Naujausios
Jūsų knyga „IŠ DAR NEPARAŠYTOS KNYGOS: apie LAIKRAŠTĮ ir LAIKMETĮ“ tikrai unikali.
Panašios apie kitus Lietuvos miestus nei mačiau, nei skaičiau. Tarsi... taip, tarsi užrašai, dienoraštis, o, žiūrėk, – gatava! Knyga!
Nors rašote, kad „Šiaulių nemyliu“, bet 40 metų gyvenu juose ir t.t. – visa tai Jus su Miestu surišo moralės mazgu, o ir todėl Jūs mylite Šiaulius.
Tiksli pastaba: skersvėjų miestas, o kitaip ir nebūna, kai du (ar daugiau) kartus miestas šluote šluotas nuo žemės veido.
Jūsų bastionas – redaktorius ir leidėjas – davė jums startą, puikią tribūną ir regėjimo kampą. Bet svarbiausio vis vien nedavė – „sąžinės kampo“. Tas „kampas“ – spec.davinys Jūsų likimui.
Kai aprašote „Adamkaus šlepečių“ bylą Šiauliuose, pasakote esmę: „nuo V. Adamkaus šlepečių Lietuvos politikos padangėje ir atsivėrė juodoji skylė. Vsio zakono“. Po to jau galima buvo fabrikuoti ir toliau – neleisti K. Prunskienei tapti prezidente. Ir t.t.
Tiesa, ne iki galo pavyksta Lietuvėlės rinkimus paversti vien žiniasklaida ir nakties skaičiuote VRK skyriuose.
Dėkui bočių dievams, o ir Šiaulių ir Klaipėdos laisvo vėjo vyrams bei moterims. Jų dar gana daug; o ir žemaičių sveiko proto pakanka.
(Linkuvos mokyklą baigėte – žinote, kas tai yra geriau nei aš, nežemaitės žėmės tipažas.)
Su tais fabrikavimais nusižaista kaimynuose iki baisaus karo. Rusijoje ir Gudijoje esama baisios analogijos. Nuo Jelcino „perrinkimo prezidentu“ 1996 m. Rusijoje atsivėrė kosmoso juodoji skylė: neteisėtai „išrinktas“ valstybės vadovas sukuria precedentą – tyčiojimasi iš žmonių valios ir įstatymo. Vsio zakonno. Tas pats ir Gudijoje, nuo 1995 metų.
Apie „vilnietišką sisteminę žiniasklaidą“ kaip Lietuvos vėžį Jūs rašote gryną tiesą. Ir kai minite R. Pakso ujimą (jau prieš 20 metų!) , ir kai Valstiečių žaliųjų niekinimą, prasidėjusį 2016 metais.
Apskritai, saviironija ir ironija – Jūsų įrankis. Kažkas itin šiaulietiška, gryna. Sielos būsena. Save mokanti pašiepti siela – objektyvumo ginklas.
Todėl kai pasakote: „Lietuvos sąžinė Nr. 1 Andrius Tapinas“ (175 psl. )–- pasakote rėžiu per akies obuolį. Ir sau, ir jam.
O juk tai ir pranašiška. Nes žiniasklaidos vėžys dabar vėl mus ėda, ir kuria iš Tapino (jam pačiam prašant ir plušant išsijuosus!) naują prezidentą.
O juk ir sukurs (esu beveik tikras). Nebent koks D. Grybauskaitės tankas Tapiną sustabdyti galėtų; bet jis juk ginkluotas „Bairachtaru“!
Iliustracijos – puikumėlis, Miesto ir Lietuvos veidas su „pazalatijumu“ – nedaug kas gali sau leisti pateikti tokį epochos veidrodį. Ir net kreivą veidrodį. Štai kur Jūsų profesijos privalumas ir vadovavimas laikraščių flagmanams Žemaitijoje ir Šiaurės Lietuvoje!
(Rašote, kad piešinių pasaulis menkiausiai suskaitmenintas – paskubėkite.)
Labai priimtina ir suprantama, kad skyriai (man tai – vigilijos) pradedami įvadėliais-uvertiūromis. Kaip Č. Dikenso „Pikviko klubo“ istorijose.
Žodžiu, Vladai, pirmas įspūdis, knygą pavarčius ir paskaitinėjus gerą pusvalandį, įspūdingiausias.
Šis pusvalandis – gyvenimo džiaugsmo aruodas.
Spaudžiu dešinę.
Pagarbiausiai,
Arvydas Juozaitis
(Tiesa, pagalvojau: o juk nebaisu, galite skelbti šį mano įspūdį ir kaip „atsiliepimą“.)
