Sukilėlių ginklai ir likimai

Reginos MUSNECKIENĖS nuotr.
Ginklus pristatė Vytauto Didžiojo karo muziejaus muziejininkas Deividas Bankus.
Vienas pavojingiausiųjų 1831-ųjų metų sukilimo dalyvių ginklas buvo tiesintas dalgis. O vienas iš sukilimo organizatorių Kelmės dvaro savininkas Julius Gruževskis, po pralaimėto sukilimo pasitraukęs į Vakarus, Ženevoje įkūrė laikrodžių gamybos firmą.

Apie tai kalbėta praėjusį antradienį Kelmės krašto muziejuje atidarant parodą „1831 metų sukilimo Lietuvoje reliktai“. Paroda skirta paminėti 190-ąsias sukilimo metines. Ji parengta bendradarbiaujant su Vytauto Didžiojo karo muziejumi, iš kurio gauta dalis eksponatų.

Taip paminėta Tarptautinė muziejų diena.

Kelmės dvare liejo kulkas

1831 metų sukilimo centru buvo tapęs būtent Kelmės dvaras, kuriame dabar įsikūręs Kelmės krašto muziejus. O vienas dvaro savininkų Julius Gruževskis buvo vienas pirmųjų sukilimo organizatorių Žemaitijoje. Jis, būdamas vos dvidešimt trejų metų, pradėjo organizuoti sukilėlių dalinius, savo lėšomis sudarė pirmąjį ulonų pulką, kurio sudėtyje buvo 400 dalgininkų, 100 šaulių ir 50 raitelių.

Kelmės krašto muziejaus direktorė Danutė Žalpienė apžvelgė pagrindinius 1831 metų sukilimo įvykius, jo priežastis ir pasekmes.

1831-ųjų metų pavasarį Žemaitijos bajorai, valstiečiai ir miestelėnai nusprendė mesti iššūkį caro Nikolajaus pirmojo valdomai Rusijai. Tiek lenkai, tiek lietuviai norėjo nusikratyti priespaudos, siekė laisvės ir geresnio gyvenimo. Drąsos įkvėpė Prancūzijoje ir Belgijoje vykstančios revoliucijos.

Kovo 17-ąją sukilimo šalininkai susirinko Tytuvėnuose, pas sukilėlių komiteto narį Adolfą Pšečiševskį ir nutarė sukilimą pradėti rekrūtų pristatymo į Raseinius dieną – kovo 26-ąją. Dvylika Raseinių apskrities slaptojo sukilėlių komiteto narių,tarp kurių buvo Julius Gruževskis, Benediktas Kalinauskas, Juozapas Rimkevičius, Ignas ir Zenonas Stanevičiai, pasirašė aktą.

Grįžęs į Kelmės dvarą Julius Gruževskis liepė ruoštis sukilimui. Pradėta ginkluotis, lieti kulkas.

Tačiau į dvarą užsuko caro valdžios pasiųstas surašinėtojas ir pamatė, jog dvaro kieme liejamos kulkos. Todėl, kad niekas nesutrukdytų, sukilimą nuspręsta pradėti viena diena anksčiau – kovo 25 -ąją.

Gruževskio ulonų būrys išvaikė caro patikėtinius Kelmėje. Kovo 26-osios rytą užėmė Raseinius. Sudaryta laikinoji Raseinių apskrities valdžia. Balandžio mėnesį sukilimas apėmė jau visą Lietuvą. Caro kariuomenė išvyta iš visų didesnių centrų.

Tačiau carinė Rusija taip pat nesnaudė. Malšinti sukilimą buvo atsiųsta Rusijos imperijos rezervinė armija. Ji pradėjo atsiiminėti sukilėlių atkovotus miestus.

Birželio pradžioje padėti Lietuvos sukilėliams atvyko Lenkijos Karalystės reguliariosios kariuomenės korpusas, susidedantis iš 12 000 karių. Jiems vadovavo generolas Antanas Gelgaudas.

Tačiau liepos mėnesį sukilėlių veiksmai buvo nuslopinti.

A. Gelgaudo kariuomenei teko trauktis į Prūsiją. J. Gruževskio, organizavusio partizaninį karą, vadovaujami sukilėliai ją dengė.

Sukilimas buvo numalšintas, nors kai kurie būriai slapta dar veikė iki 1832 metų.

Neturtingi bajorai neturėjo iš ko ginkluotis

Žemaičių kovas už laisvę primena Kelmės krašto muziejuje parengta ginklų, kuriais naudojosi sukilėliai, paroda. Ją pristatė Vytauto Didžiojo muziejaus muziejininkas Deividas Bankus ir Kelmės krašto muziejaus muziejininkas Rimantas Serva.

Jie pabrėžė, jog sukilėlių ginklų arsenalas nebuvo platus. To meto bajorai nebuvo turtingi. Tad visus sukilėlius apginkluoti šautuvais ir kardais būtų buvę per brangu.

Ekspozicijoje iš sukilimo laikų išlikę keletas titnaginių pistoletų, ilgavamzdis titnaginis šautuvas, tuomet vadintas muškieta, keletas kardų, patrankos sviedinių, švininių kulkų liejimo forma, ietis.

To meto bajorai paprastai turėdavo tik vieną kardą. Bet naudodavo du dėklus. Vieną gražesnį – šventinį, kitą paprastą kasdieninį.

Populiariausias ginklas būdavo tiesintas dalgis. Tai vienas iš pigesnių, bet pavojingiausių to meto ginklų, pavojingesnis už artileriją. Juo buvo galima iš balno išversti raitelį, sužaloti žirgą.

Kelmės dvaro savininkas įsiliejo į laikrodžių verslą

Po pralaimėto sukilimo iš bajorų buvo atimamas turtas. Tremtis į Sibirą ir turto konfiskavimas grėsė ir Gruževskių šeimai, nes Julius Gruževskis buvo sukilimo organizatorius, o dvaras – vienas iš sukilėlių centrų. Tačiau Gruževskių šeimai pavyko išvengti didesnių nuostolių. Jo sesuo buvo ištekėjusi už aukšto rango rusų pareigūno. Tad pavyko įrodyti, jog Juliui priklauso tik ketvirtadalis dvaro.

Tačiau likti Lietuvoje buvo pavojinga. J. Gruževskis kirto Prūsijos sieną ir emigravo į Prancūziją. Vėliau apsigyveno Ženevoje, Šveicarijoje, kur įvyko įdomus likimo posūkis.

1845 metais Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės bajorų palikuonis susipažino su Čekijoje gimusiu lenkų laikrodininku Francišeku Čapeku, su kuriuo kartu įkūrė laikrodžių gamybos bendrovę „Czapek&Cie“. Kaip tvirtina jo amžininkai, J. Gruževskis nepagailėjo solidaus įnašo – 50 tūkstančių frankų.

Kadangi kelmiškis bajoras turėjo daug pažinčių, firma greitai suklestėjo. J. Gruževskis asmeniškai pažinojo Prancūzijos imperatorių Napoleoną III. Nuo 1855 metų firma tapo oficialia imperatoriaus dvaro laikrodžių tiekėja.

„Czapek&Cie“ firmos laikrodžių salonai veikė Ženevoje, Varšuvoje, Paryžiuje.

1865 metais Julius Gruževskis mirė, sulaukęs vos 57 metų. Jis palaidotas Paryžiuje, Monmartro kapinėse.

1869 metais mirė ir F. Čapekas. Laikrodžių firmos veikla nutrūko.Ji buvo atnaujinta 2011 metais. Gamina itin prabangius laikrodžius. Parodos rengėjų žiniomis, prabangų „Czapek&Cie“ firmos laikrodį Lietuvoje turi tik vienas žmogus – Jurijus Borisovas.

Susijusios naujienos