Eilėraščiai Žiemgalai

Poe­tas nie­ka­da ne­pa­bė­ga nuo sa­vo šak­nų, jam svar­bus bend­ruo­me­niš­ku­mas, pi­lie­tiš­ku­mas. Jis – ir Lie­tu­vos ka­riuo­me­nės kū­rė­jų – sa­va­no­rių są­jun­gos, Lie­tu­vos Nep­rik­lau­so­my­bės gy­ni­mo Sau­sio 13–osios bro­li­jos, Lie­tu­vos Šau­lių są­jun­gos na­rys, pri­klau­so Lie­tu­vos ne­prik­lau­so­mų ra­šy­to­jų są­jun­gai, Šiau­rės Lie­tu­vos li­te­ra­tų drau­gi­jai, Lie­tu­vos Žiem­ga­los drau­gi­jai, Jo­niš­kio li­te­ra­tų klu­bui ir kt.

Šie­met išė­jo jau 30-asis jo lei­di­nys, poe­zi­jos kny­ga pa­va­di­ni­mu „Įp­ras­tu rit­mu“.

SPĖKITE – KURĮ?

Bal­tą va­sa­rio Sek­ma­die­nį
Gim­to­sios pa­ra­pi­jos baž­ny­tė­lė­se
Kriš­to­li­niai va­rio var­pai kvie­čia
Į pa­mal­das. Tik Tu, kaip ir aš,
Gy­ve­na­me ki­to­se pa­ra­pi­jo­se,
Ki­tuo­se ti­kė­ji­mo iš­ma­ta­vi­muo­se,
Ir mū­sų Mal­dos iš nuo­lan­kių,
Tie­są pa­sa­kius, iš maiš­tin­gų
Šir­džių sro­ve­na tie­siai Die­vui į au­sį.
Ir Die­vas su­glums­ta – nu­si­lei­džia į
Že­mę, ne­sku­bė­da­mas iš­si­ren­ka vie­ną
Žiem­ga­los kraš­to dai­li­nin­kų pa­veiks­lą,
Pap­ra­šo su­vy­nio­ti. Dė­me­sio!
Ma­no mie­lie­ji ir mie­lo­sios,
Spė­ki­te – ku­rį?

Mo­ky­to­jai Sta­nis­la­vai Mic­ke­vi­čie­nei
(1934 me­tų spa­lio 8 d. – 2017 me­tų lapk­ri­čio 28 d.)

At­sa­kin­gai ga­liu pa­reikš­ti:
Tu­rė­ti įžval­gią Mo­ky­to­ją
Reiš­kia – tu­rė­ti vi­są ar­mi­ją.

Mo­ki­niui vi­sa­da svar­bu ži­no­ti,
Kad Mo­ky­to­ja yra jo pu­sė­je,
Ne­žiū­rint į tai, kad kar­tais
Jis ne­tei­sus. Ypač ta­da.

Su Mo­ky­to­ja ne­dve­jo­da­mi
Ruo­šė­mės ei­ti į ka­rą,
Tik Mo­ky­to­ja dip­lo­ma­tiš­kai
Su­ge­bė­jo skelb­ti pa­liau­bas ir –
Ka­ro ne­bu­vo. Bent, kol yra
Me­nan­čių Jos įtai­giai rū­pes­tin­gą
Kal­bė­se­ną ir mąs­lią šyp­se­ną –
Už­bė­gus puo­de­liui ka­vos.

ACH, TAS OSLAS

Kraš­tie­tei dai­li­nin­kei Joa­nai Ge­la­žy­tei

Kai ne­be­tel­pi Ga­tau­čiuo­se, ei­ni į Jo­niš­kį,
Kai ne­be­tel­pi Jo­niš­ky­je, ei­ni į Žiem­ga­los drau­gi­ją,
Kai ne­be­tel­pi drau­gi­jo­je, ei­ni į Dai­lės Aka­de­mi­ją,
Kai ne­be­tel­pi Aka­de­mi­jo­je, ei­ni į ža­vią­ją Eu­ro­pą,
O te­nai Ta­ve pa­si­gau­na Os­las,
ach tas Os­las, Os­las –
uni­ka­lio­sios mer­gai­tės Iš Žiem­ga­los
lai­ki­nas uos­tas ar gy­ve­ni­mo sos­tas.

***

Tau­to­sa­ki­nin­kui Ma­tui Slan­čiaus­kui ir „At­ga­jos“ drau­gi­jos 130 – osioms me­ti­nėms pa­žy­mė­ti

Šven­to Jur­gio an­ge­lė­lis per pa­dan­gę skren­da
Žiem­ga­los der­lioj že­me­lėj jau­kų na­mą ran­da,
Tam na­me­lyj ži­bu­rė­lis il­gai va­ka­ro­ja,
Tam na­me­lyj šei­mi­nin­kas rai­de­les ri­kiuo­ja.

An­ge­lė­lis ty­liai ty­liai pro lan­ge­lį žvel­gia,
Ten prie lem­pos siu­vė­jė­lis po­pie­riuos pa­sken­dęs,
Ra­šo, ra­šo, už­dai­nuo­ja, raš­tas kai pa­tin­ka,
Trinkt žan­da­ras nie­ka­dė­jas iš­len­da iš spin­tos.

Su­ren­ka siu­vė­jo dru­ką ir į teis­mą tem­pia,
„At­ga­jos“ drau­gi­jos by­lai sta­lo neuž­ten­ka.
Keb­lu šian­dien pa­ti­kė­ti, kad yra taip bu­vę,
Už dai­nų, sak­mių rin­ki­mą ka­me­roj pra­žu­vęs...

Mes skai­ty­ti ne­be­no­rim, juo la­biau ra­šy­ti,
Keis­ti žmo­nės tą­syk bu­vę, da­rę tai už dy­ką,
Sa­vo gal­va ri­zi­ka­vę ir tur­tu sa­vuo­ju,
Tik vil­tis ver­tes­nė bu­vo jiems ir už ska­ti­ką.

Ta vil­tis – gim­ti­nei rei­kia sa­vo Bal­tų raš­to –
Nuo verž­lių­jų Kur­šių vi­kin­gų
Iki darbš­čių­jų Žiem­ga­lių Kraš­to.

PAKRAŠČIUKAI – MIELIEJI PERLIUKAI

Že­mas­lė­nis mū­sų do­lo(mi­ti­nis) kraš­tas
Ku­rį puo­šia ir kny­ga, ir se­no­lių raš­tas,
Esa­me žin­gei­duo­liai ir mums rei­kia,
Ne tik duo­nos ru­pios kas­die­nės – reiš­kia,
Esa­me ne iš kel­mo į Žiem­ga­lą įspir­ti,
Ir vi­sa­da sa­vait­ga­liais lan­ko­me pir­tį,
Ir sie­lą, ir kū­ną van­to­mis at­gai­vi­na­me,
Ir dva­sią iš ma­žo kū­di­kė­lio no­riai au­gi­na­me,
Atei­ki ir be pro­jek­tų bū­si mie­lai su­tik­tas,
Pa­sau­lio, ži­no­ki, čia yra pa­ts cent­ras,
Tai toks pa­skelb­tas Vi­sa­tos ver­dik­tas,
Nes tik pa­kraš­čiuo­se: Kro­ku­vo­je, Ry­go­je,
Dan­ci­ge, Ta­li­ne, Vil­niu­je, Pe­ter­bur­ge,
Jo­niš­ky­je, Kriu­kuo­se ver­da gy­vy­bė,
Kū­no pa­kraš­ty­je ir ne­ra­muo­lė šir­dis
Su­tei­kia gy­ve­ni­mui mei­lę ir esy­bę.

***

Ru­gių pie­va,
Duo­nos kva­pas...
Tą ma­ty­da­mas
Ap­si­džiau­gęs
Die­vas
Mos­te­li ran­ka,
Ir lie­pos
Krykš­tau­da­mos
Su­bė­ga į
Žiem­ga­lių
Pa­veiks­lus.

MANĘS DAR NĖRA

Ma­nęs dar nė­ra, dar tvy­ro
Virš Žiem­ga­los žalz­ga­nas rū­kas,
Dar ky­la iš Že­mės į Dan­gų vie­nin­te­lis
Jaus­mas – gy­vent ir my­lėt.
Dar an­tys ant Pla­to­nio kran­to
Suk­rykš­čia ir ne­ria į po­gi­lę upę,
Dar ma­no Tė­ve­liai ma­ži ir vi­sai ne­nu­tuo­kia,
Kad teks Jiems ma­ne užau­gint ir
Kaip vai­ką my­lėt po rugp­jū­čio žvaigž­dėm...

Šit, aš jau esu – ir dė­me­siu ap­gaub­tas au­gau į di­de­lį vai­ką,
Ieš­ko­jau vis Lai­mės žmo­nėms ir gė­rį dos­niai jiems da­li­nau.
Iš­li­ko vien Jaus­mas gim­tiems pau­piams
Ir va­ka­ro raus­vai Paš­vais­tei…
- - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - -
O šian­die­ną Ta­ve – Mei­lės per­smelk­tą – čia su­ti­kau...