Naujausios
Vyskupo ranka
A. Vienuolio senelio brolis vyskupas Antanas Baranauskas – „Anykščių šilelio“ autorius – pažadėjo remti giminaičius, kad „Žukauskiukas taptų kunigu“. Pažadą tesėjo, bet Antanukui Liepojos gimnazijoje nelabai sekėsi. „Atsiųskite tą balvoną man, noriu pasižiūrėti“, – gimnazisto tėvams iš Seinų parašė vyskupas.
Po susitikimo A. Baranauskas suprato, kad yra geresnių kandidatų į kunigus, o būsimajam literatūros klasikui palinkėjo mylėti Dievą, tėvus, tėvynę ir „nerodyti neapykantos lenkų kalbai“. Antanas pasuko savais keliais, o vyskupo parama nutrūko.
Po daugelio metų A. Vienuolis taps A. Baranausko klėtelės-muziejaus saugotoju, didžiojo poeto atminimo puoselėtoju. Jo iniciatyva ir, paaukojus 16 tūkstančių rublių, Anykščių bažnyčioje atsirado biustas A. Baranauskui.
Kalnų trauka
A. Vienuolio kūryba vyresnės kartos skaitytojams prasideda nuo „Paskenduolės“ ir „Kaukazo legendų“. Gerai prisimenam „Užkeiktųjų vienuolių“, „Amžinojo muzikanto“ romantiką, kerinčius ir baugiai didingus kalnų vaizdus.
Į Kaukazą A.Vienuolis jau kaip jaunas provizorius išvyksta dvidešimtojo amžiaus pradžioje. Išvaikščiojo kalnų takus, keliavo M. Lermontovo keliais, perskaitė visą A. Čechovo kūrybą. Iš čia ir pirmosios legendos, atvedusios Antano Baranausko gentainį į literatūrą.
„Ne vienas rašytojas, pabuvojęs Kaukaze, nustebdavo, jog jokių legendų apie užkeiktus vienuolius ar amžinąjį smuikininką gruzinai net nežino. Visos tos legendos – kūrybinė Vienuolio išmonė“, – knygoje rašo S. Lipskis. Lietuvių literatūra sulaukė dar vieno išskirtinio talento kūrėjo.
Į Kaukazą rašytojas sugrįš dar ne kartą. Prie Geležinio kalno suras vietą, kur jaunystėje pasodino šešias eglaites, jas prižiūrėjo. Išaugo dideliais medžiais. „Suradęs tą vietelę Vienuolis apsiverkė tarsi vaikas, apsiverkė taip, jog „ant dūšios palengvėjo“.
Apie A. Vienuolio kalnų ilgesį rašoma ir kitur. Skaitydamas knygos kaukazo epizodus prisiminiau kito mūsų literatūros klasiko Juozo Paukštelio 1947 metais parašytą apybraižą „Kelionė po Užkaukazę“: „Vienuolis žvelgia šiaurėn – ar nepamatys tenai Kazbeko. Taip, jis ten. Tik senasis Gruzijos tėvas jau siaupstosi savo žilą galvą palšu vakaro gaubtu.“
„Puodžiūnkiemis“
Knygoje S. Lipskis išsamiai supažindina su didžiausio A. Vienuolio kūrinio, romano „Puodžiūnkiemis“ rašymo peripetijomis. Tai labiausiai pokarinės Lietuvos oficialiosios kritikos išliaupsintas rašytojo kūrinys. Pirmasis romano variantas išspausdintas „Pergalės“ žurnale 1949 -aisiais metais kaip vienos šeimos saga. Tačiau to nepakako, rašytojas buvo verčiamas kūrinį tobulinti iki revoliucinės epopėjos.
Į pagalbą buvo pasiųstas „menko meninio kalibro, užtat marksistiškai pasikaustęs redaktorius Icikas Gurvičius.“
Prasidėjo romano kastracijos, prirašinėjimai, naujų siužetinių linijų konstravimas. A. Vienuolis skaudžiai išgyveno politinį diktatą, rašoma, jog daug ašarų išlieta. „Ėmė kūkčiodamas – srautu ašaros bėgo – pasakotis, kad jis naktimis neužmiegąs, kai pagalvojęs apie „Puodžiūnkiemį“, tik verkiąs, verkiąs...“, – S. Lipskis surado redaktoriaus A. Žirgulio liudijimą.
Ar galėjo rašytojas pasipriešinti tokiam kūrybiniam terorui, asmeninei nepagarbai? Galbūt ir galėjo, bet ar būtų iš Sibiro ištraukęs savo sūnų, išvežtą 1941-ųjų vasarą? „Parašyk romaną – išgelbėsi sūnų“. Štai toks kritikos šulo K. Korsako „paliudijimas“ sugrąžindavo rašytoją prie skaudžios realybės. Tegu ir neteisybės...“
Sūnus Stasys grįžo iš tremties.
Iš baimės pančių
A. Vienuolis buvo tris kartus išrinktas į LTSR Aukščiausiąją Tarybą. „Pamažu įprato ir apsiprato: daug privilegijų, pompastiškas dėmesys, oficiali pagarba“, – rašoma skyriuje „Deputatas – pareiga „liaudžiai“ ar žmonėms?“
Apsiprato, nors ir stebėjosi šimtaprocentiniu dalyvavimu, nes matė, kaip iš tiesų žmonės „puola“ prie urnų.
Rašytojas parengė kalbą apie Vilniaus krašto polonizaciją. Stebėjosi: po karo didžiuma vietos gyventojų persikėlė į Lenkiją, rodos, daugiau vietos atsirado lietuviams. Atvirkščiai: šeštojo dešimtmečio pradžioje ėmė sparčiau daugėti lenkiškų mokyklų, o lietuviškos sunyko.
Pasitelkus gudrybę ir pasinaudojus posėdžio rengėjų „žioplystėmis“ A. Vienuolis galbūt pirmą kartą AT salėje pasakė su ideologiniais prievaizdais nesuderintą kalbą.
Bėrė faktą po fakto. Iki 1955 metų krašte vietoje lietuviškų mokyklų įsteigtos 367 lenkiškos vidurinės, septynmetės ir pradinės mokyklos. „Net tokiose vietose, kur buržuazinės Lenkijos metu, kai šovinistinė polonizacija buvo vykdoma kuo plačiausiu mastu, dar veikė lietuviškos mokyklos, organizacijos, bibliotekos, dabar ten steigiamos lenkiškos mokyklos ir lenkiškos bibliotekos“, – dėstė rašytojas iš tribūnos.
Po kalbos – mirtina tyla. Vėliau vizitas į paties A. Sniečkaus kabinetą, kur dar kartą įsitikino: sekamas kiekvienas jo žingsnis, šeimininkas žino, kad rašytojas šelpia tremtinius, bendrauja su dvasininkais.
Memuaristikoje teko skaityti apie dar vieną A. Vienuolio kalbą, tiesa, nepasakytą. S. Lipskis ją surado ir plačiai knygoje pristato.
Garsas apie drąsią rašytojo kalbą, ginančią lietuvybę, pasklido plačiai, todėl jis buvo agituojamas pasakyti dar vieną – apie pokario trėmimus.
Sutiko, parašė tekstą, bet, prieš vykstant į Vilnių, į Anykščius atvyko rašytojai A. Venclova ir K. Korsakas.
Ir sienos turi ausis... Atvykėliai paprašė parodyti kalbos tekstą. „Vienas iš svečių pamatė rašytojo švarko kišenėje boluojančius popierius ir bemat ištraukė tos „kalbos“ tekstą...“.
Toje nepasakytoje kalboje rašytojas ragino sugrąžinti savo žmones į Lietuvą: „Prašyčiau Tarybinę vyriausybę išskirti iš biudžeto tam tikrų lėšų sugrįžusiems į tėvynę tremtiniams įkurdinti ir įdarbinti, kad ilgiau nebesikartotų tokie šiurpūs reiškiniai, kai pargrįžusieji nebeturi teisių net į savo bakūžę samanotą.“
––
... Įdienojus rašytojas susiruošia prie Šventosios, nusimaudysiąs. Nueina pasiimti rankšluosčio. Žmona Leokadija, ištikimoji mamutė, išgirsta pagalbos šauksmą. Duria krūtinę. „Laikrodis rodė penkioliktą valandą penkiasdešimt minučių...“
Glaustai ir įtaigiai
S. Lipskis tęsia biografinių knygų apie Lietuvos kūrėjus seriją. 2019 metais autorius išleido „Ilgesio elegijas“ – apie poetą Joną Aistį, 2018 m. – „Poeto ir kunigo dramą“ apie Vinco Mykolaičio-Putino gyvenimą, dar anksčiau skaitėme „... negesk,žiburėli, negesk“ – apie paskutinę dieną žymių žmonių gyvenime. Kai kurias šias knygas sieja panaši struktūra: pasakojimas pradedamas nuo paskutinės gyvenimo dienos ar paskutinių savaičių, sustojant prie svarbiausių herojaus likimo momentų, apsisprendimų ir darbų.
Visos šios knygos – nedidelio formato, perskaitomos per dieną ar per kelias valandas, parašytos glaustai ir įtaigiai. Knygų herojų gyvenimo ir kūrybos detalės ne vieno mūsų jau būna primirštos, todėl pravartu dar kartą prisiminti ne tik kūrėjų biografijos faktus, bet vėl grįžti prie kūrybos. Juolab, kad ir skaityta tikrai ne viskas, kas jų parašyta.
