Ričardo DAILIDĖS nuotr.
Prieš 40 me­tų da­ry­to­je nuo­trau­ko­je – „Jo­va­ro“ an­samb­lis mies­to par­ko ber­žų fo­ne. 1953 me­tais įvy­ko pir­ma­sis an­samb­lio kon­cer­tas, o 1999 me­tais an­samb­lis kon­cer­ta­vo pa­sku­ti­nį kar­tą ir bu­vo išar­dy­tas.
Ri­čar­das DAI­LI­DĖ, šiau­lie­tis fo­to­me­ni­nin­kas, da­li­ja­si iš­skir­ti­ne nuo­trau­ka iš sa­vo ar­chy­vo. Jo­je už­fik­suo­tas Šiau­lių mies­to nu­si­pel­nęs liau­dies dai­nų ir šo­kių an­samb­lis „Jo­va­ras“. Tau­tiš­ku­mą puo­se­lė­jęs „Jo­va­ras“ pa­li­ko be­veik pen­kių de­šimt­me­čių pėd­sa­ką kul­tū­ros dir­vo­je, bet šian­dien už­mirš­tas – lyg jo ir ne­bu­vo Šiau­lių kul­tū­ros is­to­ri­jo­je. 1999 me­tais jis nu­kirs­tas lyg ber­žas, o šian­dien ne­bė­ra ir ber­žų, prie ku­rių an­samb­lis fo­tog­ra­fuo­tas.
An­samb­lis bu­vo pa­va­din­tas liau­dies poe­to, knyg­ne­šio Jo­no Krikš­čiū­no-Jo­va­ro (1880-1967) gar­bei. Šiuos me­tus ga­li­ma bu­vo skelb­ti Jo­va­ro me­tais – suė­jo 140 me­tų nuo poe­to gi­mi­mo. Šiau­liuo­se skel­bia­ma nau­ja kul­tū­ros era, bet ar kul­tū­ra ga­li pra­si­dė­ti nuo nu­lio?
Min­ti­mis da­li­ja­si ir R. DAI­LI­DĖ, ir bu­vę „Jo­va­ro“ an­samb­lio na­riai Gied­rius KRIKŠ­ČIŪ­NAS, liau­dies poe­to Jo­no Krikš­čiū­no-Jo­va­ro sū­nus, Dai­va MEŠ­KAUS­KIE­NĖ, ku­ri šo­kio iki šiol ne­pa­mir­šo, ir an­samb­lio or­kest­rui va­do­va­vu­si Re­gi­na VAIŠ­NO­RIE­NĖ, žy­mi kank­li­nin­kė, Šiau­lių mies­to gar­bės pi­lie­tė.

„Visada fotografavau kultūros įvykius“

Šiauliečio fotomenininko Ričardo Dailidės nuotrauką, kurioje nufotografuotas „Jovaro“ ansamblis, ir tekstą apie šį meno kolektyvą išspausdino „Nemuno“ žurnalas prieš 40 metų.

Tą 1980 metų liepos mėnesio „Nemuno“ numerį savo archyve saugo ne tik pats fotografijos autorius. Jį turi ir buvęs ansamblietis Giedrius Krikščiūnas.

„Fotografavau ansamblį Šiaulių miesto parke, beržų alėjos fone, ne tik dėl to, kad ansamblio vizitinė kortelė buvo liaudies daina virtęs poeto Jovaro eilėraštis „Ko liūdi, berželi“, – sako R. Dailidė. – Šio parko medžius sodino „Jovarą“ kūrę choreografė Aldona Ivanauskienė, birbynininkas, dirigentas Petras Juodelė, chorvedys Stasys Bekeris. Prie nuotraukos tekste taip ir rašiau, jog parko sodinimo talkoje užteko susitikti jauniesiems menininkams ir nuostabus meno medis pradėjo žaliuoti.“

Pasidalijo ir pirmųjų ansambliečių pasakojimu apie tai, kaip nelengvai leido šaknis „Jovaras“, kuris buvo suburtas 1952 metų rudenį.

„Cementinės grindys repeticijų patalpoje (tik po dešimtmečio, 1962 metais, buvo pastatyti Šiauliuose kultūros namai) metalinė krosnelė pasišildyti, pirmosios išvykos – atvirais sunkvežimiais, o entuziazmas didžiulis – per pirmuosius dvejus metus įvyko šimtas koncertų.“

Ansambliečiai pasakojo, jog poetas Jonas Krikščiūnas-Jovaras mylėjo ansamblį, ateidavo į koncertus, pasiramsčiuodamas lazdele. Buvo kartu ir nusifotografavęs su ansamblio nariais. Ar ši nuotrauka yra kur išlikusi, kokiuose archyvuose? Lieka tik spėlioti.

„Man teko girdėti, jog kultūros žmonių, tarp jų pirmųjų jovariečių, iniciatyva po karo buvo atsodinta ir Kaštonų alėja, kurios medžius dabar pavyko išsaugoti, o miesto parke buvusios beržų alėjos nebėra“, – pabrėžia R. Dailidė.

Ne vieną prisiminimą girdėjęs iš buvusio vieno pirmųjų „jovariečių“ ir buvusio ilgamečio Šiaulių kultūros namų direktoriaus šviesaus atminimo Broniaus Mitkevičiaus, kuris nugyveno 90 metų.

„Savo namuose jis turėjo didžiulę kolekciją medžiagos, liudijančios miesto kultūros istoriją, sandėliuko patalpose muziejų buvo įrengęs. B. Mitkevičius daugybę metų buvo kultūros organizatorius, jis buvo ir miesto parko, ir Šiaulių filharmonijos direktorius, daug įdomių faktų buvo surinkęs. Kažin kam atiteko jo archyvas?“ – svarsto R. Dailidė.

„Aš pats per visą savo gyvenimą stengiausi fiksuoti kultūros įvykius ir „Jovaro“ ansamblio nuotrauka nėra atsitiktinė. Ansamblis buvo vienas geriausių visų laikų Šiaulių ansamblių – tautinis, etnografinis, su juo dirbo vieni geriausių šalyje specialistai meno vadovai“, – pabrėžia.

„Miesto centriniame parke, prie parko estrados paprašiau ansamblį susirinkti, erdvė buvo tokia, kad visas ansamblis galėjo išsidėstyti, užsisakiau kamerą, fotografuota buvo iš aukštai, – prisimena fotografas. – Gaila tik, kad toje nuotraukoje iš vadovų yra tik Aldona Ivanauskienė, kuri buvo ansamblio vyriausioji režisierė ir choreografė. O ji buvo ne tik „Jovaro“, bet ir kitų ansamblių choreografė, miesto ir Lietuvos dainų švenčių viena iš vyriausiųjų meno vadovų.“

R. Dailidės žodžiais, jo paties visa jaunystė prabėgo Šiaulių kultūros namuose. Nebuvo „jovarietis“, bet iš arti matė ansamblio gyvenimą. Pats dainavo estrados instrumentiniuose ansambliuose. 1966 metais meninių kolektyvų apžiūroje buvo pripažintas geriausiu miesto estrados dainininku, 1966 ir 1967 metais tapo tarprespublikinio konkurso „Gintarinė triūba“ diplomantu, o 1968 metais laimėjo Lietuvoje pirmojo estrados vokalistų konkurso „Vilniaus bokštai“ diplomą.

„Visi mano pasiekimai, susiję su Kultūros namų meno kolektyvais, o pagrindinis buvo instrumentinis ansamblis, kuriam vadovavo talentingas muzikantas Vincas Masionis, tuomet vienas geriausių Lietuvos akordeonininkų. Jis yra buvęs ir „Jovaro“ ansamblio instrumentinės grupės vadovu. V. Masionio ir A. Ivanauskienės kūrybinis duetas garsėjo ir estrados reviu pastatymais“, – prisimena R. Dailidė.

„Man ta „Jovaro“ nuotrauka liudija meno saviveiklos etapą. O „Jovaras“ buvo tokio aukšto meninio lygio – ir choras, ir orkestras, ir šokėjai, kad neapsiverčia liežuvis jį vadinti mėgėjišku, tada visi meno kolektyvuose dalyvavome be jokių algų ir honorarų, – pabrėžia R. Dailidė. – Pažiūrėkite, kokie gražūs ir ansambliečių rūbai. Sako, jog jie dar yra išlikę Kultūros centro drabužinėse.“

Jis svarsto, jog būtų prasminga atgaivinti „Jovaro“ ansamblį. Išsakęs tą mintį chorvedžiui, dirigentui Sigitui Vaičiulioniui, kuris vienu metu yra buvęs „Jovaro“ meno vadovu.

„Bet jis sako, jog tik beprotis galėtų imtis tokio darbo, – pasidalija maestro S. Vaičiulionio nuomone. – Tam reikia didžiulio entuziazmo. Daug patogiau sukurti kokį nedidelį vieno žanro ansamblį ir jam vadovauti, o „Jovare“ buvo daugiau nei 80 narių.“

Buvo dabar nuėjęs į parką, kuriame rekonstrukcijos darbai vyksta. Vietos, kurioje „Jovarą“ fotografavo, nebeatpažino.

„Tų berželių nebėra, yra išbetonuota, trinkelėmis išklota žemė. Vardinių medžių alėjoje nebėra ir Jovaro beržo, kurį pats poetas sodino (pradėjus parko rekonstrukciją Jovaro beržas nupjautas vienas pirmųjų – red.past.). Betrūko, kad Šiauliuose dar išbetonuotume visą Sukilėlių kalnelį, kaip Zapyškio bažnyčios aplinką užbetonavo, – piktinasi R. Dailidė. – Parkas bus atnaujintas, estrada atstatyta, bet tai ne tiek svarbu, kiek svarbu, kas ten dainuos, šoks, kokie atlikėjai gastroliuos, kas eis koncertų klausytis? Mūsų tauta savo meną kūrė šimtmečiais, lietuviai liaudies dainas dainavo, šoko ir neturėdami jokių estradų – tai reikėtų prisiminti ir puoselėti.“

„Štai tokios mintys užplūsta žiūrint į tą prieš 40 metų darytą nuotrauką. Be praeities nėra ateities, – sako fotomenininkas ir pabrėžia: – Fotografija – vienintelis žanras, kuris nemeluoja. Prisiminimuose galime suklysti, pafantazuoti, pagražinti ar kažko atsižadėti, o fotografija viską parodo tikruoju pavidalu. Nei tapyba, nei grafika, nei kokie memuarai tikro vaizdo neparodo – tai dokumentinės ir meninės fotografijos privilegija. Fotografijoje yra viskas – ant delno pastatai paukščiuką ir jis tau čiulba.“

„Jovaras“ laikė lietuvybės dvasią

Giedrius Krikščiūnas, kuriam šiandien, kaip pats sako, yra „82 su puse metų“, ansamblyje šoko ir dainavo daugiau nei tris dešimtmečius.

Buvęs „jovarietis“ atsinešė į redakciją ne tik „Nemuno“ žurnalo numerį su „Jovaro“ nuotrauka, bet ir kitas ansamblio nuotraukas ir jubiliejinių koncertų programas. Jos liudija liaudiškų dainų ir šokių repertuarą, o kiekvienas koncertas prasidėdavo Jovaro eilėmis skambančia daina „Ko liūdi, berželi“.

Programose užfiksuotas ansambliečių įspūdingas skaičius. 1973 metais, švenčiant „Jovaro“ 20-metį, ansamblyje iš viso buvo 82 dalyviai, o 1979 metais – net 105. Tuomet chore dainavo 46 dainininkai, šokėjų grupę sudarė 45 šokėjai, instrumentinę – 14 muzikantų. Ansamblio vadovas ir dirigentas tuomet buvo chorvedys Juozas Gavenauskas, vyriausioji režisierė ir baletmeisterė-statytoja – Aldona Ivanauskienė, baletmeisteris – Vytautas Giniotis, chormeisteris – Romaldas Pečeliūnas, instrumentų orkestro vadovė ir dirigentė – Regina Vaišnorienė.

„Į ansamblį atėjau po armijos – apie 1963 metus, paskatino vyresnės seserys, ypač sesuo Laima, ir pažįstami „jovariečiai“. Mano tėtis, poetas Jonas Krikščiūnas-Jovaras džiaugėsi, kad dalyvauju ansamblyje, nors dėl blogos sveikatos jau nebevaikščiojo į koncertus, – pasakoja G. Krikščiūnas. – Iš pradžių kelerius metus šokau, paskui iki pat ansamblio pabaigos dainavau. Paskutinis koncertas įvyko 1999 metais.“

„Gaila, kad toks ansamblis iširo, šokėjai, dainininkai, muzikantai visi buvo kaip vienas, – prisimena. – Gal pasirodė, kad „Jovaras“ nebeatitiko laikmečio dvasios? Sovietmečiu, taigi, įvairių dainų pasitaikė dainuoti – reikėjo duoklę atiduoti, bet tokių kūrinių buvo tik vienas kitas. Be abejonės, „Jovaras“ laikėsi tautiškumo. Visose Dainų šventėse dalyvavome, o Šiaulių šventėse „Jovaras“ buvo pagrindinis ansamblis, be jo nė viena šventė neišsiversdavo.“

Pabrėžia, jog talentingi žmonės „Jovarui“ vadovavo ir ne vienas ansamblio dalyvis vėliau išaugo iki meno kolektyvų vadovų.

„Suvaldyti tokį kolektyvą, repertuarą paruošti buvo didelė atsakomybė, kiekvienas iš vadovų žiūrėjo, ką įdomiau, geriau padaryti, – pasakoja. – Bet ko žiūrovui neparodysi, ir disciplinos iš mūsų reikalavo, nes be disciplinos nelabai ką padarysi.“

„Ėjom iš entuziazmo, tik vadovai gaudavo algas ir tai ne daug jiems temokėjo. Ateidavome į repeticijas po darbų, tik į Dainų švenčių generalines repeticijas išleisdavo iš darbo, ministerija raštus atsiųsdavo, prestižas buvo dainuoti tokiame ansamblyje. Buvom aukščiausia klasė ir Šiaulius garsinom, ir Lietuvą, koncertavom ir kitose šalyse, – pasidžiaugia G. Krikščiūnas ir pasvarsto: – Dabar pagal liaudiškos muzikos ir Šiaulių garsinimą tokio lygio yra gal tik festivalis „Ant rubežiaus“.

„Su daina ir šokiu smagiau gyventi, – patikina pašnekovas. – Nuo pat vaikystės šeimoje dainuodavom – ir visos trys mano seserys, ir tėtis dainuodavo, susėdam ir traukiam dainas. Ar daržus kaime ravim, ar kokios darbų pabaigtuvės, ar giminėje vestuvės, krikštynos, smarkiai sudainuodavom. Per pusseserės vestuves Lygumuose to krašto žymus mokytojas net stebėjosi, kiek liaudies dainų mokam – vieną tik baigiam ir vis užvedu naują.“

G. Krikščiūnas sako, jog pagal specialybę yra „metalistas“. Tekintoju 20 metų dirbo Staklių gamykloje, o vėliau dar 20 metų „Rūtos“ fabrike. Šypsosi pasakodamas, jog ansamblyje bendryste džiaugėsi, nes prie staklių dirbi vienas, o jeigu kas ko klausia, tai atsakydamas nė galvos į jį negali pasukti.

„Kai „Jovaras“ iširo, atrodė, lyg kažko brangaus netenki, širdį spaudžia prisiminus, – pasidalija išgyventu jausmu. – Po to dar dainavau „Kalatinyje“, Šiaulių kultūros namų pagyvenusių žmonių liaudiškame ansamblyje. Žmogus negali be dainos, kai nuo vaikystės dainavai. Dabar dar dainuočiau, bet balso nebeturiu, po operacijos peršalau ir balso stygos nebeatsigavo.“

Kodėl dabar mažiau dainuojame?

„Keičiasi žmonių charakteris, o jeigu nuo mažumės vaikas neugdomas dainuoti, tai ir suaugęs nedainuoja“, – teigia buvęs „jovarietis“.

Jis pasidžiaugia, kad šeimos atžalos nuo muzikos nenutolo. Anūkės yra smuikininkės, o sesers sūnus šoka liaudiškų šokių ansamblyje „Vajaunas“.

„Labiausiai iš „Jovaro“ gyvavimo laikų įstrigo atmintin Dainų šventės, ansamblių diena, – sako G. Krikščiūnas. – Po Nepriklausomybės atgavimo Dainų švenčių eiga nepasikeitė, bet buvo visai kita dvasia ir nuotaika. Ypač man brangus prisiminimas, kad paskutinėje Dainų šventėje, kurioje dalyvavome, ansambliai dainavo „Tylus tylus vakarėlis“ – tai Jovaro eilės, kurios taip pat tapo liaudies daina.“

„Palinkėčiau neužmiršti liaudies dainų, poetų, kurie labai gerų posmų yra parašę, – linki jis. – Mano tėtis pabrėždavo, kad kultūra yra svarbiausia žmogui, o „Jovaras“ laikė lietuvybės dvasią.“

„Šokis įaugo į kraują“

Daiva Meškauskienė „Jovare“ šoko būdama Šiaulių pedagoginio instituto studentė. Prisimena, jog į ansamblį pakvietė choreografas Vytautas Giniotis: „Juliaus Janonio vidurinėje mokykloje, kurią baigiau, šokau, mane pažinojo, sako „baik įsivaizdinti“ ir ateik į „Jovarą“. Taip ir nuėjau, šokau trejus metus 1963–1965 metais.“

„Jovarą“ jai teko palikti, kai prasidėjo šeimos rūpesčiai, reikėjo vaikus auginti. Bet šokio ir „Jovaro“ neišėjo pamiršti.

„Mes, „pabiručiai“ – nuo „Jovaro“ nubyrėję ansambliečiai vis susiburdavom į veteranų grupę ir kas penkeri metai dalyvaudavome jubiliejiniuose „Jovaro“ koncertuose, – prisimena. – Tai buvęs „jovarietis“ Romualdas Laugalis, kuris dabar yra ne vieno tautinių šokių ansamblio vadovas, tai Kęstutis Černeckas, buvęs ilgametis „Jovaro“ vadovas, mus suburdavo. Pastatydavo šokius. „Jovariečiai“ veteranai esame dalyvavę net Dainų šventėje, kuri vyko atgavus Nepriklausomybę.

„Ateidavom šokti po darbų, darbas susiurbia, o šokdamas atsigauni nuo visų rūpečių“, – sako ji.

Daiva Meškauskienė dabar šoka Šiaulių kultūros centro pagyvenusių žmonių liaudiškų šokių ansamblyje „Kalatinis“.

„Jau 13 metų šoku „Kalatinyje“, vėl šokti mane prikalbino buvęs „jovarietis“ Jonas Vareika“, – pasakoja D. Meškauskienė.

„Kalatinyje“ jiedu ne vieninteliai buvę „jovariečiai“. Jaunystėje „Jovare“ šoko ir „Kalatinio“ ilgametė vadovė Vanda Verkulienė, ansambliui vadovaujanti jau 50 metų. „Kalatiniui“, kitaip nei „Jovarui, pasisekė išlikti – jis gyvuoja nuo 1963 metų.

„Šokis man yra įaugęs į kraują, kaip kraujo dalelės – eritrocitai, – sako Daiva Meškauskienė. – Man jau 75-eri ir reikėtų baigti šokti, bet vis dar šoku. Liaudies šokių ir dainų ansambliai turi savo specifinę auditoriją. Sakyčiau, subrendusią publiką. Ateina į mūsų pasirodymus tie, kurie anksčiau gal net su šypsenėle žiūrėjo į liaudies šokius. Man labai buvo malonu matyti, kad du trečdaliai žiūrovų, kurie atėjo į Kultūros namų atidarymą po renovacijos, buvo tie, kuriuos nuo jaunystės čia sutikdavau koncertuose.“

SKAITYKITE TOLIAU: Kanklininkė, muzikos pedagogė Regina VAIŠNORIENĖ, buvusi „Jovaro“ ansamblio liaudies instrumentų orkesto vadovė, interviu „Atolankoms“ pabrėžia, jog „Jovaras“ buvo pirmas liaudies dainų ir šokių ansamblis, šalyje įkurtas po reprezentacinio „Lietuvos“ ansamblio. Ji dalijasi ne tik šiltais prisiminimais, kalba ir apie aktualius kultūros dalykus.