„Liaudies daina visada išliks mūsų savastimi“

Redakcijos nuotr.
Regina Vaišnorienė, žymi kanklininkė, „Jovaro“ ansamblio liaudies intrumentų orkestrui vadovavo 23 metus ir iki šiol jaučia kartėlį dėl ansamblio išardymo: „Mums buvo pasakyta, jog per brangiai miestui kainuojame.“
Kanklininkė, muzikos pedagogė Regina VAIŠNORIENĖ, buvusi „Jovaro“ ansamblio liaudies instrumentų orkesto vadovė, interviu „Atolankoms“ pabrėžia, jog „Jovaras“ buvo pirmas liaudies dainų ir šokių ansamblis, šalyje įkurtas po reprezentacinio „Lietuvos“ ansamblio. Ji dalijasi ne tik šiltais prisiminimais, kalba ir apie aktualius kultūros dalykus.

– Kaip „Jovaras“ susijęs su Jūsų kūrybine veikla? Kas iki šiol yra brangu ir įsimintina?

– Dainų ir šokių ansamblio „Jovaras“ orkestre pradėjau groti 1968 metais, įstojusi į tuometinę Šiaulių aukštesniąją muzikos mokyklą. Ansamblyje grojau iki 1971 metų, vėliau penkeris metus studijavau tuometinėje valstybinėje konservatorijoje Vilniuje ir 1976 metais į „Jovarą“ grįžau jau kaip orkestro vadovė. Orkestrui vadovavau iki pat ansamblio veiklos pabaigos 1999 metais.

Iki šiandien prisimenu ilgas ansamblio repeticijų valandas, kurios labai dažnai užsitęsdavo iki pusiaunakčio. Stebino šiandien retai besutinkamas ansambliečių, vadovų entuziazmas. Įsiminė ansamblio gastrolės tuometinėje Čekoslovakijoje, Suomijoje, Rusijoje (Maskvoje) ir kitur, ansamblis nepraleido nė vienos Dainų šventės. Su didele pagarba prisimenu ansamblio šokių grupės vadovę ir koncertų režisierę, ypatingo talento kūrėją Aldoną Ivanauskienę. Prisiminimų daug, nes kolektyve praleistos beveik trys dešimtys metų...

– Kuo „Jovaras“ buvo išskirtinis Šiaulių ir Lietuvos kultūros istorijoje?

– „Jovaras“ buvo pirmasis liaudies dainų ir šokių ansamblis, įkurtas po ansamblio „Lietuva“. Jis buvo žinomas ne tik Šiaulių mieste, bet ir respublikoje bei už jos ribų. Ansamblio meninį lygį rodo faktas, jog kolektyvas buvo pripažintas nusipelniusiu dainų ir šokių ansambliu. Padaryta įrašų Lietuvos televizijai, ansambliui specialiai muziką kūrė kompozitoriai Leonas Povilaitis, Vincas Masionis, Jonas Keblikas ir kiti. Visos miesto šventės neapsieidavo be „Jovaro“ pasirodymo. Ansamblio vadovai buvo draugiški, susitelkę, kūrybiški. Aš ir visi mano mokiniai su nostalgija atsimename „Jovaro laikus“, kai neskaičiuodami valandų repetuodavome, kurdavome, koncertuodavome.

– Kodėl „Jovaras“ baigė gyvuoti?

– Tai labai jautri tema man ir visiems „jovariečiams“. Po paskutiniojo koncerto, mums buvo pasakyta, jog „miestui kainuojame per brangiai“. Neva geriau kartą per metus pasikviesti ansamblį „Lietuva“ nei išlaikyti savo kolektyvą mieste. O tas „išlaikymas“, šiandien prisiminus, visiems vadovams kelia šypseną. O kiek žmonių galėjo save išreikšti muzikoje, dainoje, šokyje. Po ansamblio uždarymo jie visi išsiskirstė po įvairius kolektyvus. Dažnai mane sustabdo mieste ir su nostalgija kalbamės apie „Jovaro“ laikus. Tai nebuvo vien ansamblis, tai buvo mūsų visų gyvenimas.

– Sauliaus Sondeckio menų gimnazijoje įkūrėte „Jovarėlio“ ansamblį? Ar tai sąsaja su „Jovaru“?

– Puikiai supratote idėją. Tai mano tylus protestas ir siekis pasakyti, jog „Jovaras“ nemirė, jis 2006 m. atgimė „Jovarėliu“, jaunu, veržliu, ambicingu kolektyvu. Norisi tikėti, kad jo likimas bus kitoks.

– Ar tautiška, liaudiška muzika populiari? Kai kas sako, jog tada dainavom ir šokom, kaip liepė, o Dainų šventės, pasak filosofės Nerijos Putinaitės, yra „neįdomi sovietmečio tradicija“. Ką apie tai manote?

– Sovietmečiu lietuviškumą saugojo būtent tokie kolektyvai. Aišku, buvo ideologinių dalykų, kur jų nebuvo anuomet, bet vadovai buvo sumanūs. Ideologijai duoklę atiduodavome su mažiausiais nuostoliais: dainuodami ir šokdami apie tautų draugystę ir panašius dalykus, o likusią repertuaro dalį sudarė lietuviškos dainos, šokiai.

Kritikuoti šiandien labai lengva, bet nepamirškime, jog teisę gyventi turi visi žanrai. Vieniems patinka klasikinė muzika, kitiems džiazas, tretiems liaudies dainos išdaila, o dar kitiems autentiška daina. Tai skonio reikalas. Ar nepastebime, jog dažnai jėgas eikvojame kovoti su nematomais priešais, užuot jas sutelkę ir sukūrę kažką gražaus.

– Šiaulių kultūros centro pastatą po renovacijos atidarant buvo paskelbta apie naują kultūros erą. Jūsų požiūriu, nuo ko kultūra prasideda?

– Kultūra prasideda nuo kiekvieno žmogaus minčių, pasakytų žodžių. Turime vieni kitus gerbti, neprivalome mėgti visko ir visų, bet nepamirškime, jog visi turi teisę būti, jaustis oriai, laisvai reikšti mintis, realizuoti save mėgstamose veikloje. Ką reiškia „naujoji era“? Tai skambus pavadinimas, kuris man primena gerai žinomą posakį: nauja – užmiršta sena. Tai pasakytina ir apie liaudies muziką. Liaudies daina gali būti ir autentiška, ir harmonizuota, ir įvilkta į šiuolaikinį rūbą. Bet ji visuomet išliks mūsų savastimi, tol, kol patys to norėsime ir dėl to stengsimės.