Naujausios
Ankstesniame straipsnyje aptarėme klebono V. Dambrausko kitas veiklas, todėl galima pradėti pasakoti apie didžiąją gyvenimo statybą.
Žinoma, naujasis Kuršėnų klebonas turėjo su nostalgija prisiminti gražuolę Naujamiesčio bažnyčią, kurioje jis pradėjo savo kunigo kelią, didingą bažnyčią tokiame nedideliame miestelyje. Ir čia valsčiuje, ir parapijoje, kur gyventojų yra per dešimt tūkstančių, praktiškai nėra bažnyčios – tik šventorius su apgriautu bokštu likęs. Iš tos jaukios prieškarinės medinės bažnyčios, kurioje pats buvo krikštytas ir kurioje su tėvais atvykdavo į mišias.
Būdamas vikaru jis matė ir žinojo, kaip Naujamiesčio klebonas Romualdas Styravičius rūpinosi pastatytos bažnyčios įrengimu, pasakojo apie statybos rūpesčius dar tada, prie caro valdžios.
Užbėgant į priekį galima paminėti faktą, kad galbūt neatsitiktinai 1934 metais dailininkas Vladas Čižauskas, kuris Naujamiesčio bažnyčioje įrenginėjo du šoninius altorius, ir Kuršėnuose statomoje bažnyčioje darbavosi prie altorių įrengimo. Gali būti, kad senieji ryšiai su pirma parapija buvo palaikomi.
Tačiau grįžkime atgal į Kuršėnus.
Motyvų statyti mūrinę bažnyčią netrūko ir XIX amžiuje ilgamečiui klebonui Mykolui Laucevičiui, apie bažnyčią, atitinkančią parapijos didį ir statusą, galvojo, krimtosi dėl nesėkmių ir klebonas, teologijos magistras Antanas Eidimtas, sugebėjęs išmūryti šventorių, bokštą ir kitų gerų darbų padaryti.
Bažnyčios būklė netenkino naujojo klebono. Po Gudžiūnų ir Labūnavos menkų bažnytėlių, kurios taip kontrastavo su Naujamiesčio bažnyčia, reikėjo imtis darbo čia jau rimtai ir nieko nelaukiant.
Sprendžiant iš Kuršėnų bažnytinėse knygose rastų pirmų įrašų 1925 m. vasario 15 dieną, kada naujas klebonas pradeda darbuotis parapijoje, tai apsižiūrėjus, apsipratus, ko gero, ir įvertinus esamą situaciją, pasvėrus galimybes, pasitarus su bendruomene, su valdžia, rudeniop buvo apsispręsta statyti naują bažnyčią, nes kito pasirinkimo paprasčiausiai nebuvo.
Lapkričio pirmos dienos data yra ant prašymo Šiaulių apskrities valdybai leisti statyti naują bažnyčią. Prašymas valdininkų akimis matyt buvo surašytas pakankamai kvalifikuotai, ir jie labai greitai leidimą statyti davė – 1925 metų lapkričio 26 dieną.
V.Dambrauskas bažnyčios projektą norėjo užsakyti pas vieną iš garsiausių to meto Kauno architektų, profesorių Mykolą Songailą. Tačiau tuo metu jis buvo užimtas.
Tada kreipėsi į mažiau garsų, bet patyrusį specialistą – inžinierių Grigorijų Gumeniuką, baigusį inžinerinį institutą Rusijoje (gimusį 1892 m.), dirbusį Kauno karo butų skyriaus architektu inžinieriumi. Tuo metu jis jau buvo pakankamai patyręs architektas, nuo 1920 metų užsiiminėjęs privačiais darbais ir Vilniuje, ir Kaune, nuo 1926 metų vasario 11 dienos pradėjęs dirbti Šiaulių apskrities techniku.
Kadangi Lietuvos vidaus reikalų ministerija ir Lietuvos Atstatymo komisariatas 1925 m. lapkričio 25 dieną jo projektą patvirtino su pastaba, kad bažnyčia bus statoma, išnaudojant likusį senąjį bokštą, galime manyti, kad R.Gumeniukas turėjo projektą jau pasirengęs, nes klebonas V.Dambrauskas pirma buvo susiderinęs su galimu architektu ir tik tada kreipėsi leidimo statyti, nes leidimas buvo gautas viena diena vėliau negu patvirtintas projektas.
P.Spurgevičius apie bažnyčios projektą rašė taip: „G.Gumeniuko projektas pratęsė ir išplėtojo Lietuvos sakralinėje architektūroje vyravusią neogotiką ir jungė su kitais stiliais. Jos reikšmę iškėlė Vidurio Europos romantizmo menininkai. Architektūros teoretikai laikė senąją gotiką tobuliausia forma, įkūnijančia krikščionybės idealą. Tačiau meno kūriniai nepakartojami, todėl romantikai kūrė vaizdą intelektu: unifikuotomis formomis, griežta ir racionalia tvarka. Tam tikslui buvo paruošti brėžiniai, detalių katalogai, kurie tarnavo prototipais tolesniems projektams. Tai ryškiai atsispindi ir naujosios bažnyčios viduje.
Bažnyčiai statyti pirminė sąmata buvo numatyta apie 560 tūkstančių litų. Iš tikrųjų – milžiniška suma aniems laikams.
Statybinės medžiagos buvo irgi nepigios, štai 1928 metų pradžioje Kaune, cemento statinė kainavo 18–22 Lt., kreida – 1 kg. – 30–35 cnt., tolis – 9–12 Lt., derva stogams – 1 kg. – 60 cnt., 1000 čerpių – 300–350 Lt.
Tokiam statybos projektui vien sutelkti parapiją, kuri tuo metu galėjo turėti apie 8000 gyventojų buvo maža.
Klebonas valdė apie 60 ha ūkį, kuriame buvo auginami javai, cukriniai runkeliai, bet suprantama, kad ūkio tokios pinigų sumos nesurinksi per šešetą metų.
Tačiau kunigas V.Dambrauskas buvo charakterizuojamas, kaip praktiškas ir gebantis siekti tikslų žmogus, todėl nereikia net abejoti, kad jam pavyko maksimaliai sutelkti parapiją.
Statybos prasidėjo 1927 metais.
Dirbama buvo labai intensyviai. Ano meto spaudoje rašyta, kad mūro darbai buvo baigti 1929 metais.
Tokie statybos tempai galėjo turėti ir labai teigiamą impulsą galimiems aukotojams, o sėkmė ir kitus skatino prisidėti. Žinoma didelę reklamą statyboms padarė asmeninė Prezidento A.Smetonos auka, jis skyrė keletą tūkstančių litų.
Kuršėnų šaulių organizacija rengė šeimų vakarus, kuriuose rinko lėšas bažnyčios statybai. Šaulių organizacija skyrė tikslines lėšas – 500 litų statomos bažnyčios trims langams įrengti: „Langai bus įrengti prie didžiojo altoriaus su tautiškais ir šauliškais ženklais ir kitais inicialais, žyminčiais būrio auką“. Klebonas gerai sutarė su šia įtakingiausia miestelio organizacija, neatsisakydamas dalyvauti jos renginiuose.
Lėšos statybai buvo renkamos ne tik aukojamų mišių metu, klebonas organizavo anuomet populiarias loterijas, kuriose tikintieji aktyviai dalyvavo, nes tuščių bilietų beveik nebuvo. Laimėjimai buvo simboliniai: pieštukai, trintukai ar rožančius.
Buvo išleistas lankstinukas, kuriame pavaizduotas naujos bažnyčios projektas. Taip pat išleistas ir atvirukas, kurį gaudavo kiekvienas paaukojęs bažnyčios statybai.
Lankstinuke – eilėraštis Štai kelios eilutės:
Kas statyt bažnyčiai duos,
Turto susikraus danguos.
Nes bažnyčia, kaip žinai,
Yra Viešpaties namai.
Koks laimingas tas žmogus,
Dievas jam dėkingas bus...
Straipsnio autoriui pas savo tėvą, prie kažkada buvusių svarbių dokumentų, teko aptikti išsaugotą atviruką, kuris buvo išleistas bažnyčios konsekravimo iškilmėms. Šis atvirukas galėjo būti dovana aukojusiems.
Statybos metu kunigas V.Dambrauskas disponavo didelėmis lėšomis, nes, tik įsilingavus joms. 1929 metais jis nusipirko 11 arklio jėgų automobilį „Christler“, kurio kaina galėjo būti iki 16 000Lt. Jeigu tuo metu V.Dambrauskas neturėjo vairuotojo pažymėjimo, tai ne bėda, nes jas turėjo Kuršėnų vikaras kunigas Antanas Kiela, dirbęs čia iki 1932 metų. Automobilis klebonui buvo reikalingas prie statybų, nes daugybė visokių reikalų, kuriuos su automobiliu galima greičiau išspręsti, kažkur nuvykti, kažką suderinti. Jau ir Šiauliai, ir Telšiai nebėra didelis atstumas, o ir laikinojon sostinėn galima nulėkti. Liudininkai teigia, kad vėliau jis ir pats važinėjo automobiliu.
Ano meto spauda mini ir porą ne visai gerų dalykų, nutikusių statybos metu.
1931 metų naktį iš birželio 21 į 22 klebonijoje kilo gaisras, kurio metu sudegė daržinė. V.Dambrauskas nuostolius įvertino apie 20 000 Lt.
Kitais metais bažnyčion per išdaužtą langą įsibrovė ilgapirštis, tūlas Jonas Guožis. Jis iš bažnyčios išnešė įvairių reikmenų už 9500 Lt. Tačiau greitai policijos buvo sulaikytas.
1933 metų rudenį bažnyčia buvo išoriškai baigta statyti ir buvo paskelbta konsekravimo data.
Ano meto spauda neapėjo tylomis šio neeilinio Kuršėnų miesteliui įvykio.
Tautiškos pakraipos leidinys „Šiaurės Lietuva“ žinutę į pirmą puslapį įdėjo gerokai prieš būsimą renginį. Pabrėžta, kad „į iškilmes yra kviečiami Respublikos Prezidentas p. A. Smetona, Arkivyskupas J. Skvireckis, ministerių kabineto nariai ir daug kitų svečių.“
Tačiau nei prezidentas, nei arkivyskupas į iškilmes neatvyko. Iš tos žinutės matyti, kaip savo darbą vertino kunigas V.Dambrauskas. Jis sugebėjo matyti savo pastatytą bažnyčią ne tik parapijos, ar vyskupijos ribose, bet ir visos Lietuvos ir visos Lietuvos bažnytinės provincijos mastu.
Oficiozas „Lietuvos aidas“ įdėjo žinutę: „Kuršėnuose jau baigia statyti naują bažnyčią. Tad šio mėnesio 29 d. ją rengiamasi šventinti“.
Katalikiškos pakraipos dienraštis „Rytas“ paskelbė straipsnį „Kuršėnuose pastatyta didelė ir graži bažnyčia“. Manau, kad šį straipsnį galima ir plačiau pacituoti. Pradžioje, informuojama, kad vyks konsekracija: „...Bus tai bene pirmoji tokia didelė bažnyčia Lietuvoje, pastatyta iš gelžbetonio. Jos ilgis – arti 47 metr., plotis – netoli 26 metr. (Plungės bažnyčia, kuri buvo konsekruojama 5 dienomis anksčiau buvo 70 m. ilgio ir 30 m. pločio, kryžmoje dalyje 45m.
Stilius iš oro – Pabaltijo gotikas, viduje vyrauja klasikas su kitų stilių priemaiša smulkmenose. Cokolis ir penki laiptai prie išlaukių durų yra vienaspalvio tašyto akmens. Viduje ir iš oro bažnyčia išglaistyta paspalvintu cementu. Langai spalvoto stiklo su emblemomis bei pagražinimais pagal menininko Bičiūno projektą. Be p. Bičiūno prie meniško bažnyčios pagražinimo pasidarbavo dar menininkai Pundžius ir Mikšys. Vyriausiasis architektas buvo p. Gumeniukas.
Medinė Kuršėnų bažnyčia sudeginta karo metu, 1915 m. Beliko tik vėliau prie jos pastatytas mūro bokštas. Dabartinę bažnyčią pradėjo statyti dabartinis Kuršėnų klebonas, kun. Vaclovas Dambrauskas, 1927 metais. Pati bažnyčia su visomis smulkmenomis tiktai be vidaus įtaisymų, k. a. altorių, vargonų, suolų, baigta statyti, jos pastatymas truputį pranešė 250 tūkst. litų, nors sąmatoje buvo numatyta, jog jos pastatymas atseis 560 tūkst. litų! Drįstu sakyti, kad tik kunigas V. Dambrauskas ir tegalėjo pastatyti tokią didelę bažnyčią už tokią palygint mažą sumą...“.
Katalikiškos pakraipos savaitraštis „Žemaičių prietelius“ jau po iškilmių persispausdino dalį „Ryto“ publikacijos, nuo savęs pridurdamas: „... Bažnyčia tiek iš oro, tiek viduje daro gražų įspūdį. Pagirtina, kad statytojai nežiūrėjo, kad tik pastatyti, bet stengėsi pastatyti jaukią ir gražią bažnyčią. Bažnyčią pakonsekravo J. E. Telšių Vyskupas Justinas Staugaitis. Gražų pamokslą pasakė kun. Prel. Borisevičius. Per pietus, kur dalyvavo daug svečių, J. E. Vyskupas ir kiti kalbėtojai iškėlė kunigo klebono nuopelnus ir vargus patirtus šią didelę bažnyčią statant. Parapijiečiams jau neteks vargti ankštoje ir šaltoje šopoje, kurioje iki šiol teko rinktis pamaldoms. Dievui padedant ir patiems remiant aukomis ir darbu, laikui bėgant bus ir viduj reikalingi daiktai įtaisyti. Ne tik klebonas pats visus darbus vedęs vertas pagarbos už tokį amžiną, puikų pastatą, bet ir parapijiečiai, kurie prie jo visomis išgalėmis prisidėjo ir prisidės“.
1933 metų rugsėjo 29 dieną, per Šv. Mikalojų, Kuršėnuose buvo neišpasakytai didelė šventė. Žmonių suplūdo daug, juk proga neeilinė: pamatyti Telšių Vyskupą, žinomą kaip visuomenės veikėją, buvusį Seimo pirmininką, be to rūpėjo ir nauja bažnyčia, kurios bokštas matėsi toli apylinkėje, kurios pastatas tapo viso miestelio architektūrine dominante.
Kitoje pusėje Ventos tilto, ties p. Jurgio Gruževskio parku, Vyskupo laukė klebonas V.Dambrauskas su pulku baltai aprengtų vaikų, laukė J. Gruževskis su parapijos dvarininkais, laukė visas miestelis.
Buvo svečių ir iš Šiaulių apskrities, ir gretimų parapijų kunigai, neabejoju, kad buvo ir Viekšnių dekanas, buvęs Kuršėnų klebonas J. Navickas, Kuršėnų dekanas Šaukėnų klebonas J.Staševičius.
Nors bažnyčios vidus dar nebuvo užbaigtas, bet tai netrukdė pašventintoje bažnyčioje atlaikyti mišių, išklausyti pamokslo ir visuotinai pasidžiaugti nauja bažnyčia ir pagarbinti jos statytoją kunigą Vaclovą Dambrauską.
Laikinoji bažnytėlė – šopa, po naujosios konsekravimo nebuvo iš karto nugriauta, ja kaip susirinkimų sale kartais naudojosi katalikiškosios miestelio organizacijos.
Na ir dar reikia pastebėti vieną faktą, kad 1933 metais rugsėjo 15 dieną Kuršėnų valsčiaus savivaldybės taryba priėmė nutarimą Bažnyčios gatvę pakeisti į Dariaus ir Girėno vardo gatvę. Prieš pat naujosios bažnyčios konsekravimo iškilmes. Kaip tokį faktą vertinti? Palikim šį klausimą neatsakytą.
Klebono V.Dambrausko dar laukė dideli darbai bažnyčios viduje. V. Dambrauskas nespėjo visko įrengti, nes prasidėjo sovietinė okupacija, o po metų ir karas tarp SSRS ir Vokietijos.
