamas žmogus, todėl ir šiek tiek įtartinas.
– Kolekcionavimas senas kaip pasaulis, jau buvo žinomas Mesopotamijoje, o pirmasis kolekcijos mokslinis aprašas priklauso mąstytojui Aristoteliui, surinkusiam ir aprašiusiam daugybę augalų iš įvairių pasaulio šalių. Daugiausia eksponatų filosofas buvo gavęs iš Makedonijos karaliaus Aleksandro Didžiojo. Jau susiklostė populiarios, labiausiai žinomos kolekcionavimo sritys: bibliofilija (knygų kolekcionavimas), birofilija (alaus etikečių, padėkliukų, kamštelių), bonistika (popierinių pinigų kolekcionavimas), faleristika (ordinų, medalių, prizų ir pan.), filatelija ( pašto ženklų, vokų ir pan.), filofonija (garso įrašų), filokartija (atvirukų), filumenija (degtukų dėžučių etikečių), numizmatika (monetų ir banknotų) jau virtusi pagalbine istorijos mokslo šaka ir kitos.
Galima kolekcionuoti viską. Pavyzdžiui, Šveicaras Žanas Verneti surinko 11 111 viešbučių ženklų „netrukdyti“ iš viešbučių 189 šalyse. Savo kolekciją jis pradėjo kaupti 1985 metais. Daugelis tai daro norėdami patekti į rekordų knygas, o svarbiausia – atkreipti į save dėmesį. Kartais kolekcininkai savo kolekcijas dovanoja muziejams. Vieno japono kolekcija Kioto mieste virto geležinkelio muziejumi. Jis kolekcionavo... garvežius.
Vaikystėje vos ne visi šiauliečiai vaikai ką nors „rinkdavome“. Aš rinkau degtukų dėžučių etiketes ir ženkliukus. Prisimenu, kad mamos mus labai bardavo, nes kartais šio turto ieškodavome net šiukšlių dėžėse. Atmirkydavome, atklijuodavome, išdžiovindavome, išlygindavome, priklijuodavome. Prašydami šių etikečių, rašydavome laiškus degtukų fabrikų direktoriams, nes žinojome, kad kiekvienas fabrikas turi direktorių. Ir įsivaizduokite – gaudavome. Atsiųsdavo metrinius etikečių atspaudus, kuriuos karpydavome ir keisdavomės su kitais. Gaila, kad tuo metu mokykloje niekas nesidomėjo, kaip mes leidžiame laisvalaikį, kuo domimės. Niekas nemokė mūsų, kaip tvarkyti kolekcijas. Nežinojome, kad klijuodami į albumus etiketes ir pašto ženklus juos nepataisomai sugadiname.
Su dailininku Antanu Krištopaičiu važiuodavome į kolekcininkų susirinkimus Rygoje, Tartu, Taline, kur, ieškodamas savo temos, perversdavau šimtus senoviškų atvirukų. Todėl ir kolekcija susidėliojo atvirukų formatu. Šia tema ką nors radęs atnešdavo ir profesorius Vytenis Rimkus, kuris sakydavo: „Aš nieko nerenku, bet nieko ir neišmetu“. Profesorius matė šios monografijos medžiagą, parašė jai gražią pratarmę, tačiau gaila, kad atspausdintos jos nesulaukė. Prie kolekcijos kaupimo prisidėjo draugai kolekcininkai Petras Kaminskas ir ypatingai daug laiko šiam mano hobi skyrė dr. Algirdas Mažuika.
Pažinojau žmogų, kuris kolekcionavo senovines monetas. Gyveno skurdžiai, pusbadžiu, nes visą savo atlyginimą skyrė monetų pirkimui. Žiemą bėgiojo su švarkeliu, pažįstamų klausė, pigiau pirkti autobuso bilietą ar taisyti batus. Jam mirus, nežinia kur dingo jo kolekcija. Anot J. Žemaitės: „Kunigo naudą velniai gaudo“. Kiti, turintieji šį hobį, vengia svečių, darosi uždaresni, atsiranda harpaksofobija, t. y. nuolatinė vagių baimė. Todėl visuomenėje atsiranda negatyvus kolekcininko stereotipas, nors dauguma šių žmonių yra įdomūs ir intelektualūs.
Nesu šykštusis riteris. Kolekcija visuomenei buvo pristatyta keliose parodose. Dalis minėtos kolekcijos pavyzdžių 20 metų (1998–2018) buvo pateikiami žurnalui “Mūsų žodis”, kur 240 žurnalo numerių buvo publikuotos reprodukcijos su paveikslų, skirtų tiek akliems, tiek regintiems skaitytojams, aprašymais.
(Bus daugiau)
