SAKARTVELO REPORTAŽAI (4)

Di­dy­bės li­ku­čiai

Gi­de sva­jo­jan­ti tap­ti ira­nie­tė Fa­ti­ma siū­lo pa­ro­dy­ti Cchal­tu­bą, ku­ria­me yra ap­si­sto­ju­si. Tu­ris­ti­niuo­se lanks­ti­nu­kuo­se Cchal­tu­bas pri­sta­to­mas vie­nu gar­siau­sių gy­dyk­lų ir sa­na­to­ri­jų mies­tu vi­sa­me Kau­ka­ze. Su šeš­to­jo de­šimt­me­čio at­mos­fe­ra.

Nuo Ku­tai­sio iki Cchal­tu­bo maž­daug 15 ki­lo­met­rų, ku­ror­tą pa­pras­ta pa­siek­ti nuo­lat kur­suo­jan­čiais mik­riu­kais.

Cchal­tu­bo bal­neo­lo­gi­nis ku­ror­tas kal­vo­ta­me Kol­chi­dės že­mu­mos pa­kraš­ty­je bu­vo įkur­tas 1928 me­tais. Jo iš­skir­ti­nu­mas – azo­to ir ro­do­no pri­so­tin­ti gy­do­mie­ji mi­ne­ra­li­niai van­de­nys.

Vie­ti­niai pa­sa­ko­ja, kad sa­na­to­ri­jos ir po­že­mi­nių mi­ne­ra­li­nių vers­mių ga­lios pa­gy­do įvai­riau­sias li­gas, tarp jų ir ne­vai­sin­gu­mą. Jei po pro­ce­dū­rų vis­gi liks bė­dų, kart­ve­las vy­ras bū­siąs šim­tap­ro­cen­ti­nis vais­tas.

So­viet­me­čiu Cchal­tu­bas bu­vo vi­sa­są­jun­gi­nės reikš­mės ku­ror­tas, ku­rį lan­kė įžy­my­bės. Nu­ro­do­ma, kad ku­ror­te yra ato­sto­ga­vęs ir Egip­to pre­zi­den­tas Ga­ma­lis Ab­de­lis Na­se­ras (1918–1970).

Ir­ma, ku­rios na­muo­se ap­si­sto­ja­me, mo­ky­to­ja. Ku­ror­te ji su­skai­čiuo­ja be­veik 20 sa­na­to­ri­jų. Kai 1992 me­tais pra­si­dė­jo Ab­cha­zi­jos ka­ras, sa­na­to­ri­jos ta­po ka­ro pa­bė­gė­lių prie­bė­ga.

Da­bar Cchal­tu­bas pa­ma­žu at­si­gau­na, ke­le­tas sa­na­to­ri­jų re­konst­ruo­tos, mo­der­ni­zuo­tos ir pri­me­na Tur­ki­jos ku­ror­tus su ba­sei­nais ir gė­ly­nais.

Se­nų­jų sa­na­to­ri­jų ar­chi­tek­tū­ra – gi­gan­to­ma­niš­ka, me­na Sta­li­no kul­to lai­kus. Bu­vu­sios šlo­vės šian­dien tik li­ku­čiai.

Di­din­gas sa­na­to­ri­jos „Tbi­li­sis“ die­nas prie įė­ji­mo te­be­sau­go sfink­sai. Džiūs­ta skal­bi­niai, rū­di­ja ant ko­lo­nų pri­tvir­tin­tos sa­te­li­to „lėkš­tės“, bu­vu­sios ar­kų erd­vės žvel­gia su­kly­pu­sių lan­gų stik­lais.

Kie­me rū­ko na­mo gy­ven­to­jas. Pa­sa­ko­ja, kad čia bu­vo ap­gy­ven­din­ti šim­tai pa­bė­gė­lių šei­mų. Da­bar li­kę ne­be daug, ke­lio­li­ka, pa­ma­žu iš­si­kraus­tė į ki­tus mies­tus.

Gir­dė­jęs, kad sa­na­to­ri­ją apie 1950-uo­sius me­tus pa­sta­tė ka­ro be­lais­viai. Tai bu­vo Cchal­tu­bo šlo­vės lai­kai.

Sta­li­ną me­nan­čių ženk­lų ku­ror­te ap­stu. Bet kas, pa­klaus­tas gat­vė­je, pa­sa­kys, kur ieš­ko­ti Sta­li­no vo­nios. Par­ke, sa­na­to­ri­jo­je „Spring 6“.

Cchal­tu­bo par­kas kart­ve­lų ti­tu­luo­ja­mas di­džiau­siu pa­sau­ly­je, po jį ga­li­ma va­ži­nė­ti ma­ši­na. Sa­na­to­ri­jos „Spring 6“ fa­sa­do ba­rel­je­fo cent­re sto­vi Sta­li­nas, iš abie­jų pu­sių iš­si­ri­kia­vę įvai­raus am­žiaus žmo­nės jam siun­čia do­va­nas ir mei­lę.

Sa­na­to­ri­ja re­konst­ruo­ta, bet Sta­li­no erd­vė ne­lies­ta. „Fo­te­liai taip pat li­kę iš tų lai­kų, kai ant jų sė­dė­jo Sta­li­nas“, – prieš­kam­ba­ry­je odi­nius bal­dus ro­do bal­tu cha­la­tu vil­kin­tis sa­na­to­ri­jos dar­buo­to­jas.

Ba­sei­no, ku­ria­me dik­ta­to­rius mau­dė­si, in­ter­je­ras nuo lai­ko ap­tru­pė­jęs, bet iš­li­kęs au­ten­tiš­kas. Tik ba­sei­nas be van­dens.

Sa­na­to­ri­jos dar­buo­to­jas kvie­čia ei­ti kar­tu – ve­da į ly­giag­re­čią pa­tal­pą, ant ku­rios du­rų už­ra­šy­ta „VIP zo­na“. Pa­tal­pų iš­pla­na­vi­mas toks pat, kaip Sta­li­no pu­sė­je, tik vis­kas nau­ja.

Dar­buo­to­jas vo­nio­je siū­lo pa­lies­ti ra­do­no mi­ne­ra­li­nį van­de­nį – na­tū­ra­liai šil­tas. Gi­ria van­dens pro­ce­dū­rų nau­dą or­ga­niz­mui.

„Gai­la, šian­dien iš­vyks­ta­me“, – sa­kau. „Gai­la“, – ati­ta­ria dar­buo­to­jas ir aki­mirks­niu iš­nyks­ta su vi­su pa­slau­gu­mu.

„Ar jos ang­lės?“ – ru­siš­kai ko­ri­do­riaus dar­buo­to­jos tei­rau­ja­si bran­daus am­žiaus vy­ras. „Lie­tu­va“, – nu­si­šyp­so­me. Vy­ras aki­mirks­niu be­ria Kau­no, Jo­na­vos pa­va­di­ni­mus ir jau­nys­tės so­vie­ti­nė­je ka­riuo­me­nė­je at­si­mi­ni­mus.

„La­bai pa­tin­ka Lie­tu­va, la­bai ge­ri žmo­nės“, – sa­ko. Ati­ta­ria­me, kad la­bai pa­tin­ka Sa­kart­ve­las, la­bai ge­ri žmo­nės. „Aš azer­bai­dža­nie­tis, iš Ba­ku“, – pa­tiks­li­na pa­šne­ko­vas. Ir kor­te­lė­je ro­do sa­vo vieš­bu­čio, ku­ria­me yra res­to­ra­nas, pa­va­di­ni­mą – no­rė­tų pa­vai­šin­ti.

Ačiū, bet šian­dien iš­vyks­ta­me. Lie­tu­vą jau­nys­tė­je ma­tęs azer­bai­dža­nie­tis lie­ka sė­dė­ti ko­ri­do­riu­je.

Tik vers­las

Fa­ti­ma, prieš ke­lias die­nas iš­si­šniukš­ti­nė­ju­si ap­lin­ką, ve­da dar į vie­ną sta­li­ni­nę sa­na­to­ri­ją. At­nau­jin­tas komp­lek­sas ap­tver­tas, prie var­tų pa­si­tin­ka ap­sau­gos dar­buo­to­jas. Jis ira­nie­tę at­pa­žįs­ta. Tei­rau­ja­si, ko dar rei­kia, jei jau kar­tą bu­vo. Paaiš­ki­ni­mas, kad no­ri pa­ro­dy­ti sa­na­to­ri­jos praei­tį drau­gėms, su­vei­kia, ap­sau­gi­nis per ra­ci­ją su kaž­kuo su­si­sie­kia. Užt­va­ras pa­ky­la.

Di­džiu­lė­je te­ri­to­ri­jo­je pa­si­tin­ka sa­na­to­ri­jos dar­buo­to­jas. Už­sie­nio kal­bo­mis ne­kal­ba. Tik pa­ro­do sek­ti pa­skui.

Už ati­da­ry­tų du­rų – Sta­li­no lai­kų di­džiu­lė, puoš­ni ki­no sa­lė su sce­na. Fa­ti­ma prieš ke­lias die­nas bu­vo pa­te­ku­si ir į Sta­li­no kam­ba­rį su eks­po­zi­ci­ja. Ro­do nuo­trau­kas, kur pri­si­ma­ta­vo dik­ta­to­riaus mi­li­nę, pri­si­fo­tog­ra­fa­vo ne tik su Sta­li­no, bet ir El­vio Pres­lio vaš­ki­nė­mis skulp­tū­ro­mis.

Bet vėl pa­tek­ti į šį kam­ba­rį ne­pa­vyks­ta: sa­na­to­ri­jos dar­buo­to­jai aiš­ki­na, kad su­ge­do du­rų už­rak­tas.

Ats­ki­ras pa­sta­tas te­ri­to­ri­jo­je – vėl­gi Sta­li­no poil­sio vie­ta. Pri­du­sęs mie­ga­ma­sis, dar­bo kam­ba­rys. Tik be paaiš­ki­ni­mo sun­ku su­pras­ti, kas, kur, ka­da, nes bent jau klo­ze­tas – šių die­nų.

„Sta­li­nas bu­vo gru­zi­nas“, – ne kar­tą šį fak­tą ke­lio­nė­je pri­mi­nė vie­ti­niai. Kai ku­rie dar pri­dė­da­vo Be­ri­ją ir ki­tus kru­vi­no­jo dik­ta­to­riaus ap­lin­kos žmo­nes.

„Sta­li­ną iki šiol gar­bi­na kai ku­rie vy­res­nės kar­tos žmo­nės. Sa­ko, kad jis bu­vo ge­ras mo­te­rims ir vai­kams“, – per­pa­sa­ko­jo jau­nas kart­ve­las.

Sta­li­no at­vaiz­das žvel­gia ir nuo su­ve­ny­rų. „Tai tik vers­las“, – pa­pras­tai paaiš­ki­na vie­ti­niai.

Po­kal­biai karš­to­je vers­mė­je

„Sa­kart­ve­le pa­žįs­tu kiek­vie­ną ak­me­nį, kiek­vie­ną duo­bę“, – sa­ko tu­ris­tams būs­tą nuo­mo­jan­tis ir į eks­kur­si­jas ve­žan­tis La­ša, kart­ve­las iš Ku­tai­sio, tai­po­gi su­tik­tas prieš dve­jus me­tus.

Ap­niu­ku­sią die­ną La­ša siū­lo dvi ke­lio­nių kryp­tis: į kal­nus ar­ba mau­dy­nes.

Pa­si­mau­dy­ti na­tū­ra­laus karš­to van­dens vers­mė­se vyks­ta­me kar­tu su jau­na po­ra iš Bal­ta­ru­si­jos. Gy­ve­na Mins­ke, į Ku­tai­sį at­skri­do iš Vil­niaus. Jau pa­siil­go na­mų ir bal­ta­ru­siš­ko mais­to.

„Čia žmo­nės poil­siau­ja“, – pra­va­žiuo­da­mas pro spyg­liuo­tas ka­lė­ji­mo tvo­ras, kal­ba La­ša.

Ma­ši­na at­kra­to iki pat karš­to van­dens „vo­nios“ kal­ne. Šią vie­tą, aiš­ki­na La­ša, su­kū­rė pa­tys vie­ti­niai. Pa­ka­ko su­dė­ti ply­tas ir ba­sei­nė­lį ne­tru­ko su­tvir­tin­ti sie­ros ap­na­šai.

Vie­ti­niai pa­si­rū­pi­no ir žar­na – fon­ta­nu, iš ku­rio trykš­ta 42 laips­nio karš­čio van­duo. La­bai svei­kas. To­dėl ma­ži ir se­ni ne tik mirks­ta, bet ir le­pi­na­si pur­vo vo­nio­mis. Ple­pa, juo­kau­ja ir vi­sai ne­krei­pia dė­me­sio į ap­link be­si­mė­tan­čias šiukš­les.

Jau­nas vy­ras kal­ba apie Sa­kart­ve­lo praei­ties pa­sie­ki­mus: apie Šo­ta Rus­ta­ve­lį ir jo ge­nia­lų epą „Kar­žy­gys tig­ro kai­liu“, ku­rio ty­ri­mai yra at­ski­ras moks­las, apie se­nuo­sius uni­ver­si­te­tus, apie vy­no tra­di­ci­ją, skai­čiuo­jan­čią aš­tuo­nis tūks­tan­čius me­tų. Ir apie Sta­li­ną.

Vie­nuo­lių ke­liu

Ge­la­čio vie­nuo­ly­nas (11 ki­lo­met­rų nuo Ku­tai­sio) vi­du­ram­žiais bu­vo vie­nas di­džiau­sių dva­si­nių, kul­tū­ri­nių cent­rų Sa­kart­ve­le.

Pas­ta­ty­tas 1106–1130 me­tais, vie­nuo­ly­nas ta­po ir svar­biu moks­lo cent­ru – čia vei­kė aka­de­mi­ja, jo­je dir­bo gar­siau­si kart­ve­lų moks­li­nin­kai, teo­lo­gai, fi­lo­so­fai. Da­bar – UNES­CO pa­vel­das.

„Kaip vie­nuo­liai ste­bė­jo dan­gaus kū­nus, kol ne­bu­vo iš­ras­tas te­les­ko­pas?“ – klau­sia La­ša. Vie­to­je at­sa­ky­mo at­ke­lia dang­tį nuo gi­laus šu­li­nio.

Ša­lia ki­tų moks­lų aka­de­mi­jo­je, len­kia pirš­tus kart­ve­las, bu­vo ir vyn­da­rys­tės stu­di­jos.

La­ša ve­da ten, nuo ko pra­si­dė­jo vie­nuo­ly­no sta­ty­ba – ak­me­ni­niu la­ta­ku bė­gan­čio šal­ti­nio van­dens.

Cent­ri­nis vie­nuo­ly­no pa­sta­tas – Do­vy­do Sta­ty­to­jo įkur­ta Mer­ge­lės baž­ny­čia, puoš­ni skir­tin­gų lai­ko­tar­pių fres­ko­mis. Pag­rin­di­nia­me skliau­te – XII am­žiaus mo­zai­ka, vaiz­duo­jan­ti Die­vo Mo­ti­ną.

La­ša pa­ra­gi­na į Ma­ri­ją pa­žvelg­ti iš skir­tin­gų baž­ny­čios pu­sių – jos žvilgs­nis ly­dės vi­sur.

Komp­lek­sui pri­klau­so ir Šv. Jur­gio baž­ny­čia, vie­na se­niau­sių var­pi­nių ša­ly­je.

XII–XIII am­žiai įvar­di­ja­mi kaip Sa­kart­ve­lo Auk­so am­žius ar­ba Sa­kart­ve­lo Re­ne­san­sas. Ša­lį tuo­met val­dė ka­ra­lius Do­vy­das Sta­ty­to­jas ir ka­ra­lie­nė Ta­ma­ra.

Ge­la­čio vie­nuo­ly­ne pa­lai­do­tos ke­lios de­šim­tys ša­lies val­do­vų ir šven­tų­jų. Čia il­si­si ir Do­vy­das Sta­ty­to­jas.

Ka­pa­vie­tę jis pa­si­rin­ko po du­rų slenks­čiu, ka­pas pri­slėg­tas di­džiu­le ak­mens plokš­te. La­ša pa­sa­ko­ja, kad val­do­vas bu­vo mil­ži­nas: jo ūgis sie­kė 2 met­rus 20 cen­ti­met­rus. Per mū­šius Do­vy­das Sta­ty­to­jas tu­rė­da­vo pa­keis­ti ne vie­ną žir­gą.

Iš Ge­la­čio vie­nuo­ly­no ma­ty­ti dar du vie­nuo­ly­nai, įsi­sprau­dę vir­šu­kal­nė­se. Vie­nas, sa­ko, La­ša, VI am­žiaus, ki­tas – VIII. Ir abu vei­kian­tys.

„Ne­ži­nau, kiek ga­lė­si­me pri­va­žiuo­ti, ten bū­na blo­gas ke­lias“, – ap­lan­ky­ti vie­ną iš vie­nuo­ly­nų pa­siū­lo kart­ve­las. Ei­si­me pės­čio­mis? La­ša kaž­ko­dėl juo­kia­si.

Ke­lias klam­paus mo­lio, pa­žliu­gęs, pil­nas ak­me­nų ir uo­lų nuo­lau­žų, pe­rei­nan­tis į be­ke­lę. Kai La­ša su­ri­zi­kuo­ja kil­ti į sta­čią įkal­nę, kva­pą už­gniau­žia vi­siems ke­lei­viams. Kaž­kas tra­ta, bil­da, at­ro­do, lūž­ta – bai­mės akys di­de­lės. Aki­mir­ka ty­los. „Rei­kia ieš­ko­ti ki­to ke­lio“, – ra­miai nu­spren­džia vai­ruo­to­jas ir nu­si­lei­džia ke­lis met­rus že­myn – kiek ma­ši­na bu­vo įro­po­ju­si.

Kiek pa­va­žia­vę, ke­lio­nę vis­gi tę­sia­me pės­čio­mis miš­ku. Į ko­jas spyg­liais ka­bi­na­si ger­vuo­gės, ba­tai slys­ta sli­džiais ak­me­ni­mis. Ar La­ša tik­rai ži­no ke­lią?

Ne­ti­kė­tas pi­lig­ri­mi­nis žy­gis ga­liau­siai bai­gia­si pa­si­gir­dus šuns lo­ji­mui. Pa­ma­tęs sve­čius, priei­na kie­me dir­bęs vie­nuo­lis. Pa­ly­di iki šlai­to, nuo ku­rio Ge­la­čio vie­nuo­ly­nas ma­ty­ti lyg iš paukš­čio skry­džio.

At­gal, at­ro­do, grįž­ta­me grei­čiau. Tik su­brai­žy­to­mis ko­jo­mis ir ap­li­pu­siais mo­liu ba­tais.

Va­ka­re pas La­šą at­kle­ga bal­ta­ru­sės, pil­nos die­nos įspū­džių.

Pa­sa­ko­ja, kaip na­miš­kiai bai­mi­no­si su­ži­no­ję, kad ato­sto­goms pa­si­rin­ko šią ša­lį. Bal­ta­ru­si­jos vie­šo­jo­je erd­vė­je skel­bia­mos ži­nios, jog Sa­kart­ve­le pa­vo­jin­ga, vyks­ta ne­ra­mu­mai gat­vė­se. At­vy­ku­sios pa­ma­tė vi­siš­kai ki­tą vaiz­dą. „Pro­pa­gan­da“, – įver­ti­na.

La­ša sa­ko tos­tus ir mo­ko ger­ti „vach­tan­gu­ri“ – kart­ve­liš­ką bru­der­šaf­tą.

Ry­te lau­kia mo­der­nu­sis ku­ror­tas Ba­tu­mis.

Ba­tu­mio va­sa­ra

Ant pra­va­žiuo­jan­čio au­to­mo­bi­lio už­kli­juo­tas Sa­kart­ve­lo že­mė­la­pis ir už­ra­šas: „Aš esu kart­ve­las ir dvi­de­šimt pro­cen­tų ma­no ša­lies yra oku­puo­ta Pu­ti­no.“

Pa­ke­liui į Ba­tu­mį La­ša su­sto­ja pa­ro­dy­ti juo­dų­jų pa­plū­di­mių. Juo­das smė­lis iš to­lo at­ro­do tar­si dir­vo­že­mis, nu­sė­tas šiukš­lė­mis. La­ša sa­ko, kad smė­lis – uni­ka­lus, ja­me yra mag­ne­ti­to, ku­ris gy­do įvai­rias li­gas. Tad žmo­nės at­vyks­ta į pa­plū­di­mį tie­siog pa­gu­lė­ti.

Ba­tu­my­je La­ša pir­miau­sia sto­ja ten, kur už­su­ka kas­kart at­vy­kęs – žu­vies tur­gu­je.

Iš­si­rink­si švie­žią žu­vį – ša­lia esan­čio res­to­ra­no vi­rė­jai iš­keps.

Res­to­ra­ne daug triukš­mo ir kva­pų. Pa­da­vė­ja griež­tu bal­su per­klau­si­nė­ja už­sa­ky­mą. Prie mo­te­rų tua­le­to va­ly­to­ja ap­šau­kia už­sie­nie­tę, ne­sup­ra­tu­sią, kad tua­le­tas už­da­ry­tas. „Ar­gi ne­ma­to, kad ne­vei­kia!“ – gar­siai bur­no­ja ir už ran­ke­nos vėl už­ki­ša šluo­tą.

Bet lan­ky­to­jų čia ne­trūks­ta – lau­kia ei­lė­je. Švie­žiai kep­ta žu­vis to ver­ta.

Ba­tu­mio cent­ras su pro­me­na­da, se­ną­ja ir mo­der­nia sta­ty­ba, dan­go­rai­žiais, su­dė­tin­gais ar­chi­tek­tū­ri­niais ir tech­ni­niais spren­di­mais – sun­kiai su­vo­kia­mas kont­ras­tas Sa­kart­ve­lo mies­te­liams ir kai­mams. Pa­ra­di­nis ku­ror­tas – spal­vin­gas, bliz­gan­tis, tvis­kan­tis, pra­ban­gus. Bet Ba­tu­mis yra vi­soks: art nou­veau ir art de­co ar­chi­tek­tū­ra čia per­si­pi­na su so­vie­ti­ne pil­ku­ma, dan­go­rai­žiai – su griu­ve­no­mis.

Šie me­tai, kal­ba vie­ti­niai, Ba­tu­miui ne­leng­vi. Va­sa­ra ga­na lie­tin­ga, be to, bū­tent šis ku­ror­tas bu­vo ru­sų trau­kos cent­ras.

Pag­rin­di­nes Ba­tu­mio įžy­my­bes lan­kė­me prieš po­rą me­tų, tad šį kar­tą po ku­ror­tą vaikš­to­me be tiks­lo.

Virš Eu­ro­pos aikš­tės iš­ki­lu­si Me­dė­ja su auk­so vil­na pri­me­na ar­go­nau­tų ke­lio­nę į Kol­chi­dę – se­no­vės Sa­kart­ve­lo re­gio­ną ir ka­ra­lys­tę. Ku­ror­te purs­lus taš­ko ir mi­ti­nių bū­ty­bių ap­sup­tas Po­sei­do­nas.

Ba­tu­mis – ant­ras pa­gal dy­dį Sa­kart­ve­lo mies­tas, pa­gal gy­ven­to­jus – maž­daug Klai­pė­da. Bet pa­sau­lis ma­žas. Aki­mir­ka są­stin­gio iš ne­ti­kė­tu­mo. Taip! Prie­šais – Gior­gi, ku­rio bu­tą nuo­mo­jo­mės prieš dve­jus me­tus. Pa­si­ro­do, už­kly­do­me į K2 ka­vi­nės kie­mą, kur vei­kia ir Gior­gi bei jo drau­gės di­zai­no par­duo­tu­vė.

Ka­vi­nės in­ter­je­ras – įro­dy­mas, kad Gior­gi ir Ta­ko fan­ta­zi­jai nė­ra ri­bų. Vir­du­liuo­se žy­di gė­lės. Virš gal­vų už­kel­tas za­po­ro­žie­tis. Apt­ru­pė­ju­sios sie­nų an­gos at­ro­do kaip spal­vin­gų pa­veiks­lų rė­mai. Keis­ta ir ža­vin­ga. Ali­sa ste­buk­lų ša­ly­je.

Ge­ri sve­čiai

Pas­ku­ti­nis va­ka­ras. Ant sta­lo – di­de­lis puo­das su šal­ta dar­žo­vių sriu­ba ir vy­nas.

„Ge­rai, kai sve­čiai at­vyks­ta, bet dar ge­riau...“ – pra­de­da tos­tą La­ša. Kai iš­vyks­ta? „Ne!“ – pur­to gal­vą kart­ve­las, taip ne­ga­li­ma sa­ky­ti! Dar ge­riau, kai at­vyks­ta ge­ri sve­čiai!"

La­ša pa­sa­ko­ja apie sa­vo sve­čius iš įvai­riau­sių ša­lių. Tu­ri su­rin­kęs jam do­va­no­tų gė­ri­mų ko­lek­ci­ją, tarp jų ma­ty­ti lie­tu­viš­kų eti­ke­čių. Ant šal­dy­tu­vo pri­li­pin­ti skir­tin­gų vals­ty­bių mag­ne­tu­kai, sie­nas puo­šia tu­ris­tų do­va­no­ti su­ve­ny­rai.

Len­ty­no­je sa­vi­nin­kės te­be­lau­kia ran­ki­nis laik­ro­dis – ke­liau­to­ja pa­mir­šo, bet gal dar su­grįš.

Ry­tą, pa­ke­liui į oro uos­tą, La­ša sto­ja prie vie­nos, ki­tos cha­ča­pu­rio ke­pyk­lė­lės. Sek­ma­die­nio ry­tą dar nie­kas ne­dir­ba.

Teks su­grįž­ti ki­tą­kart.