Eilėraščiai

 

IŠLYDINT

Prasuko ratą – sudie –

Gandrai rugpjūčio sekmadienį.

Gėlus maudimas giliai

Ir niekas nepadeda.

Nėra mišių, kurias

Už juos aukoti galėčiau-

Neišsižadėjo manęs,

Tik dangus

Pakėlė juos iš gandralizdžių...

Rudens žydrynėj sparnai

Rėžia įžūlų trikampį...

............

Aš palieku čia... lėtai,

Kur lėtas

Laukimas

Nukrenta...

 

***

Neprieštarauk man, spinduly, pro kraigą,

Šešėli, slenkantis link pamiškės –

Aš gyvenu čia – ir tegul taip reikia,

Galbūt kažkas man šito pavydės.

Esu čia su gandralizdžiu, kol laukiu,

O lauksiu visad- ir tada, kai grįš,

Ir kai netruks pasukti vėl

Sparnus išskleidę,

Kažkas įeis pro atlapas duris,

Žingsniu pašventins slenkstį

Ir iš lėto

Šermukšnio uogom

Staktą apkaišys...

 

***

Išnešiosiu

Laukimą įsčiose.

Suvyniosiu

Lininėj drobėj.

Maudysiu

Laumių juostose.

Sūpuosiu

Lopšinių klostėse...

Bėgs takeliu

Ir krykštaus.

Mokysis mano

Žodžių...

Augdamas nežinos,

Kaip motiną savo

Guodžia...

 

***

Mano kraujas

Tavo kraujas

Medžio gyslomis

Pulsuoja,

Mano širdį

Tavo širdį

Padalija

Į dalis...

Mano jūra

Tavo jūra

Vandenyne

Išsilieja...

Tavo paukščiai

Mano paukščiai

Liečia vandenį

Sparnu...

Tavo žodžiai

Mano žodžiai

Pasivyt

Kažko negali.

Mano žingsniai

Tavo žingsniai

Pavėlavo

Per anksti...

MIRAŽAS

Per tą patį, bet kitą

Langą žiūrėsi...

Tom pačiom,

Bet kitokio

Lango akim...

Į tą patį

Ugniakurą

Malką kitą

Įdėsi

Ir liepsna

Mintimis

Nukeliaus

Praeitin.

Rasi ten

Tuos pačius

Bet kitokius

Žibintus,

Kurie švietė,

Bet spindulio

Būta per mažo,

Ir matei

Juos kitaip,

Nei dabar,

Pakabintus,

Todėl kvietė

Į kitą –

Rytojaus- miražą…

 

KELMEI

Esi gėlėta palei upės vingį,

Kur žuvys ir antelės plauko.

Ramybė čia kiekvieną pasitinka -

Žinai, jog laukdama sulauki…

 

Gėlėta tu per Oninių mišparus

Ir santūri žemaitiškai, tyli,

Ir neskubi su įžadais, o davus

Išpildai iki kraujo savimi.

 

Neklumpa žingsnis ir nedyla žodis

Ir kojos už kelmų nekliūva.

Būtis čia ir buvimas guodžia

Ir laikas iš versmės dar srūva…

 

Esi gėlėta palei upės vingį,

Kuri metus lyg uogas renka…

Išlik tokia: šviesi ir išmintinga

Tegul šita versmė nesenka…

 

***

Kažkas prisakė man čia būti,

Kas dieną eiti tuo taku

Ir čia gyventi ne truputį,

O iš visų savo jėgų.

 

Kažkas prisakė būt laiminga

Su liepom, eglėm ir beržais

Ir slenksčio akmenio kilmingo

Į nieką niekad neiškeist.

 

Kažkam kas dieną aš dėkoju:

Pilnatvės čia – ligi dangaus.

Gimtinėje įaugo kojos,

Gimtinė visada priglaus.

 

Aš būsiu čia. O jei nebūsiu-

Atskrisiu vėju po žiemos.

Pilnatvė ta – lyg lengvas gūsis,

Kurį kažkas ir vėl kartos…

 

MANO DELČIA

Budi virš kiemo

Kuprota delčia,

Čirškia svirpliai,

Skraido drugiai

Nakties šviesoje...

Sėdžiu

Ant

Vienkiemio slenksčio -

Aš

Čia gyvenu

Su delčia...

Gera toje tyloje –

Geria medžiai

Vėsumą

Ir atgaivą

Ir auga

Obuolio šerdis...

Viskas gerai:

Dar šviečia

Tavo kupra

Ir aš negalvosiu,

Kas bus,

Kai tu sudilsi…