Naujausios
–
Vaclovas Dambrauskas gimė 1878 metų spalio 4 dieną Svirbučių dvare, Kuršėnų parapijoje, turtingų ir dorovingų žemaičių šeimoje. Tėvas – Antanas Dambrauskas, kilęs iš Varnių valsčiaus Janapolės kaimo, kaip ir Vaclovo motina Ona Varpučianskytė.
Tų pačių metų spalio 20 dieną jį pakrikštijo ilgametis Kuršėnų parapijos klebonas Mykolas Laucevičius, jį savo raštuose ne kartą yra minėjęs Žemaičių Vyskupas M.Valančius, be kita ko ir „Palangos Juzėje“ buvo minimas Kuršėnų „džiakonas“, ta pačia, krikšto, proga. Būsimą kleboną krikštijo medinėje savo paties statytoje bažnyčioje, kuri 1915 metais, Pirmojo pasaulinio karo mūšių metu, sudegė.
Toliau jaunojo Vaclovo laukė mokslai Kuršėnų pradinėje mokykloje, nes Svirbučiai nėra toli nuo miestelio, pro Šilėnus, per Ventą į kalną ir jau iki Kuršėnų ranka paduoti.
Kita stotelė buvo Šiaulių gimnazija. Paskui gyvenimo etapas, mokslai Maskvoje, tačiau, ką mokėsi ten, autoriui nepavyko nustatyti.
V. Dambrauskas į Kauno kunigų seminariją stojo 1905 metais, eidamas jau 27 metus. Mes turbūt nesužinosime, kas nutiko jo gyvenime, kodėl jis pasirinko kunigo kelią, tačiau tokių istorijų su vėlyvu kunigystės kelio pasirinkimu yra ne viena ir ne dvi.
Tuo metu seminarijai vadovavo prelatas Antanas Karosas.
1907 metais rektorius pasikeitė, juo buvo paskirtas vyskupas sufraganas K. Cirtautas, jis dėstė seminaristams dogmatinę teologiją ir sociologiją.
Paskutiniame kurse mokantis klierikui V. Dambrauskui rektoriumi tapo ir moralės teologijos profesoriumi teologijos mokslų daktaras, kanauninkas J. Mačiulis-Maironis.
Skaitytojams reikia pasakyti, kad iki Pirmojo pasaulinio karo pradžios seminarija jau buvo visiškai sulietuvinta. Visos konferencijos ir meditacijos buvo vedamos lietuviškai. Žemaičių seminarijos galutinis sulietuvinimas – Maironio nuopelnas.
1909 metų lapkričio 29 dieną vyskupas Cirtautas įšventino V. Dambrauską į diakonus.
Paskutinius įšventinimus – kunigo – diakonas V. Dambrauskas gavo 1910 metų birželio 20 dieną, tą patį mėnesį gavo paskyrimą į Naujamiesčio parapiją vikaru. Čia jam teko „paragauti“ ir pedagoginio darbo – jis tikybos mokytoju dirbo Naujamiesčio ir Nauradų kaimo vadinamose rusiškose liaudies mokyklose, jos abi buvo toje pačioje parapijoje.
Kada kunigas V. Dambrauskas išvyko iš Naujamiesčio sudėtinga nustatyti, bet 1919 metais jis minimas jau esantis Grinkiškio parapijai priklausiusios Vosyliškio bažnyčios filijoje – Gudžiūnuose – administratoriumi.
Šias pareigas ėjo iki 1922 metų lapkričio 22 dienos, kol buvo paskirtas į Labūnavą klebonu.
Kaip matome, jis buvo gerai vertinamas bažnytinės vadovybės ir greitai darė dvasininko karjerą, nors parapijos ir nebuvo įspūdingos.
Paskyrimą į Kuršėnus gavo 1924 metų pabaigoje, tačiau atvyko tik 1925 metų pradžioje. Pirmi įrašai bažnyčios knygose pasirodo 1925 metų vasario 15 dieną.
Nuo pat atvykimo pradžios naujasis klebonas buvo palankiai vertinamas parapijiečių, be to, iš karto pasinėrė į įvairias veiklas.
1925 metų vasario 15 dieną klebonas V. Dambrauskas buvo išrinktas į Kuršėnų vartotojų bendrovės valdybą kartu su J. Cigleriu ir V. Rubeževičiumi.
Klebonui V. Dambrauskui buvo svarbu turėti gerus santykius su visuomeninėmis organizacijomis, pirmiausia su katalikiškomis.
Gegužės 31 dieną klebonijos sode buvo surengta pavasarininkų ženklelių išdalijimo šventė ir kartu šeimyninis pasilinksminimas su šokiais ir vaišėmis. Čia galima tik pridurti, kad, atėjus klebonauti naujam kunigui, ėmė aktyviau reikštis ir nuo 1923 metų besidarbavęs vikaras Antanas Kiela, jis buvo idėjinis pavasarininkų vadas ir organizacijos kūrėjas Kuršėnų parapijoje.
Vasarą per spaudą V. Dambrauskas gauna pirmąją padėką, nes katalikiško jaunimo organizacijos „Pavasaris“ kuopa organizavo šeimyninį pasilinksminimą, o po jo buvo šokiai ir žaidimai. Antroji renginio dalis vėl vyko klebonijos sode. „Visi šokėjai už tokią patogią salę Kuršėnų klebonui taria „ačiū“.
Galime užbėgti už akių laikui ir pasakyti, kad Kuršėnų miestelio pavasarininkai už ilgametę globą ir paramą 1935 metų rugpjūčio 11 dieną suorganizuotame kongresėlyje kanauninkui V. Dambrauskui suteikė pavasarininkų garbės nario vardą.
Naujam klebonui teko dalyvauti ir politiniame gyvenime, nes jau 1925 metų kovo 5 dieną V. Dambrauskas kreipiasi į Šiaulių apskrities viršininką, prašydamas leisti įregistruoti ir patvirtinti Lietuvos ūkininkų sąjungos Kuršėnų valsčiaus skyrių. Kuršėnų klebonas buvo išrinktas šio skyriaus pirmininku (žinome ir tai, kad katalikų dvasininkams vyskupai leido užsiimti politika ten, kur trūko pasauliečių kadrų). Pavaduotoju buvo išrinktas Rapolas Naikauskas, o sekretoriumi Stasys Luinys.
1928 metų pradžioje Kuršėnų Ūkininkų sąjungos skyrius turėjo jau 73 narius.
Kuršėniškis kalbininkas V. Vitkauskas teigė, kad aktyvus, lietuviškos tvirtos orientacijos V. Dambrauskas buvo „vos ne atgaiva lenkomanų dvarininkėlių gūžtoje Kuršėnų padangėje“. Čia pat dar pridurdamas, kad „su tokiu šviesesniu dvasininku juk ir tegalėjo bendrauti prezidentas A. Smetona, paaukojęs Kuršėnų bažnyčiai keletą tūkstančių litų“.
Kaip matome, naujasis Kuršėnų klebonas rimtai kibo savo gimtojoje parapijoje į darbus, nieko nelaukdamas, niekur nesižvalgydamas.
Klebonavimo Kuršėnuose pirmųjų metų paveikslą labai įtaigiai nupasakojo naujai paskirtasis Telšių vyskupas Justinas Staugaitis savo prisiminimuose. Pateikdamas minėto bažnyčios hierarcho mintis, galvoju, kokį išskirtinai teigiamą įspūdį turėjo padaryti jam šitas žemaitis klebonas, pagal „kilimą“ zanavykui vyskupui, kad savo atvykimą ir gerą įspūdį apie vyskupiją prisiminimuose pradėjo rašyti nuo Kuršėnų.
„Išsirengėme į kelionę likus kelioms dienoms prieš Sekmines. Kun. Borisevičius nuvyko tiesiog į Telšius pradėti rengti ingreso iškilmių, o aš su dviem savo palydovais – kan. Naujoku ir kun. Budzeika – pasukome į Kuršėnus, nes kun. Dambrauskas, tos vietos klebonas, buvo mane pasikvietęs kelioms dienoms prieš ingresą pailsėti (...).
Kuršėnų klebonijoje buvo labai jauki atmosfera. Malonus šeimininkas, kiek pastebėjau, labai rūpinosi, kad naujasis jo vyskupas pas jį jaustųsi gerai. Nemalonų darė įspūdį, kad Kuršėnų bažnyčia, sudegusi per Didįjį karą, dar vis įrengta menkoje provizorinėje pastogėje. Vieną dieną kun. Dambrauskas suprašė į pietus daug parapijiečių inteligentų, tuo norėdamas svečią pagerbti. Buvo ir sveikinimų. Aš atsakydamas klebonui palinkėjau, kad kiek galima greičiau galėčiau jam konsekruoti naują bažnyčią. Iš tikro po kelerių metų iškilo nauja mūro bažnyčia, ir aš ją konsekravau. Jos klebonas už atliktąjį darbą buvo pagerbtas kanauninko titulu. Bet kan. Dambrauskas neilgai džiaugėsi savo darbo vaisiais. 1941 m. bolševikai traukdamiesi žiauriai jį nužudė.
Šeštadienį prieš Sekmines, kun. Dambrausko lydimas, arkliais iškeliavau į Tryškius. Čia buvo susirinkę keli kunigai naujojo savo vyskupo pasitikti. Kun. Stankaitis, Tryškių klebonas, labai nuoširdžiai mane priėmė ir vaišino, tačiau pas jį klebonijoje jau kitoks stilius, kaimiškesnis. Kaip vėliau patyriau, Tryškių klebonija vaizdavo bendrą Žemaičių klebonijų tipą. Kun. Dambrausko klebonija buvo aristokratiškesnė, kokių Žemaičiuose yra nedaug...“
Kaip matome, patyręs ganytojas ir politikas, matęs gyvenime ir gūdų kaimą, ir didmiesčio blizgesį, sugebėjo labai tiksliai įvertinti tai, ką matė.
Grįžkime prie kan. V. Dambrausko veiklos Kuršėnuose.
–
V. Dambrauskas leisdavo į mokslus ir ne po vieną mokinį, apsiimdamas juos globoti, todėl buvo renkamas į pradžios mokyklos Nr.1 tėvų komitetą.
1934 metais mokyklos vedėjas, gavęs inspektoriaus nurodymą neleisti išrinkti į tėvų komitetą kleboną, sukėlė konfliktą.
Tėvams ėmus siūlyti pirmiausia kan. V. Dambrauską, kaip tais metais vienos mokinės globėją, vedėjas ėmė įtikinėti tėvus nesiūlyti klebono, o neklausant susirinkimui pareiškė, kad taip nurodęs apskrities mokyklų inspektorius.
Tai sukėlė dar didesnį tėvų pasipiktinimą ir daug tėvų išėjo iš susirinkimo, ir tėvų komitetas mokykloje iš viso nebuvo išrinktas.
Pirmas toks bandymas buvo padarytas dar 1928 metais, kai mokyklos vedėjas visą pusmetį vilkino tėvų komiteto rinkimus, tada buvo stebimasi, ko bijo mokyklos vedėjas, o po šešių metų jau atvirai buvo pareikšta – bijomasi klebono.
Yra žinoma, kad kanauninkas V. Dambrauskas nuoširdžiai rūpinosi švietimu, rėmė gabių vaikų mokymąsi. Leido į mokslus aktorių B. Lukošių, padėjo kitam būsimam aktoriui A. Gabrėnui, padėjo mokytojams.
Iki 1926 metų perversmo ir kurį laiką po jo klebonijoje susiburdavo miestelio inteligentai, tardavosi dėl kultūros renginių organizavimo.
Kitas autorius apie klebono žmogiškumą rašė: „kad kanauninko V. Dambrausko nuoširdumą gauna patirti ne tik jo, bet ir aplinkinių parapijų vargšai ir nuskriaustieji. Kanauninko gera širdis ir klebonija yra atvira neturtingiems klierikams, katalikams studentams ir moksleiviams, kurių čia, ypač atostogų metu, niekad netrūksta.“
Jam antrino dar kitas žmogus: „Kuršėnai (Šiaulių apyl.) stovi tarp dviejų geležinkelio stočių. Daugelis keliauninkų čia apsistoja. Vargingieji visuomet kreipiasi į kunigą kleboną, kurio durys visiems atidarytos. Savo dosnumu ir kilnia širdimi jis plačiai žinomas. Duok, Dieve, daugiau tokių ganytojų.“
–
Apie tą labdaringumą derėtų plačiau paminėti.
Įkūrus Telšiuose ir nuo 1927 metų pradėjus veikti diecezinei kunigų seminarijai, Vyriausybė ne iš karto ją ėmėsi remti, o pinigų reikėjo ir kurijos, ir seminarijos pastatams statyti, personalą išlaikyti. Todėl buvo kreipiamasi į vyskupijos parapijas pagalbos.
1928 metais Kuršėnų parapija parėmė Telšių kunigų seminariją perduodama jai: 153 kg. rugių, 85 kg. kviečių, 17 kg. miežių, 73 kg. lašinių, 50 kg. mėsos, 2 kg. sviesto, 11 sūrių, 1 pūrą bulvių ir pinigais 535 Lt. 42 centus. Palyginimui galima pasakyti, kad Skuodo parapija paaukojo 13 litų (20,8). Aukojama šiai įstaigai buvo kasmet, kol buvo reikalaujama paremti. Paskutinis paaukojimas užtiktas 1935 metais – 64 litų.
Kuršėnų parapija 1934 metais rinko lėšas badaujantiems Rusijoje paremti – skyrė tam 68 litus.
Asmeniškai statomam M. Pečkauskaitės-Šatrijos Raganos paminklui V. Dambrauskas paaukojo – 10 litų, kai dauguma po 2–3, o Viekšnių dekanas – 5.
O kur dar prie bažnyčios buvusi špitolė, kurioje visada buvo slaugomi 5–6 sunkūs ligoniai, nežiūrint nei į jų pasaulėžiūrą, nei į tautybę. Komunistų Butkų akla ir paraližuota motina ar ne 6 metus čia buvo slaugoma, kai jos sūnus už antilietuvišką veiklą sėdėjo kalėjime.
Gal ir ne kuris iš Butkų, o kitas „socialistinio“ nusistatymo žmogus, pamatęs klebonijoje valgydinamus vargšus (o jų čia sueina ir nemažai, ir dažnai), pasakęs, kad, jei daug kur taip būtų daroma Lietuvoje, greitai komunistų nebeliktų.
–
1935 metais kan. V.Dambrauskas šventė savo kunigavimo 25-metį. Ta proga vyskupijos spaudoje pasirodė jubiliatui skirtas straipsnis. Jo autorius K. Vaišvilas pateikia plačią V. Dambrausko charakteristiką, matyt, jis gerai pažinojo jubiliatą. Pateikiame ištraukų iš šio straipsnio:
„...Kan. Dambrauskas įdomus kaip administratorius ir ganytojas. Kanauninko aštrus ir praktiškas protas, didelis patyrimas, drąsi inciatyva ir greita orientacija, duoda mums teisės pavadinti jį administratoriumi iš Dievo malonės. Kai prieš kelerius metus kanauninkas ėmėsi pastatydinti Kuršėnuose bažnyčią, net optimistai kalbėjo, kad tai per daug drąsus ir rizikingas žygis ir nenorėjo tikėti, kad jis pasiseks. Tačiau vis dėlto po kelerių metų (1933 m.) Kuršėnuose šalia mažutės, sulinkusios pirmykštės bažnytėlės – šopos, išaugo didinga, moderniška ir graži (Pabaltės gotiko stiliaus) bažnyčia. Bažnyčia, kurią kaip ištarė vienas užsienietis inžinierius, be gėdos būtų galima nukelti į kurį nors Vakarų Europos didmiestį (...).
Paruošus projektą, buvo apskaičiuota, kad bažnyčia kaštuos 500 000 litų, tačiau sumažinus išlaidas iki minimumo tekaštavo tik 250 000 lit. Ir vis dėlto projekto nuostatai buvo pilnai išlaikyti ir bažnyčios kokybė nė kiek nenukentėjo.“
