Naujausios
– Pirmąją pokalbių dalį baigėte žodžiais: prasidėjo studijų dienos... Arba prisiminkime J. Marcinkevičiaus „Dvidešimtąjį pavasarį“: Kairio troboj sujudimas/ Išvažiuoja Vilniun Simas... 1961 metai. Koks Vilnius Jus, provincijos jaunuolį, pasitiko? Vilniaus universitetas. Vienoks jis Vandos Zaborskaitės, Vytauto Kubiliaus, J. Marcinkevičiaus prisiminimuose, kitoks – Viktorijos Daujotytės. Koks Jūsų universitetas? Kokie dėstytojai įsiminė, su kuo studijavote?
– Jūsų klausime cituojamą „Dvidešimto pavasario“ ištrauką galėčiau pratęsti: „iš visos jų giminės pirmas mokslus čiupinės“. Tą ištrauką seniai moku atmintinai ir įvairiomis progomis padeklamuoju.
Tikrai, mano šeimoje buvau pirmasis, iškeliavęs Vilniun, mokslų krimsti. Pamenu kaip šiandien – paskutinės 1961-ųjų rugpjūčio dienos. Autobuso į Šiaulius laukiu stotelėje (tuomet ji buvo priešais dabartinę L. Ivinskio aikštę), mane palydi mama. Ji braukia ašaras ir vis kartoja: „nebegrįši, Staseli, į Kuršėnus, žinau, nebegrįši“.
Aš raminu ją ir guodžiu, bet mamos nuojauta pasitvirtino: į Kuršėnus nebegrįžau. Nors iki šiol tėviškėn atvažiuoju ne vieną kartą metuose...
Taigi, prasidėjo studijos. Bendrabutį gavau vadinamoje „stuokynėje“ (Universiteto g. 3). Mūsų kambarys buvo didžiulis – gyvenome berods net penkiolika pirmakursių. O per mūsų būstą dar vaikščiojo keletas antrakursių iš tolimesnių kambarių. Taip susipažinau su Petru Bražėnu, Algimantu Zurba, vėliau liūdnai pagarsėjusiu Juozu Jarmalavičiumi. O gretimame kambarėlyje gyveno toks Vytautas Vitkūnas – bendrakursis iš Anykščių krašto. Jis visiškai neturėjo rankų, o kojos nesiekė net pusmetrio... Jį prižiūrėdavo sesuo, o paskaitose mes visi jam solidariai padėdavome. Nuaudavome batus ir tarp kojų pirštų įdėdavome plunksnakotį. Tuomet Vytautas rašydavo ir, beje, rašydavo nuostabiai kaligrafiškai. Visi gėrėjosi jo nuostabia rašysena.
Stacionare lietuvių kalbą ir literatūrą studijavau tik metus. Pasunkėjus materialinei padėčiai (brolis pradėjo tarnauti armijoje, o motina, kaip namų šeimininkė, niekada nėra gavusi pensijos), tad teko pereiti į neakivaizdinius mokslus. Laimingai sutapo, jog tuo metu dirbti „Komjaunimo tiesos“ redakcijoje mane pakvietė žinomas žurnalistas Michailas Mirskis, jau kelis kartus gražiomis korespondencijomis pasakojęs apie mano asmenybę.
Kas įsiminė iš tų pirmųjų metų universitete? Žinoma, pirmasis penketukas (tuomet buvo penkiabalė sistema), o jį man parašė garsus lietuvių kalbos dėstytojas Jonas Kazlauskas. Mane sužavėjo jo kompetencija, darbštumas, nepaprastas kuklumas, dora. Pastebėjęs mano susidomėjimą jo dėstomu dalyku (buvau aktyvus seminaruose bei paskaitose), jis pradėjo mane vilioti rinktis kalbininko profesiją. Tačiau jo pasiūlymu nesusigundžiau – mokslinis darbas manęs neviliojo. Vėliau, jau baigęs universitetą, domėjausi jo darbais, atidžiai sekiau jo, profesionalaus kalbininko, publikacijas. Todėl labai pergyvenau sužinojęs apie jo tragišką žūtį.
– Taigi pradėjote dirbti redakcijose: „Komjaunimo tiesa“...
– Tikrai, taip. Kaip minėjau, apie mane kelis kartus rašęs žinomas žurnalistas Michailas Mirskis netrukus pakvietė mane dirbti į „Komjaunimo tiesos“ redakciją. Čia dirbau penkerius metus. Ilgiausiai – laiškų skyriuje. Todėl skyriaus vedėjas Mykolas Kliukas man nukreipdavo įdomiausius laiškus, dėl kurių reikėjo vykti pas adresatus, aiškintis problemas, vėliau – rašyti korespondencijas. Per šį laikotarpį aš praktiškai pabuvojau visuose Lietuvos rajonuose,
Buvau sukūręs savotišką tų kelionių metodiką. Tarkim, kitą savaitę teks važiuoti į Tauragę ir Šilalę. Tad komandiruotės išvakarėse aš respublikinėje bibliotekoje pirmiausia perversdavau tų rajonų laikraščių komplektus, „susipažindavau“ su to krašto žmonėmis, įvykiais, nuotykiais. Tad važiuodamas komandiruotėn, aš ne tik gilindavausi į gauto laiško problemas, o parsiveždavau dar ne vieną idėją kitiems darbams. Mano pavardė dažnai mirgėjo „Komjaunimo tiesos“ puslapiuose.
O redakcijoje tuo metu iškilo talentingų žurnalistų Justo Vinco Paleckio ir Algimanto Semaškos duetas. Judviejų stambios, turiningos publikacijos skambėdavo ne tik „Komjaunimo tiesoje“, o ir visoje respublikoje. Žurnalistinio darbo įgūdžius man padėjo suformuoti tokie spaudos korifėjai, kaip Viktoras Liubomiras Žeimantas, Zeferinas Jonutis, Aleksandras Icikavičius.
Tuo metu redakcijoje dirbo daugiausia jauni žmonės, tad netrukus subūriau futbolo komandą. O mūsų kolektyvas tuo metu draugavo su lenkų jaunimo laikraščio „Standart Mlodyh“ žurnalistais. Tad netrukus sužaidėme ir pirmas tarptautines futbolo rungtynes. Jos vyko Vilniaus Jaunimo stadione, dabar toje vietoje stovi Seimo rūmai. Kolegos man patikėjo komandos kapitono pareigas. Tarp redakcijos žurnalistų populiarus tapo ir mano vedamas sporto rezultatų totalizatorius. Žodžiu, redakcijoje sėmiausi ne tik žurnalistinių gudrybių.
– „Literatūroje ir mene“ vadovavote Literatūros kritikos skyriui. Jau negalėjote be literatūros, be knygų, kaip pirmoje pokalbio dalyje apie savo vakarinės mokyklos lietuvių kalbos ir literatūros mokytojo E. Juozapavičiaus poveikį sakėte: „užkrėtė tasai paslaptingas knygų pasaulis.“ O koks tas Vilniaus ( ir visos Lietuvos) literatūrinis pasaulis, kaip jis priėmė Jus, jauną žmogų. Jūsų karta ir šiek tiek vyresni – daugelis iš kaimų, miestelių, ne vilniečiai, o ir anos Lietuvos kūrėjų – tik keli. Galbūt teko su kai kuriais iš jų susipažinti?
–Taip, nuo 1968 metų pradžios „Literatūros ir meno“ laikraščio apimtis išaugo dvigubai, tad plėtėsi ir redakcijos kolektyvas. Tad 1967 metų pabaigoje mane pasikvietęs to laikraščio vyriausiasis redaktorius, mano kraštietis Vacys Reimeris pasiūlė man redakcijos literatūros kritikos skyriaus vedėjo pareigas. Sutikau.
Beje, tą kvietimą lėmė anaiptol ne bendros gimtinės šaknys su redaktoriumi. Tuo metu laikraštyje vyko diskusija apie apsakymą ir buvau parašęs ir tame laikraštyje atspausdinęs skandalingą (šių dienų akimis vertinant) straipsnį, kuriame drąsiai kritikavau kai kuriuos literatūros asus. Mano literatūrinis debiutas sukėlė daug aistrų, buvo įvairiai vertinamas, o aš net esu gavęs grasinančių anoniminių raštelių... Bet vyriausiasis redaktorius V. Reimeris tame mano straipsnyje įžvelgė literatūrines užuomazgas ir norėjo paskatinti mane kūrybinei veiklai. Štai kodėl Vacį Reimerį, kurio šimtmetį rugpjūčio pradžioje šventėme Kuršėnuose, aš vadinu savo literatūriniu krikštatėviu... Tuomet jis pasiūlė garbingą literatūros kritikos skyriaus vedėjo postą, sėdėjau viename kambaryje su grožinės literatūros skyriaus darbuotojais Eugenijumi Matuzevičiumi ir Juozu Apučiu.
Naujasis darbas panardino mane į patį literatūros epicentrą. Teko užsakinėti recenzijas bei straipsnius žymiems kūrėjams, rašyti apie jų jubiliejus ar, deja, laidotuves. Taip sutapo, jog pirmomis mano darbo savaitėmis buvo švenčiamas poeto ir kolegos Eugenijaus Matuzevičiaus penkiasdešimtmetis, į kurį ir aš buvau pakviestas. Kaip šiandien menu: tas jubiliejinis vakaras vyko rašytojų klube ir su manimi, tikru „naujoku“, nuoširdžiai kalbėjosi tokie literatūros korifėjai, kaip Eduardas Mieželaitis, Antanas Venclova, Albinas Žukauskas, Justinas Marcinkevičius.
Redakcija buvo įsikūrusi rašytojų sąjungos patalpose, tad nuolat teko bendrauti su visų kartų literatais. Kaip redakcijos darbuotojui man ne kartą teko lankytis Antano Venclovos, Ievos Simonaitytės namuose, bendrauti su iškiliais literatūros kūrėjais. Ta ori literatūros aplinka ne tik svaigino, o ir plėtė mano akiratį, brandino kūrybinius sumanymus. Nuolat vykdavo redakcinės kolegijos posėdžiai, kuriuose dalyvaudavo ir žymūs kompozitoriai, dailininkai, architektai. Kiekviena pažintis su jais ugdė ir turtino mano pasaulėjautą.
– Jus, gerbiamas Stasy, pirmiausia žinau kaip literatūros kritiką. Turbūt nuo tų laikų, kai vadovavote „Literatūros ir meno“ literatūros kritikos skyriui, o tą laikraštį jau prenumeruodavau vyresnėse klasėse. Vėliau namų bibliotekėlėje atsirado Jūsų bene pirmoji literatūros kritikos knyga „Šiuolaikinės apysakos horizontai: etiudai apie 1960–1975 m. lietuvių tarybinę apysaką.“ Kaip tais laikais tapti literatūros kritiku? Daugelio mūsų, skaitytojų, akyse literatūros kritikas daug protingesnis už patį rašytoją, be to, idėjiškai tvirtas, nesiblaškantis. Ar jūs, kritikai, jautėte stiprų ideologinį presą: gyrėte ar kritikavote pagal užsakymą?
–Taip, mano kūrybinio kelio pradžią žymėjo būtent literatūros kritikos kūriniai. Ir ta jūsų minima knyga priskirtina kaip tik šiam žanrui. O pati pirmoji mano knyga vadinosi „Dialogas su herojumi“. Buvau parašęs didelį eseistinį, publicistinį rašinį „Tikslas, idėja, prasmė“. Ir jį tuometinis „Pergalės“ žurnalo vyriausiasis redaktorius Algimantas Baltakis paskelbė solidžiausiame literatūros žurnale. Tą straipsnį papildžiau kitais rašiniais ir išleidau savo pirmąją knygą. Netrukus buvau priimtas į Rašytojų sąjungą.
Literatūros kritikos problemos tuomet dažnai buvo svarstomos kūrybiniuose pokalbiuose, kurie beveik kas savaitę vykdavo Rašytojų sąjungoje. Solidžių kritikos meno pamokų man yra suteikęs tuometinis bendradarbis Antanas Masionis (vėliau tragiškai žuvęs), bene solidžiausias šio žanro atstovas Algimantas Bučys. Gražių akimirkų esu įsiminęs iš kolegiško bendravimo su tokiais kritikos talentais, kaip Kostas Korsakas, Vytautas Kubilius, Jonas Lankutis.
Kaip aš didžiuojuosi savo literatūriniu krikštatėviu Vaciu Reimeriu, taip galiu nesigirdamas pasakyti, jog į literatūros kritikos žanrą aš atvedžiau Petrą Bražėną. Menu, kaip šiandien. Į Litmenio redakciją ateina jaunas kaimo mokytojas, ką tik grįžęs iš armijos, Petras Bražėnas. Su malonumu kalbinu jį, atidžiai klausausi jo pasakojimų apie savo ambicijas. Užsakau vieną straipsnį, pasiūlau parašyti kelias recenzijas.
Netrukus jis atsiunčia drąsų straipsnį apie brolių Petro ir Povilo Dirgėlų naują romaną „Žaibai gęsta rudenį“. Nors jame daug poleminio įkarščio, netikėto, sakyčiau jaunatviško kategoriškumo, atspausdiname netrumpinę. Publikacija sukelia didžiulę reakciją, apie Petrą Bražėną imama kalbėti ne tik literatūros sluoksniuose. Skandalingas autoriaus debiutas paskatino jį rinktis kritikos žanrą. Ne veltui šiandien Petras Bražėnas – vienas žinomiausių literatūros kritikos atstovų, profesorius, daug metų ugdęs jaunąją lituanistų kartą. Socialinių užsakymų literatūros kritikams nepraktikavome. Tą recidyvinį žanrą vystė nebent G. Zimano vadovaujama „Tiesa“...
– Apibendrinkite, prašau, kokia buvo septintojo- aštuntojo dešimtmečio literatūra? Ne tik Lenino literatūrinės premijos? Kas galbūt dabar pamiršta, o suskambėtų labai aktualiai? Kieno viršus: kaimiškosios, valstietiškos krypties ar moderniojo sąmonės srauto?
– Jūsų minimame literatūrinio gyvenimo dešimtmetyje labiausiai išsiskyrė diskusija apie vidinio monologo romaną. Išsikristalizavo dvi skirtingos kryptys. Vienoje buvo tradicinis, epinis romanas (Jonas Avyžius, Juozas Baltušis, Jonas Mikelinskas, Vytautas Bubnys), kitoje – modernioji sąmonės srauto literatūra (Mykolas Sluckis, Alfonsas Bieliauskas). Kiekviena grupė turėjo savo šalininkų ir savo priešininkų. Šiandien galima sakyti – aistros virė literatūros pasaulyje, o žmonės pagal savo pomėgius vieni skaitė ir garbino tradicinę literatūrą, kiti gi žavėjosi modernistiniais kūriniais...
Tuo metu Maskvoje, prie TSRS rašytojų sąjungos, veikė įkurta lietuvių literatūros Taryba. Teko ne kartą dalyvauti jos posėdžiuose, skaityti pranešimus apie šiuolaikinę literatūrą. Vienas tarybos uždavinių – ieškoti ir surasti vertėjus, kurie mūsų lietuviškus kūrinius galėtų pasiūlyti sąjunginei auditorijai. Tačiau didžiausi nuopelnai verčiant lietuvių literatūrą į kitas kalbas tekdavo asmeniniams rašytojų kontaktams, bičiuliškiems tarpusavio santykiams.
Dirbdamas rašytojų sąjungoje turėjau galimybę dalyvauti įvairiuose literatūros renginiuose Maskvoje, Ukrainoje, Baltarusijoje, Azerbaidžane, Armėnijoje. Tarptautinėms pažintims plėsti itin palankus buvo dalyvavimas kūrybos namuose Dubultuose (Jūrmala, Latvijoje), kur susirinkdavo įvairių tautų literatai.
– Jūs esate išleidęs keletą pasikalbėjimų su rašytojais, apybraižų apie kūrėjus knygų. Kokie žmonės, kūrėjai, buvo jūsų draugų rately? Kas arčiausiai...
– Esu parašęs nemaža apybraižų ar straipsnių apie daugelį tiek bendraamžių, tiek ir vyresniųjų rašytojų. Po mano publikacijų užsimegzdavo bent kiek artimesni kontaktai, pradėdavome glaudžiau bendrauti. Kai 1991 metais įkūriau savo leidyklą „Žuvėdra“, atsivėrė naujos bendravimo galimybės su literatais. Daugelio mano leistų rašytojų knygų autoriai tapo mano geriausiais bičiuliais. Tarp tokių galiu paminėti gerai žinomas pavardes, kaip Jonas Mikelinskas, Vytautas Petkevičius, Vladas Dautartas, Jonas Strielkūnas, Algirdas Pocius, Alma Karosaitė. Paskutiniaisiais metais itin glaudžiai bendravau su rašytoju Vytautu Bubniu, ne kartą lankiausi jo namuose ir sodyboje, o jam susirgus – lankiau jį ligoninėje. Šią vasarą savo artimą bičiulį palydėjau į menininkų kalnelį Antakalnio kapinėse. Ten pat prieš keletą mėnesių atsisveikinau ir su kitu geru bičiuliu, sodo kaimynu Rimantu Šaveliu.
– Akivaizdu: kas žemėje – taip ir danguje. Juozo Baltušio Prisiminimų tritomyje Jus daug kartų minimas – ir iškoliotas, ir „žydeliu“ pavadintas. Gal tarp jūsų koks juodas katinas perbėgo Lietuvos kino studijoje, kur kaip vyriausiasis redaktorius turbūt priiminėjote ir atmetinėjote scenarijus?
– Savo laiku su Juozu Baltušiu buvome geri bičiuliai, ne kartą teko lankytis jo namuose. Viskas pasikeitė, kai man dirbant kino studijoje, scenarinės – redakcinės kolegijos vyriausiuoju redaktoriumi, jis atnešė ir pasiūlė mums savo scenarijų „Trečioji marti“. Kūrinys išties buvo silpnas, ne veltui jis niekur ir niekada nepublikuotas... Pagaliau tariant lemtingą neigiamą nuosprendį ne mano balsas buvo viską lemiantis; tokia buvo bendra kino studijos nuomonė. Bet Baltušis visas kritikos strėles nukreipė į mane ir nuo to laiko tapau tik rašytojo patyčių objektu...
Nepaisant to, niekada nesiėmiau kontrargumentų. Man Juozas Baltušis pirmiausia – talentingas rašytojas, todėl visada domėjausi jo kūryba ir gerbiau ją. Atidžiai perskaičiau trijų solidžiausių tomų dienoraštį. Smerkiau tuos, kurie Atgimimo pradžioje degino jo knygas, o anykštėnai net buvo atėmę garbės vardą ir neįsileido velionio į jo tėvų kapines, kur jis norėjo ilsėtis... Be dvejonių ėjau palydėti rašytoją paskutinėn kelionėn į Anapilį. Kai Vėlinių dienomis lankau Antakalnio kapines, visada uždegu žvakutę ir prie jo kapo...
