Naujausios
Ar reikalingas teatras karo metu?
Tai klausimas, kurį pastarąjį mėnesį, greičiausiai, sau uždavė ne vienas teatro kūrėjas. Tą dieną, kai prasidėjo karas Ukrainoje Valstybinis Šiaulių dramos teatras Panevėžyje turėjo rodyti spektaklį „Remyga“. Garsiai neišsakytas klausimas „kam šiuo metu gali būti įdomus teatras?“ akivaizdžiai tvyrojo ore. Tačiau spektaklį parodėme pilnutėlėje žiūrovų salėje. Tai buvo nepakartojama vieninga patirtis, patvirtinusi teatro prasmę ir reikalingumą net labiausiai sukrečiančiomis aplinkybėmis.
Prieš keletą dienų savo Facebook paskyroje „Remygos“ režisierius Oskaras Koršunovas paliko tokį įrašą: „Ar reikalingas teatras karo metu? Taip! Jis tampa dar reikalingesnis. Tai nereiškia, kad teatras turi imti į rankas ruporą ir rėkti apie karą. Tam yra labiau tinkančios medijos. Bet tai reiškia, kad teatras turi įtempti visus širdies raumenis. Duoti tokį emocinį krūvį ir gyvenimo pajautą, kad žiūrovas apsivalytų, kad jam palengvėtų“.
Karo kontekstas nori nenori „įtempia spektaklio raumenis“ ir įelektrina žiūrovo jusles. Dėl to šiandien dar skaudžiau ir jautriau skamba spektaklio „Remyga“ tema – blogis nėra nugalėtas, jis visai šalia. Pjesės autorius Rimantas Kmita šiemet Auksinių scenos kryžių ceremonijos metu. atsiimdamas LATGA garbės ženklą „Ad Astra“ kaip geriausiai savo draminę kūrybą įdarbinęs autorius, išsakė mintį, kad karo fone kūryba tampa mūsų stiprybės ženklu. „Kuo daugiau vaikščiosime į spektaklius, pirksime knygas, išlaikysime rutiną, tuo būsime stipresni“, – sakė R. Kmita.
Iš tiesų, net karo niokojamoje Ukrainoje šiuo metu meninis gyvenimas nėra visiškai sustojęs, o iš šalies išvykę Ukrainos teatro kūrėjai nenustoja kurti ir visais įmanomais būdais palaiko kūrybines veiklas. Tai, kad teatras gali surasti savo vietą net žiauriausiomis aplinkybėmis, liudija ir faktas, kad antrojo pasaulinio karo metu Vilniaus Gete veikė žydų teatras. Istorija parodė, kad teatras karo metu reikalingas ne tik kaip užsimiršimo, pabėgimo nuo tikrovės galimybė, bet ir kaip žmogiškojo orumo triumfas, pasipriešinimo destrukcijai aktas.
Šiaulių dramos teatras antrojo pasaulinio karo metu
1941 m. antrąjį savo veiklos dešimtmetį Šiaulių dramos teatras pradėjo nacių okupacijos sąlygomis. Karo metai sutrikdė normalią teatro darbų tėkmę: teatro valdžios postai vėl buvo verčiami aukštyn kojomis, nemažai aktorių pasitraukė iš teatro, galų gale dėl konfliktų su Švietimo ministerija teatras buvo perduotas miesto valdybos žinion, dėl to labai sumažėjo finansavimas, o ir pats teatras, tarsi, sumenkinant jo statusą, pervadintas Šiaulių miesto teatru.
Pirmaisiais karo metais teatras dirbo išties sunkiomis sąlygomis, buvo nuolat jaučiamas spaudimas, gaunami nurodymai dėl kūrybinės veiklos krypčių. To laikotarpio nuotaikas taikliai aprašė tuo metu teatro direktoriumi dirbęs F. Kirša: “Kasdien visų vyraujančios mintys: karas!...Slegianti netikruma, staigmenos, nepritekliai – kažkokiais šešėlių personažais slankioja po teatro užkulisius“.
Tačiau kultūrinis miesto gyvenimas buvo sutrikęs tik pirmaisiais okupacijos metais. Ilgainiui paaiškėjo, kad okupacinė valdžia nesiruošia imtis radikalių veiksmų ir prievartos. Iš esmės jie tenorėjo, kad teatras labiau prisitaikytų prie miestą okupavusių vokiečių poreikių, daugiau propaguotų vokišką kultūrą.
Prisitaikius prie tokios situacijos ir suradus naują santykių su okupacine valdžia taktiką, miesto kultūrinis gyvenimas pagyvėjo, o teatro veiklos ne tik, kad nesustojo, bet ir išsiplėtė. Gudriai laviruojant, net okupacijos sąlygomis mieste pavyko tęsti tarpukaryje susiformavusias teatro tradicijas.
Teatro repertuaras neišvengiamai buvo pakoreguotas, jame atsirado daugiau pramoginio pobūdžio veikalų, komedijų ir melodramų, kurių pageidavo okupantų valdžia. Tačiau vaidinti vokiečių kalba aktoriai nesutiko. Nors repertuare privaloma tvarka atsirado nemažai pramoginių, ne itin aukšto meninio lygio pastatymų, vis tik didžiąją dalį repertuaro sudarė lietuvių dramaturgijos veikalai. Populiariausiu autoriumi išliko Petras Vaičiūnas, buvo statomos K.Inčiūros, K.Binkio, S.Čiurlionienės- Kymantaitės pjesės.
Spektaklius šiauliečiai ir miesto svečiai labai noriai lankė. Pavyzdžiui, 1942–1943 m. buvo parodyti net 89 spektakliai. Be to, mieste nuolat gastroliuodavo kiti teatrai, Šiauliuose šoko Rygos, Berlyno baleto meistrai. Karo metais teatre pavyko išlaikyti nuolatinę patyrusių aktorių trupę, kurioje dirbo tokios žvaigždės kaip Elena Bindokaitė, Potencija Pinkauskaitė, Ipolitas Tvirbutas, L. Rutkauskaitė. Aktoriai ir teatro valdžia gerai suprato savo misiją – gudriai apėjus okupantų pageidavimus, skleisti ir puoselėti lietuviškąją teatro kultūrą. Šią savo misiją teatro žmonės vykdė su didžiuliu entuziazmu ir visišku atsidavimu.
Tai, kad okupacijos metais kultūrinis gyvenimas nesustojo byloja ir faktas, kad būtent tuo laikotarpiu kilo mintis Šiauliuose įsteigti muzikinį teatrą. 1942 m. jame pastatyta K.Miliokerio operetė „Belvilio mergelė“. Naujajame teatre dirbo 70 žmonių, kurių pagrindą sudarė muzikos mokyklos auklėtiniai ir pedagogai.
1943 m. Šiaulių miesto teatras visą muzikinio teatro ansamblį perėmė savo globon. Naujasis kolektyvas statė operetes, net operą. Jam vadovavo buvęs Kauno operetės režisierius S.Dautartas. Žiūrovams parodyta P.Linkės operetė „Gri Gri“, P.Igelhoffo „Meilė iš pirmo žvilgsnio“, J.Štrauso „Šikšnosparnis“.
1944 m. Šiaulių teatre buvo įkurta ir baleto studija, kuri savo veiklą dėl priartėjusio fronto turėjo labai greitai nutraukti. Šios gana netikėtai okupacijos metais užsimezgusios muzikinės teatro krypties vėliau Šiauliuose taip ir nepavyko atgaivinti.
Nors teatras Šiauliuose sugebėjo lanksčiai prisitaikyti prie karo sąlygų ir galima sakyti gana sėkmingai išgyveno vokiečių okupacijos metus, tačiau iš esmės karas veikė teatrą kaip milžiniška destruktyvi jėga. Teatras prarado viską, kas buvo kurta dešimtmečius. Jis turėjo dar kartą atsikurti iš naujo. Beje, 1944 m. pabaigoje, besitraukdami nacių okupantai padegė teatro pastatą – sudegė ne tik patalpos, bet ir inventorius, biblioteka, archyvas.
Prasidėjusi antroji sovietinė okupacija, atnešė dar skaudesnių pasekmių, nei teatro rūmų atstatymas. Šis nematomas karas su Rusijos agresija teatruose tęsėsi 50 metų. Jis nebaigtas, tebevyksta Ukrainoje. Teatras šiame kare taip pat turi savo ginklus.
