Naujausios
KAIMYNAI
Kaimynas – kaip laimingas loterijos bilietas. Pasisekė, jei greta gyvena geras kaimynas. Tik dažniausiai būna atvirkščiai. Štai, vėlai naktį kaimynė iš priešingos gatvės pusės trypia ir baladoja į langą bliaudama, jog tuoj pat eis į policiją, prokuratūrą, teismą, pas miesto merą ar kokią nors komisiją, nes tavo šuo apm.žo jos kiemo tvorą.
Kuomet apie 10 metų gyvenome savo statytoje pelkių trobelėje, mums su kaimynais tikrai pasisekė. Iš pradžių laikėme vieną karvę vardu Tulpė, nors iš tikrųjų ji buvo juoda iki blizgėjimo. Paskui Tulpei gimė karvytė Brūnė, o šiai paaugus abi atsivedė po veršelį.
Tada visą bandą nuvežėme prie namelio, kur miško aikštelėse augo skani, sultinga, vaistinga ir kvepianti žolė, nors pats tokią valgyk. (Vaikystėje esu mėginęs tą daryti). Tik Tulpei čia nepatiko, nes ji buvo tikra miestietė, ganydavosi prie pat penkiaaukščių namų, kur galėdavo smagiai pasikasyti į jų mūrines sienas. Ne vieną sykį, ištraukusi geležinį kuolą, vedina sau paklusnią bandą, pasileisdavo miesto link. Dviračiu ją pasigindavau, pasukdavau atgal į ganyklą, išbardavau ir dar rykšte suduodavau per išpampusius šonus.
Mažieji veršeliai, minkšti ir kvepią pienu dar buvo visai negudrūs, o Tulpė visąlaik jautė, kad čia, šioje miško aikštelėje, viskas yra ne taip.
Ir kur tau bus viskas taip, jeigu per mūsų ganyklą ėjo gerai sumintas vilkų takas. Juo, kaip buvo iš seno įpratę, vilkai iš pelkės bėgdavo pasižvalgyti į laukus, kur gyveno žmonės. Seniau žmonių šeimynos kiekviena turėdavo savo teritoriją, laikėsi viena nuo kitos atokiau, o jei susibėgdavo krūvon, tad neilgam, po to vėl išsiskirstydavo kas sau.
Žmonės gyveno visur – pelkėse ant aukštumėlių, vidury sengirių, tarp krūmų, laukuose, įkalnėse ir prie upių. Kūtėse, kūtelėse knibždėjo įvairiausi keturkojai gyventojai – arkliai, karvės, veršiai, kiaulės, gausybė avių, o žąsų ir vištų niekas ir neskaičiavo. Žmonės juos labai mėgo, beveik mylėjo, o ypač kokį nors gražų, minkštą paršą Mickų, kuris be reikalo neknisdavo, nevartaliojo lovio, įkišęs knyslę į šiltą ir skanų jovalą suėsdavo viską vienu pradėjimu nesustodamas žvygčioti – dar!
Šeimininkas, apsilankęs tvarte, pirmoj eilėj paglostydavo Mickų, primesdamas iš akies per kiek pirštų storumo yra paršo lašiniai. Jeigu Mickus ir toliau nepraras apetito, (o kodėl turėtų?), tai Kalėdom ar Velykom jo lašiniai bus storumo per visą plaštaką.
Vilkams, matant tokią gausybę bėgiojančių avių ir veršių, telikdavo tik apsilaižyti. Visur tvoros, statiniai, keli palaidi šunys, kas nors iš gausios žmonių šeimynos visą laiką stebi – pamėgink pasirodyti!
Tuo tarpu pelkių salose, krūmynuose, plengėse, miškeliuose gyveno, veisėsi, ieškojo sau maisto briedžiai, elniai, stirnos, šernai ir kiti mažesni gyventojai, kuriuos vilkai laikė savo nuosavybe ir kai praalkdavo, pasigaudavo vieną kitą, atsilikusį nuo bandos ir greitai nebeišgalintį lakstyti.
Taip ir būtų gyvenę žmonės ir vilkai, tik vieną dieną atėjo Melioracija. Ji liepė žmonėms viską palikti, kraustytis į plyną lauką, ten statytis trobą prie trobos, mažyčius, nepatogius tvartus, o daugiau nieko. Melioracija dar iškirto plynai miškelius, iškasė kanalus ir nusausino viską aplinkui.
Išginti iš savo erdvių sodybų kaimiečiai naujoje vietoje gyventi visai nenorėjo, vėliau ėmė apsiprasti, o ant galo ir visai patiko. Tik tas galas atėjo nei šioks, nei toks. Sunyko kolūkiai, žmonės pasijuto lyg ir laisvi, galėtų grįžti vėl atgal į savo paliktas sodybvietes. Gali dirbti, gali ir nedirbti, niekas neverčia, tad vyrai, jų manymu, nutarė teisingai – jeigu yra toks pasirinkimas – verčiau nedirbti, o jų pačios kaip mat sukūrė kaimo bendruomenes, vaidino, šoko, dainavo, priiminėjo svečius ir pačios važinėdavo pasirodyti.
Atrodo, jog ir geriau būti nebegali, tik staiga pamatė, kad iki pilnos laimės trukdo jų pačių kiemo stambesni ir smulkesni gyvuliai.
– Prie jų esame prisirišę! – dejavo kaimiečiai, – gyvenimo nematome, nei kur išvažiuosi, nei svieto pamatysi!
Kiek čia seniai apluokuose, ganyklose, kieme žvengė, mūkė, kriuksėjo, kudakavo, gageno daugybė gyvulių ir paukščių, tik stebėtinai greit jų beveik nebeliko. Dar kur – ne – kur ganėsi vieniša karvė, koks nors užsilikęs veršis, nežinodami, kiek ilgai juos šeimininkas laikys.
Vien dainomis ir šokiais sotus nebūsi, veganais ir vegetarais niekas nenorėjo būti, tad vyrai užsirašė į medžiotojus ir išėjo į vilkų žemę, kur, kaip sklido gandai, esą pilni miškai ir krūmynai įvairiausių žvėrių, tik spėk juos šaudyti.
Vilkai jau seniai žinojo, kad žmonės yra pušai, bet netikėjo, jog jie bus tiek daug nupušėję. (Čia pati pušis yra niekuom dėta). Stovi ginkluoti medžiotojai miško pakraštyje, žiūri per optinius prietaisus, kad geriau matytų, o varovai, kaip paskutiniai ablavušai kriokia baisiais, išvirkščiais balsais gindami žvėris į palaukę, kur pusę jų sušaudo vietoje, kiti, sužeisti, nušliaužia kur nors į tankynę numirti.
Vieną naktį pro pat mūsų du veršius, dvi karves, beveik liesdami juos šonais išėjo vilkai į laukus. Ten sudorojo veršelį. Skanaus ir minkšto veršelio užteko tik kelioms dienoms, tad sekantį kartą pasipjovė telyčaitę, kurios pusę suvalgė vietoje, o kitą nusinešė į pelkę vaikams pamaitinti.
Ir prasidėjo didelis alasas: „Krinta miško pilkiai“, „Ar nacionalinė parama pagelbės atremti siautėjančių vilkų išpuolius?“, „Naujas sezonas – sumedžioti 282 vilkai“, „Vilkai Lietuvoje – grėsmingai plintantys“, „Kraugeriški vilkų išpuoliai“. Tuom pačiu kliuvo ir niekuo dėtiems bebrams: „Bebrai nežino, kas yra taikus sambūvis“. Kad baisiau atrodytų vilkams ir bebrams prilygino ir gamtosaugininkus: „Melioracijos griovius užtvenkia bebrai ir gamtosaugininkai“. Taip rašė laikraščiai, bliovė radijas, rodė televizija. Atrodė, kad vilkai išpjaus visą Lietuvą, o po to bebrai ir gamtosaugininkai ją galutinai paskandins.
Mes neturėjome radijo, televizoriaus, neskaitėme laikraščių, vilkai ėjo savais takais, nekreipdami dėmesio į mūsų bandą, neramindami tik vieną Tulpę.
Vėlų rudenį, kai savo gyvulius parvežėme namo, Tulpė pirmoji išdribo iš traktoriaus priekabos ir tekina pasileido į tvartą, giliai sukišo snukį į iš anksto ten padėtą šieną, ėmė springdama jį pešti, lyg būtų ėsdama miško aikštelių žolę visą vasarą badavusi...
LOPŠINĖ TULPEI
Julija, vienoje rankoje pasiėmusi suoliuką, o kitoje kibirą, eina melžti Tulpės. Kadangi Tulpei vienintelis darbas yra pešti žolę, tad jos tešmuo dabar siekia žemę. Tulpė įsakmiai baubia, kad šeimininkė kuo sparčiau judintųsi, nes žino, kad gaus duonos riekę su druska, užtat jai iš anksto tįsta seilės.
Iš čia pat esančio eglyno skrenda į miško aikštelę praalkę vabzdžiai, neretai aštriais geluonimis pradurdami storą Tulpės odą. Ši nuolat švysčioja uodegą, muistosi, su užpakaline koja vis taikosi užmušti kraugerišką bimbalą ar aklį.
Julija sėdasi ant suoliuko, įremia galvą į šiltą karvės šoną ir, skambant pieno čiurkšlei į kibirą, ima dainuoti Tulpei lopšinę. Melodija yra tik iš dviejų natų, trijų žodžių, bet ji Tulpei patinka, – palengvėle rimsta, mažiau muistosi, koja nebesikaso sau galvos ir atsidėkodama melžėjai pervelka aštriu liežuviu, kaip kokiu 6 numerio švitriniu popieriumi per apnuogintus pečius ar galvą.
Kadangi naktį Tulpė beveik ir nemiegojo, nes kartas nuo karto take per pievą išvysdavo mėnulio šviesoje nutįsusius, tyliai judančius šešėlius, tai dabar būtų pats snūdis. Pajutusi visaapimantį palengvėjimą, užliūliuota lopšinės, ji svyra į melžėjos pusę, linksta kojos, migla aptraukia akis, pieno puta bėga beveik per kibiro kraštą, o snukyje kyšo nesukramtyta pievų gėlė...
Veršeliai – abi brūnos (žalos) karvytės, išgirdusios pieno čiurkšlės skambesį į kibirą, blaškosi, suka ratais ir storais balsais beveik žmonių kalba, aiškiai skiemenuodamos baubia: ma – ma!
Tada atsiklaupusios sukiša visą galvą į atneštą kibirą, springsta, jei nelaikai stipriai, tai jį užsimauna sau ant galvos ir, nieko nematydamos, laksto po pievą.
Mes geriame pieną (aš ką tik pamelžtą), rūgpienį, grietinę, grietinėlę, valgome įvairių pavidalų sūrius, varškę, sviestą. Geltonas sviestas mums jau nebepatinka, tai išmokome susimušti liesesnį, baltą – didsviestį. Varškę irgi darome visokią, ypač yra skani iš ką tik surūgusio pieno su trečdaliu šilto, ką tik pamelžto.
Didelis rūpestis – kur dėti pieną? Jeigu čia užsuka mūsų pažįstamas ar šiaip kur nors matytas praeivis, tai yra visaip įkalbinėjamas, dar paglostant nugarą, su savimi pasimti pieno, grietinės, varškės, sūrio, sviesto ir ilgai žiūrime iš paskos į nueinantį geradarį...
Laumis, mūsų šuo, iš pradžių valgė viską, o vėliau jau ėmė nebepatikti tai tas, tai anas, tik dar neatsisakydavo saldžios varškės iš rūgusio ir ką tik pamelžto pieno, užtai mes jį visaip girdavome ir būdavome didžiai dėkingi.
VILKO VAKARIENĖ
Kad žemę reikia arti, akėti, tręšti, nuimti ir iškulti derlių, tą seniai visi žinojo. Dabar šie išvardinti darbai bus nieko verti, jeigu jų nepadengsi storu popierių sluoksniu ir neperleisi per kompiuterį, tą naujoviškų laikų „fuchtelį“.
Man kaip tik dar trūko vieno popieriaus, kurį turėjo pasirašyti pažįstamas ūkininkas. Jo trobos prieangyje matau įvairaus dydžio induose, plastikinėse vonelėse sukrautą ką tik išmėsinėtą meitėlį, o virtuvėje ant didelio stalo vėl guli kalnas mėsos, ten ilgu ir aštriu peiliu rankose vikriai sukasi šeimininkė.
Dukra mediniu plaktuku prie mažesnio staliuko daužo pailgus mėsos gabalus ir deda į lėkštę – kepimui. Tuo tarpu pats šeimininkas sėdi prie stalo senoviškame krėsle su mediniais ranktūriais, žiūri nekrutėdamas pastyrusiom akim į vieną tašką.
„Girtas“, – pagalvojau, – bus bėdos, kol jam išaiškinsiu, ko man iš jo reikia“. Ne, pasirodo, žmogus yra visai blaivutėlis, tik sklindantis iš visur šviežios mėsos kvapas jį apsvaigino, tad atsigavęs šiek tiek palaisvino taukuoto stalo kampą, kad galėčiau pasidėti savo popieriaus lapą.
Tuo tarpu šeimininkė spėjo pasipasakoti, jog jie kviečius dėl savęs pasisėja atskirai nuo didelio lauko, senoviškai, dirvos nepertręšdami, be jokių nuodų. Vaikai mokykloje gauna nemokamą maitinimą, nors galėtų jo ir atsisakyti, tik jeigu duoda, reikia imti. Dvylikametis sūnus puikiai vairuoja sunkvežimį, per javapjūtę nuo tėvo kombaino veždamas grūdus į sandėlį. Dabar pasipjovė jau antrą meitėlį, eilės laukia kiti du. Mėsos paįvairinimui rudenį pjausią jautuką, o pilnus pašalius vištų ir žąsų niekas dorai ir neskaičiavo...
...Dabar, gavęs parašą ant savo popieriaus lapo, minu dviračiu lauko keliukais per kviečių ir rapsų platybes į miško namelį, ten išvažiuojant palikau savo bandą.
Tikrai žinau, tuo aš neabejoju, kad rasiu netvarką. Tik kokią – didelę ar mažą, belieka tik spėlioti. Kadangi jau seniai esu geresnis pėdsekys už Kuperio romanų indėnus, teks iš paliktų pėdų, nulenktos žolės ar nulaužtos medžio šakelės ieškoti išsilaksčiusių kas sau karvių ir veršių.
Miško pakraštyje yra plyna biržė, ten visuomet rasdavau žemuogių. Tad ir šįkart pasilenkiu jų pasirinkti ir sustingstu. Visai netoli, lyg iš oro ar ką, atsiranda vilkas. Apsisuka keletą kartų, kažko dar ilgai delsia ir ima energingai kasti žemę. Jo nosis, kaip koks minų ieškiklis, aptinka ką reikia. Tada savo stipriomis kojomis greitai iškasa urvą, ten kažkas cypteli ir dingsta vilko nasruose. Tai miško pelė, kuri ir nepajuto, kaip nušliuožė į vilko skrandį.
Vilkas žino, kad pelių medžioklė ilgai trunkąs ir keblus užsiėmimas, dažniausiai po to jautiesi dar alkanesnis, negu iki šiolei. Daugiau mėsos išeitų – pasigauti šerną ar elnią, bet tai ne vieno darbas. Tokiai medžioklei reiktų pasikviesti į pagalbą bent porą saviškių. Tik kur jie? Po praeitos medžioklės vieną iš jų šeimos (pagal žmones – gaujos) patiesė medžiotojai, kitas kažkur dingo ir iki šiol nesirodo. Gal kur nors laižosi žaizdas ar nusibaigė tankiuose krūmynuose. Vilkienė, jo pati, slepiasi po virtėle egle, prižiūri vilkiukus ir nieko prie savęs neprisileidžia.
Vilkas iš pradžių peles gaudo nenoriai, (gal ne unoras?), o vėliau jam šis užsiėmimas ima vis labiau patikti. Man rodosi, kad pelės kaip ir pačios dingsta vilko nasruose, jis daugiau nieko nebemato ir nebejaučia, kol staiga, smarkiai nustebęs, sustoja netoli manęs. Mes žiūrime vienas į kitą, o po to vilkas išnyko. Buvo ir neliko. Jei ne tie išversti žemės kauburėliai, manyčiau, kad man ta vilko medžioklė pasivaideno.
Vilkams nerūpi, kad neturi kišenių ar kokios nors terbos, kur susidėtų elnio (jei pasiseks) šlaunį ar keliolika pelių, kaip šį kartą. Jie visa tai krauna į savo skrandį, o grįžę prie irštvos atryja. Šekit, vaišinkitės! Tik šiandien suaugusieji tikrai liks alkani, o tos pelės, kurias parneš vaikams, tėra kaip koks saldainiukas, dažniausiai atitenkąs stipriausiajam vilkiukui.
Toliau iki namelio jokio kelio nebėra, o per pelkės kupstynus raitosi gerai sumintas žvėrių takas. Tarpais nešu savo dviratį pasikabinęs ant peties. Prie tokio keliavimo būdo esu įpratęs nuo pat vaikystės, kai iš Žagarės, kur mokiausi, mindamas dviračiu namo, sumanydavau ištiesinti kelią per Latviją. Tik kažkodėl tas kelias padvigubėdavo, o ne vieną sykį teko bristi kartu su dviračiu per iki kraštų patvinusius kanalus…
Vilkas su Vilkiene šįkart eis miegoti nevalgę, ir dėl mano kaltės jų vaikai taip pat liks alkani. Užčiuopiu brezentinės striukės kišenėje duonos riekę, seniai virtusią akmeniu, o vistiek aš ją nešiodavausi su savimi, gal kada nors pravers. Prisiminiau, kaip vilkas prašė žmogaus duonos (pasakose), tik šis nenorėjo nei arti, nei sėti, nei ką nors kitką daryti, kad ją užsiaugintų. Palieku sudžiūvusią duoną prie pat tako ant aukšto pelkės kupsto. Jei užtiks, bus vilko vakarienė…
Tęsinys – kitose „Atolankose“.