Naujausios
Kas yra už sienos?
Tarptautinę parodą „Kuršo ir Žiemgalos kunigaikštystė ir Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė 1561–1795 m.“ organizuoja Šiaulių „Aušros“ muziejus kartu su beveik trisdešimt partnerių iš Lietuvos, Latvijos, Švedijos, Vokietijos, Ukrainos.
Paroda Šiaulių istorijos muziejuje pradės veikti rugsėjo pradžioje, o oficialiai bus pristatyta rugsėjo 21 dieną. Dabar baigiami pasiruošimo darbai, į Šiaulius parvežti originalūs eksponatai ir kopijos.
Šiaulių „Aušros“ muziejaus kultūros projektų vadybininkas, Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto vyresnysis mokslo darbuotojas dr. Ernestas Vasiliauskas Latvijos ir Lietuvos istoriją tiria ne vienerius metus.
„Dirbant kaip profesionalui kultūros istorikui ir archeologui, pasimatė, kad per menkai pažįstame Latvijos istoriją, o latviai menkai žino Lietuvos istoriją. Tai pagrindinė šios parodos žinutė – parodyti, kas yra už sienos, – sako E. Vasiliauskas. – Kita žinutė – kokį pėdsaką šie valstybiniai junginiai, LDK ir Kuršo kunigaikštystė, paliko šių tautų, valstybių istorijoje, kas jas sieja? Mes turime daugiau Kuršo pėdsakų Lietuvoje negu lietuvių pėdsakų Kurše. Nors turėtų būti priešingai – Kuršas pagal 1561 metų Vilniaus pavaldumo sutartį buvo vasalas. Ko gero, tai lėmė aukštesnis išsivystymo lygis, resursai.“
Pasak istoriko, Lietuvoje įprastas naratyvas, daugiausia palaikomas ir išpopuliarintas istoriko Alfredo Bumblausko, siejamas su Lenkija – bendra istorija, panašus mentalitetas. Baltiškasis segmentas labiau matomas kaip kažkas tolima ir legendinis, tai priešistorė ir kovos su kryžiuočiais.
„Rengiant parodą, renkant informaciją, paaiškėjo, kad Šiaurės Lietuvos pasienio regionuose įtaka iš Kuršo buvo labai stipri, ypač ten, kur stovėjo vokiečių dvarai ir evangelikų liuteronų bažnyčios. Čia formavosi ir latvių diaspora, piečiausi taškai būtų Vismantai, Papilė.“
Populiarus stereotipas apie Latviją, pastebėtas per etnologines-antropologines ekspedicijas, sako E. Vasiliauskas, labiau susijęs su tarpukariu, kai lietuviai vykdavo į Latviją dirbti fabrikuose, pas ūkininkus. Taip susiformavo negatyvus naratyvas – kaip lietuvių samdinių darbas pas pasiturinčius latvių ūkininkus, fabrikuose.
„Ištakos yra gilesnės, per baltvokiečių dvarus į Lietuvą atėjo daugybė inovacijų. Nuo XVII amžiaus vyko procesai, turėję postūmį ūkio, prekybai, kultūros ir švietimo raidai. Iš Kuršo baronų kilę ir nemažai tautinio judėjimo dalyvių: Landsbergiai, Goesai ir kt. Dar vienas akcentas – istorikų dėmesys skiriamas totoriams, karaimams, o latvių tautinė mažumai, Šiaurės Lietuvos vokiečiams – gerokai mažiau. Lietuvoje neturime jokios muziejinės ekspozicijos apie Šiaurės Lietuvos latvių ir baltvokiečių diasporą.“
Mokslininkas glaustai primena istoriją: po Maskvos caro Ivano IV Rūsčiojo pradėto Livonijos karo (1558–1583) viduramžių Livonija žlugo. 1561–1562 metais į pietus nuo Dauguvos upės buvusiose Livonijos ordino valdose įkurta nauja valstybė – Kuršo ir Žiemgalos kunigaikštystė arba tiesiog Kuršo kunigaikštystė. Ji iš pradžių buvo suformuota kaip Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, o po Liublino unijos – kaip Abiejų Tautų Respublikos vasalė.
Parodoje bus aptariamos įvairios temos: politika, ekonomika, prekyba, sienos, vandens ir sausumos keliai, Kuršo dvarininkų šeimos, kurios XVII–XVIII amžiuje įsitvirtino Lietuvoje, jų valdytuose dvaruose (Daunoravoje, Vismantuose, Žeimelyje) įsikūrusi latvių diaspora, Kuršo evangelikų liuteronų konsistorijai pavaldžios bažnyčios Lietuvoje, Žemaičių vyskupijos vyskupui pavaldžios katalikų bažnyčios Kurše.
Lankytojai išvys XVI–XVIII amžiaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Kuršo ir Žiemgalos kunigaikštystės kunigaikščių, dvarininkų portretus, spaudus, medalius, monetas, žemėlapius, knygas, baldus, piešinių, herbų ir dokumentų kopijas.
Parodoje bus eksponuojamas ir Kuršo dvarininkų Keizerlingų Malgūžės dvare buvęs fajanso rinkinys, XVI–XVIII amžiaus bibliotekos dalis, Žeimelio liuteronų kunigų Gothardo Stenderio ir Konrado Šulco XVIII amžiuje parengtos knygos.
Ypatingas eksponatas – Kuršo ir Žiemgalos kunigaikštystės inkorporacijos į Abiejų Tautų Respublikos uniją aktas, kurį pasirašė karalius Žygimantas Augustas. Lietuvoje originalus pergamentas bus pristatomas pirmą kartą. Akto originalas saugomas Latvijos valstybės istorijos archyve Rygoje.
Pagrindinė E. Vasiliausko talkininkė, rengiant parodą, yra latvių istorikė, geriausia Kuršo ir Žiemgalos kunigaikštystės istorijos specialistė dr. Marytė Jakovleva iš Latvijos nacionalinio istorijos muziejaus, taip pat prisidėjo dr. Gabrielė Jasiūnienė, Antanas Jankūnas, Aldis Barševskis (Jelgavos G. Eliaso istorijos ir dailės muziejus). Tekstus parodai rašė dr. E. Vasiliauskas, mgr. Agris Dzenis, dr. G. Jasiūnienė, dr. Rita Regina Trimonienė, mgr. Vilma Karinauskienė. Parodos dailininkė Zita Šulcienė. Paroda bus eksponuojama ne tik Lietuvoje – ją pamatys ir latviai Jelgavoje bei kitur.
Latviai ir lietuviai pasienyje
Pasak E. Vasiliausko, archeologiniai duomenys leidžia teigti, kad po kryžiaus karų ištuštėjusį Livonijos ir Lietuvos pasienį XV–XVI amžiuje apgyvendino lietuviai iš vienos pusės (Duobelės senkapis) ir latviai iš kitos pusės (Griežės senkapis).
1700–1710 metais kraštą nusiaubė Didysis Šiaurės karas, po jo – Didysis maras. Kai kurie kaimai visai liko be gyventojų, todėl Kuršo kilmės baltvokiečiai iš savo valdytų dvarų Kurše į savo ištuštėjusius dvarus Lietuvos pasienyje masiškai pradėjo keldinti baudžiauninkus latvius.
Didelės evangelikų liuteronų latvių bendruomenės susiformavo Kuršo Rindzelės ir Lėnės dvarų savininkų fon der Brygenų valdytame Daunoravos dvare, Gravendalės dvaro savininkų fon Gantckauvų valdytame Vismantų kaime, Vircavos dvaro savininkų fon Klopmanų Žeimelio dvaro valdoje ir kt. Nemažos latvių ir vokiečių bendruomenės fiksuojamos ir pasienyje tarp Žeimelio ir Kamardės, Brunavos, Akmenės katalikų parapijos dvaruose ir kaimuose.
E. Vasiliauskas pažymi, kad rašytiniuose šaltiniuose minimi ir geresnio gyvenimo ieškantys, besislapstantys nuo bausmių lietuvių ir latvių valstiečiai, kurie persikeldavo į dvarus už sienos. Kuršo vokiečių kilmės pirklių ir amatininkų gyveno Žeimelyje, Žagarėje, Biržuose, Skuode ir kt.
„Latvių diaspora Lietuvoje yra Kuršo palikimas“, – pabrėžia E. Vasiliauskas.
Politika ir ekonomika
Pasak M. Jakovlevos, Kuršo kunigaikštystės politiniame gyvenime atsispindėjo tie patys procesai, vykę Lietuvoje ir Lenkijoje.
Dominuojantį vaidmenį čia atliko dvarininkai, kilę iš buvusių Livonijos ordino riterių ir vasalų. Pirmuoju Kuršo kunigaikščiu tapo paskutinis Livonijos ordino magistras Gothardas Ketleris (1517–1587). Ketleriai Kuršą valdė iki 1737 metų, kol Dancige (Gdanske) mirė paskutinis Ketlerių kunigaikščių rūmų atstovas Ferdinandas (1655–1737).
Parodoje bus eksponuojamas Ketlerių genealoginis medis. Pasak M. Jakovlevos, XVI amžiuje genealoginiai medžiai, kad būtų įrodyta kilmė, tampa labai populiarūs. Kuo daugiau kilmingų protėvių paminėta giminės medyje, tuo didesnis dinastijos prestižas. Ketleriai bandė save kildinti nuo Šventosios Romos imperijos imperatoriaus Karolio IV.
Kuršo kunigaikštį Jokūbą (1610–1682), sako E. Vasiliauskas, šlove galima prilyginti Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Vytautui ar kunigaikščiams Radviloms.
Kuršo kunigaikštis Jokūbas vykdė merkantilistinę politiką, mėgino sustiprinti valdžią pasitelkdamas ekonomines priemones. Įsigijo kolonijų: teritorijas prie Gambijos upės žiočių ir Tobago salą Karibų jūroje. „Kadangi Latvijos futbolo komanda silpna, tai latviai serga už Tobagą, nes kažkada jiems priklausė“, – šypsosi istorikas.
Kunigaikščio siekis buvo išplėtoti platų Lietuvos ir Kuršo prekybos tinklą. Jokūbas norėjo sukurti naujus vandens kelius prekėms transportuoti iki jūros pakrantės ir taip aplenkti švedų valdomą Rygą.
Tarp parodos eksponatų – Švedijos archyve saugomi brėžiniai, kuriuose pažymėti vandens kanalai – Kuršo kunigaikščio Jokūbo laikų vandens keliai.
„Švedai kontroliavo Rygą, o visa prekyba ėjo Dauguvos upe, tad reikėjo apėjimo. Dauguva teka per LDK šiaurinę dalį, dabartinę Baltarusiją, toliau ji tarnavo kaip Kuršo kunigaikštystės ir Švedų valdomos Livonijos siena, tad, norint išvengti švedų, pradėtas kasti kanalas Kuršo pusėje, ties Rokiškiu“, – rodo žemėlapyje E. Vasiliauskas.
1667 metais keliose Kuršo vietose prasidėjo kasimo darbai, tačiau Jokūbas turėjo atsisakyti šios idėjos dėl Švedijos karaliaus grasinimų.
Jokūbas intensyviai kūrė laivyną, steigė įvairias manufaktūras. Jo valdymo metais Ventspilyje ir Liepojoje buvo pastatyta beveik 100 laivų. Parodos lankytojai galės pamatyti atkurtą XVI a. pabaigos anglų laivo modelį, Jokūbo laikų laivų piešinius.
XVI–XVIII amžiuje lietuvių pirkliai buvo dažni svečiai Kuršo ir Žiemgalos kunigaikštystės miestuose ir kaimuose, o kunigaikštystės gyventojai prekiaudavo Lietuvoje. Paklausiausia lietuviška prekė Kuršo kunigaikštystėje buvo galvijai. Į Kuršą keliaudavo ir dideli kiekiai linų, sėmenų, kanapių ir kanapių sėklų, audinių, javų, medienos. Lietuviai dažnai minimi kaip lentų pjovėjai ir plytų gamintojai manufaktūrose.
E. Vasiliauskas parodo kunigo, pedagogo, dailininko, etnografo Johano Brocės piešiniuose įamžintus lietuvių valstiečius, bajorus, žydus, XVIII amžiaus pabaigoje atvykusius į Rygą.
Bažnyčios Šiaurės Lietuvoje ir Kurše
Pasak E. Vasiliausko, iki Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčios sinodo kolegijos įkūrimo Vilniuje 1783 metais kai kurios prie Kuršo ir Žiemgalos kunigaikštystės sienos esančios parapijos priklausė Kuršo konsistorijai: Biržai ir Žeimelis, Skuodas ir vėliau sunykusi Šaukėnų parapija.
Šaukėnų evangelikų liuteronų bažnyčią apie 1640 metus pastatė Vilhelmas fon Korfas iš Krustpilio, Orlos seniūnas ir Bauskės vyriausiasis pilies kapitonas, kelių dvarų Lietuvoje savininkas. Jam priklausė ir Šaukėnų miestelis. Apie 1740 metus bažnyčią kartu su klebonija sudegino katalikai, ji nebuvo atstatyta.
Žeimelio bažnyčia iš pradžių buvo privati. 1730 metais Eva Emerencija fon Grothus bažnyčią ir kleboniją nusipirko iš savo brolio Johano Teofilio fon Zaso, bet netrukus pardavė apylinkių dvarininkams. Taip bažnyčia tapo parapinė. 1786 metais padėtas mūrinės bažnyčios kertinis akmuo, o naujieji maldos namai pašventinti 1793 metais.
1753 metais dirbti Žeimelio parapijos kunigu pakviestas garsusis Gothardas Frydrichas Stenderis (1714–1796), vienas žymiausių Šviečiamojo amžiaus kultūros veikėjų Kurše, švietimo propaguotojas, mokslo populiarinimo darbų, pasakojimų, poezijos latvių kalba autorius, kalbininkas, išradėjas.
„Žeimelyje jis parašo latvių kalbos gramatiką ir žodyną. Jis labai įdomus, rinko ir tautosaką, domėjosi alchemija (rankraštis saugomas Tartu universiteto bibliotekoje), ir gaublius sudarinėjo. To meto didžiausias gaublys, jo sudarytas, buvo Kopenhagos karalių rūmuose“, – sako E. Vasiliauskas. Parodoje bus pirmą kartą parodytos kunigo spausdintinės knygos (bei šių knygų rankraščių titulinių puslapių kopijos), išgarsinusios ir Žeimelį.
Dar viena išskirtinė asmenybė – Konradas Šulcas (1731–1802), jo parengta religinio turinio knyga, kurioje irgi yra Žeimelio įrašas, taip pat parodos eksponatas. Žeimelio kunigu K. Šulcas buvo nuo 1759 metų. Jis parengė Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčios Vilniaus sinodo kolegijos steigimo projektą ir 1783 metais tapo Lietuvos generaliniu senjoru. 1783 metais parengė Žeimelio parapijos nuostatus, rūpinosi naujos bažnyčios statybomis ir parapinės mokyklos įkūrimu.
Oficialia Kuršo kunigaikštystės religija buvo pripažinta liuteronybė. Vadovaujant kunigaikščiui Gothardui, formavosi kunigaikštystės evangelikų liuteronų bažnyčia, vėliau į kunigaikštystę pateko ir kitų konfesijų atstovų.
Katalikų tikėjimas, pasak M. Jakovlevos, Kurše nebuvo uždraustas, bet ir nebuvo skatinamas. 1639 metais Abiejų Tautų Respublikos valdovas Vladislovas IV Vaza pareikalavo kunigaikštystėje pastatyti keturias bažnyčias, bet galiausiai davė sutikimą dviem – Kuldygoje ir Jelgavoje. Kai kurie kunigaikštystės dvarininkai, susigiminiavę su įtakingomis lenkų ir lietuvių giminėmis, perėjo į katalikybę, pavyzdžiui, Zybergai, Šverinai, Tyzenhauzai, Grothusai, Goesai, Pliateriai, Landsbergiai ir kt.
Kuršo ir Žiemgalos kunigaikštystės dvarininkai
Lietuvių dvarininkai, sako E. Vasiliauskas, Kurše neįsitvirtino, bet vyko aktyvus atvirkštinis procesas – nuo XVII iki XX amžiaus apie 100 garsių Kuršo šeimų Lietuvoje turėjo apie 300 dvarų.
Pasak M. Jakovlevos, 1617 metais priimta Kuršo konstitucija suteikė riteriams teisę patiems spręsti, kas gali priklausyti riterystei. Sudarytas ypatingasis sąrašas (riterystės matrikula). Riteriais pradėti vadinti tik imatrikuliuoti dvarininkai. Laikui bėgant nuosavybę ir tam tikras pareigybes kunigaikštystėje pavyko gauti ir asmenims iš LDK, pavyzdžiui, Karpiams, Kosciuškoms.
E. Vasiliauskas trumpai pristato keletą garsiausių giminių – jų istorijos įspūdingos.
Tyzenhauzai buvo viena iš seniausių, didžiausių ir turtingiausių Rygos arkivyskupų vasalų giminių. Giminės pradininkas Livonijoje Engelbertas iš Tyzenhauzeno buvo Rygos vyskupo Alberto sesers vyras. XVII amžiaus pradžioje viena giminės atšaka Tyzenhauzų pavarde apsigyveno LDK, bet XIX amžiaus pradžioje ši atšaka išmirė. Žeimelio-Glebavos dvaro valdos savininkas ir Žeimelio bažnyčios įkūrėjas Kasparas fon Tyzenhauzas yra kilęs iš giminės atšakos, kuriai priklausė Berzuonės pilis. K. fon Tyzenhauzas buvo Rygos arkivyskupo pulkininkas ir patarėjas. 1653 metais paminėtas Oto fon Tyzenhauzas iš Žeimelio. Jo sūnus Johanas buvo Palinkuvės dvarininkas, o Kristofas – Žeimelio ir Audrejos dvarų savininkas. Kaip Malgūžės dvaro dvarininkas apie 1770 metais paminėtas Ernestas fon Tyzenhauzas Kuršo Smukų ir Springių dvarų savininkas. Iš šios giminės kilęs ir grafas Antanas Tyzenhauzas (1733–1785), buvęs Šiaulių ekonomijos administratorius, daug nusipelnęs Šiauliams.
Keizerlingų giminės Kuršo atšakos pradininkas Hermanas Keizerlingas 1493 metais į Kuršą atvyko iš Herfordo Vestfalijos žemėje. 1631 metais giminė buvo imatrikuliuota į Kuršo ir Žiemgalos kunigaikštystės kilminguosius. XVII–XVIII amžiuje daug šeimos narių pasižymėjo diplomatine veikla Europos šalyse, domėjosi gamtos mokslais, filosofija ir medicina. Šventosios Romos imperijos grafas ir Rautenburgo (Prūsija) grafas Albrechtas Johanas Oto fon Keizerlingas 1786 metais Žeimelyje susituokė su Gotlyba Luize fon Miunster ir iš žmonos paveldėjo jos protėvių dvarus – Malgūžę, Pakruojį ir kt. Jo palikuonys sudarė Hainrichvaldės–Gaikių–Griežės–Panevėžio ir Malgūžės–Daunoravos linijas, kurios palikuoniai gyvena iki dabar (repatrijavo 1940 metais). Kuršo kancleris Dytrichas Keizerlingas 1754 metais gavo Abiejų Tautų Respublikos valdovo kamerhero titulą, o 1759 metų pabaigoje tapo Kuršo kunigaikščio Karlo vyriausiuoju patarėju ir kunigaikštystės kancleriu. 1783 metais kaip vienas iš Kuršo delegatų pasirašė Rusijos ir Kuršo prekybos, sienų konvenciją. Jo turtinga biblioteka pateko į giminaičių grafų Keizerlingų valdytą Malgūžės dvarą (dalis jų bus eksponuojama parodoje).
Landsbergių giminė kilusi iš grafų fon Bergų Landsbergo pilies vasalų šeimos Vestfalijos žemėje. Livonijos linijos pradininkas Vilhelmas fon Landsbergis († iki 1600) įstojo į Vokiečių ordino Livonijos atšaką, dalyvavo Livonijos karo kovose, o po Ordino sekuliarizavimo 1562 m. jis gavo nedidelį dvarą Trikatos pilies apygardoje. Vilhelmo brolio Adolfo proanūkis Eberhardas († 1652) persikėlė į Lietuvą, kur įsigijo Lašmenpamūšio ir Dilovkovos dvarus. Eberhardo palikuonys XVIII amžiuje tuokdamiesi ir pirkdami Lietuvoje įsigijo Triškonių, Karluberos, Lieporų Albrechtavo ir Judeikių, Užortų ir Vengriškių dvarus. Lietuvos atšakos giminės atstovai gyvuoja ir dabar (profesorius Vytautas Landsbergis yra tiesioginis Eberhardo palikuonis).
Ropų giminės kilmės vieta vokiečių žemėse nėra išaiškinta. Livonijos ordino magistras Volteris iš Pletenbergo 1516 metais Veselui fon der Ropui kaip leną suteikė Mėmelės dvarą prie Lietuvos sienos. Gothardas Frydrihas fon der Ropas iš Mėmelės atšakos XVII a. pab. – XVIII a. pr. vedybų su Ana Marija fon Riomer keliu gavo kelis dvarus Lietuvoje: Palėvenę, Vainiškius, Naujamiestį. Dytrichas Teodoras Vilhelmas fon der Ropas Pakruojyje 1778 metais vedė Aleksandrą fon Miunster ir taip įgijo Pakruojo dvaro valdą, šios giminės atstovai iki 1940 metų valdė Pakruojo, Raudondvario ir Radvilonių dvarus. Jų palikuonys Vokietijoje gyvena ir dabar.
Brygenų giminė nuo XII amžiaus raštuose paminėta keliose vietose Vestfalijos ir Reino žemėse. 1631 metais fon der Brygenai buvo imatrikuliuoti į Kuršo ir Žiemgalos kunigaikštystės kilminguosius. XVIII amžiuje keli giminės atstovai buvo kunigaikščio patarėjai ir administratoriai, švietimo ir kultūros veikėjai, Abiejų Tautų Respublikos, Rusijos ir vokiečių žemių kariuomenių karininkai. Lietuvoje fon der Brygenams priklausė Daunoravos, Pograničos ir Degaičių dvarai.
Grothusų giminė kilusi iš Vestfalijos ir Reino žemių. 1620 metais giminė buvo įmatrikuliuota į Kuršo ir Žiemgalos kunigaikštystės kilminguosius. Lietuvoje nuo XVII amžiaus įsitvirtino daugiausia Berštelės atšakos baronų fon Grothusų giminė, pagal valdytus dvarus susiformavo atskiros Brunoviškių-Kamardės, Lieporų, Vengriškių linijos. Pirmieji giminės nariai, gavę dvarus Lietuvoje, buvo Berštelės linijos atstovas Johanas Georgas ir Johanas Reinholdas. Rundalės linijos atstovas, kompozitorius Evaldas Dytrihas fon Grothusas (1751–1786) vesdamas įgijo Gedučių ir Baltųjų Plonėnų dvarus. Jo sūnus buvo garsusis mokslininkas Teodoras fon Grothusas (1785–1822), o brolis Johanas Ulrichas – Lietuvos evangelikų liuteronų sinodo prezidentas, Prūsijos kamerheras ir karaliaus rūmų patarėjas. Baronai broliai Evaldas ir Johanas Ulrichas fon Grothusai, Rafaelis fon Hanas, Rafaelis fon Klopmanas kartu su Žeimelio parapijos kunigu Konradu Šulcu 1783 metais įsteigė atskirą Lietuvos evangelikų liuteronų konsistoriją Vilniuje.
Pliaterių, vadintų Broel, giminė kilusi iš Broelio dvaro Vestfalijos žemėje. Giminės liniją Žemaitijoje pradėjo Vilhelmas iš Vilgalės dvaro († 1664). Jis buvo įkeitęs Glebavos dvarą, jo sūnus Danielius Gothardas – Avilių dvarą. Danieliaus Gothardo anūkas ir proanūkis, pavadinti tuo pačiu Johano Vilhelmo vardu, buvo Avilių dvaro dvarininkai. Paskutiniojo sūnūs Georgas ir Jozefas, taip pat jų palikuonys priėmė katalikybę, sulenkėjo ir savęs nebelaikė Kuršo kilmingaisiais.
R. Trimonienės tyrimo duomenimis, Šverinų giminė kilusi iš Meklenburgo Vakarų Pomeranijoje žemės, kurios sostinė buvo Šverinas. Jokūbas Šverinas (pirmasis) buvo Kuršo ir Žiemgalos kunigaikščio maršalas, Žiemgalos seniūnas, Prūsijos kunigaikščio Albrechto II Frydricho Hohencolerno pasiuntinys 1569 metų Liublino seime. Jokūbas Šverinas, Jokūbo sūnus, 1601 metų pabaigoje nusipirko didžiulį Gintališkės dvaro kompleksą. Nuo to laiko Šverinai valdė dvarus tiek Kurše (Alsungą), tiek Žemaitijoje. Įdomus faktas, kad Jokūbo ir Emerencijos sūnus Jonas Ulrichas kartu su žmona Barbora paaukojo 2 000 florinų Kražių jėzuitų bažnyčios statyboms. 1641 metais Jonas Ulrichas dirbo Žemaitijos seimelyje ir buvo pirmasis iš Livonijos ir Kuršo atstovų, kuris buvo žemaičių bajorų išrinktas pasiuntiniu į Abiejų Tautų Respublikos seimą.
Šiaulių ekonomiją XVIII amžiuje kartais nuomojosi Kuršo kunigaikščiai, dvarininkai. Viena iš tokių giminių – grafai fon Medemai (Jelgavos masonų ložės įkūrėjai ir nariai), supirkę nemažai dvarų Lietuvoje, tarp kurių – Medemrodė, Eglesiai, Ivanauskiai, Senosios Žagarės, Jurdaičiai, Šakynos dvarai.
Nustojo gyvuoti
Parodos chronologinės ribos apima 234 metus.
Abiejų Tautų Respubliką valdant Augustu III (1734–1763), padėtis valstybėje blogėjo. 1764 metais valdovu išrinkus Rusijos remiamą Stanislovą Augustą Poniatovskį (1764–1795), prasidėjo didžiųjų reformų metas, pasibaigęs trimis Abiejų Tautų Respublikos padalijimais. 1795 metais Abiejų Tautų Respublika kaip valstybė kartu su Kuršo ir Žiemgalos Kunigaikštyste nustojo gyvavusi.
Pasak E. Vasiliausko, paroda „Kuršo ir Žiemgalos kunigaikštystė ir Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė 1561–1795 m.“ gali turėti tęsinį. Jei kalbėtume apie baltvokiečių dvarus, evangelikų liuteronų bažnyčią, chronologines ribas galima tęsti iki 1940 metų. Dar viena susieta tema – latvių diaspora Lietuvoje XVII–XXI amžiuje.
„Pasienis ypač įdomus savo daugialype kultūra, be to, čia formuojasi dvigubas politinis, socialinis, ekonominis ir kultūrinis ryšys – su savo valstybės centru ir valstybe už sienos“, – apibendrina istorikas.
