Naujausios
Sukilimo pradžia ir žmonių jausenos
Jonas Goštautas savo veikale „Ponas Teisėjaitis, arba Pasakojimas apie Lietuvą ir Žemaitiją“ aprašo situaciją, kaip pranešama žinia apie Varšuvoje prasidėjusį sukilimą Lietuvoje.
„Buvo tamsi naktis, smarkiai snigo, kuomet kaimynai – jų tarpe ponas Teisėjaitis su savo sužadėtine, – susirinkę į ponų S. namus linksmai praleisti vakaro, išgirdo privažiuojančių prie priebučio ratų dardėjimą.
– Kas čia? Kas čia galėtų būti?
Žemaitis, visas baltai apsnigtas, įbėgo į salę, užmiršęs net nusimesti kailinius – taip jis skubėjo.
– Svarbi naujiena! – buvo pirmieji jo žodžiai. Bet, pamatęs daugybę žmonių sumišęs ėmė ieškoti akimis bičiulio ir, radęs čia pat, pakuždomis jį paklausė;
– Ar čia nėra ko nors iš policijos ar šnipų?
– Ne, čia visi dvarininkai, kaimyniniai bajorai.
–Tad džiaukitės visi – Varšuvoje revoliucija!
O didis, o stebuklingas žodi! Tavo aidas lig šiol tebeskamba kiekvieno doro lietuvio ausyse ir širdyje.“
Gabrielė Giunterytė-Puzinienė savo dienoraštyje „Vilniuje ir Lietuvos dvaruose: 1815-1843 metų dienoraštis“ irgi aprašo sukilimo pradžią ir tą dvasinį pakilimą, kuris prasidėjo ruošiantis sukilimui Lietuvoje.
„Tų metų pavasarį pas mus pasirodė pirmoji lenkiška moneta – su Vyčiu šalia Erelio. Tai buvo paprasčiausia dešimties zlotų moneta, bet sveikinome ją su ašaromis, bučiavome kaip relikviją, nes ji gimė iš našlės skatiko, vestuvinio žiedelio ir darbo simbolio – siuvėjų antpirščių.
Nuo to pinigo, nuo to lenkiško simbolio kaito galvos. Kiekviename dvare buvo renkami valstiečiai, įkalbinėjami prisidėti prie sukilimo. Kalvėse kalė smaigus, salonuose gamino korpiją – niekur nebuvo snaudžiama...“
Sukilimo žinia iš Tytuvėnų
Istorikas V. Pugačiauskas teigia, kad pasirengimas karui prasidėjo, kai 1831 metų kovo 17 dieną Raseinių apskrityje, Tytuvėnuose, Antano Pšeciševskio dvare, susirinkę apylinkių bajorai nutarė pradėti sukilimą. Tačiau sukilėliai nepaskelbė oficialiai karo Rusijai, todėl karo pradžia jis siūlo laikyti 1831 metų kovo 25 dieną, kai Raseinių apskrities Kulautuvos dvarininko Surkonto sukilėlių būrys Vilkijoje, mūšyje su kazokais, saugojančiais pasienį nukovė tris rusų karius, o likusius paėmė į nelaisvę, ir kai buvo užimti Raseiniai.
Istorikas Saulius Sužiedelis mano, kad pagrindinis impulsas sukilimui Lietuvoje prasidėti buvo 1831 metais kovo 15 dieną paskelbta rekrutų mobilizacija ir „pasipriešinimas tam įsakui ir buvo kibirkštis įžiebusi visuotinį sukilimą.“
Praėjus penkioms dienoms nuo sukilimo pradžios Raseiniuose, Šiauliuose irgi susikūrė apskrities sukilėlių valdžia. Iš karto reikia priminti, kad 1831 metų sukilime jokios bendros visai Lietuvai valdžios iki generolo J. Gelgaudo vadovaujamos lenkų kariuomenės atvykimo nebuvo, kiekviena apskritis turėjo savo sukilėlių valdžią ir karinę vadovybę.
Žygis į Šiaulius
Šiaulių miesto policijos viršininkas (horodničius) Štakelbergas, sužinojęs apie sukilėlių valstiečių būrius, ėmėsi priemonių miesto apsaugai sustiprinti. Pats jis kovo 25 dieną parašė raportą Vilniaus generalgubernatoriui M. Chrapovickiui (apie šį gubernatorių G. Giunterytė-Puzinienė rašė: „senąjį Korsakovą atšaukė į Peterburgą, o į jo vietą atsiuntė griežtąjį Chrapovickį, kurio lenkiška pavardė išties skambėjo ironiškai.“) apie susidariusią padėtį apie miestą. Tą pačią dieną raportą generalgubernatoriui parašė ir Šiaulių laikinosios ligoninės prižiūrėtojas Skorobagatovas bei vyr. gydytojas Reinereldas. Tačiau pagalbos greitos nebuvo iš kur gauti.
Kovo 27 d. auštant 300 sukilėlių, vadovaujamų J. Goštauto, jo brolio Mauricijaus (Vilniaus universiteto studento), P. Šemetos, Rusijos kariuomenės atsargos majoro R. Rohozinskio ir Pašušvio raktvaičio J. Litvino, Baisogaloje puolė ceichgauzą (karinės amunicijos sandėlį – aut. J. K.), kurį saugojo poručiko Jablonskio 50 husarų komanda. Sukilėliai ją nuginklavo ir paėmė iš ceichgauzo kariškus daiktus bei amuniciją.
Pats Jonas Goštautas šį savo žygį taip aprašo: „Pereitą naktį buvo nuginkluotas amatininkų batalionas, stovėjęs Baisogaloje. Paimta daug kardų, pistoletų ir karabinų, daugybė balnų ir vežimų su gelumbe. Rytoj bus atakuojamas Šiaulių miestas, kur stovi dvi kuopos kareivių...“.
Kurtuvėnuose sukilėliai apsupo kapitoną Belovodskį su 80 kareivių.
Kovo 29 dieną 1500 sukilėlių kariuomenė, vadovaujama apskrities sukilėlių komiteto narių K. Herubavičiaus, P. Šemetos, J. Goštauto, J. Grimailos, J. Vaštoko, užėmė Šiaulių miestą, kurį gynė labai silpnos caro karinės įgulos pajėgos, pasidavusios į nelaisvę sukilėliams.
Šiaulių apskrities sukilėlių valdžia miestą sugebėjo išlaikyti beveik mėnesį savo rankose. Spaudžiama gausesnių priešo pajėgų: nuo Panevėžio žygiavo F. Širmano dalinys, o iš Kuršo link Šiaulių žygiavo Rygos generalgubernatorius generolas leitenantas M. Palenas su 4000 karių. Tomis dienomis mūšiai vyko ir prie Šeduvos, ir prie Joniškio, tačiau jie sukilėliams nebuvo sėkmingi. Balandžio 29 dieną Šiaulius užėmė F. Širmanas, tačiau, nežinodamas, kur yra Palenas, ir bijodamas būti sukilėlių apsuptas mieste, patraukė į Kuršą. Sustojęs Meškuičiuose sužinojo, kad Rygos generalgubernatorius yra Joniškyje, sustojo. Sukilėliai vėl sugrįžo į miestą.
Kitas caro kariuomenės vadas N. Sulima, sužinojęs, kad F. Širmanas buvo priverstas pasitraukti iš Šiaulių, nusprendė užimti juos ir pamėginti susijungti su Širmano daliniu. Gegužės 6 dieną jis, atžygiavęs nuo Šeduvos, užėmė Šiaulius, iš kurių savų žvalgų įspėti sukilėliai jau buvo pasitraukę. Po valandos į Šiaulius įžengė M. Paleno, F. Širmano ir T. Bartolomėjaus daliniai. Dabar mieste susikoncentravo 11000 rusų karių ir 26 patrankos.
Lenkiški šaltiniai teigia, kad Šiaulių apskrities valdžia, spaudžiama rusų kariuomenės, pasislėpė miškuose prie Kuršėnų, ne pačiuose Kuršėnuose.
Gegužės 7 dieną M. Palenas pasiuntė savo avangardą, vadovaujamą F. Širmano, į Kuršėnus, paskui pasitraukusius K. Herubavičiaus, P. Šemetos, J. Grimailos, J. Burnevičiaus ir kitus sukilėlių būrius. F. Širmano avangardą sudarė 7-o ir 8-o jėgerių pulkų 2 jungtiniai batalionai, pusė leibgvardijos raitųjų pionierių eskadrono, pusė raitųjų pasienio sargybinių ir Rygos savanorių eskadrono, 20 kazokų ir 4 patrankos. Minėtas avangardas tą pačią dieną užėmė Kuršėnus.
Sukilimo pabaigos epizodai
Jau po pralaimėtų kautynių ties Vilniumi, sukilėliams atžygiavus į Žemaitiją.
Liepos 6 dieną Tytuvėnuose generolas A. Gelgaudas paklausė J. Šimanovskio siūlymo ir nusprendė pulti Šiaulius.
Šiaulių puolimo operacija prasidėjo liepos 7 dieną, kai sukilėlių kariuomenė ėmė supti miestą.
Liepos 8 dieną 4 valandą ryto prasidėjo šturmas. Ypač atkaklios kautynės buvo nuo Kuršėnų pusės.
Beveik po 10 valandų mūšio A. Gelgaudas įsakė sukilėliams trauktis į Kuršėnus.
Mūšio lauke krito 2 sukilėlių karininkai ir beveik 400 eilinių pateko į nelaisvę, kiek buvo užmuštų ir sužeistų nežinoma. Šiaulius gynusio Kriukovo pajėgos neteko – 3 karininkų ir 112 karių, o 12 karininkų ir 258 kareiviai buvo sunkiai sužeisti.
Tą pačią liepos 8 dieną A. Gelgaudo kariuomenę ištiko dar vienas smūgis. I. Delingshauzeno dalinys prie Rėkyvos ežero pasivijo sukilėlių gurguolę ir ties Kardžiūnų palivarku užpuolė naujai suformuotą S. Macevičiaus 25 pėstininkų pulką ir 3 sukilėlių raitininkų eskadronus. Apie 300 sukilėlių buvo iškapota ir 250 paimta į nelaisvę. Beveik visa gurguolė su parako dėžėmis ir maisto ištekliais pateko priešui. Tik artilerijos parką ir keletą vežimų pavyko išgelbėti, o rusai tose kautynėse prarado 4 karius žuvusius, o 1 karininkas ir 12 eilinių buvo sužeisti.
Pulkininko Bartolomiejaus žygio užrašai
„Balandžio 20 diena. Su rinktine išvykau į Joniškį, kur niekas nieko neįsakinėja, niekas nieko nevykdo. Čia rinktinė perėjo į mūsų būsimųjų amžių negriežčiausio ir blogiausio generolo Paleno valdžią.
Balandžio 23 diena. Iš Joniškio išžygiavome į Šiaulius, nakvojome Meškuičiuose.
Balandžio 24 diena. Išvykome iš Meškuičių ir atvykome į Šiaulius, kur vietoj lenkų radome generolą leitenantą Sulimą su pėstininkų ir ulonų brigadomis. Į Šiaulius atvyko iš Peterburgo Kaulbarsas ir atvežė žmonos laišką.
Balandžio 25 diena. Dalis rinktinės išvyko ekspedicijai keliu į Telšius.
Balandžio 26 diena. Ryte generolas Sulima su savo rinktine per Raseinius išvyko iš Šiaulių į Vilnių. Vakare įvyko gaisras.
Balandžio 27 diena. Išvykome iš Šiaulių ir nakvojome Kuršėnuose.
Balandžio 28 diena. Iš Kuršėnų išvykome tokiu bjauriu keliu, kad gurguolė negalėjo pavažiuoti ir nakvojo 18 verstų nuo Luokės, kur nakvojo ir visa rinktinė...“
Tačiau negalima sakyti, kad pulkininkas Bartolomiejus buvo nieko daugiau nematantis saldofonas. Jis buvo moteriško grožio ir muzikos gerbėjas. Štai jam krinta į akis Kražių profesoriaus, duodančio priesaiką carui, gražuolė žmona, arba tuose pačiuose Kražiuose po dvarininkų priesaikos suorganizuotame baliuje mato „keletą gražių ponių pasigailėjimo vertoje šešių žvakių apšviestoje patalpoje.“ Arba nakvynė ir muzikos vakaras Beržėnų dvare, „kur su muzika linksmai praleidome vakarą.“ Gegužės 24 dieną, prieš tai sudeginus kaimą, prie kurio žuvo rusų karininkas. Taigi, sunaikinus žmonių trobesius, buvo galima ir muzikos pasiklausyti.
Sukilimo pabaigos drama Kuršėnuose
1831 metų liepos 8 dienos vakarą į Kuršėnus suplūdo kariuomenės – tiek, kiek, matyt, miestelis nebuvo matęs dar nuo savo įsikūrimo pradžios. Išaušo diena, kai mažai kam žinomas miestelis tapo viso 1830–1831 metų sukilimo Lietuvoje epicentru.
Norint kalbėti apie šį sukilimą, apie jo baigiamąją fazę negalima apeiti dviejų svarbių dienų: liepos 8-osios ir liepos 9-osios, ir kaip minėjome Kuršėnų miestelio.
Pačiuose Kuršėnuose tuo metu vargiai gyveno 300 gyventojų.
Tai, kas gi čia tokio nutiko, ir kodėl ta svarbia vieta tapo Kuršėnai?
Viską nulėmė nesėkmingas mūšis dėl Šiaulių miesto. Tai buvo kaip ir paskutinis sukilėlių kariuomenės bandymas perimti karinę iniciatyvą į savo rankas. Nepavykus, buvo suvokta, kad jėgų pusiausvyros nebeatstatysi, reikia priimti svarbius sprendimus ir nuspręsti, ką daryti toliau. Kovoti prieš rezervinę armiją nebuvo jokių šansų.
Posėdis vyko šalia medinės Kuršėnų bažnyčios stovėjusioje klebonijoje.
Liepos 9 d. rytą susirinko sukilėlių karo taryba apsvarstyti padėties. Kaip rašo lenkų istorikas Aleksandras Zaborovskis, 5 valandą ryto prasidėjo nelaimingos kariuomenės, kurios dvasia po tiek nesėkmių buvo labai prasta, karo posėdis. H. Dembinskis siūlė žygiuoti su visa kariuomene į Kuršą, po to į rytus (į Daugpilio pusę), o iš ten – pasukti į Lenkijos Karalystę. D. Chlapovskis ir J. Šimanovskis buvo kitokios nuomonės. D. Chlapovskis patarė karo tarybai sukilėlius išskaidyti į 6 savarankiškas dalis, kad jie galėtų toliau veikti Lietuvoje, arba žygiuoti į Lenkiją. H. Dembinskis prieštaravo D. Chlapovskiui ir pasiūlė karo tarybai išrinkti diktatoriumi E. Stanevičių, kuris turėjo spręsti, ką daryti.
H. Dembinskis norėjo nušalinti A. Gelgaudą nuo vadovavimo kariuomenei, tikėdamasis, kad diktatorius sukilėlių kariuomenės vadu tikriausiai pasirinks jį. Tačiau karo tarybos nariai, išskyrus pulk. Oborskį ir Bžežanskį, nepritarė šiam pasiūlymui. Kai klausimas buvo pateiktas balsavimui, generolas H. Dembinskis balsavo prieš, nes jo argumentai buvo, kad prieš 30 tūkstančių rusų, geriau būtų 12000 lenkų kariuomenės, o ne 3–4 tūkstančiai. Posėdžio pradžioje generolas Dembinskis užsipuolė generolą Gelgaudą dėl nesėkmių ir prasto vadovavimo, tačiau Gelgaudas įsakė sėstis Dembinskui, pareiškęs, kad būtų kita vieta ir laikas, tai atiduotų jį karo teismui... Gal tai tik memuaristų išsigalvojimai ir pagražinimai, juolab, kad karo tarybos posėdžio protokolo, jeigu jis iš viso buvo rašomas, nėra išlikę.
Buvo nutarta sukilėlių kariuomenę padalyti į tris savarankiškas dalis ir vadais paskirti D. Chlapovskį, F. Rolandą bei H. Dembinskį. A. Gelgaudas pritarė sukilėlių kariuomenės padalijimui. Jis jau anksčiau suprato, kad sukilėlių kariuomenė negalės ilgai priešintis kelis kartus stipresnei rezervinei armijai.
Dar liepos 2 d. A. Gelgaudas pavedė maj. H. Krikovskiui organizuoti Žemaitijos apskrityse raitininkų brigadą ir pradėti partizaninį karą rezervinės armijos užnugaryje. Liepos 6 d. Tytuvėnuose A. Gelgaudas išleido du atsišaukimus, kuriuose kvietė karininkus surinkti savanorių būrelius ir imtis partizaninio karo.
Lenkų reguliariosios kariuomenės karininkai tikriausiai nenoriai sutiko šį kvietimą, todėl A. Gelgaudui nepavyko suorganizuoti partizanų būrių Žemaitijoje.
Karo tarybos posėdžio dalyvis Mielžinskis rašo, kad Gelgaudas jau į tarybos posėdį atėjo su projektu, dėl kariuomenės padalijimo į tris dalis (ten pat), yra dar nuomonė, kad tą projektą jis parengė kartu su Chlapovskiu naktį, o baronas D. Chlapovskis kariuomenės padalijimą į šešias dalis siūlė, kad lengviau įkalbėti būtų Dembinskį dalytis į tris dalis (ten pat). Pats Dembinskis savo memuaruose rašo, kad Gelgaudas tik ir tegalvojo, kaip žygiuoti į Prūsiją ir ten internuotis.
Kad ir kokios karštos diskusijos bebūtų buvusios, A. Gelgaudo kariuomenė Kuršėnuose buvo padalyta į tris dalis.
Generolas D. Chlapovskis gavo 1 ulonų pulką, kališiečių eskadroną, 2-ą ir 4-ą pėsčių šaulių pulkų batalionus ir 10 patrankų. Viso dalinį sudarė apie 3600 kareivių.
Generolui F. Rolandui davė 7 ir 19 pėstininkų pulkus, 2-o pėsčių šaulių pulko vieną batalioną, V. Brochockio batalioną, A. Soltano raitininkų brigadą (10 ir 11 ulonų pulkus), P. Šemetos pėstininkus, D. Kalinovskio ir J. Grimailos raitininkus ir 15 patrankų.
Generolui H. Dembinskiui atiteko 18 ir 26 pėstininkų pulkai, 3-ias pėsčių šaulių pulko batalionas, V. Matuševičiaus batalionas, 13 ulonų pulko 2 eskadronai ir 6 patrankos. Prie H. Dembinskio prisijungė M. Lisieckio, M. Prozoro ir D. Stravinskio raitininkų eskadronai. H. Dembinskis savo dalinyje turėjo 3880 karių.
F. Rolandas turėjo žygiuoti į Palangą, D. Chlapovskis – į Jurbarką, po to pasukti panemune į aukštupį ir pasiekti Trakų apskritį, H. Dembinskis pasirinko tą pačią kryptį, kurią per karo tarybos posėdį siūlė visai kariuomenei. Pirmieji iš Kuršėnų pasitraukė D. Chlapovskis ir F. Rolandas, o H. Dembinskis – paskutinis, tą pačią dieną vakare pasiekęs Gruzdžius.
Pats generolas A. Gelgaudas pasirinko žygiuoti su generolo D. Chlapovskio sukilėlių daliniu.
Kai karo tarybos pasėdyje buvo nuspręsta trauktis link Prūsijos sienos ir ten internuotis, tada Emilija Pliaterytė pareiškė, kad kol gyva kovosianti už Tėvynę. Taip pasielgė ir dalis kitų Lietuvos sukilėlių: E. Stanevičius, J. Gruževskis, C. Pliateris.
Mūšis Meškuičiuose
1831 m. liepos 10 d. ryte generolas H. Dembinskis iš Gruzdžių išžygiavo į Meškuičius. Pakeliui sužinojo, kad 4-o jūrų pėstininkų pulko kuopa (135 kareiviai), lydinti paštą, sustojo Meškuičiuose. H. Dembinskis nedelsdamas pasiuntė prieš ją V. Sierakovskį su dviem eskadronais. „Priešas įsitvirtino už akmeninės tvoros kapinėse ir atrėmė sukilėlių puolimą. Tada H. Dembinskis pastatė dar patrankas ir privertė jūrų pėstininkus pasiduoti. Per susidūrimą žuvo 3 sukilėlių karininkai; sukilėliai nukovė priešo kuopos vadą, dar vieną karininką ir 17 kareivių. H. Dembinskiui atiteko priešo ginklai, amunicija, apavas ir 470 červoncų, kuriuos jis išmokėjo kareiviams...“.
Šis mūšis yra paskutinis sukilėlių laimėtas mūšis per sukilimą Šiaulių rajone, ir bendrai paskutinis mūšis sukilimo metu. Be to, tai yra vienas iš keturių sukilimo mūšių, per kurį rusų karių krito daugiau negu sukilėlių, kaip teigia V. Pugačiauskas, 3 žuvę sukilėliai prieš 19 rusų karių.
–-
Istoriją reikėtų pabaigti straipsnio pradžioje cituotos G. Giunterytės-Puzinienės nuomone apie Lietuvos didikų laikyseną 1831 metų rudenį, įvykius Vilniuje, kai miškuose dar vyko partizaninis karas.
„Dar neprasidėjus žiemai, Vilniuje Chrapovickį pakeitė kunigaikštis Dolgorukovas, o civilinis gubernatorius buvo Obreskovas, abu aukštuomenės žmonės, abu paviršutiniški. O šitų valdytojų, kuriems galvoje buvo tik pramogos ir išdaigos, valdomas vargšas miestas, priverstas savo randus užklijuoti rausvais pleistrais, iš pažiūros linksmai juokėsi ir šoko ant savo paties kapo!.. Kiekvienas, turintis proto, tai puikiai suvokė, o griežtas autokratas, norėdamas, kad naujoji karta nesijaustų nuskriausta, nusprendė mūšio lauką ir kapines nukloti gėlėmis! Šv. Petro aikštėje rusišku papročiu buvo pastatytos sūpynės, ir damų iš pirmųjų namų nereikėjo ilgai prašyti, kad ateitų į balius ar pasisuptų sūpynėmis. Beje, ne viena didelė ponia, šokdama polonezą su gubernatoriumi, gavo leidimą išlaisvinti kalinį, o panelė Sofija Mackevičiūtė tokiam polonezui ir tokiai poniai turėjo būti dėkinga už savo pasą, sujungusį ją su užsienyje gyvenančiu mylimu sužieduotiniu Eduardu Odinecu <...> Bet kaime, žiūrint iš šono, buvo liūdna, ir bjauru, kad viskas taip greit pamiršta! Buvo ir liūdnesnių faktų: kelios lietuvės iš paties Vilniaus, našlės ir panelės, pasidavė sidabrinių epoletų, juodų ūsų ir kunigaikščio titulo pagundoms ir dar nespėjus nutilti patrankų griausmui prie altoriaus prisiekė amžiną meilę priešui.“
–-
Istorikai yra aprašę posukilimines caro rėžimo represijas Lietuvoje, todėl baigiant pasakojimą reikia paminėti „istorijos tęsinį“, apie tai, kaip sukilimo dokumentai (laikinosios centrinės vyriausybės ir kiti) pateko caro valdžiai į rankas.
Augustavo vaivadijos gyventojas Fortūnatas Kovaskovskis, kuris kaip sukilimo dalyvis, kartu su gen. Geldgaudo korpusu pasitraukė į Prūsiją, 1832 metų kovo mėnesį savanoriškai atvyko į Varšuvą. Jis pranešė rusų valdžiai, kad kunigas Pranciškus Butkevičius, Kuršėnų klebonas, buvo vienas iš svarbiausių sukilimo dalyvių Lietuvoje ir dabar pas save saugo įvairius dokumentus, taip pat ir sąrašus asmenų, kurie dalyvavo sukilime. Varšuvos karinis gubernatorius grafas Vite, susisiekė tuo klausimu su Vilniaus generalgubernatoriumi kunigaikščiu Dolgorukiu.
Kovaskovskis buvo išsiųstas į Vilnių su Vites adjutantu Miečnikovu. Pagal Vilniaus generalgubernatoriaus Dolgorukio raportą majoras kunigaikštis Trubeckojus išvyko į Kuršėnus ir pas kunigą P. Butkevičių atliko kratą.
Kovo 27 dieną iš jo buvo paimti dokumentai, paslėpti bažnyčioje, bet nurodytų sukilėlių sąrašų, apie kuriuos kalbėjo Kovaskovskis, jie nerado.
Atrodo, kad buvo apklaustas ir kunigas Kurovskis, kuris pasakojo, kad po mūšio ties Šiauliais ir generolas Gelgaudas, traukdamasis į Prūsiją, dokumentus paliko saugoti kunigui Butkevičiui.
Kunigas Butkevičius prisipažino, kad tuos dokumentus jam saugoti paliko kunigas Kurovskis (4-ojo šaulių pulko kapelionas gen. Gelgaudo korpuse), ir kad jis tų dokumentų neskaitė, ir nieko nežino, kas čia padėta.
1832 m. rugpjūčio 23 dieną Vilniaus Tardymo komisija išteisino kunigą Butkevičių. Generolas-feldmaršalas Sakenas patvirtino Tardymo komisijos sprendimą ir įsakė išsiųsti kunigą Butkevičių į vieną iš katalikiškų vienuolynų, esantį Rusijos gilumoje.
Tokia buvo 1830–1831 metų sukilimo mūsų krašte istorijos atomazga.
