Naujausios
Pokalbininkai (o jų 13) – įvairių sričių kūrėjai: rašytojai, mokslininkai, aktoriai, architektai, fotografai, dailininkai. O ir jų požiūris į kūrybos fenomeną taipogi įvairus, originalus, dažnai net netikėtas, kaip ir dera tikriems kūrėjams.
Dabar, kai taip plačiai išreklamuota šiaulietiška tarmė, kurią sukūrė Rimantas Kmita, negali neatkreipti dėmesio į gerokai provokuojantį požiūrį: „Taip kalba nebent bomžai, turginiai ar iš kalėjimo sugrįžusieji.“ Anot profesoriaus Petro Bražėno, tai galėtų tapti įžanga į platesnę diskusiją, apie kokią jau daugelį metų nesame girdėję.
Įsidėmėtinas Donaldo Kajoko požiūris į kūrybą, rašytojo dienoraštyje užfiksuotas gan anksti, dar ir Kristaus amžiaus nesulaukus: „Iki 33 metų, manau, reikia sukurti savo maldą, savo giesmę, savo evangeliją. Jei nepavyks, šitai galima padaryti iki 40–50 metų. Turbūt tai galutinė riba. Už jos jau sėdima ant savo kūrinių: vieniems tai postamentas (gyvieji klasikai), kitiems – iš aštrių erškėčių nupinta kėdutė, tretiems – modernus, užpakaliukui patogus importinis foteliukas.“
Akademikas Vytautas Martinkus, knygos autorių įspėjęs, kad jis pirmiausia yra rašytojas, o ne filosofas, ne pedagogas, prisipažįsta, jog jau kelerius metus rašo kiek neįprastą knygą – „autobiografiją, anot Žemaitės, reminiscenciją, pasak Jono Meko“. Jam pačiam tai gan neįprasta, bet miela kūryba, kurios „nei griežti žanro rėmai, nei siužetas ar fabula (...) autoriaus nevaržo“. Ir dar vienas rimtas prisipažinimas apie kūrybos formas, jų įvairovę: „Nuo asmeniško patyrimo iki tautos, valstybės, iki taikios kaimynystės.“
„Kūryba, tiek mokslinė, tiek ir meninė yra iš esmės pastangos patobulinti pasaulį. Ir tos pastangos labai būdingos žmogui, sudaro jo esmingąją dalį“, – tvirtina populiarusis etnologas, mokslo istorikas prof. dr. Libertas Klimka.
O anot vieno žymiausių Lietuvos architektų prof. habil. dr. Jurgio Vanago, „meninis skonis, kompozicijos, harmonijos, spalvų derinio, grožio pojūčiai neatsiranda savaime. (...) Absoliuti jos dalis išugdoma, įgyjama. Todėl norinčiam tapti kūrybingu architektu, būtina labai daug dirbti, piešti, tapyti, lieti akvareles, lipdyti. Lygiai taip, kaip literatūriškai turtinga kalba, žodynas, minties polėkis, minties vaizdiniai atsiranda tik daug skaitant geros grožinės literatūros.“
Knygoje – ir du kūrėjai iš baltųjų varnų giminės: Šiaulių metraštininkai fotografai Algirdas ir Birutė Musneckiai. Daug pasakantys Birutės žodžiai: „Mano vyro pirmoji žmona – Fotografija.“ Ir dar: „Laikas visada parodo išliekamąją vertę.“
Įdomi pažintis su Australijoje gyvenančia poete Lidija Šimkute. „Man poezija – tai gyvenimo vizijos išraiška“, – sako originali autorė.
Išskirtinis pokalbis, knygos autoriaus archyve pragulėjęs nuo 1988 m. Atgimimo pradžioje į Šiaulius buvo užsukę žymūs Rusijos kino ir teatro aktoriai Jevgenijus Leonovas ir Jurijus Jakovlevas. Labiausiai iš tos pažinties įsiminė atsisveikinant pasakyti Leonovo žodžiai: „Apgailestaujame dėl to, kas su jūsų valstybe įvyko prieš pusę amžiaus. Tikrą tiesą išgirdome tik dabar.“
Per tą laiką daug kas pasikeitė. Nebėra ir abiejų menininkų. O Rusija, užpuldama Ukrainą, dar kartą pasauliui parodė savo tikrąjį veidą. Knygos autorius neabejoja, kad šio pokalbio dalyviai buvo padorūs žmonės, todėl ir pakvietė dar kartą juos prisiminti. Pora eilučių iš to pokalbio: „Apie ką dabar kalba žmonės, susiję su literatūra, menu? Pasternakas, Mejercholdas... Daugybė uždraustų vardų, temų. Tai, kas dabar vyksta, – puiku, stiprina viltį ateičiai. Turbūt niekada nebuvo tokio dvasinio žmogaus pakilimo.“ Prisiminti ir Antono Čechovo žodžiai: „Reikia tikėti savo pašaukimu.“
Knygos autorius dalinasi atradimu – pokalbiu su žymaus dailininko ir poeto Eduardo Juchnevičiaus sūnumi Martynu, taipogi jau žymiu menininku ir žinomu ne tik Lietuvoje. Čia ir jo požiūris į kūrybos fenomeną: „Kūryba tikrai yra fenomenas, tą galiu lengvai pripažinti. Ar galima kūrybą pasirinkti visapusiškai, dalinai ar negalvojant? Matyt, būna visaip, bet net studijuodamas Šiaulių universiteto Dailės fakultete dėl pasirinkimo nebuvau iki galo tikras. Laikmetis buvo toks, kai tarsi viskas prasideda nuo nulio ir čia atsiveria daug kelių, vienas kurių buvo susijęs su muzikos kūrimu. Taigi teko suvaldyti dvi pagrindines kūrybines patirtis.“
–-
Knygoje – 16 esė.
Pradėdamas savo, kaip režisieriaus, gyvenimo kelią, Juozas Javaitis dienoraštyje įrašė ir tokius žodžius: “Koks turėtų būti mano teatras? (...) Manau, patrauktų įdomi tema, neįkyri laisva forma, jauki, kūrybinga atmosfera, galimybė rasti pašnekovą. Tai turėtų būti intymus, išpažinties teatras, bendravimas neprarandant realybės jausmo.“
Ar išsipildė norai, surašyti popieriuje prieš keturis dešimtmečius? Regis, taip. Daugybės premijų laureatui turbūt ir pačiam bus įdomu perskaityti tai, ką apie pirmuosius jo kūrybinio kelio žingsnius savo archyve išsaugojo šios knygos autorius. Tiesa, „gyvenimas kiek kitaip viską sudėliojo. Bet svarbiausia – liko. Žymusis G. Tovstonogovas galėtų didžiuotis mokiniu iš Lietuvos.“
Esė, užrašytas tą dieną, kai Kryžių kalną aplankė Popiežius, – ir istorinis, ir tikra to žodžio prasme tikras. Negali suabejoti jungtiniam chorui dirigavusio maestro Sigito Vaičiulionio žodžiais „tokio didelio noro gražiai sugiedoti dar neteko pajusti“, nes ir pats kartu su trimis šimtais tūkstančių maldininkų tai ir jutai, ir pergyvenai. Vis dėlto knygos autorius išsitaria: „Šiandien mes vėl visi buvome lyg viena šeima, nepaprasta giedra žmonių širdyse. O rytoj? Ar ilgam suartino mus malda ir Šv. Tėvo palaiminimas? Ar tapsime vienas kitam atidesni, jautresni, geresni? Ar greitai išnyks iš mūsų kasdienybės veidmainystė, nepasitikėjimas, klasta? Viltis – tikrai kaip niekada plačiais ir baltais sparnais.“
Knygoje ir Jurgaičių piliakalnio (Kryžių kalno) istorija. Su savo stebuklingom legendom, kryžiais likimais, lūkesčiais, viltimis, kančia ir džiaugsmais. Anot autoriaus, „į šventąjį kalną ėjo ir eis, važiavo ir važiuos. Iš viso pasaulio, nes Šiauliai nebėra uždaras miestas. Vieniems tai šventvietė, kurios tikrumu neleis suabejoti stebuklingi išgijimai, išklausytos maldos, kitiems – legendomis, padavimais ir paslaptimis apipintas pilkapis, kokio daugiau nėra mūsų Žemėje. Te visiems tai būna stebuklinga vieta. Viltie, išsipildyk!“
Per anksti šią Žemę palikusiam kolegai – „Naujosios Romuvos“ redaktoriui Andriui Konickiui – ypatingos šviesos eilutės. Apie žmogų, kurio niekas negirdėjo skundžiantis. Apie kūrėją, kuris visų pirma buvo filosofas, bet ir truputį poetas, savo mokytojais laikęs Oskarą Milašių, Paulį Valéry, Arvydą Šliogerį, „ir tai, žinoma, žurnalui teikė išskirtinumą.“ Deja, esė postscriptumas labai liūdnas. Knygos autorius mielą Bičiulį priverstas informuoti: „Naujosios Romuvos“ jau nebėra. Paties pavaduotoja labai greitai suprato, jog nepajėgs tęsti tikrų pasiryžėlių pradėto darbo. O naujajam redaktoriui, regis, jis taipogi pasirodė ne pagal jėgas – tie, kurie skirsto lėšas, nutarė, kad geriau jų nepaskirti dabar, kol dar neįsibėgėta. Nors jo pasirašytas pirmasis ir paskutinis 2022-ųjų metų numeris tikrai vertas dėmesio.“
Esė „Devyniolika iš slėpiningojo voko“ – tai, kas sukaupta storame asmeninio archyvo voke. Ne tik autografai, bet ir retesni rankraščiai, yra ir kolegoms rašytų atvirlaiškių, vienas kitas įdomesnis laiškas. „Kodėl devyniolika? Gal kad šis skaičius ganėtinai mistinis.“ Anot knygos autoriaus, „voke, kuriame daugiau kaip per trejetą dešimtmečių apsigyveno nemažai įžymių žmonių autografų, gera kompanija. Deja, visi jie jau sėdi ant vėlių suolelio, kaip pasakytų Bern. Brazdžionis.“ Atveriamas tas vokas tik išskirtinėmis progomis – pavyzdžiui, vienai ar kitai asmenybei sulaukus apvalaus jubiliejaus. Na, o šįkart tiesiog panorus kartu su knygos skaitytojais prisiminti keletą rečiau prisimenamų kūrėjų.
Esė „Lietvamzdžiuose įamžinti Gedimino stulpai sulaukė Nepriklausomybės“ herojus – tarpukaryje garsėjęs architektas, kurio kurtus statinius sunaikino karas, o kūrybinius planus sujaukė tarybų valdžia. „Tai buvo šviesi asmenybė – labai jautrus muzikai, ypač smuikui. Anot artimųjų, Paganinį išgirdęs verkdavo. Pats grojo akordeonu, pianinu. Tačiau mums jis brangus ne tik kaip kultūros, kūrybos žmogus. (...) Bronius Jankūnas – vienas iš Lietuvos tautinės olimpiados nugalėtojų.“
Esė „Per Laiko kopas“ nukelia į vasarą Nidoje, kai knygos autorius susipažino su Berlyne gyvenančiu kolega Leonu Stepanausku. Prisimenama ši įdomi asmenybė artėjant šimtajam gimtadieniui ir po ilgesnės pertraukos per radiją išgirdus jo sukurtos jaudinančios dainos „Žvaigždutė“ žodžius. Neabejotinai dėmesio vertas tekstas užbaigiamas, deja, liūdnokai; „Nei Leonas Stepanauskas, nei šių eilučių autorius jau kuris laikas neperžengia Thomo Manno namų slenksčio, neįsitaiso jų terasoje dar vienam pokalbiui. Belieka vienas kitam palinkėti stiprios sveikatos.“
„Šiauliečiai gerai prisimena šią originalią asmenybę ir iš gana keistos aprangos – odinių kelnių, su kuriomis nesiskirdavo nei žiemą, nei vasarą. Na ir iš skubaus žingsnio, kuriuo jis pralėkdavo Varpo gatve nuo savo vieno kambario buto iki Dramos teatro, jo darbovietės. Kaip yra pasakojusi docentė Eglė Prėskienienė, net jai, senai pažįstamai, ne visada atsakydavo į pasveikinimą „Labas, Antoška“, – visos jo mintys būdavo toli nuo pro šalį praeinančių“, – taip pradedamas pasakojimas apie teatro dailininką Antaną Krištopaitį, savo akvarelėse įamžinusį Lietuvos bažnyčias, ąžuolus, malūnus ir gandralizdžius. Istorija apie savamokslį, savo kūriniais pralenkusį ne vieną akademiją baigusį.
Ar teko girdėti apie šachmatų „kompozitoriaus“ rangą? Pasirodo, toks iš tikrųjų yra. Esė herojui prireikė viso gyvenimo, kol jo sukurtas atradimas kilstelėjo į tokias aukštybes. Knygos autoriaus teigimu, „didžiausią pasitenkinimą Anicetas Uogelė jausdavo, kai laimėdavo „sklandžiai“ ir pagal savąjį variantą.“ Priminus, kad dabar visi šachmatininkai žino jo atradimą, Anicetas užginčydavo labai įtikinamai: „Žino, bet aš daugiau žinau. Tebėra paslaptis, kurią suras atkakliausias.“
Šių metų pradžioje spaudoje pasirodžiusių straipsnių antraštės skelbė, kad iškilo pavojus daug muzikos garsenybių išauginusiai Šiaulių XII vidurinei mokyklai, dabar besivadinančiai „Juventos“ progimnazija, jos unikaliai ugdymo programai, dar aštuntojo dešimtmečio pradžioje sukurtai būsimojo profesoriaus Eduardo Balčyčio. „Nebandykite sunaikinti mūsų mokyklos“, – perspėjo pulkas scenos žvaigždžių, išaugintų toje mokykloje ir susirinkusių į mitingą. Knygos autorius, keletą dešimtmečių pažinojęs profesorių, įsitikinęs, kad jo darbai, požiūris į kūrybos fenomeną verti paties didžiausio dėmesio ir šiandien, kai „jau ir Šiaulių pedagoginio instituto, ir net Šiaulių universiteto, o ir profesoriaus E. Balčyčio nebėra. O dabar kažkam parūpo ir tai, kuo pusę amžiaus garsėjo XII vidurinė mokykla, sunaikinti.“ „Audringos diskusijos, įtakingų užtarėjų paieška, ačiū Dievui, baigėsi laimingai. Mokyklai pavyko išsaugoti muzikinės krypties ugdymą.“
–
Atklastai – nedidelės apimties kūrinėliai, kurių herojai – įvairių sričių kūrėjai arba vienokios ar kitokios su kūryba susijusios situacijos. Tai – Leono Peleckio-Kaktavičiaus sugalvotas naujadaras, vartojamas jau antrą dešimtmetį. Išskirtinis bruožas – psichologinis užtaisas, skaitytoją verčiantis stabtelėti, susimąstyti, o kartais gal net apsisaugoti nuo nederamo žingsnio. Ir šioje knygoje spausdinamus 17 atklastų išduoda tikslūs jų pavadinimai, pvz., „Dzeno pamokymai“, „Apie byrantį laiką ir žmones“, „Kur dingo rašytojai?“, „Kai užrašinėtojai tituluojami rašytojais“, „Apie tuščiagarbiškumą“ ir kt.
