Naujausios
Idėjos, išsaugotos bidonuose
– Šiaulių „Aušros“ muziejuje saugomas vertingas Putvinskių šeimos archyvas, išskirtinė ir jo radimo istorija. Priminkite, kaip archyvas pateko į muziejų.
– Archyvas turi didžiulę vertę – „Aušros“ muziejuje saugomi du archyvai, patekę į UNESCO nacionalinį registrą (antrasis – etnografinis).
Putvinskių šeimos archyve yra 3 300 eksponatų. Jo atkeliavimas į muziejų – nepaprasta istorija.
Pirmąją archyvo dalį Putvinskių šeimos nariai 1940 metų liepą, pirmos sovietinės okupacijos metu, suvokdami, kokioje situacijoje atsidūrusi šalis ir kad patriotiškai šeimai yra iškilusi grėsmė, suskubo paslėpti. Daugiausia tai buvo paties V. Putvinskio-Pūtvio laiškai. Viena dalis archyvo buvo užkasta Graužikų mokyklos sandėlyje.
1944 metais prasideda antra sovietinė okupacija, šeimos nariai, V. Putvinskio-Pūtvio anūkas V. A. Mantautas slepia antrąją archyvo dalį, sudeda į bidonus ir juos užkasa Graužikų dvaro žemėje.
Apie archyvo slėpimą žinojo labai nedaug žmonių. Pats Mantautas su savo tėvais išvyko iš Lietuvos, perėję pabėgėlių stovyklas, galiausiai apsigyveno JAV. Į Ameriką iškeliavo visos trys Putvinskių dukros: Sofija, Ona ir Emilija.
Lietuvoje tęsėsi sovietmetis, apie archyvą niekas nieko nežinojo, buvusiose Putvinskių žemėse apsigyveno kiti žmonės, viskas buvo nacionalizuota.
Keitėsi laikai, į Lietuvą atėjo Atgimimas. 1989 metais į Ameriką atvyko giminaitis, Mantautas jam įdavė schemą – nubraižė iš atminties, kur slėpė archyvą.
1989 metais įvyko pirma ekspedicija – vykta į vietą žvalgyti, kur archyvas galėjo būti užkastas. Bet nieko nebuvo rasta: žemė kažkieno, neleidžiama kasti.
Netrukus po šios ekspedicijos tuometiniai šeimininkai randa savo daržą iškastą. „Plėšikams“ pavyksta rasti archyvą. Jo keliai dingo.
Po kiek laiko į muziejų kreipėsi asmuo, prašydamas įvertinti atsineštas vertybes. Taip buvo užčiuoptas siūlo galas, prasidėjo paieškos. Paieškų rimtai ėmėsi tuometinė Vidaus reikalų ministerija, buvo nustatyti asmenys, surasta iškasta antroji archyvo dalis, slėpta 1944 metais.
Archyve buvo rasta Graužikuose įsteigto V. Putvinskio-Pūtvio muziejaus svečių knyga. Joje išliko paskutiniai įrašai, padaryti slepiant archyvą. Vienas iš jų buvo V. Putvinskio-Pūtvio dukros Sofijos, ji parašė labai simbolinį sakinį: „Kai vėl atgys Nepriklausoma, brangus broli lietuvi, kurs surasi šiuos suslėptus dokumentus, panaudok juos, kad išpopuliarinti Tautoje Vlado Pūtvio idėjas.“
Knygoje buvo ir anūko Mantauto įrašas apie pirmojo archyvo vietą. Pagal šį įrašą surastas ir iškastas archyvas – bidonai su laiškais, daiktais, apdovanojimais. Visas archyvas perduotas muziejui.
– Kokia buvo archyvo būklė?
– Labiausiai buvo nukentėję laiškai, fotografijos – popieriniai dalykai, paveikti drėgmės, beveik 50 metų prabuvę žemėje. Bet fotografijos įgavo ir kitą vertę: apnykęs fotografinis vaizdas jau pasakoja ir kitą istoriją.
Daiktai palyginti išliko neblogos būklės. Yra ir V. Putvinskio-Pūtvio daiktų, iš Italijos, Latvijos gauti apdovanojimai, Gedimino ordinas.
– Archyvas didelis, ką iš jo išskirtumėte?
– Vertingiausias paties V. Putvinskio-Pūtvio palikimas. Pradedant laiškais, kuriuos ir būdamas tremtyje Pirmojo pasaulinio karo metais, rašė žmonai. Išsaugotos jo mintys, apmąstymai.
Yra ir V. Putvinskio-Pūtvio raštai, kūriniai – jis rašė ir kaip literatas.
Pavyzdžiui, „Giedrė“ – V. Putvinskio-Pūtvio parašytas grožinės literatūros kūrinys. Jo rankraštis saugomas Šiaulių „Aušros“ muziejuje. Knyga su A. Žmuidzinavičiaus iliustracijomis buvo išleista 1915 metais, o 2013 metais perleista giminaičių.
Labai svarbi šauliška tema: V. Putvinskis-Pūtvis buvo Šaulių sąjungos ideologas. Išliko šaulio įstatai, kuriais ir šiomis dienomis šauliai gyvena. V. Putvinskis-Pūtvis padėjo tokį tvirtą pamatą, kad iki šių dienų jo kurta organizacija sėkmingai veikia.
– Kaip sugebėjo padėti tokį pamatą, kad penkis dešimtmečius drausta organizacija, kurios nariai itin nukentėjo okupacijos metais, ne tik atsikūrė, bet ir nuolat auga?
– V. Putvinskis-Pūtvis buvo idėjų žmogus, generuotojas, turėjo tikslą ir jas įgyvendinti.
Mintis apie tai, kad patys žmonės organizuotųsi gynybai, jam jau brendo, kai grįžo po Pirmojo pasaulinio karo iš tremties Rusijoje į Lietuvą. Lietuvoje, nors valstybė buvo atkurta, vieną okupaciją dar keitė kita, daug chaoso, gyvenimas nesureguliuotas. Žmonėms reikėjo patiems rūpintis savo gynyba. Valstybė dar nebuvo sukūrusi struktūrų, negalėjo apsaugoti, tuo labiau, kad reikėjo gintis nuo išorės priešų.
V. Putvinskis-Pūtvis, būdamas iniciatyvus žmogus, imasi visų pirma savo apylinkėse, Šilo Pavėžupyje ir Graužikuose, organizuoti vietinių gyventojų būrius, ginkluotis. 1919 metais jis išvažiuoja į Kauną, pradeda dirbti Tiekimo ministerijoje ir toliau idėją plėtoja.
Kaune sutinka bendraminčių – Matas Šalčius brandino panašią idėją. Taip 1919 metų birželio 27 dieną įsteigiama Šaulių sąjunga. Pradžioje ji buvo kaip Sporto sąjungos padalinys. V. Putvinskio-Pūtvio mintis buvo platesnė, jis norėjo, kad Šaulių sąjunga būtų apimanti visą šalį.
Jam buvo svarbu ne tik fizinis pasiruošimas, šauliai turėjo būti pavyzdys kitiems. Noras ginti Tėvynę turėjo ateiti iš žmogaus širdies – taip užauginti žmogų, taip suformuoti požiūrį į valstybę, kad jis būtų idealistas, tikėtų savo valstybe ir turėtų poreikį ją ginti. Jam buvo svarbu per šaulius išugdyti žmones, kurie vestų kitus.
Venclauskių namuose-muziejuje dabar veikia S. Šalkauskiui skirta paroda: galima rasti panašumų tarp V. Putvinskio-Pūtvio ir S. Šalkauskio. S. Šalkauskis irgi brandino idėją apie tam tikrą jaunimo grupę, kuri būtų elitinė, į kurią visi žiūrėtų ir lygiuotųsi: Lietuvai reikia šviesių, išsilavinusių, aukštos moralės žmonių, kurie būtų pavyzdys visai tautai. Toks pavyzdys turėjo būti ir šauliai.
S. Šalkauskis ir V. Putvinskis-Pūtvis yra Lietuvos, sukurtos tarpukariu, vieni iš reikšmingiausių žmonių, – tos moderniosios Lietuvos tęsinys yra dabartinė Lietuva.
– V. Putvinskiui-Pūtviui pavyko idėją įgyvendinti – šaulių veikla apėmė ne vieną sritį, tarp jų – ir tautos kultūrinio ugdymo.
– Šauliai pradėjo organizuotis sunkiu metu, kai vyko Lietuvos nepriklausomybės kovos. Šiauliuose pirmasis būrys kūrėsi iš 1919 metų partizanų, kurie kovojo su bermontininkais. Šis partizanų būrys palaikė ryšius su šauliais Kaune, gaudavo nurodymų. Tokie maži būreliai 1919 metais buvo pati šaulių pradžia.
Didelė dalis Klaipėdos sukilimo dalyvių buvo šauliai, į sukilimo organizavimą buvo įsijungęs ir V. Putvinskis-Pūtvis, tik tuo metu jį ištiko infarktas, suprastėjo sveikata.
Tarpukariu, kai Lietuvos gyvenimas aprimo, šauliai palaikė dvasinį pasaulį, kūrė kultūrines veiklas, organizavo įvairius renginius. Nuolat buvo palaikoma idėja apie savo šalį, tautą. Įvairiose vietose buvo šaulių namai, telkę šaulius.
Lietuvai netekus nepriklausomybės, daug buvusių šaulių išėjo į partizanus.
Nepriklausomybės pabaigoje, 1940 metais, Šaulių sąjungos narių buvo 88 tūkstančiai. Ši sąjunga giliai įleido šaknis.
V. Putvinskis mirė 1929 metais kovo 5 dieną. Sąjungos vadovu jis buvo nuo pradžių, nuo 1919 metų (sąjungos steigiamasis susirinkimas įvyko rugpjūčio 20 dieną) iki 1922 metų. Paskui jis šiek tiek atsitraukė nuo vadovavimo, bet visada buvo idėjų palaikytojas, rašydavo straipsnius, ragindavo šaulius, neleisdavo užsnūsti, nurodė gaires, koks turi būti šaulys, kokie jo tikslai, idealai.
– V. Putvinskis-Pūtvis suformavo „10 įsakymų šauliui“, pagrindines ideologines nuostatas. Ką labiausiai akcentavo?
– Dešimt įsakų atspindi, kas pačiam V. Putvinskiui-Pūtviui buvo svarbiausia – tauta, nepriklausomybė, socialinis teisingumas.
Nurodymai įsakuose, ko gero, galėtų būti taikomi kiekvienam lietuviui. Pirmasis įsakas: „Gink Lietuvos nepriklausomybę“. O kad galėtum ginti, antrasis įsakas sako: „Stiprink savo kūną, protą ir valią“.
– Ne tik V. Putvinskis-Pūtvis buvo aktyvus šaulys, jo idėjas palaikė ir visa šeima?
– Taip. Šaulių sąjungoje savo veiklas išplėtė ir moterys – V. Putvinskis-Pūtvis į veiklą įtraukė ir šeimos nares.
Emilija Putvinskienė po vyro mirties labai intensyviai palaikė šaulių veiklas, dalyvavo įvairiuose renginiuose, visur jos buvo pilna.
Visos trys dukros vadovavo šaulių būriams, dalyvavo pagrindinėse šaulių moterų organizacijose Kaune. Ir žentai, ir, žinoma, sūnūs. Stasys Kaune buvo žemės ūkio ministras, kitas sūnus Vytautas liko savo krašte, ūkininkavo Graužikuose, irgi buvo šaulių vadas.
Šeima gyveno savo idėjomis, pritaikė jas kasdieniame gyvenime. Tai nebuvo daroma dėl ambicijų, noro būti žinomam. Ne dėl savo gerovės, o dėl to, kad valstybei, savo žmonėms būtų geriau.
Apie tokius žmones, kaip V. Putvinskis-Pūtvis, reikia nuolat kalbėti. Šiandienėje situacijoje jo asmenybė tampa dar aktualesnė.
Putvinskių šeimos istorija – kaip Lietuvos istorija, galima brėžti paraleles. Prasidėjus sovietinei okupacijai, šeimos likimas buvo nulemtas. Iš kalėjimo, lagerio negrįžo Emilija Putvinskienė, abu sūnūs Stasys ir Vytautas, tremtyje mirė Vytauto žmona su dviem mažamečiais vaikais. V. Putvinskio-Pūtvio dukras nuo tragiško likimo išgelbėjo pasitraukimas į Vakarus, vėliau – emigracija į JAV.
Šeima naikinta, bet išliko ir tebegyvuoja.
Kurti savo Lietuvą
– Prisiminkime V. Putvinskio-Pūtvio biografiją – kaip jis, kilęs iš lenkiškos aplinkos, tapo pasiaukojusiu lietuviu?
– Atrodytų, iš kur jis persisėmė lietuvybe? Buvo dvarininkas, šeima buvo lenkiška, jis kalbėjo lenkiškai, aplink kaimynai, bičiuliai buvo lenkų kultūros žmonės. Ir staiga jo mintys kitokios – savo širdyje jautė, kad lenkų kultūra nėra jo kultūra.
Pats paskui rašė, kad „man reikėjo atrasti Ameriką“ – jam reikėjo atrasti, kad jis yra lietuvis, jis gyveno visai kitoje terpėje. Jis pats susiprato, kad yra lietuvis, kad jam artima lietuvių kalba, nors jos dar nemokėjo, dar reikėjo ją išmokti. Ir jau gerokai vėliau, rašydamas laiškus, rašė, kad lenkiškai, ko gero, būtų lengviau parašyti mintį, bet lietuviškai kažkaip širdžiai geriau.
Tapti „litvomanu“, kaip jį tada vadino dvarininkai, jam buvo labai nenaudinga, bet jį vedė idėja.
Spaudos draudimo metais slėpė ir platino lietuviškas knygas. Nors labai rizikavo. Pradžia buvo su Augustinu Janulaičiu, paskui abu su Emilija, slėpdami nuo aplinkinių, dvare niekam nesakydami, organizavo didžiulį knygų gabenimo tinklą.
Knygos čia keliavo iš Tilžės, tiesiai iš Mortos Zauniūtės rankų surinktos, pasitelkus patikimus žmones, jos pasiekdavo Graužikus. V. Putvinskis-Pūtvis rašo, kad patys su Emilija parsigabendavo knygas iš Graužikų į Šilo Pavėžupį, kas buvo rizikinga, rūšiuodavo, turėjo slėptuves. Iš Šiaulių atvykdavo žmonės, kaip pats paskui minėjo, kai kurių pavardžių nė nežinodavęs, ir jas veždavo į Šiaulius.
– Graužikų, Šilo Pavėžupio dvarai tapo ir kultūros židiniu, jame lankėsi daug iškilių asmenybių – J. Jablonskis, Žemaitė, A. Žmuidzinavičius ir kiti.
– Taip, čia buvo Putvinskių kompanija dar iki Pirmojo pasaulinio karo. Labai didelę įtaką V. Putvinskiui-Pūtviui padarė P. Višinskis, kuris įsikūrė netoliese, Kurtuvėnų dvare, pradėjo mokyti grafo Pliaterio vaikus. Jie buvo labai geri draugai, sutarė daugeliu klausimų, V. Putvinskis-Pūtvis net buvo įstojęs į Lietuvos demokratų partiją, jų pažiūros jam buvo labai artimos.
1900-ųjų vasarą su savo šeima į dvarą atkeliavo ir J. Jablonskis. Emilija Putvinskienė džiaugėsi, kad galės girdėti lietuvę motiną. Atsiminimuose ji rašo, kad norėjo su savo vaikais kalbėti lietuviškai, bet nerasdavo žodžių – aplink dvaro darbininkės kalbėjo grubesne kalba, o ji norėjo su savo vaikais kalbėti gražia kalba. Atvykusi K. Jablonskienė jai tokią galimybę suteikė, ji mokėsi gražaus, lietuviško bendravimo su savo vaikais.
O J. Jablonskis, viešėdamas pas V. Putvinskį-Pūtvį, tą vasarą rengė lietuvišką gramatiką. Čia buvo ir A. Smetona, ir P. Avižonis. Žemaitė netgi ne vienerius metus buvo Graužikų dvaro ūkvedė, dirbdavo Putvinskių mokyklose.
Kai buvo draudžiama spauda, V. Putvinskis-Pūtvis įkūrė savo dvaruose slaptąsias mokyklas. Jas buvo bandoma susekti, bet nepavyko, kaip ir spaudos gabenimo. Vėliau jis rašė, kad žandarai tarsi žinojo, kas vyksta, bet nepagavo su įrodymais. Nors paskui V. Putvinskiui-Pūtviui teko nueiti kančių kelius, sėdėti Šiaulių, Kauno kalėjimuose, Pirmojo pasaulinio karo metais pabuvoti tremtyje Rusijos gilumoje.
Praėjo sudėtingus išbandymus, o jo idėjos augo ir stiprėjo. Išbandymai nesumažino noro kurti savo Lietuvą.
Istoriją tęsiasi
– „Aušros“ muziejus ne tik saugo Putvinskių šeimos palikimą, bet ir jį aktyviai populiarina. Kokie svarbiausi nuveikti leidybos darbai, surengtos parodos?
– Saugodamas tokį archyvą muziejus, be abejo, yra įpareigotas apie jį kalbėti, viešinti. Ne vieną didelį darbą yra atlikę kolegos. Išleisti Emilijos Putvinskienės prisiminimai – originalas saugomas tame pačiame archyve. 2004 metais išleistas didelis leidinys „Vlado Putvinskio-Pūtvio laiškai“.
Surengta ne viena paroda, minime šaulių metines, nuolat palaikome ryšius su šauliais. Neseniai muziejui buvo perduota dabartinės šaulių rinktinės vėliava – istorija tęsiasi.
2023 metais Venclauskių namuose-muziejuje buvo atidaryta paroda „Tegul sklinda tautoje Vlado Pūtvio idėjos“, skirta V. Putvinskio-Pūtvio 150-osioms gimimo metinėms. Pristatėme archyvą, pasakojome apie Putvinskius, vedėme ekskursijas, edukacijas. Parodoje stengėmės sukurti įspūdį, kad archyvas, išgulėjęs žemėje, patyręs laiko išbandymus, parodė, jog atmintis vis tiek liko išsaugota.
– Kokie artimiausi planai, susiję su Putvinskių archyvu?
– Lapkričio 20–22 dienomis vyks Šiaulių knygų mugė, vienas iš renginių bus Mindaugo Nefo, šaulių, Putvinskių tyrinėtojo, knygos „Vladas Putvinskis. Gyvenimas ir parinktieji raštai“ pristatymas.
Raštai, išlikę archyve, šiemet perleisti. Norisi visus pakviesti į knygos pristatymą – M. Nefas, kaip tyrinėtojas, kalbės ir apie naujus atradimus.
Limis.lt esame parengę virtualią parodą. Muziejus prisidėjo ir kuriant filmą „Civilių kariuomenės vadas“ 2023 metais.
