Stasio Lipskio gyvenimo erdvės (3)

Asmeninė nuotr.
Rai­mon­do Baš­kio skulp­tū­ra (me­dis).
Liepą rašytojui, literatūros kritikui, Kuršėnų garbės piliečiui Stasiui Lipskiui sukako 80 metų. Tęsiame pokalbį su rašytoju, kurį pradėjome liepos mėnesio „Atolankose“. Kalbėta apie vaikystę ir jaunystę, Kuršėnus. Keista, sakė S. Lipskis, bet seniausieji prisiminimai – iš karo laikų, gal dėl to, kad yra gimęs trečią karo savaitę. Daug vietos šioje pokalbio dalyje skirta keturiems vaikystės kampams, pokario tragedijai Švendriuose, kai sodybos liepsnose enkavėdistų buvo sudeginti jo seneliai; prisimintos pirmosios savarankiško darbo patirtys Kuršėnų rajkoopsąjungoje ir tarybiniame ūkyje. Toliau – studijos, darbas „Komjaunimo tiesoje“, „Literatūroje ir mene“, kurioje S. Lipskis pradėjo eiti literatūros kritikos keliu. Prisimenamas bendras darbas su poetu kraštiečiu Vaciu Reimeriu, eilutės apie Petrą Bražėną, Juozą Baltušį, su kuriuo buvo geri bičiuliai, bet po to tarsi perbėgo juoda katė.
„Man Juozas Baltušis pirmiausia – talentingas rašytojas, todėl visada domėjausi jo kūryba ir gerbiau ją. Atidžiai perskaičiau trijų solidžiausių tomų dienoraštį. Smerkiau tuos, kurie Atgimimo pradžioje degino jo knygas, o anykštėnai net buvo atėmę garbės vardą ir neįsileido velionio į jo tėvų kapines, kur jis norėjo ilsėtis... Be dvejonių ėjau palydėti rašytoją paskutinėn kelionėn į Anapilį. Kai Vėlinių dienomis lankau Antakalnio kapines, visada uždegu žvakutę ir prie jo kapo...“ – sakė rašytojas.

– Stebina Jūsų darbštumas: kasmet išleidžiate po knygą, o šiais metais jau pasirodė dvi: „Didžiuliu sopuliu pavirto mano ilgesys“ (apie išeivijos rašytoją Alę Rūtą) ir „Vienatvės ir pragaro spąstuose“ ( apie Balio Sruogos paskutiniųjų gyvenimo metų dramą). Įsiminė prieš keletą metų pasirodžiusi Jūsų „Ilgesio elegija“, skirta poetui Jonui Aisčiui. Norite sugrąžinti į mūsų literatūros kultūros erdves išeivijos kūrėjus, dar kartą apie juos priminti? Gal skirstymas į „savą“ ir išeivijos literatūrą jau nebeturi prasmės?

– Kai mano dėmesys nukrypo į Joną Aistį (anksčiau pagarsėjusį kaip Joną Kossu-Aleksandriškį), negalėjau atsistebėti, jog toks subtilus ir talentingas poezijos kūrėjas tarybiniais metais buvo taip ilgai slėptas nuo mūsų visuomenės. Suprantu, poetas dirbo Vašingtono Kongreso bibliotekoje, bendravo su „Amerikos balsu“. Tokia rašytojo pozicija buvo savotiška rakštis tarybinės literatūros cerberiams. Kodėl buvo draudžiama Smetonos laikais kurta jo poezija, kurią kasdien mintinai deklamuodavo dažnas Lietuvos jaunuolis?

Pasirodo, tikrieji poezijos šedevrai tąkart nebuvo reikalingi... Plušėdamas archyvuose stebėjausi, jog 1970 metais, leidžiant lietuvių poezijos antologiją, tik Vytauto Kubiliaus ir Antano Venclovos dėka Jonas Aistis buvo jon įtrauktas, nors klerkai ir labai priešinosi...

Paradoksas, bet Jonas Aistis, dirbdamas pasaulinio lygio bibliotekoje, nepaprastai atidžiai sekė lietuvių literatūros procesą, domėjosi mūsų rašytojų kūrybos naujienomis, jomis dalinosi su išeivijos literatais.

Daug netikėtų atradimų aptikau ir rašydamas apie kitą išeivijos autorę – Alę Rūtą. Atidžiai perskaičiau visas keturiasdešimt ne Lietuvoje leistų jos knygų. Ir vėl teko stebėtis; tarybinė literatūrologija jos nei matė, nei girdėjo... Netvirtinu, jog Alės Rūtos knygos laikytinos šedevrais. Bet jeigu savo metu jos būtų pasirodžiusios Lietuvos knygynuose, jos tikrai būtų pelniusios ir skaitytojų susidomėjimą, ir būtų tapusios kūrybinių diskusijų objektu.

Takoskyra tarp vietinių ir išeivijos literatų gal buvo ryški tik Atgimimo pradžioje; dabar lietuvių literatūra jau nebeskirstoma pagal geografinius parametrus. Pritariu tam požiūriui – lietuvių literatūra yra viena, nesvarbu, ar ją kuriantis žmogus gyvena Balbieriškyje ar Niujorke...

– Jūs turbūt labai daug laiko praleidžiate bibliotekose, archyvuose, rinkdamas medžiagą savo knygoms. Daugybę faktų faktelių, istorijų reikia surankioti, po trupinėlį sulesioti. Kad ir 2010 metais pasirodžiusi knyga apie LTSR veikėją, rašytoją, žurnalistą Justą Paleckį „Amžiaus audrų paviliotas“. Kodėl būtent apie jį, ar Jūsų negąsdino šaltasis karas ne tik su Rusija, bet ir su netolima Lietuvos istorija?

– Parašyti šią knygą mane paskatino geras bičiulis, tuo metu europarlamentaras Justas Vincas Paleckis. Jis beje suteikė man daug įdomios archyvinės medžiagos, iki tol nelabai žinomos mūsų skaitytojams.

Žinoma, Justas Paleckis /vyresnysis/ – kontraversiška asmenybė. Neigiamą jos įspūdį labai sustiprino daugkartiniai spaudos priekaištai dėl to, jog jis Lietuvon vežė Stalino „saulę“... Bet rašydamas biografinę knygą, aš nesitenkinau įprastiniais stereotipais, o bandžiau kiek galima atidžiau panagrinėti asmenybės brandą, galimus jos klystkelius ar bendražmogiškas vertybes.

1940-ųjų vasaros įvykius Justas Paleckis sutiko palankiai. Bet jis naiviai tikėjosi, jog ir būdama tarybine respublika Lietuva išsaugos nepriklausomybę. Greitai įsitikino tokių iliuzijų pragaištingumu. Penkioms šešioms dienoms jis buvo visiškai dingęs iš politinės arenos: sutriko psichika, buvo paguldytas ligoninėn. Jo gydyti atskubėjo geriausi Kremliaus psichiatrai... Po savaitės Justas Paleckis vėl pasirodė darbe...

Prisimenu: mano naujos knygos premjera vyko Vilniaus mokytojų namų Didžiojoje salėje. Keturių šimtų vietų erdvė buvo perpildyta. Suprantu: žmonėms reikėjo tiesos apie Justą Paleckį.

Prieš keletą metų išleidau didelės apimties Justo Paleckio knygą „Žurnalisto kelio atšvaitai“. Čia sudėti visi jo reikšmingiausi žurnalistiniai kūriniai. Knyga netrukus buvo parduota, nes ji visapusiškai atskleidė Justo Paleckio pasiekimus lietuvių žurnalistikoje.

– Išskirčiau tris Jūsų knygas, skirtas Vincui Mykolaičio-Putinui („Poeto ir kunigo drama“, 2018), Antanui Vienuoliui („Tarp šlovės ir ašarų“, 2020) ir Baliui Sruogai („Vienatvės ir pragaro spąstuose“). Kodėl pasirinkote šiuose rašytojus, kas sieja šias didžias mūsų kultūros asmenybes? Šlovė ir ašaros? Okupacijų ir karų žaizdos?

– Su atida ėmiau gilintis į Vinco Mykolaičio-Putino asmenybę. Vilniaus universiteto mokslinės bibliotekos rankraštyne aptikau jo pokarinių metų dienoraštį, kuris kažkurio mokslininko tebuvo atverstas tik vieną kartą... Perskaitęs jį suvokiau, kad ir plačiajai visuomenei verta paskaityti tokią atvirą ir išsamią rašytojo išpažintį. Bibliotekos direkcija davė man leidimą publikuoti dienoraštį, tad jį parengiau spaudai ir išspausdinau.

Pirmasis mano knygos variantas vadinosi „Išsivadavimas“. Vieno tūkstančio egzempliorių tiražu išspausdintas leidinys bemat buvo išpirktas. Jis pelnė ne tik skaitytojų susidomėjimą, o ir palankius atsiliepimus. Už šią knygą man buvo paskirta pirmoji Vinco Mykolaičio-Putino literatūrinė premija, kurią įsteigė Prienų rajono savivaldybė.

Vėliau pirmąjį knygos variantą kiek papildžiau, patobulinau ir vėl išleidau – šį kartą pavadinimu „Poeto ir kunigo drama“. Būtent rašytojų gyvenimo dramos mane ir žavi, skatina ieškoti įdomiausių biografinių štrichų.

Rapolo Šaltenio knyga „Kitoks Vienuolis“ mane įkvėpė šio rašytojo asmenybės analizei. Atradau daug išties dramatiškų detalių. Mano sąmonėje Vienuolis buvo įsitvirtinęs kaip orus tarybinės literatūros klasikas. O rinkdamas jo biografinius faktus, įsitikinau, kad rašytojas dažnai buvo dvasiškai pažeidžiamas, neretai verkdavo. Ypač skaudus jam buvo metas, kai jo namuose apsigyvenęs cenzorius Gurvičius nurodinėjo smulkmeniškiausias detales, o neretai ir pats parašydavo ištisus „Puodžiūnkiemio“ puslapius. Vienuolio stalčiuje buvo saugomas ištisas aplankas – jame šimtai pašto perlaidų kvitų. Ir visos tos perlaidos keliaudavo tremtiniams.

Jau prieš daugelį metų pradėjau kaupti duomenis knygai apie Balį Sruogą. Dar būdamas mokinuku Kuršėnų knygyne įsigijau jo raštų šešiatomį leidinį, kuris ir dabar tebėra mano bibliotekoje. Dabar gi išėjo jau septyniolika jo raštų tomų. Supratau, koks milžiniškas darbas lauktų manęs norint aprėpti tokią neeilinę asmenybę. Tad palaipsniui apsisprendžiau rašyti ne apie visą jo gyvenimą, o tik paskutiniojo dešimtmečio dramą. 1938 metais jis, padedant uošviams, pasistatė gražų namą Kaune, Ramiojoje gatvėje. Ir vylėsi dabar jau ramiai gyventi. O epocha paspendė tragišką epopėją: Vilniaus atgavimas ir rusų karinių dalinių atsiradimas Lietuvoje, Lietuvos nepriklausomybės žlugimas, karas, Štuthofo koncentracijos stovykla, pagaliau – tragiška atskirtis nuo mylimos šeimos ir pasibaisėtinas „Dievų miško“ – jo geriausio kūrinio – traiškymas ir darkymas. Ir dar baisi liga. Naktimis jis nebeverkdavo – ištisai kaukdavo...

Tragiška epocha visų šių trijų rašytojų biografijose paliko gilias dvasines žaizdas, ir jos manęs negalėjo nejaudinti. Norėjau ir skaitytojams papasakoti apie didžių literatūros asmenybių gyvenimo dramą...

– Jūsų knygos neužsiguli knygynuose, sulaukia kelių laidų. Gal dėl to, kad lengvai skaitomos, todėl ir populiarios. Koks skaitytojas Jums rūpi?

– Jau ankstesniuose mūsų pokalbiuose minėjau, kaip palaipsniui nutolau nuo mokslinių literatūros kritikos postulatų. Man kur kas mielesnis biografinis žanras, kuriam pakanka apybraižinių detalių, publicistinio patoso, eseistinio dėstymo. Gaunu nemažai skaitytojų atsiliepimų, kurie džiaugiasi mano knygomis, skatina išlaikyti pasirinktąjį rašymo metodą.

O štai su bičiuliu, profesionaliu literatūros kritiku Petru Bražėnu tenka neretai papolemizuoti. Perskaitęs pastarąsias tris mano knygas jis priekaištavo man, kad jose nesą vertybinio požiūrio, kad vengiu moksliškai svarstyti vieno ar kito kūrinio meniškumą, nagrinėti kūrybinės raidos tendencijas. Aš dėmesingai išklausau bičiulio pastabas, bet nežadu ateityje atsisakyti biografinio žanro. Sausi, teoriniai išvedžiojimai apie kūrinio meniškumą – ne mano duona; mane labiausiai žavi asmenybių gyvenimo dramos. Rašytojų gyvenimo istorijos, tikiuosi, domina ir mano skaitytojus. Tad būsiu ištikimas jiems.

– Mūsų pokalbio pradžioje Jus pristačiau ir kaip leidyklos „Žuvėdra“ įkūrėją ir vadovą. Nemažai išleidote ir mūsų krašto autorių knygų. Priminsiu aktoriaus Česlovo Stonio memuarus „Prisiminkit mane, prisiminkit...“, kuriuos graibstyte graibstė kelmiškiai ir ne tik. Ką artimiausiu metu knygų skaitytojams pasiūlys leidykla? O kas ant Jūsų darbo stalo?

– Tikrai, savo „Žuvėdros“ leidykloje visuomet buvau ištikimas gimtojo krašto žmonėms. Galėčiau vardinti ir vardinti leidinius, kurių autoriai betarpiškai susiję su mano gimtaisiais Kuršėnais. Galiu paminėti rašytojų Stasio Anglickio ir Vytauto Kirkučio pavardes, kurių knygas leidau ne vieną kartą. Džiaugiuosi, kad su „Žuvėdros“ ženklu pasirodė įdomios kuršėniškių knygos – Genovaitės Jacėnaitės „Kas lieka širdyje“, Apolinaro Čepulio „Pokalbiai prie molberto“, taip pat neseniai jau dusyk kartota jo įdomi knyga „Kai kurie prisiminimai ir neskelbtos kaimo kronikos“. Esu išleidęs neseniai mirusio kuršėniškio kultūrologo Jono Kievišo tris knygas apie ugdymo dvasingumą, vieną – netgi ukrainiečių kalba... Esu išleidęs ir keletą metų Kuršėnuose gyvenusio rašytojo Sauliaus Kanišausko romaną „Atsibusk, Kalistratai“. Mano leidyklos autorių tarpe yra ir Jūsų laikraščio žurnalistė Živilė Kavaliauskaitė. Jos knygos „Trispalvė Irkutsko karštyje“ pirmasis leidimas taip pat pasirodė „Žuvėdroje“. Pasisekimą turėjo ir mano leistas albumas-knyga, skirta šiauliečiui Laimonui Noreikai. Pagerbiau ir vieną žymiausių Lietuvos kalbininkų – kuršėniškį Vytautą Vitkauską, išleisdamas knygą „Lietuviško žodžio didžiavyris“.

„Žuvėdros“ autorių tarpe yra ir trys kelmiškiai; išleidau žurnalistės Onos Jautakės vaikišką knygą „Rožiniai debesėliai“, Bronislavo Klimašausko eilėraščių rinkinį „Toks gražus vieversėlių lietus“ ir Benedikto Morkaičio informatyvią knygą „Kelmės krašto policija“.

Ypač artimai bendraujame su kuršėniškiu Vytautu Kirkučiu. Esu išleidęs ne vieną jo poezijos rinkinį, taip pat puikų albumą apie Šiaulių krašto skulptūras „Šimtas laisvės paminklų“. Kartu su juo esame parengę ir išleidę du Kuršėnų krašto enciklopedinius leidinius (“Kuršėnų enciklopedija“ ir „Kuršėnų krašto žmonės“). Dabar spaudai ruošiame didelės apimties (apie 400 puslapių) jo meninių apybraižų knygą „Rašalinė su rugiagėlėmis“. Čia bus spausdinamos meninės apybraižos apie Šiaulių ir Kuršėnų krašto menininkų, kultūrininkų gyvenimą, kūrybą, jų ryšį su gimtine, etnokultūrinėmis tradicijomis. Apybraižos parašytos remiantis asmeniniais susitikimais, laiškais, fragmentais iš kūrybos. Knygoje pasakojama apie rašytojus Stasį Anglickį, Apolinarą Čepulį, Stasį Daunį, poetus Vacį Reimerį, Onę Baliukonę, Valdemarą Kukulą, keramikę Genovaitę Jacėnaitę, režisierę Kazimierą Kymantaitę ir kitus.

Gražiai bendraujame ir su Šiauliuose gyvenančiu žinomu kalbininku, Seimo nariu Stasiu Tumėnu. Išleidau jo apybraižų knygą „Gyvenimo sankirtos“, taip pat jo parengtą įspūdingą leidinį „Šiaurės Lietuva – mūsų esaties gūžta“, skirtą Žiemgalos šviesuolei, Linkuvos Mokytojai Stanislavai Lovčikaitei.

Neseniai jo rūpesčiu ir su jo palydimuoju žodžiu išspausdinome trijų šiauliečių mokslininkų Reginos Kvašytės, Džiuljetos Maskuliūnienės ir Kazimiero Župerkos studiją „Apie žodžio korektiškumą“, kurios tiražą teko kartoti jau tris kartus...

O ant mano stalo štai dabar gimsta atsakymai į trečiąjį klausimų bloką „Šiaulių kraštui“. Esu be galo dėkingas, kad jūsų vadovaujamas laikraštis taip gražiai paminėjo mano jubiliejinę sukaktį ir pakvietė trijų serijų pokalbiui laikraštyje, kuris man be galo brangus ir mielas. Kiekvieną rytą aš atsikėlęs ir įsijungęs kompiuterį, pirmiausia atsiverčiu „Šiaulių krašto“ svetainę, atidžiai ją perskaitau, o neretai ir vieną kitą publikaciją pasiunčiu kolegoms. Ryšys su gimtuoju kraštu man visada brangus.

– Apie aktualijas: nepabėgsime nuo jų. Kaip vertinate dabar vykstančius visuomeninius, politinius procesus. Rodos, mūsų lygumų vandenys virsta kalnų upėmis? Ką palinkėtumėte mūsų skaitytojams?

– Su nerimu stebiu šiuolaikinę visuomenę. Ir štai kodėl. Prieš keletą metų esu išleidęs Nepriklausomybės akto signataro Algirdo Endriukaičio sudarytą knygą „Liberalizmas kaip visuomenės griūtis“. Joje autorius konkrečiais faktais bei citatomis išreiškė skaudų susirūpinimą dėl stiprėjančių liberalizmo apnašų. Knygos sudarytojo įsitikinimu liberalizmas Lietuvai reiškia besąlygišką tautos ir valstybės atsisakymą, yra bolševikinio internacionalizmo ir plėšrūniškojo kapitalizmo mutantas. Iš tiesų, po trijų laisvės dešimtmečių šiandien agresyviai brukamas liberalizmas ima panašėti į... bolševizmą. Vis aistringiau imamos pulti tradicinės vertybės, klasikinė šeimos samprata.

Per šalį nuvilnijo Lietuvos šeimų maršas. O ką regėjome spaudoje? Keturias – penkias tame marše dalyvavusių blogiukų pavardes ir jų niekinimą. Man tokia pozicija iškart priminė Sąjūdžio ir Atgimimo pradžią, kai atbundančioje visuomenėje buvo ieškoma tik kelių „susitepusių“ asmenybių. Tūkstantinėje minioje visuomet galima surasti kelias įtartinas žmogystas. Bet nepamatyti besiformuojančios esmės? Pastebiu pavojingą tendenciją: žmonės vis akivaizdžiau pradeda bijoti pareikšti savo nuomonę, ypač kai jų požiūriai nesutampa su agresyviai brukama liberaliąja ideologija...

Džiaugiuosi, kad „Šiaulių kraštas“ stengiasi atspindėti visuomenės nuomonių pliuralizmą, puoselėja ir ugdo demokratines tradicijas. Jūsų laikraščio skaitytojams noriu palinkėti ištikimybės pamatinėms moralinėms vertybėms, susiformavusiai visuomeninei sanklodai, krikščioniškai dorovei.

Susijusios naujienos