Naujausios
Keturi vaikystės kampai .
– Poetas Marcelijus Martinaitis iš savo gimtųjų Paserbenčių į Vilnių, į sodą, parsibogino tėvų statytą namą, o kas Jums kasdien primena keturis vaikystės kampus?
– Geras klausimas. Jis, beje, iškart pažadino mano prisiminimus. Juk būtent aš padėjau poetui Martinaičiui „parsiboginti tėvų statytą namą“. Gyvenau Marcelijaus kaimynystėje (/Muziejaus – dabar Vokiečių gatvėje). Kartą jis užsiminė norįs į savo soduose esantį sklypą parsivežti gimtą tėvų namą, jau nugriautą dėl melioracijos. Padėjau poetui surasti sunkvežimį ir vieną dieną kartu išbildėjome link Raseinių.
Gimtasis jo tėvų namas jau buvo nugriautas, sienojai tvarkingai sudėti. Mačiau, su kokia meile Marcelijus vaikščiojo buvusios sodybos takeliais, kaip graudžiai atsisveikinėjo su dar likusiais vaismedžiais, klausiausi, kaip nostalgiška, melancholiška gaida pasakojo man vaikystėje patirtus įspūdžius. Sukrovę medieną į sunkvežimį ir pasiekę greitkelį, stabtelėjome prie pirmos parduotuvės – nusipirkome butelaitį ir kuklios užkandos. Kelionė Vilniun neprailgo: tąkart Marcelijų pažinau iš arti, atsivėrė jo turtingas vidinis pasaulis, kuriame ryškiausiomis spalvomis žėrėjo jo vaikystės įspūdžiai.
Pakeliui kelis kartus stabdė kelių policininkai, tikrino dokumentus (gal vogtus daiktus vežame?), bet viskas baigėsi laimingai ir jau prietemoje sukrovėme jo tėvų namo likučius sode. Čia vėliau teko ne kartą svečiuotis ir matyti, su kokia tėviška meile Marcelijus pastatė ir meistriškai įrengė namelį, tapusį paskutine prieglauda poeto gyvenime.
Tų, anot Jūsų, „keturių vaikystės kampų“ ir aš seniai nebeturiu. Nežinau, ar „Šiaulių krašto“ skaitytojai dar prisimena mano bakūžę, kurioje gyvenau daugiau nei trisdešimt metų. Stovėjo ji toje vietoje, kur dabar, priešais tiltą, iškilęs penkiaaukštis gyvenamasis namas su didele "Maximos" parduotuve.
Tas namelis buvo pastatytas laikinai, tvarto vietoje. Pagal patvirtintus projektus (juos ne sykį mačiau padėtus garbioje vietoje), greta turėjo iškilti pagrindinis namas. Deja, neiškilo – vis trūko lėšų. O ir tai bakūžei nebuvo lemta išlikti iki šių dienų – aštuntojo dešimtmečio pradžioje besiplečiantys Kuršėnai nuo žemės paviršiaus nušlavė kelis namelius ir jų vietoje iškilo penkiaaukštis, pasitinkantis visus, atvažiuojančius į Kuršėnus per tiltą.
Koplystulpis Švendriuose
– Prieš kelerius metus Švendriuose pastatytas gražus koplystulpis Lipskių šeimai atminti. Ar turėjote ką bendra su šia šeima?
–Taip, parodysiu nuotrauką, kurią man mirdama paliko mama.
Su muzikos instrumentais joje – Lipskių šeima. Tai – mano seneliai. Vakarais, po darbų, jie imdavo į rankas smuiką, violončelę ar gitarą, ir per laukus bei pamiškes nuvilnydavo skambios lietuviškos melodijos.
Tarybiniais metais ši nuotrauka negalėjo būti niekam rodoma – ji saugiai gulėjo šeimos albumuose. Juk šią paprastų valstiečių šeimą 1945 metų liepos 31-osios vakarą rusų kariai kartu su enkavėdistais sudegino gyvus jų sodyboje. Kaip ir kaimynystėje gyvenusią Klemanskių šeimą. Tragedija įvyko Švendrių kaime, netoli Raudėnų (Šiaulių rajonas). Tąkart liepsnose žuvo senasis Adomas Lipskis (g. 1874 m.) ir jo žmona Julija Lipskienė (g. 1894 m.). Enkavėdistai pačiupo iš liepsnojančio namo bandžiusį išbėgti devyniolikametį sūnų Viktorą ir jį čia pat užmušė bei įmetė į liepsnojantį namą (nuotraukoje jis – pirmas iš dešinės). Sodyboje gyvenusiai namų šeimininkei pavyko pasprukti, bet nuo patirto siaubo ir liepsnose aimanuojančių žmonių rėkimo ji tuoj pat išprotėjo...
Tą pačią pavakarę netoli esančios ir vėlgi tų pačių rusų karių bei enkavedistų padegtos sodybos liepsnose sudegė gyvi Ona Klemanskienė (g. 1900 m.) su dvidešimt ketverių metų dukra Joana ir keturiolikamečiu sūnumi Alfonsu. Prie liepsnojančios sodybos buvo nukankintas ir užmuštas senasis Antanas Klemanskis (g. 1898 m.).
1988-aisiais metais, kai Lietuvoje padvelkė Atgimimo vėjai, aš pirmiausia leidausi kelionėn į senelių gimtąsias vietas, – susitikau su daugeliu dar gyvų liudininkų, archyvuose tikslinausi datas. Iš to paties Švendrių kaimo kilusi žinoma saviveiklos entuziastė ir nepamainoma kaimo kapelų konkursų vedėja Stefa Sutkutė-Navardaitienė yra visam gyvenimui įsiminusi tą kartą patirtą laidotuvių siaubą – sudegusiųjų ir žiauriai nukankintųjų kaulai sudėti į du didžiulius karstus ir suguldyti Raudėnų bažnyčios šventoriuje. Žmonės iš baimės bijoję net prasižioti ar tuo labiau pažvelgti vienas kitam į akis.
Šitą nuotrauką aš ir dabar saugau kaip brangią senelių relikviją. Tačiau tik visai neseniai aš atkreipiau dėmesį į antroje nuotraukos pusėje pieštuku užrašytą datą – 1940 m. birželio 15-oji... Atkreipiau todėl, kad vienai rašomai knygai rinkau medžiagą būtent apie tą dieną – birželio 15-ąją. O kuo gi reikšminga ši diena? Tikriau – ne reikšminga, o vėlgi tragiška. Tą dieną į Lietuvos miestelius įropojo sovietiniai tankai.
Kokia likimo ironija! Tą pačią dieną, kai Švendriuose, Lipskių šeimos kapelos atliekamos skambėjo smagios lietuviškos melodijos, po Kauno Laisvės alėją šmirinėjo rusų tankai, kuriais atriedėję kareivėliai po penkerių metų liepsnomis paleis dvi Švendrių sodybas su gyvais, juose uždarytais niekuo nekaltais žmonėmis...
– Kas sukėlė tokį enkavėdistų įniršį?
– Enkavėdistų įniršis buvo suprantamas, – iš tų dviejų sudegintų sodybų du jaunuoliai vengė sovietinės armijos ir slapstėsi. Bet būtent tą pačią dieną, liepos 31-ąją, Stasys Lipskis (jis, mano dėdė, nuotraukoje – pirmas iš kairės) sėdo ant dviračio ir tėvų šiaip taip įkalbintas išvažiavo į Kuršėnų valsčių pasiduoti armijai. O tuo metu, tik kitu keliu, per Raudėnus, į Švendrių kaimą atskubėjo gerai ginkluotų kareivėlių ir enkavėdistų būrys su vienu tikslu – sudeginti sodybas su gyvais žmonėmis...
Taip mano seneliai (senelis, kaip matyti nuotraukoje, buvo su medine koja) gyvi žuvo okupantų liepsnose, todėl aš augau ir užaugau be senelių globos ir meilės, aš jau nemačiau jų gyvų...
Betgi kiekvienas žmogus natūraliai turi keturis senelius – du iš tėvo pusės, du – iš motinos. Mano tėvo tėvai gyvi sudeginti liepsnose. O mano motinos tėvai, dar trisdešimtaisiais metais emigravę į Ameriką, ten kažkur ir dingo šachtose... Mama, kol buvo gyva, svajojo kada nors surasti bent kokių nors giminių, gal jos tėvus pažinojusių... Bet ji mirė dar Atgimimo priešaušry, 1986-aisiais, kai apie Ameriką ji paprasčiausiai bijojo galvoti...
Taip ir užaugau be senelių globos bei šilumos. Gal todėl vienintelė dabar paguoda – mano anūkai – Aidas-Vilnius ir Joris. Ko negavau gyvenime, senelių šilumą noriu atiduoti tiems, kurie vadina mane seneliu.
– Jūs – karo vaikas, bet šį laikotarpį, tikriausiai, prisimenate iš tėvų pasakojimų. Jūs – ir pokario vaikas...
– Kokie seniausi prisiminimai? Keista, bet iš karo laikų. Gal dėl to, kad gimęs trečią karo savaitę. Ir tarsi matau: stovime kamine – buvo kaime tokie kaminai, kuriuose net valgyti virdavo, – o virš mūsų kaukia lėktuvai. Mama dreba – kad tiktai bomba nenukristų. O kas ta bomba, kuri turėtų nukristi, supratimo neturiu. Bet išsigąstų. Jeigu kas krenta, yra blogai – sudūžta. Pagaliau mama sako:
– Viskas, nuskrido, – ir mes pabyrame į kiemą.
Kur kas konkretesni vaizdiniai įsirėžė pokario metais. Gyvenome prie pat tilto per Ventos upę. Tiltu dundėjo mašinos, skubėjo žmonės. Šaltais žiemos rytmečiais pirmiausia išgirsdavome liūdną giesmių aidą, po to puldavome prie langų ir šiltu kvapu tirptydavome ledo raižinį – norėjosi pamatyti, kuriuo keliu ir kiek karstų veža. O veždavo ne po vieną. Kartą rytmetį suskaitėme net septynis. Vyko, kaip tuomet buvo įprasta sakyti, pokario klasių kova...
Dabar pasakyčiau kitaip: kaimai laidojo savo aukas. Tos kone kassavaitinės matytų laidotuvių apeigos jaudino, versdavo mąstyti apie keistas gyvenimo grimasas.
Pirmosios gyvenimiškos pamokos
– Jūsų biografijoje atsirado ir vakarinė mokykla. Kas nutiko, kad metėte dieninius mokslus ir rinkotės švietimą, skirtą dirbančiam jaunimui?
– Baigęs septynias vidurinės mokyklos klases, keičiau mokymosi kryptį: tapau Kuršėnų darbo jaunimo vidurinės mokyklos aštuntoku. Tokį pasirinkimą lėmė ne kokie nors jaunatviški įnoriai, o buitis, prastoka materialinė šeimos padėtis. Teko rinktis darbovietes, o mokslus kelti į vakarinį metą...
Vakarinę mokyklą baigiau 1959 metais, klasėje mokėmės kartu su broliu Jonu /jau senokai mirusiu/. Iš tų vakarinių mokslų likę bene patys gražiausi įspūdžiai... Buvo šaunus kolektyvas, nepaprastai geranoriški pedagogai, su kuriais dar daug metų palaikiau gražiausius santykius.
Esu dėkingas mokytojui E. Juozapavičiui, kuris literatūrą dėstė taip įdomiai ir patraukliai, jog mane užkrėtė tasai paslaptingas knygų pasaulis, kurį vėliau ir rinkausi iš visų kitų profesijų...
– Dar nebaigęs vidurinės mokyklos pradėjote dirbti: tarybiniame ūkyje, rajkoopsąjungoje, vartotųjų kooperatyve, mokėtės vakarinėje. Turbūt tokia veikla ne iš tinginystės? Buitis nelepino. Jau man, šiek tiek jaunesnės kartos žmogui, Jūsų pirmosios darbovietės skamba paslaptingai, gal net atgrasiai. Kokia Jūsų to meto darbinė patirtis?
– Ta patirtis gana įdomi. Kai iškilo būtinybė pereiti į vakarinę mokyklą, nuėjau pas tuometinį Kuršėnų rajkoopsąjungos pirmininką Kanišauską. (Likimo ironija: prieš kelerius metus man teko leisti jo sūnaus, dabar jau vilniečio, Sauliaus Kanišausko romaną „Atsibusk, Kalkistratai“). Mane noriai priėmė į darbą ir pasiūlė būti ekspeditoriumi.
Štai čia ir prasidėjo mano pirmosios gyvenimiškos pamokos. Netrukus kartu su sunkvežimio vairuotoju atsidūriau Šiaulių mėsos kombinate. Čia pakrovėme kelis šimtus kilogramų dešrų, kurias turėjau parvežti į Kuršėnų, Daugėlių ir Pavenčiu parduotuves. Parvežiau, išrašiau važtaraščius: pasirodo, vienų dešrų parvežta daugiau, kitų – mažiau. Bet bendras prekių balansas buvo lygus.
Deja, atnešus dokumentus į buhalteriją, paaiškėjo, jog tas bendras balansas ne toks jau ir svarbus. Ir man pradėjo aiškinti. Pavyzdžiui, daktariškos dešros gauta 220 kg, o išdalinta 218 kg. Nuostolis, kurį reikės man padengti... O, sakykim, kitos dešros, tarkim, ukrainietiškos, gauta 240 kg, o išdalinta 245 kg. Perteklių / 5 kg/ teks nurašyti.
– Kitą kartą, vaikine, žinosi, jog parvežtų prekių svoris turi griežtai atitikti gautųjų kombinate svorį,– aiškino man buhalterės.
Kai kitą kartą nuvažiavęs į mėsos kombinatą apie tai papasakojau gamybininkėms, jos ilgai ir nuoširdžiai juokėsi iš mano vaikiško naivumo. Užtat dabar jau kiekvieną kartą jos man pridėdavo „magaryčių“ – po keletą rinkių geriausių dešrų...
Gražiausi įspūdžiai liko iš bendravimo Šiaulių pieno kombinate (tuo metu jis buvo įsikūręs netoli geležinkelio stoties). Iki šiol prisimenu, kaip pirmą kartą vežiau varškės sūrelius su razinomis. Paragavau vieną ir mano širdis nutirpo – tokie stebuklingai skanūs jie buvo. Nusipirkau dar keletą (pardavėjoms vietoj sūrelių sumokėjau grynais). Nuo to karto taip pamėgau šiuos skanėstus, jog ir dabar, kas rytą tie varškės sūreliai su razinomis yra ant mano pusryčių stalo...
– Teko girdėti, jog ir pardavėjo profesiją išbandėte?
– Tikrai taip. Po kurio laiko rajkoopsąjunga pasiūlė man dirbti Daugėliuose pramoninių prekių parduotuvės vedėju. Sutikau. O kai po dviejų parų vidurnaktį pasirašinėjau perdavimo-priėmimo aktą net išsigandau: prekių balansas viršijo kelis šimtus tūkstančių rublių... Ar pajėgsiu vienas susitvarkyti su tokia didžiule apyvarta? O netrukus dar buvo paskelbta žinia apie 1961 metų piniginę reformą. Iki šiol prisimenu, kas po to darėsi mano parduotuvėje – eilės milžiniškos, reikėjo suktis iš visų jėgų.
Tokio antplūdžio spragos paaiškėjo, kai vėliau, plečiantis parduotuvei, vedėjo pareigas teko perleisti keliems žmonėms. Susidarė šioks toks prekių trūkumas. Pagrindinę tokio trūkumo priežastį žinojau, bet nesugebėjau pagrįsti teisine logika.
Tarkime, parduotuvėje buvo labai brangių (po kelis šimtus rublių už metrą) importinių žieminiams paltams skirtų medžiagų. Matuojant jas priėmimo metu buvo rasta 3,14 ar 3,20 metrų. O perdavimo metu naujos darbuotojos jau rado tik po tris ar nepilnus tris metrus tokių medžiagų... Juk pelės negalėjo sugraužti keliolika centimetrų geros vilnonės medžiagos? Tikrai, negalėjo. Bet tas prekes priimant aš dar buvau „žalias“ bernužėlis ir buvusi vedėja matuojant tas medžiagas sąmoningai tyčia patempdavo. Todėl centimetrai tąkart ir augo... O perduodant prekes niekas jau nebetempė tų medžiagų, tad revizoriai jau „neberado“ po keliolika centimetrų kadaise priimtų medžiagų... O tie centimetrai kainavo juk ne po rublį...
Kad galėčiau padengti susidariusį trūkumą, buvau įdarbintas tarybiniame ūkyje...
– Tame garsiajame Socialistinio darbo didvyrio Povilo Maskoliūno ūkyje?
– Būtent. Ten man patikėtos klubo- skaityklos vedėjo pareigos. Buvo įdomu dirbti. Direktorius P. Maskoliūnas daug dėmesio skyrė meno saviveiklai, tad žmonės noriai rinkdavosi į repeticijas, o man reikėjo organizuoti jų atvežimą, meno vadovų suradimą. Suformavome dūdų orkestrą, chorą, keletą ansamblių. Vakarais būdavo demonstruojami kino filmai, darbuotojai dažnai užeidavo paimti knygų. Darbų pakako – tik spėk suktis...
Įsiminė keistas nutikimas. Kartą vestuves kėlė melžėjos, Socialistinio darbo didvyrės dukra ir paprašė manęs paskolinti klube esantį tautinių rūbų komplektą. Paskolinau. Viskas baigėsi tarsi laimingai.
Ir štai po kelių dienų esu kviečiamas pas direktorių. P. Maskoliūnas pradėjo rėkti ant manęs, kodėl aš skolinau valdiškus rūbus, su kuriais vestuvininkai tuokėsi... bažnyčioje. (Kažkas, matyt, buvo įskundęs).
– Tuoj skambinu prokurorui,– širsta direktorius, kelia telefono ragelį, bet ir vėl padeda...
– Ar supranti, kad tau bus keliama baudžiamoji byla? – rėkia direktorius. Ir vėl kelia, ir vėl padeda telefono ragelį. Gąsdina mane.
Tąkart išsipirkau nemažu išgąsčiu. Tačiau griežtas direktoriaus tonas neužbraukė man jo gerųjų savybių. Ir po daugelio metų aš maloniai bendravau su Povilu Maskoliūnu, jis man labai padėjo, kai Kuršėnuose laidojau savo motiną....
– Taigi sukaupėte nemažą darbo stažą, gavote brandos atestatą. Ir žvilgsniai nukrypo į Vilnių?
– Tikrai taip. 1961 metų vasarą sėkmingai išlaikiau stojamuosius egzaminus (iš abiejų literatūros egzaminų gavau penketus – tuomet aukščiausią vertinimą). Todėl buvau įsitikinęs – lengvai įstosiu į Vilniaus universitetą. Tuo metu labai buvo skatinamas stojančių darbo stažas...
Belaukiant mandatų komisijos posėdžio prie manęs prieina Eugenijus Valotka, tuomet jau studentas, o vėliau talentingas satyrikas ir, beje, mano pirmosios knygos redaktorius... Paklausinėja manęs apie egzaminus, prisipažįstu gavęs abu penketus ir dar turiu darbo stažą. Jis ramina mane – sveikinu, tu jau studentas...Tačiau mandatų komisija pirmiausia svarsčiusi „stažininkų“ dokumentus, manęs nekviečia ir pradeda aptarti visus kitus stojančiuosius.
Su nerimu kreipiausi į mandatų komisiją. Pasirodo, ji paprasčiausiai suklydo. Tad dabar jie atsiprašė manęs ir be jokių diskusijų aš tapau Vilniaus universiteto studentu. Skyrė bendrabutį. Prasidėjo studijų dienos...
