Naujausios
Šiauliai – miestas, kurio „tikroji vertė matuojama ne tik metais. Ji matuojama žmonėmis, jų darbais ir idėjomis“ – girdėjome iš tribūnų per neseniai praūžusį miesto 790-ąjį gimtadienį. Tačiau ar išliekamajai vertei, kuri matytųsi ne tik po kelių dešimčių, bet ir daugiau metų, užtenka tik skambių žodžių, muzikos ir spalvų šou?
Tuo labai suabejočiau, nes įspūdinga praėjusio gimtadienio „Šviesos geometrija“ vyko būtent toje vietoje, kur prieš 40 metų, per miesto 750-ąjį gimtadienį, atsirado Saulės laikrodžio aikštė. 1986-aisiais, nors jau ir „perestroikos“, bet vis tik dar Tarybų Lietuvos metais. Tačiau tai nesutrukdė, kad užgimusi Saulės laikrodžio aikštės idėja taptų kūnu.
Tuometinių miesto vadovų ir architektų vizijos kūdikis atsirado nežiūrint į ankstesnę sąstingio metų administracinę-komandinę sistemą. Šiaulių jubiliejus tuometiniam miesto vadovui Povilui Morkūnui (2003 m. jam buvo suteiktas Šiaulių miesto garbės piliečio vardas) bei architektams Algimantui Černiauskui, Remigijui Jurėlai ir Algiui Vyšniūnui tapo paskata vietoje automobilių techninės apžiūros aikštelės šalia Talkšos ežero bei senųjų kapinių pastatyti išskirtinį architektūrinį ansamblį.
„Šaulio“ skulptūrą ant 18-os metrų aukščio kolonos sukūrė skulptorius Stanislovas Kuzma. „Mintis padaryti Šiaulių „Berniuką“ – kolektyvinė idėja. Atvažiavo tuomet pas mane Černiauskas, Vyšniūnas, Jurėla, kurių kūrybinė grupė laimėjo architektūros konkursą. Viena mintis – padaryti Čiurlionio „Šaulį“. Pamažu perėjome prie kitos versijos“, – yra sakęs S. Kuzma.
Aikštės projektas, laimėjęs 1981 m. paskelbtą konkursą, buvo pradėtas įgyvendinti 1985-aisiais, ir užbaigtas 1986 m. rudenį. 1988 m. Saulės laikrodžio aikštės autoriams paskirtas TSRS Dailės akademijos aukso medalis.
1986-ieji buvo ir tuomet pirmą kartą pažymėto miesto gimtadienio metai, kai Saulės mūšio datai skirtas vitražas (aut. Kazys Morkūnas) atsirado „Saulės“ kino teatre bei buvo užbaigtas pėsčiųjų bulvaras, trečias toks Europoje.
Kūrėjai rašė mūsų miesto istoriją, nesuklysiu, šimtmečiams ir gerokai pralenkdami laiką...
Šiandieniniai mūsų miesto politikai – viso labo trinkelių, apžvalgos ratų ir visos eilės pigių bei menkaverčių sumanymų įsisavintojai. Negana to, dar ir visažiniai, nepasitikintys profesionalais. Bet jau varstantys ir teismų duris...
Todėl nė kiek nestebina, kad ir toliau, po miesto 790-ojo gimtadienio, vis dar matysime skverelyje priešais savivaldybę Šiaulius„reprezentuojančius“ keturis gėlių vazonus ir apdovanojimų pakylą (?!)...Tokį karikatūrišką vaizdą vietoje įspūdingo ir vertybiškai bei meniškai brandaus kūrinio – paminklo „Tautos laisvei“ (autoriai – skulptorius Tadas Gutauskas ir architektas prof. Gintaras Černiauskas).
Tas pats Algis Vyšniūnas, vienas iš Saulės laikrodžio aikštės kūrėjų, kalbėdamas apie fundamentalias gyvenimo vertybes yra sakęs: „Kiekvienoje šalyje paminklas už laisvę yra savaime suprantamas dalykas. Pas mus – diskusijų objektas“.
Taip parodoma, kokia nebrandi yra mūsų visuomenė.Šiaulių meras ir jo svita padarė viską, kad šis „įdomus ir prasmingas sprendimas“ (taip obeliską „Tautos laisvei“ apibūdino paminklo komisijos pirmininkas, autoritetingas architektūros ekspertas Audrys Karalius) būtų užgniaužtas.
Kaip ir kažkur į vidinį kiemą, toliau nuo akių, nugrūstas Viliaus Purono (kuriam tik ketvirtu bandymu, neatlaikius visuomenės spaudimo, galiausiai 2022 m. vis tik buvo suteiktas Šiaulių garbės piliečio vardas) sukurtas meninis akcentas vieno JAV cento kūrėjui. Nes pastarasis – garsus JAV, o gimęs Šiauliuose Victor David Brenner. Retorinis klausimas: ar žino ir ką apie jį bei šį unikalų meninį akcentą ne tik mūsų miesto svečiai, bet ir patys gyventojai?
Liūdniausia, jog permainų banga, prasidėjusi prieš 40 metų, iki dabartinių Šiaulių vertybine prasme taip ir neatėjo...Todėl, panašu, teks laukti 800-ojo gimtadienio, kai, tikiu, prie miesto valdžios svertų jau nebeliks vienadienių projektėlių įsisavintojų ir panašiems veikėjams pritariančių veikėjų miesto Taryboje, taip ir neįveikusių Laisvės slenksčių.
Juos pakeisiantys, pagaliau, mąstys valstybiškai, tarnaus ne „ponui“, o miestui, piliečiams ir Lietuvai. Tad galiausiai 2036-aisiais ir Šiauliai turės paminklą, įprasminantį tris reikšmingas datas: 1918-ųjų vasario 16-ąją (beje, keturi Nepriklausomybės Akto signatarai mokėsi Šiaulių gimnazijoje), partizanų kovas už laisvę ir 1949 m. Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio Tarybos Deklaraciją bei 1990-ųjų kovo 11-ąją.
„Politikai turi asmeninių ambicijų, bet ne valstybinių“, – apie panašius šiandienos „portfelių pilotus“ yra sakęs Vilius Antanas Kazanavičius, Šiaulių miesto garbės pilietis, žinomas savo patirtimi miesto ir šalies vykdomojoje valdžioje, buvęs Šiaulių Vykdomojo komiteto pirmininkas, miesto reformatorius.
Todėl, be abejo, teisus yra literatūros genijus Migelis de Servantesas, sakęs: „Istorija – mūsų darbų lobynas, praeities liudytoja, pavyzdys ir pamokymas dabarčiai, įspėjimas ateičiai“.