Naujausios
Darbštus ir aktyvus
J. Bindokas gimė 1951 metais Lazdijuose, Alytaus apskrityje. 1968–1972 metais studijavo Lietuvos valstybinėje konservatorijoje (dabartinė Lietuvos muzikos ir teatro akademija). Studijavo kartu su kitais, legendų statusą turinčiais aktoriais, režisieriais.
Nuo 1972 metų dirba Valstybiniame Šiaulių dramos teatre.
Per kiek daugiau nei penkiasdešimt metų teatre sukūrė per septyniasdešimt įvairiausių vaidmenų, filmavosi televizijos serialuose, pilnametražiuose kino filmuose. Du kartus nominuotas Kultūros ministerijos premijos ir atminimo ženklo „Auksinis scenos kryžius″ nominacijose.
Įvertintas Potencijos Pinkauskaitės premija, kitais apdovanojimais ir premijomis už vaidmenis spektakliuose. Šiemet jam įteiktas „Metų darbštuolio“ prizas – aktorius iki šiol išlieka aktyvus miesto kultūriniame ir visuomeniniame gyvenime.
Dzūkiškų šaknų neišsižadėjo
Nors du trečdalius gyvenimo praleido dirbdamas ir gyvendamas Žemaitijos ir Aukštaitijos paribyje – Šiauliuose, Bindokas niekada neišsižadėjo savo šaknų, visada, progai pasitaikius, su pasididžiavimu primena, kad yra dzūkas.
„Esu jau šiaulietis (pabrėžia žodį „jau“, – aut. pastaba). Kai nuo 1972 m. aš čia daugiau nei penkiasdešimt metų, galvoju, kad nuo tada esu šiaulietis. Bet kilimas mano nuo Lazdijų, kur geras samagonas, kur grybai, uogos auga“, – juokiasi.
Nesiskyrė su fotoaparatu
Profesionalus aktorius, bet ne ką mažiau talentingas fotografas, savo pirmuosius kadrus įamžinęs dar paauglystėje, savo mamos sodyboje su „Smena-8“ fotoaparatu.
„Mama su tėvu buvo išsiskyrę, tėvas davė pinigų. Kiek tada „Smena-8“ kainavo? Nusipirkau ir iš karto nubėgau fotografuoti į kažkokį miškelį, žiema buvo, apsnigtus medžius nufotografavau. Nuotraukas pas draugą išryškinau ir jo mama man sako – tu ne šakas fotografuok, o žmones“.
Nuo tada įamžinęs daug žmonių: savo bičiulių, draugų, kolegų. Daugelio jų jau nebėra.
„Aš labai turtingas mirtimis. Žiūriu savo negatyvus, tai kaip dienoraštis, kiek jau palaidota žmonių.“
Teatro metraštininkas
Vėliau su fotoaparatu nesiskyrė visą gyvenimą – tiek studijų metais Konservatorijoje, tiek dirbdamas teatre. Konservatorijoje fotografavo jau su geresne optika – fotoaparatu „Kiev“. Teatre įsigijo dar geresnį fotoaparatą – „Zenit TTL“, juo įamžintos įvairios kelionės, bet po to kuriam laikui fotografija liko nuošalėje.
Maždaug devintajame dešimtmetyje buvęs klasiokas Vilius Kavaliauskas (žymus žurnalistas, kolekcioninkas) padovanojo fotoaparatą „Nikon“, kuris tapo svarbia paskata grįžti prie fotografijos ir iš naujo aktyviai fotografuoti.
„Nuo tada esu užkietėjęs nikonistas, turėjau įvairiausių modelių.“
Bindoką galima vadinti Valstybinio Šiaulių dramos teatro metraštininku – nufotografuota daugybė spektaklių, aktorių, režisierių, teatro kasdienybės. Fotografijos neretai buvo naudojamos ir teatro reklamai.
1992 m. sudaręs ir išleidęs fotoalbumą „Šiaulių dramos teatras“. 2002 m. nominuotas Spaudos fotografijos premijai portreto srityje. Kūrinių yra įsigiję Lietuvos ir užsienio fotomeno kolekcininkai.
Autoriaus reportažines (dirbant dienraščio „Šiaulių kraštas“, Krikščioniškojo labdaros fondo fotografu) ir teatro fotografijas spausdino įvairūs Lietuvos ir užsienio leidiniai.
Ne vieną parodą surengė „Laiptų galerija“, Valstybinis Šiaulių dramos teatras, įvairios Vilniaus galerijos, kartu su bendraautoriais rengtos parodos Ukrainoje, Didžiojoje Britanijoje.
Nemažo dėmesio susilaukė aktų parodos.
Legendiniai kolegių aktai
Vienas įsimintiniausių Bindoko fotografijų katalogo momentų – teatro kolegių aktai. Apsinuoginusios aktorės įamžintos gastrolėse, viešbučio kambariuose. Nuotraukose ant stalo – telefonas, susiskambinti su namuose likusiais artimaisiais.
„Gastrolės būdavo ilgos, namuose šeima likdavo.“
Kitose nuotraukose – surežisuotos kompozicijos kitose erdvėse viduje ir lauke, netgi vėsų rudenį.
„Jūs klauskit moterų, kodėl leido fotografuoti, matyt pasitikėjo. Dabar malonu prisiminti. Sakau, ateisiu. Jos – tai ateik. Aš ir ateidavau.“
Vienoje lovoje su režisieriumi
Per gimtadienį gegužės mėnesį Bindoką jau dirbant teatre pašaukė į sovietų armiją, metus teko tarnauti Donetcke, Ukrainoje. Turintiems aukštąjį išsilavinimą, tarnybos laiką sutrumpindavo. Armijoje taip pat nesiskyrė su fotoaparatu.
„Taip susiklostė, kad ir Konservatorijoje turėjau fotolaboratoriją, ir armijoje. Oficialiai, į stendus darydavau nuotraukas.“
Kol tarnavo armijoje, Bindoko kambarys teatro bendrabutyje liko laisvas, todėl čia apgyvendino „kažkokį studentą“ – būsimą garsų teatro ir kino režisierių Joną Vaitkų, kuris teatre ruošėsi statyti savo diplominį darbą spektaklį „Lopšinė“.
„Aš visiems giriuosi, kad su Vaitkumi gulėjau vienoje lovoje. Aš gulėjau, paskui Vaitkus gulėjo, paskui aš grįžau ir vėl gulėjau.“
Bet istorija tuo nesibaigė – pasirodo, kad „kažkoks studentas“ Vaitkus už kambarį nesumokėjo.
„Teatro direktorius mane grįžusį iš armijos pasikviečia ir sako, kad Vaitkus nesumokėjo, pasakė, kad teatro bendrabutis, tegul teatras ir moka. Tai grįžęs iš armijos susimokėjau, kad Vaitkus gyveno ir kad gulėjom vienoje lovoje. Juokauju dabar visada, kad kaip menininkas – jis nuostabus, bet kaip žmogus – nelabai.“
Meilė po guobomis
Nuotraukose iš teatro gyvenimo – kieme prie guobos įamžinti kolegos Pranas Piaulokas, Fausta Laurinaitytė ir Antanas Venckus. Šią guobą prie teatro pasodino vienas žiūrovas, kuriam labai patiko spektaklis „Meilė po guobomis“, jame kaip tik ir vaidino šie trys aktoriai.
Bindokas pasakoja, kad spektaklio tema pasikartojo po kelių dešimtmečių, kai spektaklį iš naujo pastatė režisierius Paulius Ignatavičius.
„Spektaklio veiksmas toks, kad tėvas, kurį vaidino Piaulokas, parsiveda jauną žmoną Laurinaitytę, kurią pavilioja sūnus Venckus. Kai spektaklį iš naujo pastatė Ignatavičius, tėvą vaidinau aš, kuris parsiveda jauną žmoną Budriūnaitę, kurią pavilioja Matutis. Toks sąryšis.“
Nuotraukose įamžinta istorija
Kaip ir daugelis to meto fotografų Bindokas įamžino istorinius įvykius tiek Šiauliuose, tiek Vilniuje lemtingomis Lietuvai akimirkomis – Persitvarkymo Sąjūdžio pirmieji mitingai Saulės laikrodžio aikštėje, Baltijos kelias, teatre surengta pirmoji Lietuvių kalbos šventė, Lietuvos vėliavos iškėlimas vandentiekio bokšte, 1991-ųjų sausio įvykiai Vilniuje ir Šiauliuose, popiežiaus Jono Pauliaus II-ojo vizitas Šiauliuose 1993 metais.
Bindokui teko būti Vilniaus ligoninėje, kurioje po 1991-ųjų sausio 13-osios nakties buvo paguldyti nuo sovietų karių nukentėję civiliai. Kam tanko vikšrai pervažiavo koją, kas gavo smarkius smūgius į galvą iš automato buožės, kam išcentrinė kulka sužalojo veidą – vaizdai ir liudijimai iki šiol šokiruoja.
Remiantis šių nukentėjusiųjų pasakojimais ir Bindoko nuotraukomis, „Šiaulių krašte“ išspausdintas reportažas, kuris liko kaip dokumentas apie sovietų nusikaltimus prieš beginklius žmones, laisvės gynėjus.
Nuotraukose įamžinti kylantys ir griaunami paminklai – paminklas Povilui Višinskiui miesto bulvare (atidengtas 1991 metų birželio 29 dieną) ir sovietų kareivio paminklas (demontuotas tų pačių metų rugpjūčio 24 dieną) prie dabartinės valstybinės kolegijos, centrinėje miesto aikštėje.
„Buvo keista matyti, kareivį kelia žemyn, o lakūnai prie postamento dar raudonus gvazdikus neša.“
Susitikimai – visam gyvenimui
Juozas Bindokas kurį laiką bendradarbiavo su „Šiaulių krašto“ redakcija, laisvu nuo teatro metu dirbo fotokorespondentu. Kartu su laikraščio žurnalistais vykdavo į reportažus, fiksavo įvykius mieste ir rajone.
Taip pat kartu su Krikščioniškojo labdaros fondu fotografavo skurstančius žmones, vaikus ar žmones su negalia – fondas dalindavo labdarą. Nuotraukose slaugos namuose gyvenantys vaikai ir senjorai, traukinio vagonuose įsikūrusios šeimos.
Užfiksavo neįprastą šeimą kaime Sauginių kaime, Gruzdžių seniūnijoje, Šiaulių rajone – taip ir neužaugusius senukus, apie kuriuos režisierė Janina Lapinskaitė 1996 m. sukūrė dokumentinį filmą „Iš elfų gyvenimo“ (1996 m., operatoriai: Artūras Leita, Vytautas Plytnikas).
„Tokie susitikimai išlieka visam gyvenimui.“
Bindokui ne kartą teko lankytis pas Tėvą Stanislovą. Kai kuriuose kadruose įamžintas kunigas, pamokslininkas atrodo neatpažįstamas – be ilgos ikoniškos barzdos, su šaukštu prie dubens. Tie susitikimai vienuolyne įstrigo.„Daug kartų buvau pas Tėvą Stanislovą. 1987 metais su Baranausku (aktorius Vladas, – aut. pastaba) buvome nuvažiavę. Tėvas pavaišino mus ir po to Bonaventūras Šaltis padovanojo paveikslą su šaukštu, tokios sąšaukos tarp nuotraukos ir paveikslo.“
