Naujausios
Po malkų krūva...
– Pakalbėkime dar karo ir pokario tema. Sakyta – „vyko rūsti pokario klasių kova“. Kiekviena šeima iš to laiko turi savų prisiminimų. Apie ką kalbėta Jūsų šeimoje?
– Dažnai namiškiai prisimindavo, kaip senelė Ona Šeškauskienė kovodavo su Šermukšnių gatvėn atėjusiais stribais: “Įsitaisė, mat, pusberniai eiti per namus banditų ieškoti. Piemenys, ubagai ir basiakai! Pagalvokit man, stribiteliai! Užsikabino po šautuvą, drebėkit nuo jų. Gal kitos bobelės ir drebėdavo kampe atsistoję, o aš tai ne”. Ir kaimynai iš tolo girdėdavo Šeškauskienės olbijimus: “Kur lendi į spintutę, ten banditų nėra! Parodyk ką įsidėjai į kišenę? Jei ieškot banditų, tai ir ieškokit, ko lendat į stalnyčią? Mozoraitienei po jūsų pinigai pradingo. Neliesk agurkų rėčkoje! Tu čia gerklės nelaidyk! Parodyk rankas, kodėl agurkais smirdi? Ak tu vagy! Aš tavo tėvą pažinojau, toks pat lachūdra ir vagis! Kazy, Kazy, lipk su jais ant aukšto, prižiūrėk, kad ko nors neišneštų!” Netrukus stribų grupelė palikdavo nesvetingą Šeškauskų namą Šermukšnių gatvėje, o kitą kartą iš vis aplenkdavo.
Mano mamytė pasakojo, kad ir kita močiutė – Emilija Puronienė – mane labai mylėjo. Kurį laiką, man vos tik gimus, mamytė su manimi ir tėveliu svečiavosi pas ją kaime, Puponių kaime, netoli Kupiškio. Močiutė švelniai mane vadino “graibštuku”, nes aš graibiausi rankytėmis. Mamytė mena, kaip naktį užgriuvo ginkluoti miškiniai, buvo labai baisu. Sustatė troboje, klausinėjo, o tada pačiu netinkamiausiu laiku aš atidariau gerklę. Miškiniai pastoviniavo ir išgūrino į tamsą. Tėvelis, tuo metu gulėjo kieme pasislėpęs po malkų krūva. Galbūt tėvelio jie ir ieškojo?..
Pokario metus įtikinamai iliustruoja ir mano senelio Povilo Purono likimas. Povilas buvo spalvinga asmenybė: laisvamanis, kūrėjas – „liaudies dramaturgas“. Nors Povilas buvo netikintis, tačiau apylinkėse garsėjo kaip giedorius, nes turėjo gražų balsą, kurį laiką jis vadovavo Kupiškio šauliams. Jis buvo ir liaudies dramaturgas, režisuodavo savo spektaklius. 1940 m. prasidėjus pirmajai sovietų okupacijai spektaklį papildė scena, kai žmonių išnaudotojas nuo scenos išvaromas su šluota, o už tą spektaklį labai nukentėjo. 1941 metų birželį baltaraiščiai mano senelį viešai nuplakė. 1944 m. pabaigoje, prasidėjus antrajai sovietų okupacijai, Subačiaus valsčiaus iniciatyva nusiųstas jis Panevėžyje vykusiame mitinge kalbėjo tarybinės valstietijos vardu, todėl susilaukė perspėjimų ir grasinimų iš miško.
Kartą senelio ieškodami užgriuvo net keliolika ginkluotų vyrų. Povilo nerado, bet šeimą labai apiplėšė. Išvežė vežimą su arkliu, prisidėję ką rado geriausia: net jaunesniojo broliuko Vytuko kostiumėlį ir broliukų gitaras. Vis grasino supleškinti namą. Kitą kartą naktį vėl atsibogino keliolika. Povilui Puronui pavyko pasprukti pro grindų skylę pamatuose, kurią buvo pasidaręs sūnelis Bronius, slapstydamasis nuo kariuomenių. Kadangi jo patalas dar buvo šiltas, miškiniai ėmė krėsti namą. Povilas pratupėjo vištidėje. Ginkluoti vyrai švietinėjo aplink, bet jo nepamatė. Išvežė vėl ką rado: rūbų, lašinių...
Kotletai su... makaronais (!)
– Domėdamasis Jūsų šeimos istorija sužinojau, kad senelis Povilas Puronas paskutiniuosius gyvenimo metus praleido Vilniuje. Buvo priverstas išvykti?
– Supratęs, kad kaime pasilikti nebegali, Povilas Puronas išvyko į Vilnių ir profesoriaus Povilo Pakarklio (1902–1955 ) padedamas įsidarbino LTSR Mokslų Akademijos muziejuje.
Prisimenu pasakojant, kaip mano senelis Povilas Puronas kartu su sūnumi Vytautu, mano dėde, gyveno už skurdo ribos Vilniuje. Pagal kortelę jis gaudavo juodos duonos tik po 400 gramų dienai (dar – saldainių „paduškėlių“, iš mėsos – karvės tešmenis ir tai retai, gal kartą per mėnesį). Būdavo, kad nuo silpnumo nualpdavo. O mano tėvelis Bronius tuo metu Kupiškyje buvo “prie valdžios”, jis “labai gerai gyveno”, jo kortelė leido pirkti net 600 gramų juodos duonos. Senelis labai laukdavo jo atvykstant: atveždavo ką nors valgomo, bet svarbiausia, atvažiuodavo dar su viena privilegija – “komandiruotės kortele”, už kurią Šopeno gatvėje būdavo galima nusipirkti 600 gramų baltos duonos (t.y. visą keturkampį kepaliuką!).
Mano dėdė Vytautas Puronas vėliau studijavo Leningrade, kai jo motiną, mano senelę, išvežė į Sibirą. Netekęs paramos iš namų jam pasidarė labai striuka: pusryčiai – juoda duona su vandeniu, pietūs – vanduo su juoda duona, o vakarienei – ir duona ir vanduo.Į Lietuvą grįžti buvo pavojinga. Susipažino su Valentina, leningradiete mergina, kurios tėvai buvo iškentėję blokadą, trėmimus. Tie žmonės užjautė Vytuką, pamaitindavo. Vėliau Vytautas merginą vedė. Lietuvoje Valentina nepritapo prie giminių, kurie laikė ją keistoka, be to – dar ruse.
Buvo kažkoks vyriausybinis potvarkis išėjęs, kad rusai turi mokytis vietinių kalbų. Iki mūsų atėjo žinia, kad Vytauto žmona išmoko tik vieną lietuvišką žodį – “zuikutis”. Taip mes, giminaičiai, ją vadindavome už akių: “zuikučiu”. Vardą vis užmiršdavome.
Kartą ji pavaišino pietumis – kotletais. Vietoj bulvių košės pridėjo makaronų. Mums su mamyte pasirodė keista, nes taip Lietuvoje nevalgoma...
Baigęs juridinius mokslus Leningrade Vytautas buvo paskirtas prokuroru Vilniuje, dar prie Stalino. Gavo gerą butą Vilniaus centre. Laikai buvo bjaurūs. Jam pavyko tų pareigų išvengti, persikvalifikuoti į mokslo darbuotojus. Vienu metu pas jį bute gyveno garsusis šiaulietis teisėjas, kraštotyrininkas, kultūros leidinių redaktorius Peliksas Bugailiškis (1883–1965), kuris jam paliko rankraštį apie Šaukėnų apylinkes. (Gal tą rankraštį dar įmanoma surasti tarp dėdės Vytauto archyvo.)
Po karo Peliksas Bugailiškis labai skurdo, neturėjo iš ko gyventi. Vytautas kreipėsi į profesorių Eugenijų Meškauską (1909–1997), kad tas padėtų.
Gyvenimas tarpduryje
– Likimas sudėliojo, kad Jūsų, Viliau, šeimos/giminės likimai yra tarsi to žiauraus ir sudėtingo laikotarpio iliustracija – gyvenimas tarpduryje. Jūsų senelis Povilas buvo priverstas bėgti į Vilnių, o senelė Emilija negrįžo iš Sibiro.
– Vyrui pabėgus „nuo miško“ žmoną Emilija gyveno viena pamiškėje. Emilija buvo nuteista 10 metų nelaisvės ir išsiųsta į Sibiro lagerius už ryšius su partizanais. Ši istorija labai sudėtinga, nes čia persipina ir provokatorių veikla, ir atsitiktinumai. Mano surinktuose giminės prisiminimuose nėra duomenų, kad ji savo noru palaikė ryšius su rezistentais ar būtų buvusi partizanų ryšininkė. Gyventa to laiko įprastą pamiškės vienkiemio gyventojo gyvenimą: dieną – vieni, naktį – kiti.Tai patvirtina ir Lietuvos TSR Aukščiausiojo Teismo kolegijos 1960 m. sprendimas reabilituoti Emiliją Puronienę kaip nepadariusią nusikaltimo pagal tuomet galiojusius įstatymus. Minėtame dokumente rašoma, kad pas Emiliją partizanai prieš jos valią lankėsi 2–3 kartus, reikalavo maisto ir grasino mirtimi, jei valdžios organams praneš apie jų apsilankymą.
Prisimenu, kaip, praėjus keliolikai metų, tėvas mane nusivežė pasižiūrėti motinos sodybos, kurios jau nebuvo likusios nė ženklo. Sutiktas kaimietis prisiminė Puronų šeimą, pasiūlė apsilankyti pas kaimyną, kuris turėtų gerai pažinoti Emiliją Puronienę, nes tuo laiku gyveno šalia. Vėliau tėvas pasakė, kad tas kaimynas išdavė jo mamą, nes gviešėsi ne tik jos turto, bet buvo įsipainiojęs į NKVD supintą provokatorių tinklą, į kurį pakliuvo ir mano senelė Emilija.
Senelė Emilija iš Sibiro negrįžo, mirė Irkutsko srityje, Taišete apie 1956 metus.Iš mano artimesnės giminės į Sibirą buvo išvežta keliolika giminaičių, keli iš jų mirė ten.
Kai 1948 m, NKVD areštavo močiutę Emiliją jos vyras nuėjo pagalbos pas rašytoją Juozą Baltušį (1905–1991), su kuriuo buvo gerai pažįstamas, nes abu iš vieno krašto, sudegus Juozėnų (Baltušio) tėvų namams, padegėliai kurį laiką gyveno pas Puronus. Tačiau jis tik skėstelėjo rankomis: esu bejėgis... Štai tokios pokario istorijos, kurias girdėjau, vėliau rinkau, užrašiau, analizavau. Būta ir daugiau, gal ir baisiau, tačiau ne viskas mums vaikams buvo pasakojama, ne viskas atviraujama. Gerai pasakyta – gyvenimas tarpduryje.
Tęsinys kitose „Atolankose“
