Į Sakartvelą – ieškoti Lietuvos

Reginos KVAŠYTĖS nuo­tr.
Lie­tu­vių tau­ti­niais dra­bu­žiais pa­si­puo­šę Lie­tu­vių kal­bos ir kul­tū­ros cent­ro stu­den­tai.
Ke­lio­nės su­tei­kia daug ga­li­my­bių: pa­ma­ty­ti nau­ją ša­lį ar su­grįž­ti į kaž­ka­da lan­ky­tas vie­tas ir įver­tin­ti įvy­ku­sius po­ky­čius, pa­tir­ti kul­tū­ri­nę įvai­ro­vę, ras­ti nau­jus drau­gus ar su­tik­ti se­nus. Įvai­rių, ne tik pro­fe­si­nių, tiks­lų lei­džia (pa)siek­ti net dar­bi­nės ke­lio­nės. Da­ly­va­vi­mą Tbi­li­sy­je su­reng­ta­me se­mi­na­re "Lie­tu­vių kul­tū­ros ženk­lai Sa­kart­ve­le" no­rė­tų­si api­bū­din­ti neįp­ras­tai – kaip iš­vy­ką ieš­ko­ti Lie­tu­vos. Ta­čiau apie vis­ką iš ei­lės.

Lie­tu­vių kal­bos ir kul­tū­ros cent­ras

Da­le­lė Lie­tu­vos ran­da­ma Sa­kart­ve­lo tech­ni­kos uni­ver­si­te­te, kur 2012 me­tais įkur­tas Lie­tu­vių kal­bos ir kul­tū­ros cent­ras. Nuo pat pra­džių jam va­do­vau­ja ir lie­tu­vių kal­bos mo­ko pro­fe­so­rius, hu­ma­ni­ta­ri­nių moks­lų dak­ta­ras Vi­das Ka­va­liaus­kas, iki tol dir­bęs Lie­tu­vos edu­ko­lo­gi­jos uni­ver­si­te­te. Į cent­rą mo­ky­tis lie­tu­vių kal­bos atei­na daug no­rin­čių, nes šį mo­ky­mo da­ly­ką lais­vai ga­li pa­si­rink­ti skir­tin­gų spe­cia­ly­bių stu­den­tai.

Mo­ky­tis kart­ve­lams nė­ra leng­va, nes lie­tu­vių kal­ba ge­ro­kai ski­ria­si nuo jų gim­to­sios kal­bos, ku­ri taip pat nė­ra iš leng­vų­jų. Kal­ban­tis su stu­den­tais ir pro­fe­so­riu­mi paaiš­kė­jo, kad kart­ve­lus la­biau­siai ste­bi­na tai, jog lie­tu­vių kal­bo­je yra daug links­nių, iš­plė­to­ta gi­mi­nės ka­te­go­ri­ja, su­dė­tin­gas kir­čia­vi­mas.

Kart­ve­lų kal­bos sun­ku­mai ki­to­kie – nors raš­tas fo­ne­ti­nis, t. y. skai­to­ma taip, kaip pa­ra­šy­ta, do­mi­nuo­ja prie­bal­siai (iš 33 abė­cė­lės rai­džių tik 5 bal­sės), to­dėl sun­ku žo­džius iš­tar­ti. Tai­gi, tiek vie­na, tiek ki­ta kal­ba su­dė­tin­ga no­rin­tiems ją iš­mok­ti ki­ta­kal­biams. Ta­čiau pro­fe­so­rius ga­li di­džiuo­tis tuo, kad ne vie­nas jo mo­ki­nių pa­sie­kia ge­rų re­zul­ta­tų. Pa­gal bend­ruo­sius už­sie­nio kal­bų mo­kė­ji­mo ly­gius (to­kių esa­ma 3 – A (že­miau­sias), B ir C (aukš­čiau­sias), o kiek­vie­nas iš jų dar skirs­to­mas į dvi gru­pes) stu­den­tus tes­ta­vę eks­per­tai iš Lie­tu­vos įver­ti­no, kad kai ku­rie stu­den­tai mo­ka lie­tu­vių kal­bą B1, B2 ar net C1 ly­giu.

Pa­sie­ki­mai pri­klau­so ir nuo pa­si­rin­ku­sių­jų mo­ky­tis as­me­ni­nių pa­stan­gų, ga­bu­mų bei mo­ky­mo­si truk­mės, ir nuo mo­ty­va­ci­jos: kai ku­rie tie­siog no­ri iš­mok­ti nau­ją už­sie­nio kal­bą ar per ją pa­žin­ti nau­ją ša­lį, ki­ti su­si­do­mi lie­tu­vių kal­ba dėl to, kad ieš­ko ry­šių su pro­tė­vių ša­li­mi, dar ki­ti tu­ri tiks­lą iš­mok­ti kal­bą, kad ga­lė­tų stu­di­juo­ti Lie­tu­vos aukš­to­sio­se mo­kyk­lo­se – kas ma­gist­ran­tū­ro­je, kas dok­to­ran­tū­ro­je.

Ap­si­lan­kius cent­re, pir­miau­sia nu­ste­bi­no jo erd­vės: tai net 4 su­jung­tos pa­tal­pos, iš ku­rių vie­na pa­da­ry­ta iš ke­lių ma­žes­nių, kad ga­lė­tų su­si­rink­ti di­de­lis bū­rys žmo­nių (jo­je vy­ko ir se­mi­na­ras). Cent­ras uži­ma vi­są pa­sta­to ko­ri­do­riaus pu­sę (kol kas ki­tos pu­sės pa­tal­pos lais­vos, ta­čiau atei­ty­je ten įsi­kurs ki­tų kal­bų mo­ky­mo cent­rai). O cent­ro tur­tai gniau­žia kva­pą – Lie­tu­vos švie­ti­mo, moks­lo ir spor­to mi­nis­te­ri­jos pa­rū­pin­tos kny­gos ir mo­ky­mo(si) prie­mo­nės, gau­ti do­va­nų ar per įvai­rius mo­ky­mus pa­čių pa­da­ry­ti pa­veiks­lai ir su­ve­ny­rai, nuo­trau­kos, įvai­ri tau­ti­nė at­ri­bu­ti­ka ir kt.

Kaip ma­ty­ti iš cent­ro pa­va­di­ni­mo, ja­me ne tik mo­ko­ma­si kal­bos, ne ma­žiau svar­bi yra ir kul­tū­ri­nė veik­la. Vyks­ta ak­ty­vūs kul­tū­ri­niai mai­nai: iš Lie­tu­vos (ir ne tik) su pa­skai­to­mis ar kul­tū­ri­ne pro­gra­ma lan­ko­si daug sve­čių – ren­gia­mi kon­cer­tai, pa­ro­dos (pa­vyz­džiui, šiuo me­tu vie­no­je iš cent­ro pa­tal­pų vei­kia Są­jū­džio lai­kus pri­me­nan­čių nuo­trau­kų pa­ro­da). Vi­sa tai paį­vai­ri­na gy­ve­ni­mą cent­re ir ku­ria jau­kią at­mos­fe­rą.

Ne­ga­lė­jo­me ne­pas­te­bė­ti, kad šis cent­ras skir­tin­go am­žiaus ir pa­tir­ties jau­nuo­liams (tarp jų yra ir jau bai­gu­sių stu­di­jas, nes kal­bos mo­ky­ma­sis trun­ka ne vie­ne­rius me­tus) yra ta­pęs ant­rai­siais na­mais, o jie vi­si jau­čia­si lyg šei­ma – rū­pi­na­si cent­ru, taip pat dai­nuo­ja abie­jų tau­tų dai­nas, šo­ka ir vai­di­na, pri­sta­to Lie­tu­vą vie­tos ren­gi­niuo­se, šven­čia įvai­rias tra­di­ci­nes lie­tu­vių ar sa­vo as­me­ni­nes šven­tes, vyks­ta į iš­vy­kas.

Pa­si­tai­kė pro­ga da­ly­vau­ti lie­tu­vių kal­bos eg­za­mi­no da­ly­je (nu­ste­bo­me, kad sve­ti­mų žmo­nių bu­vi­mas stu­den­tų nei kiek ne­trik­dė) ir įsi­ti­kin­ti, kad mo­ko­ma­si rim­tai. Dau­ge­lis be­si­mo­kan­čių lie­tu­viš­kai stu­den­tų gau­na ga­li­my­bę ap­lan­ky­ti Lie­tu­vą, daž­niau­siai da­ly­vau­ti už­sie­nie­čiams skir­tuo­se lie­tu­vių kal­bos kur­suo­se ar edu­ka­ci­nės pro­gra­mo­se.

Štai ir šią va­sa­rą ne vie­nas cent­ro stu­den­tas to­bu­li­no lie­tu­vių kal­bos įgū­džius Vil­niu­je, Kau­ne, Klai­pė­do­je bei lan­kė ki­tas vie­to­ves. Pa­bu­vo­ję Lie­tu­vo­je stu­den­tai kal­ba apie lie­tu­vių nuo­šir­du­mą ir dė­me­sį kart­ve­lams, o jų su­tik­ti lie­tu­viai – at­virkš­čiai – ža­vi­si kart­ve­lų bū­du. Nors tiek vie­ni, tiek ki­ti pa­ste­bi skir­tu­mų ar trū­ku­mų, tai ne­truk­do pa­lai­ky­ti vie­niems ki­tus, tap­ti ir lik­ti bi­čiu­liais.

Pas­te­bė­jo­me, kad ne tik stu­den­tai, bet ir pro­fe­so­riaus V. Ka­va­liaus­ko ko­le­gos yra už­krės­ti Lie­tu­vos ir ža­vi­si pro­fe­so­riu­mi. Aki­vaiz­du, kad mei­lė abi­pu­sė, nes, pra­dė­jęs dirb­ti šį dar­bą, jis jau­čia­si tie­sian­tis til­tą tarp Lie­tu­vos ir Sa­kart­ve­lo. V. Ka­va­liaus­ko pa­stan­gos įver­tin­tos abe­jo­se ša­ly­se: jam su­teik­tas Sa­kart­ve­lo tech­ni­kos uni­ver­si­te­to gar­bės dak­ta­ro var­das (2015), Lie­tu­vos švie­ti­mo ir moks­lo mi­nis­te­ri­jos jis iš­rink­tas ge­riau­siu lie­tu­vių kal­bos dės­ty­to­ju už­sie­ny­je (2017), už ypa­tin­gą in­dė­lį plė­to­jant Sa­kart­ve­lo ir Lie­tu­vos san­ty­kius kul­tū­ros ir švie­ti­mo sri­ty­je ap­do­va­no­tas Sa­kart­ve­lo pre­zi­den­to tei­kia­mu Pra­kil­nu­mo gar­bės or­di­nu (2018).

Dar daug bū­tų ga­li­ma pa­sa­ko­ti apie šią lie­tu­viš­ku­mo sa­le­lę Tbi­li­sy­je, vis dėl­to rei­kia grįž­ti prie pa­grin­di­nio iš­vy­kos tiks­lo.

Se­mi­na­ras "Lie­tu­vių kul­tū­ros ženk­lai Sa­kart­ve­le"

Tai vie­nas iš kar­tu su Vil­niaus ko­le­gi­ja vyk­do­mo LR švie­ti­mo, moks­lo ir spor­to mi­nis­te­ri­jos bal­tis­ti­kos pro­jek­to "Sa­kart­ve­lo tech­ni­kos uni­ver­si­te­to Lie­tu­vių kal­bos ir kul­tū­ros cent­ro veik­los prio­ri­te­tai 2019 me­tais" ren­gi­nių (jų par­tne­riai – Vil­niaus vers­lo ko­le­gi­ja, Vy­tau­to Di­džio­jo uni­ver­si­te­tas, Lie­tu­vos Res­pub­li­kos am­ba­sa­da Sa­kart­ve­le ir Sa­kart­ve­lo lie­tu­vių bend­ruo­me­nė "Rū­ta-GEO"). Į kvie­ti­mą da­ly­vau­ti at­si­lie­pė 5 ša­lių – Aust­ri­jos, Lat­vi­jos, Lie­tu­vos, Sa­kart­ve­lo ir Suo­mi­jos – li­tua­nis­ti­kos (bal­tis­ti­kos) cent­rų moks­li­nin­kai ir pe­da­go­gai.

Se­mi­na­ro die­nos bu­vo ku­pi­nos nau­jos pa­tir­ties ir nau­jų pa­žin­čių. Da­ly­vius pa­svei­ki­no Sa­kart­ve­lo tech­ni­kos uni­ver­si­te­to pro­rek­to­rius Zu­ra­bas Ga­si­taš­vi­lis, bu­vo per­duo­ti am­ba­sa­do­riaus Gied­riaus Puo­džiū­no lin­kė­ji­mai, o se­mi­na­rą mu­zi­ki­niu svei­ki­ni­mu pra­dė­ję stu­den­tai dai­na­vo po­pu­lia­rias lie­tu­vių, taip pat kart­ve­lų dai­nas, šo­ko.

Ge­riau pa­žin­ti Lie­tu­vą, su­ži­no­ti apie kal­bos ir kul­tū­ros sklai­dą už­sie­ny­je pa­dė­jo se­mi­na­re iš­klau­sy­ti pra­ne­ši­mai įvai­rio­mis te­mo­mis: apie Lie­tu­vos virs­mą de­mok­ra­ti­ne vals­ty­be 1918–1926 m., apie aust­riš­kus epi­zo­dus lie­tu­vių li­te­ra­tų kū­ry­bo­je ir kal­bų bei kul­tū­rų mo­ky­mo pa­tir­tį už­sie­ny­je – li­tua­nis­ti­kos stu­di­jas Lat­vi­jo­je ir Suo­mi­jo­je, lie­tu­vių kal­bos mo­ky­mo ki­ta­kal­biams tra­di­ci­jas ir ak­tua­li­jas Lie­tu­vo­je.

Vis dėl­to dau­gu­ma pra­ne­ši­mų at­spin­dė­jo įvai­ria­pu­sius ry­šius tarp Lie­tu­vos ir Sa­kart­ve­lo: apie Vil­niaus ko­le­gi­jos in­dė­lį į Sa­kart­ve­lo jau­ni­mo ug­dy­mą, abie­jų vals­ty­bių aukš­tų­jų mo­kyk­lų stu­den­tų mai­nų svar­bą, Laz­di­jų ra­jo­no ry­šius su Sa­kart­ve­lu, apie gar­saus kart­ve­lų dai­li­nin­ko pri­mi­ty­vis­to Ni­ko Pi­ros­ma­niš­vi­lio, ge­riau ži­no­mo kaip Pi­ros­ma­ni, kū­ry­bos sklai­dą Lie­tu­vo­je ir Sa­kart­ve­lo vaiz­dus Si­gi­to Ge­dos kū­ry­bo­je.

Įdo­mu bu­vo iš­girs­ti mo­ky­to­jos Li­di­jos Gior­go­bia­ni pa­sa­ko­ji­mą apie Tbi­li­sio lie­tu­vių sek­ma­die­ni­nę mo­kyk­lą, taip pat iš ar­chi­tek­to Ry­čio Ci­ka­na­vi­čiaus (R2A ar­chi­tek­tų biu­ras) su­ži­no­ti apie lie­tu­viš­ką ar­chi­tek­tū­rą Sa­kart­ve­le – Cha­šu­ry­je įreng­tą par­ką, Tbi­li­sy­je sta­to­mą dau­gia­bu­tį ir at­nau­ji­na­mą Vil­niaus skve­rą.

Pro­fe­so­rius V. Ka­va­liaus­kas ap­ta­rė au­ten­tiš­ko ša­lies pa­va­di­ni­mo Sa­kart­ve­las įtei­si­ni­mo lie­tu­vių kal­bo­je ei­gą (jis bu­vo ir vie­nas šio klau­si­mo eks­per­tų).

Praė­ju­sių me­tų ge­gu­žės 3 d. (svars­ty­mas už­tru­ko apie 2 mė­ne­sius) Vals­ty­bi­nė lie­tu­vių kal­bos ko­mi­si­ja nu­ta­rė, kad gre­ta lie­tu­vių kal­bo­je įpras­tų pa­va­di­ni­mų Gru­zi­ja ir gru­zi­nai ga­li bū­ti var­to­ja­mi va­rian­tai, ar­ti­mes­ni vie­tos tra­di­ci­jai: Sa­kart­ve­las, sa­kart­ve­lie­čiai (vals­ty­bės gy­ven­to­jų pa­va­di­ni­mas), kart­ve­lai (tau­to­var­dis) ir kart­ve­lų kal­ba. Su­ži­no­jo­me ir apie at­sa­ko­mą­jį žings­nį, ku­rį žen­gė kart­ve­lai – la­bai grei­tai po to kart­ve­lų kal­ba įtei­sin­tas mū­sų ša­lies pa­va­di­ni­mas Lie­tu­va vie­toj iki tol var­to­to Lit­va. O vie­nas pra­ne­ši­mas bu­vo skir­tas kart­ve­lų kul­tū­ros sklai­dai Lie­tu­vo­je – gro­ži­nės li­te­ra­tū­ros ver­ti­mams į lie­tu­vių kal­bą.

Se­mi­na­ro ant­rą­ją die­ną per 20 pra­ne­ši­mų per­skai­tė Lie­tu­vių kal­bos ir kul­tū­ros cent­ro stu­den­tai. Jau­nuo­sius ty­rė­jus (ži­no­ma, ir ki­tus se­mi­na­ro da­ly­vius) pa­svei­ki­no Lie­tu­vos Res­pub­li­kos am­ba­sa­dos at­sto­vė Ša­rū­nė Ku­bi­liū­tė ir Sa­kart­ve­lo lie­tu­vių bend­ruo­me­nės "Rū­ta-GEO" pir­mi­nin­kė Da­lia Balt­rū­nai­tė.

Pra­ne­ši­mus stu­den­tai skai­tė ke­lio­mis kal­bo­mis (dau­giau­sia kart­ve­lų), ta­čiau vi­si jie bu­vo su­si­ję su Lie­tu­va. Irak­lis Du­dau­ris, Lie­tu­vių kal­bos ir kul­tū­ros cent­ro stu­den­tų pre­zi­den­tas, dir­ban­tis Du­še­čio sa­vi­val­dy­bė­je, per­skai­tė pra­ne­ši­mą apie jo dar­bo­vie­tės bend­ra­dar­bia­vi­mą su Ša­kių sa­vi­val­dy­be (ver­ta pa­mi­nė­ti, kad jis šie­met da­ly­va­vo Lie­tu­vių kal­bos drau­gi­jos su­reng­to­je vir­tua­lio­je kal­bos vik­to­ri­no­je ir lai­mė­jo II vie­tą).

Apsk­ri­tai pra­ne­ši­mų te­mų įvai­ro­vė at­spin­dė­jo stu­di­jų kryp­tis ir po­mė­gius. Po­li­ti­kos sri­ties pra­ne­ši­mai bu­vo ir apie mo­te­rų vaid­me­nį po­li­ti­ko­je, so­vie­ti­nį lai­ko­tar­pį abe­jo­se ša­ly­se, in­teg­ra­ci­ją į eu­ro­pi­nes struk­tū­ras ke­lią, o Tam­ta Pe­taš­vi­li lie­tu­vių kal­ba per­skai­tė pra­ne­ši­mą apie žmo­gaus tei­ses kons­ti­tu­ci­jo­se.

Apie ša­lių pre­zi­den­tų ga­lias kal­bė­jęs Mi­si­ko Ire­mat­zė, sa­vo pra­ne­ši­mą drą­siai pa­ver­tė dis­ku­si­ja, klau­si­nė­da­mas apie skir­tin­gų ša­lių pre­zi­den­tų ga­lias. Sa­kart­ve­lo am­ba­sa­dos veik­lą Lie­tu­vo­je 2013–2019 m. nag­ri­nė­ju­si Sop­hio Ta­ba­ta­dzė jau taip ge­rai iš­mo­ku­si lie­tu­vių kal­bą, kad ver­tė­ja­vo se­mi­na­re, o ne­se­niai so­cia­li­niuo­se tink­luo­se pa­si­da­li­no ži­nia apie gau­tą Lie­tu­vos vals­ty­bės sti­pen­di­ją stu­di­joms ma­gist­ran­tū­ro­je po­li­ti­kos moks­lų stu­di­joms ma­gist­ran­tū­ro­je Vy­tau­to Di­džio­jo uni­ver­si­te­te; sti­pen­di­ją tarp­tau­ti­nės tei­sės stu­di­joms Vil­niaus uni­ver­si­te­te ga­vo ir Tam­ta P.).

Ki­tuo­se pra­ne­ši­muo­se ap­tar­ti eko­no­mi­kos, ap­lin­ko­sau­gos klau­si­mai, pa­vyz­džiui, kart­ve­liš­ko vy­no rū­šys ir jo eks­por­tas į Lie­tu­vą (Še­tė Ke­mok­li­dzė, ku­rio šei­ma tu­ri že­mės ūkio vers­lą; po stu­di­jų ma­gist­ran­tū­ro­je Lie­tu­vo­je, apie ku­rias sva­jo­ja, jis no­rė­tų plė­to­ti vers­lo ry­šius tarp ša­lių), at­lie­kų per­dir­bi­mo pra­kti­ka, hid­roe­lekt­ri­nių po­vei­kis gam­tai, sau­lės ir vė­jo ener­gi­jos nau­do­ji­mo pa­tir­tis.

Hu­ma­ni­ta­ri­nių moks­lų bei me­nų te­ma­ti­kos pra­ne­ši­mai bu­vo apie tau­ti­nius dra­bu­žius, teat­rų ry­šius, Vil­niaus ir Tbi­li­sio mies­tų kū­ry­bi­nes erd­ves, UNES­CO ob­jek­tus Lie­tu­vo­je ir Sa­kart­ve­le, baž­ny­čių ar­chi­tek­tū­ros sa­vi­tu­mą, taip pat kal­bė­ta apie spor­tą (krep­ši­nį), liau­dies me­di­ci­ną, odon­to­lo­gi­ją. Išk­lau­sė­me ir la­bai as­me­niš­ką Irak­lio Bu­džiaš­vi­lio pra­ne­ši­mą "Ma­no lie­tu­viš­kų šak­nų paieš­kos" (apie tai vai­ki­nas yra kal­bė­jęs ir LRT "Na­cio­na­li­nės paieš­kų tar­ny­bos" lai­do­je 2019 me­tų ba­lan­džio 26 d. – be­je, gal kas iš skai­ty­to­jų ga­li pa­dė­ti – jo pro­se­ne­lė Bar­bo­ra Stak­vi­le­vi­čiū­tė, ti­kė­ti­na, su­si­ju­si su Šiau­liais).

Se­mi­na­ro dar­bi­nė da­lis bai­gė­si Klai­pė­dos uni­ver­si­te­to dės­ty­to­jų su­ma­ny­ta ir įgy­ven­din­ta žais­min­ga pro­tų ko­va "Nuo Kaz­be­ko iki Bal­ti­jos". Ko­man­dos bu­vo su­da­ry­tos miš­rios, to­dėl teo­riš­kai ga­li­my­bių lai­mė­ti tu­rė­jo vi­sos – tam pri­rei­kė ži­nių ir apie Lie­tu­vą bei Sa­kart­ve­lą, ir apie ja­me at­ras­tą Lie­tu­vą.

Apie li­te­ra­tū­ros ver­ti­mus

Se­mi­na­re per­skai­ty­tas pra­ne­ši­mas apie kart­ve­lų gro­ži­nės li­te­ra­tū­ros ver­ti­mus į lie­tu­vių kal­bą, nors kny­go­se dėl su­pran­ta­mų prie­žas­čių įra­šy­ta, kad vers­ta iš gru­zi­nų, o ne­re­tai ir iš ru­sų kal­bos. Kart­ve­lų gro­ži­nė li­te­ra­tū­ra (įskai­tant liau­dies pa­sa­kas) ne­ma­žai vers­ta so­viet­me­čiu – ir to lai­ko­tar­pio, ir se­nie­ji kū­ri­niai. Net du kar­tus iš­leis­ta lie­tu­viš­kai iš­vers­ta kla­si­ki­nė, tarp 1182 ir 1213 me­tų pa­ra­šy­ta, Šo­tos Rus­ta­ve­lio poe­ma "Kar­žy­gys tig­ro kai­liu" (1971; 1984).

Poe­mos ver­tė­jas bei žy­mus XX a. lie­tu­vių poe­tas ir re­dak­to­rius Jo­nas Grai­čiū­nas (1903–1994) gi­mė Tbi­li­sy­je, kur jo tė­vas, dra­gū­nų pul­ko vy­res­ny­sis pus­ka­ri­nin­kis Vy­tau­tas Grai­čiū­nas, at­li­ko ka­ri­nę tar­ny­bą. Lie­tu­vių skai­ty­to­jams priei­na­mas ir vie­nas pir­mų­jų li­te­ra­tū­ros kū­ri­nių, XII–XIII a. he­ro­ji­nis ri­te­rių ro­ma­nas – Mo­sės Cho­ne­lio "Ami­ra­nas Da­re­dža­nia­nis" (1970).

Da­lis kū­ri­nių įtrauk­ta į ke­lių tau­tų ver­ti­mų rin­ki­nius, pa­vyz­džiui, į 1947 me­tų lei­di­nį "Rink­ti­nės Ta­ry­bų ša­lies pa­sa­kos" (tai se­niau­sia šiuo me­tu ras­ta ver­ti­mų kny­ga) įtrauk­tos 2 kart­ve­lų pa­sa­kos.

Nuo to lai­ko per be­veik 70 me­tų (iki 2018 m.) iš­leis­tos 64 kny­gos (iki ne­prik­lau­so­my­bės at­kū­ri­mo 56, po to – tik 8). Do­mi­nuo­ja pro­za, ta­čiau iš­leis­ta 12 poe­zi­jos rin­ki­nių, taip pat 6 liau­dies ir 4 au­to­ri­nių pa­sa­kų kny­gos.

Esa­ma au­to­rių, ku­rių pa­si­ro­džiu­si ne vie­na kny­ga: 5 No­da­ro Dum­ba­dzės, 3 Oti­jos Jo­se­lia­nio kū­ri­niai ir pan. Ne­ma­žai pro­zos kū­ri­nius yra iš­ver­tę Vir­gi­ni­ja Ti­mins­kai­tė, Zu­ra­bas Dža­va­chiš­vi­lis, Da­li Go­geš­vi­li-Juo­di­šie­nė ir kt. Pa­tį gar­siau­sią ir žy­miau­sią kart­ve­lų kū­ri­nį – Ča­bua Ame­ri­dži­bi "Mė­nu­lio sū­nus" – iš­ver­tė Vio­le­ta Šob­lins­kai­tė-Alek­sa (2016).

Poe­zi­ją yra ver­tė ne vie­nas iš­ki­lus lie­tu­vių poe­tas: Al­gi­man­tas Bal­ta­kis, Vla­das Bra­ziū­nas, Eri­ka Drun­gy­tė, Mar­ce­li­jus Mar­ti­nai­tis, Eu­ge­ni­jus Ma­tu­ze­vi­čius, Va­cys Rei­me­ris, Vy­tau­tas Ru­do­kas, Ju­di­ta Vai­čiū­nai­tė, Al­bi­nas Žu­kaus­kas ir kt. Vy­tau­to Ru­do­ko 1982 me­tais iš­vers­ta Ni­ko­lo­zo Ba­ra­taš­vi­lio poe­zi­ja pa­kar­to­ti­nai iš­leis­ta 2015 ir 2017 m.

Rei­kė­tų pa­mi­nė­ti ir įdo­mų Lie­tu­vos na­cio­na­li­nės UNES­CO ko­mi­si­jos pro­jek­tą, ku­rio re­zul­ta­tai – ver­ti­mų kny­gą "Pa­sa­kų til­tai". Tai ar­mė­nų, aze­rų ir gru­zi­nų, t. y. kart­ve­lų pa­sa­kos, iliust­ruo­tos Es­ti­jos, Lat­vi­jos ir Lie­tu­vos vai­kų pie­ši­niais (2005) (iš gru­zi­nų kal­bos ver­tė Vir­gi­ni­ja Ti­mins­kai­tė), o lie­tu­vių liau­dies pa­sa­ka "Eg­lė žal­čių ka­ra­lie­nė" iš­vers­ta ir iš­leis­ta kart­ve­lų, taip pat ar­mė­nų ir aze­rų kal­bo­mis.

Lie­tu­vių kul­tū­ros pėd­sa­kais Sa­kart­ve­le

Se­mi­na­ro ren­gė­jai pa­si­rū­pi­no ir tuo, kad tu­rė­tu­me ga­li­my­bę pa­ma­ty­ti vie­tas, liu­di­jan­čius is­to­ri­nius ry­šius tarp ša­lių. Joms at­ras­ti rei­kė­jo ir po Tbi­li­sį pa­si­vaikš­čio­ti, ir po Sa­kart­ve­lą pa­ke­liau­ti – ap­lan­ky­ti Bor­žo­mį, Ka­che­ti­jos re­gio­ną ir nu­vyk­ti prie Kaz­be­ko.

Tbi­li­sy­je pa­ma­tė­me kai ku­rias su far­ma­ci­nin­ko, ra­šy­to­jo pro­zi­nin­ko, dra­ma­tur­go, mu­zie­ji­nin­ko ir vi­suo­me­ni­nin­ko An­ta­no Vie­nuo­lio-Žu­kaus­ko ir in­ži­nie­riaus bei vi­suo­me­nės vei­kė­jo Pet­ro Vi­lei­šio gy­ve­ni­mais su­si­ju­sias vie­tas. O apie An­ta­ną Vil­ku­tai­tį-Ke­tu­ra­kį dau­giau su­ži­no­jo­me Bor­žo­my­je, kur jis ra­šė pir­mą­ją pro­fe­sio­na­lią lie­tu­viš­ką ko­me­di­ją "Ame­ri­ka pir­ty­je" (1895; tie­sa, kai ku­rių li­te­ra­tū­ro­lo­gų nuo­mo­ne, au­to­riu­mi lai­ko­mas bro­lis Juo­zas, su ku­riuo kar­tu gy­ve­no).

2012 me­tais tuo­me­tis Lie­tu­vos Res­pub­li­kos mi­nist­ras pir­mi­nin­kas And­rius Ku­bi­lius Bor­žo­my­je ati­den­gė pa­mink­lą ke­lių in­ži­nie­riui, ra­šy­to­jui ir pub­li­cis­tui. V. Ka­va­liaus­kas, ly­dė­jęs mus tiek šio­je, tiek ir ki­to­se iš­vy­ko­se, prie ge­le­žin­ke­lio sto­ties pa­ro­dė vie­tą, kur A. Vil­ku­tai­čio-Ke­tu­ra­kio at­mi­ni­mas įam­žin­tas. De­ja, da­bar ten sto­vi tik mė­ly­na plė­ve­le ap­vy­nio­tas po­sta­men­tas ir ša­lia jo juo­da plė­ve­le už­deng­ta len­te­lė. Žy­mio­jo tau­tie­čio bius­tas prieš ke­le­rius me­tus bu­vo pa­vog­tas, o jo at­kū­ri­mu nie­kas ne­si­rū­pi­na.

Šios ke­lio­nės pa­bai­go­je mė­ga­vo­mės Sa­kart­ve­lo lie­tu­vių bend­ruo­me­nės pir­mi­nin­kės D. Balt­rū­nai­tės sve­tin­gu­mu jos šei­mos ka­vi­nė­je "Mū­za", įsi­kū­ru­sio­je aikš­tė­je prie pat įė­ji­mo į mi­ne­ra­li­nių van­de­nų par­ką. Ga­vo­me ten ir šal­ti­barš­čių...

Lie­tu­vių kul­tū­ros pėd­sa­kų paieš­koms bu­vo skir­ta ir ki­tos die­nos iš­vy­ka į kal­nus, kur gro­žė­jo­mės ka­dai­se gru­zi­nų ka­ro ke­liu ke­lia­vu­sį Mi­ka­lo­jų Kons­tan­ti­ną Čiur­lio­nį pa­ke­rė­ju­siais vaiz­dais, pa­ki­lo­me į Ger­ge­čio vie­nuo­ly­ną. Su šiuo vie­nuo­ly­nu su­si­jęs A. Vie­nuo­lio le­gen­dos "Už­keik­tie­ji vie­nuo­liai" veiks­mas (be­je, 2018 m. ver­tė­ja Na­na De­vi­dzė ją pir­mą kar­tą iš­ver­tė į kart­ve­lų kal­bą iš lie­tu­vių kal­bos; anks­čiau bu­vo pa­si­ro­dęs ver­ti­mas iš ru­sų kal­bos).

Ver­tė­jos Na­nos De­vi­dzės de­šimt­me­čius trun­kan­tis dar­bas po­pu­lia­ri­nant lie­tu­vių li­te­ra­tū­rą ir kul­tū­rą Sa­kart­ve­le šie­met Lie­tu­vo­je įver­tin­tas ver­tė­jų glo­bė­jo Šv. Je­ro­ni­mo pre­mi­ja.

Tie­sa, Kaz­be­kas ne­la­bai no­rė­jo mums pa­si­ro­dy­ti vi­su sa­vo di­din­gu­mu – kol ne­bu­vo­me pri­va­žia­vę ar­čiau, vir­šū­nę iš to­lo spė­jo­me pa­ma­ty­ti, bet vė­liau ją už­den­gė de­be­sys, tad tik prieš pat lei­džian­tis nuo Ger­ge­čio vie­nuo­ly­no at­gal į mies­te­lį, de­be­sys pra­si­sklai­dė.

Aki­vaiz­du, kad tai la­bai po­pu­lia­ri vie­ta – kal­nai vi­sa­da trau­kė žmo­nes – ne­bū­ti­nai lie­tu­vių mėgs­ta­ma, ta­čiau dėl kul­tū­ri­nių są­sa­jų ver­ta iš­skir­ti­nio dė­me­sio. Taip pat kaip ver­ta pa­si­žval­gy­ti po vie­tas, ku­rios įkvė­pė Mi­ka­lo­jų Kons­tan­ti­ną Čiur­lio­nį ta­py­ti Zo­dia­ko ženk­lų cik­lą. Mums pa­si­se­kė, nes ly­dė­jo pro­fe­so­rius ir jo stu­den­tai, tad tik­rai iš­gir­do­me ne­ma­žai apie lie­tu­vių kul­tū­rai reikš­min­gus da­ly­kus (net apy­sa­kos iš­trau­kų pa­si­klau­sė­me). Vi­sa tai su­tei­kė pa­pil­do­mo ža­ve­sio iš­vy­kai, bet įdo­mu bū­tų su­ži­no­ti, ar gi­dai, dir­ban­tys su lie­tu­vių tu­ris­tais, tai ži­no ir pa­sa­ko­ja.

Sa­kart­ve­le esa­ma ir šiuo­lai­ki­nio Lie­tu­vos bend­ra­dar­bia­vi­mo su Sa­kart­ve­lu ženk­lų. Vie­nas iš to­kių – Te­la­vy­je pa­sta­ty­tas at­mi­ni­mo ak­muo, liu­di­jan­tis apie ry­šius su Kė­dai­niais ir Anykš­čiais. Apie ki­tus bend­rys­tės ry­šius su­ži­no­jo­me iš se­mi­na­ro pra­ne­ši­mų, taip pat bend­rau­da­mi as­me­niš­kai: bu­vo pa­mi­nė­tas Laz­di­jų ra­jo­no ir Amb­ro­lau­rio sa­vi­val­dy­bės, Prie­nų, Ša­kių ir Du­še­čio, Plun­gės ir Kva­re­lio, Mes­ti­jos ir Tel­šių bend­ra­dar­bia­vi­mas, ta­čiau tai tik­rai ne vi­si mies­tų ir ra­jo­nų sa­vi­val­dy­bių bend­ra­vi­mo at­ve­jai.

Ki­tos lie­tu­viš­ku­mo ap­raiš­kos

Ke­liau­jant į sve­ti­mas ša­lis vi­sa­da bū­na sma­gu, kai akis už­kliū­va už ko nors sa­vo, lie­tu­viš­ko. Nors šio­je ke­lio­nė­je tam bu­vo ski­ria­ma ne­ma­žai dė­me­sio, pa­si­tai­kė ir ne­ti­kė­tų da­ly­kų. Pa­vyz­džiui, užė­jus į pre­ky­bos cent­rą nu­si­pirk­ti mais­to, akis už­kliu­vo už "Vil­niaus duo­nos" ke­pa­lo (kaip su­ži­no­jo­me vė­liau, ke­pa­mos Tbi­li­sy­je).

Nu­vy­kus į se­ną­ją sos­ti­nę Mcche­tą, prie vie­nuo­ly­no pa­ma­tė­me au­to­bu­siu­ką, pa­puoš­tą už­ra­šu "Links­mos ato­sto­gos" ir lie­tu­viš­ka at­ri­bu­ti­ka, ta­čiau bu­vo aki­vaiz­du, kad tai tu­ris­tų pa­sam­dy­tas vie­ti­nis vai­ruo­to­jas (pa­ma­tęs, kad su­si­do­mė­jo­me, jis ir mus pa­svei­ki­no).

Bor­žo­my­je ke­lian­tis į kal­ną va­go­nė­lio pa­ly­do­vas, su­ži­no­jęs, iš kur esa­me, sa­kė­si ka­dai­se dir­bęs Snieč­ku­je (ži­no­jo, kad da­bar tai Vi­sa­gi­nas). O va­ka­ro­jant D. Balt­rū­nai­tės šei­mos ka­vi­nė­je prie ki­to sta­lo sė­din­tys žmo­nės pri­si­jun­gė, kai dai­na­vo­me lie­tu­viš­kai. Kaip vė­liau paaiš­kė­jo – iš Lie­tu­vos at­vy­ku­si mer­gi­na, be­si­do­min­ti ga­li­my­be stu­di­juo­ti Sa­kart­ve­le, su ar­ti­mai­siais.

Be­je, lie­tu­viš­kai kal­ban­čių te­ko su­tik­ti ne vie­ną. Tai ro­do, kad tu­ris­tams įdo­mi gra­žio­ji Kau­ka­zo re­gio­no ša­lis. O da­bar, kai dėl Ru­si­jos val­džios spren­di­mų su­ma­žė­jo ru­sų tu­ris­tų skai­čius, lie­tu­vių ke­lio­nės į Sa­kart­ve­lą yra ir tam tik­ras ša­lies pa­lai­ky­mas.

Lie­tu­vių kul­tū­ros ženk­lai at­ve­dė į Sa­kart­ve­lą ir ne­be­pa­lei­džia. Praė­jęs lai­kas lei­do su­si­gu­lė­ti įspū­džiams, ku­riais no­rė­jo­si pa­si­da­lin­ti.

Komentuoti

Paprastas tekstas

  • HTML žymės neleidžiamos.