Naujausios
Aklumas mitologijoje
Aklumas ir neregio lazda jau minimi senovės graikų mitologijoje. Pavyzdžiui, minimas Tiresijas/Teiresijas – senovės graikų mitologijoje aklas ilgaamžis Apolono pranašas, gyvenęs Tėbuose. Nors šis vardas turi keletą reikšmių – „ženklas“, „stebuklas“, „pabaisa“ – jis buvo plačiai naudojamas reikšti kažką dieviško.
Teiresijas buvo piemens, vardu Everes, ir nimfos Chariklės, atsidavusios deivės Atėnės tarnaitės, sūnus. Graikų ir romėnų mitologijoje yra daugybė įvairių nimfų. Šios jaunos ir amžinai gražios dievų dukterys paprastai laikomos dieviškomis dvasiomis, kurios gaivina gamtą ir dažnai siejamos su kalnais, upėmis ar miškais. Teiresijas išgyveno septynias kartas – nuo Tėbų karaliaus Kadmio iki Edipo karaliavimo laikų. Teiresijaus aklumas siejamas su keliomis mito versijomis.
Viena jų pasakoja, kai Teiresijas buvo jaunas, jis ant Cyllene kalno Arkadijoje pamatė dvi besiporuojančias gyvates ir lazda užmušė gyvatės patelę. Santuokos ir šeimos globėja deivė Hera nubaudė Teiresiją, paversdama jį moterimi. Septynerius metus Teiresijas tarnavo Herai. Per tą laiką Teiresijas susituokė ir susilaukė dukters Manto, kuri taip pat turėjo pranašystės dovaną. Vėliau Manto buvo nuvežta į Delfus tarnauti Apolonui. Po septynerių metų Teiresijas vėl rado gyvačių porą, kurias tą kartą paliko ramybėje, taip išsilaisvindamas nuo prakeiksmo ir vėl tapo vyru.
Kitoje Teiresijaus aklumo versijoje pasakojama apie tai, kad kartą Teiresijas su savo medžiokliniais šunimis nusileido nuo Helikono kalno, kad numalšintų troškulį Hipokreno vandeniu. Deja, likus vos kelioms akimirkoms iki šio lemtingo sprendimo, Atėnė ir Chariklė nusimetė chalatus ir pasinėrė į gaivų vandenį. Kadangi Teiresijas pamatė tai, ko nė vienam mirtingajam nebuvo leista matyti – nuogą deivės kūną – Atėnė iškart užtemdė jaunuolio akis. Tai, žinoma, labai nuliūdino Chariklę, ji pradėjo maldauti savo geriausios draugės, prašydama pasigailėjimo ir grąžinti regėjimą sūnui. Tačiau, kad ir kaip jai buvo brangi Chariklė, Atėnė nieko negalėjo padaryti, nes tai jau priklausė ne nuo jos, o nuo dieviškųjų Chrono įstatymų. Ramindama Chariklę, Atėnė pažadėjo Teiresiją padaryti pranašu, kurio šlovė bus mitinė ir jis taps žymiausiu pranašu, nusakančiu ateitį karaliams ir keliautojams. Jis supras paukščių kalbą, ilgai gyvens ir net po mirties mirusiųjų požeminiame pasaulyje Hade nepraras pranašystės galių.
Trečiojoje Teiresijaus apakimo versijoje kalbama apie tai, jog tarp galingiausio Olimpo dievo, dangaus ir žemės valdovo Dzeuso ir tarp jo sesers ir žmonos deivės, dangaus ir dievų valdovės Heros kilo aštrus ginčas dėl seksualinio malonumo. Pora negalėjo sutarti, kas – vyrai ar moterys mylėdamiesi jaučia didesnį malonumą. Kadangi Teiresijas turėjo unikalią abiejų lyčių patirtį, jie kreipėsi į jį dėl atsakymo. Teiresijas atsakė, kad iš dešimties malonumo dalių vyras mėgaujasi tik viena, o moteris mėgaujasi visomis dešimtimis dalių. Visai nepatenkinta atsakymu žiaurioji Hera apakino Teiresiją. Patenkintas tokiu atsakymu Dzeusas atsilygino Teiresijui, apdovanodamas jį pranašystės dovana ir labai ilgu gyvenimu.
Taigi, Teiresijas buvo unikali asmenybė, jungianti daugybę skirtingų pasaulių: žmonių ir dievų, vyro ir moters, dabarties ir ateities bei šį ir pomirtinį pasaulius. Jis gali numatyti ateitį įvairiais būdais, pavyzdžiui, iššaukti vizijas ar interpretuoti paukščių ir ugnies kalbą. Tačiau jis dažniausiai pasikliauja savo gebėjimu bendrauti su mirusiaisiais. Teiresijas išgarsėjo savo aiškiaregystės dovana ir tarnavo Apolono pranašu Tėbuose.
Po Septyni prieš Tėbus karo, kurio metu Polinikas (Edipo sūnus) ir dar šešių vadų vadovaujami kariai užpuolė Tėbus, Teiresijas mirė. Teiresijas buvo vienintelis, išlaikęs pranašiškas galias net po mirties. Teiresijui mirus, jo istorija nesibaigė. Homero aprašytas Odisėjas pažadino pavargusią jo vėlę dar vienai pranašystei ir sulaukė naudingų patarimų, kaip sugrįžti į gimtąją Įtakę.
Teiresiją savo kūriniuose minėjo romėnų gamtininkas, filosofas, rašytojas, istorikas Gajus Plinijus Vyresnysis (23 m. – 79 m.). Jis netgi rašė, kad Teiresijas išrado pranašystę. Tarp senovės autorių, savo kūriniuose mininčių Teiresiją, yra graikai – tragikas Sofoklis (495 m. pr. Kr. – 406 m. pr. Kr. „Edipas karalius ir Antigonė“, „Edipas Kolone“), dramaturgas Euripidas (480 m. pr. Kr. – 406 m. pr. Kr. „Bacchae“ ir „Finikiečių moterys“), poetas Pindaras (gimęs 518 m. pr. Kr.) ir romėnų poetas Ovidijus (apie 43 m. pr. Kr. – 17 m. e. m. „Metamorfozės“). Be pranašysčių galios, Teiresijas iš dievų buvo gavęs ilgą, rodančią kelią, lazdą.
Baltosios lazdelės istorija
Aklieji ilgus šimtmečius naudojosi vedlių pagalba, o jei negalėjo sau to leisti, kelią jausdavo lazda, ar net tik savo kojomis. Šiandien šiauliečiams, kurie piktinasi „kiniškų plytelių kultūra“, siūlyčiau pabandyti atkoduoti, kokią naudingą papildomą informaciją miesto centre kojomis gauna neregiai. Kai į tai atkreipiau vieno pažįstamo dėmesį, šis nustebęs atsakė, jog jam į galvą neatėjo mintis, jog šaligatvių plytelių įvairovė kažką gali reikšti, o neregiams tai net naudinga informacija.
Kas žino, gal ką nors piktina ir garsiniai šviesoforų signalai. Atsiradus mašinų gausai aklieji, be orientacijos didžiojoje erdvėje problemų, susidūrė ir su signalizavimo apie savo aklumą aplinkiniams, ypač transporto priemonių vairuotojams, problema.
Dar 1911 metais, norėdami būti pastebimi, Belgijoje daug aklųjų išėjo į gatves su raudonomis vėliavėlėmis, o Danijoje, Švedijoje ir Vokietijoje neregiai perrišo ranką geltonu raiščiu su trimis juodais taškais. Tačiau nei vėliavėlės, nei raiščiai nesusitvarkė su signalizavimo apie aklumą funkcijomis ir niekaip nepalengvino šių žmonių orientavimosi erdvėje.
Primenant baltosios lazdelės atsiradimo istoriją, reikia pažymėti, kad dar 1921 metais Bristolio fotografas Džeimsas Bigsas (James Biggsas), po autoavarijos netekęs regėjimo, esant dideliam transporto judėjimui prie namų sumanė savo lazdelę nudažyti baltai, kad būtų geriau matomas gatvėje.
Dešimtmečiu vėliau, t. y. 1930 m., jauna prancūzaitė Guilly d'Herbemont (Guillae d'Ebermont) sykį padėjo keliems neregiams pereiti Paryžiaus gatvę. Pasakodama apie tai savo motinai, ji ėmė samprotauti, kad neregiai iš aplinkinių susilauktų daugiau pagalbos, jeigu turėtų kokį nors skiriamąjį ženklą, pavyzdžiui, baltą lazdą. Šiomis mintimis ji pasidalijo su vieno laikraščio redaktoriumi. Mergaitės įžvalgos jį sužavėjo, tad girdėtą pasiūlymą persakė Paryžiaus policijos šefui. Šis sukvietė aklųjų organizacijų vadovus ir panelė Guilly d'Herbemont pati jiems išdėstė savo sumanymą. Idėja sužavėjo neregius. Panelė Guilly d'Herbemont 1931 m. vasario 7 dieną iškilmingai dviem neregiams įteikė po baltąją lazdelę.
Vėliau Paryžiaus karo veteranams, netekusiems regėjimo Pirmajame pasauliniame kare, ir kitiems neregiams buvo išdalyta per 5 000 baltųjų lazdelių. Tai buvo vos ne nacionalinė šventė, į kurią Prancūzijos prezidentas atsiuntė savo atstovą.
Panašiu metu, t. y. 1930 metais, JAV Ilinojaus valstijos Peorijos miesto „Tarptautinio Liūtų klubo“ („Lions Clubs International“) pirmininkas Džordžas A. Bonhamas iškėlė mintį, kad balta lazdelė su raudona juosta gale galėtų būti naudojama kaip aklųjų mobilumo priemonė. Peorijos „Liūtų“ klubo (šių klubų nariai tradiciškai visame pasaulyje, taip pat ir Lietuvoje, remia neregius ir silpnaregius) nariai šiai idėjai pritarė. Labai greitai buvo pagaminta daug baltų lazdelių ir išdalyta neregiams. Miesto taryba išleido potvarkį, kad per gatvę einantiems asmenims, rankoje laikantiems baltąją lazdelę, teikiama pirmenybė ir kad automobilių vairuotojai privalo juos praleisti. 1931 metais šis „Liūtų“ klubas surengė specialią kampaniją, skirtą platinti baltąsias lazdeles neregiams amerikiečiams.
1964 metų spalio 6 d. Kongresas priėmė rezoliuciją HR753, kuria remdamasis tuometinis JAV prezidentas Lindonas Džonsonas (Lyndon Johnson) spalio penkioliktąją paskelbė Baltosios lazdelės saugumo diena. 1969 m. ir Tarptautinė aklųjų federacija spalio 15-ąją paskelbė Tarptautine baltosios lazdelės diena. Mūsų šalyje Baltosios lazdelės diena pradėta minėti nuo 1992 metų, kai Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjunga tapo Pasaulio aklųjų sąjungos nare. 1998 m. tuometinė Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerija patvirtino suaugusių aklųjų, o 2000 m. – moksleivių orientacijos ir mobilumo mokymo programas.
Būta bandymų įteisinti skiriamąjį ženklą ir silpnaregiams. Pavyzdžiui, 2002 metais Argentina tapo vienintele šalimi, įstatymiškai įteisinusi baltąją lazdelę – kaip neregių, o žaliąją lazdelę – kaip silpnaregių skiriamąjį ženklą. Panašus baltųjų ir geltonųjų lazdelių atskyrimas buvo numatytas Belgijos teisės aktuose 1991–2006 metais, tačiau vėliau buvo panaikintas, nes visuomenėje mažai buvo žinoma geltonosios lazdelės reikšmė.
Remiantis dabartinėmis rekomendacijomis vaikai, turintys žymių regėjimo sutrikimų, baltosiomis lazdelėmis turėtų pradėti naudotis nuo septynerių metų, tačiau tyrimai parodė kur kas geresnius orientavimosi erdvėje rezultatus tų vaikų, kurie baltąją lazdelę rankoje pradėjo laikyti anksčiau. Kai kurie autoriai rekomenduoja mokyti neregį vaiką naudotis baltąja lazdele nuo to momento, kai tik jis pradeda vaikščioti. Šiuo atveju vaikas greičiau išmoks vaikščioti savarankiškai ir lengviau įgis reikiamų socialinių įgūdžių.
Elektroninių technologijų proveržio epochoje baltąją lazdelę bandoma tobulinti. Indai sukūrė išmaniąją lazdelę „Smart Cane TM Devize“. Lazdelė, naudojant ultragarso technologiją, įspėja neregį apie kliūtis, esančias jo kelyje nuo 1,8 iki 3 metrų atstumu. Kai kurie neregiai patys pasitobulina savo baltąsias lazdeles. Pavyzdžiui, dėl pigmentinio retinito regėjimo netenkanti japonė Juki Kobajaši (Yuki Kobayashi), norėdama aplinkiniams atsidėkoti už pagalbą, ant baltosios lazdelės užklijavo dėkonę: „Dėkoju už jūsų gerumą. Linkiu, kad jus aplankytų laimė.“
Turime kelio ženklų, įspėjančių vairuotojus apie akluosius, tačiau baltoji lazdelė neregio rankose yra kur kas informatyvesnė ir efektyvesnė. Nors mūsų minėti elektroniniai įrengimai padeda aptikti kliūtis per atstumą ir garso signalu apie jas informuoti akląjį, tačiau dėl savo netobulumo ir didelių sąnaudų dar nėra plačiai paplitę. Nors mažai kas abejoja, kad mokslo pažanga neregiams ateis į pagalbą, tačiau kol kas baltoji lazdelė išlieka nepriklausomybės ir aklumo simboliu.
