,,Audrius Puipa. Fikcija ir dokumentika“ "Laiptų galerijoje"

A. Pui­pa. Ma­no šei­mi­nin­kės vir­tu­vė. 1995. Mo­no­ti­pi­ja, me­ta­lo rai­ži­nys, ak­va­re­lė, 40x50,5. Iliust­ra­ci­ja iš kny­gos „Aud­rius Pui­pa – gy­ve­ni­mo ir me­no vir­tuo­zas“, Ra­mu­tė Rach­le­vi­čiū­tė, Art­se­ria, 2012 Pa­veiks­lo ko­men­ta­ras: „Puo­de tu­pi am­ži­na­til­sis šei­mi­nin­kės vy­ras, ku­rį ji vis sap­nuo­ja grįž­tan­tį al­ka­ną iš ka­pi­nių. Ša­lia ka­ti­no ant krės­lo sė­di pik­to­ji kai­my­nė Ragu­lie­nė, ku­ri per­ka­sė mū­sų van­den­tie­kį vi­dur­žie­my. To­lu­moj sė­di šei­mi­nin­kės se­suo in­va­li­dė ir mai­šo uo­gie­nę. Pro lan­gą žiū­ri va­gis, ku­rio Ra­gu­lie­nė la­bai bi­jo.“

Bene tiksliausias įspūdis, apibūdinantis Audriaus Puipos (1960–1997) kūrybos poveikį žiūrovui būtų jo palyginimas su ypatingai įtraukios knygos skaitymo pradžia, neleidžiančia knygos padėti į šalį nepriklausomai nuo aplinkybių, nuotaikos ar nuo knygai numatyto skaitymo laiko.

Kaip ir tokio skaitymo, taip ir Audriaus darbų stebėjimas kažkur išgarina viską, kas yra aplinkui ir panardina į užburiantį gyvo pasakojimo sodrumą, net nekindamas skaitančio ar žiūrinčio paleisti. Neatsitiktinai dailininko kūrybą analizavusieji jo vaizdavimo būdą lygina su literatūra, o patį Audrių vadina pasakotoju. Jo pasakojimo įtaigos pagrindą sudaro piešinys, įgalinantis juvelyriškai tikslų gyvenimo scenų atkūrimą.

Puipos paveiksluose vaizduojamas virte verdantis gyvenimas, kuris, regisi, net skleidžia pašnekesių, bilstelėjimų, gurkšnojimų ir kitus pačius įvairiausius kasdienybės garsus, kylančius iš visokiais daiktais, daikčiukais ir rakandais pripildytų pakampių.

Virtuoziškas Puipos piešinio taiklumas bei tikslumas, detalių gausa, aišku, negalėjo gimti tokiu greičiu, kaip gimsta, tarkim, eskizai ar lengva ranka piešiami etiudai. Meistriškas piešinys, dailininko atida smulkmenoms reikalavo laiko. Kartais paveikslas iš Audriaus pareikalaudavo ne vieno darbo mėnesio ar net metų, ir neretai piešiniuse atsirasdavo įrašai, paaiškinantys ir papildantys tai, ko kūrinys neaprėpė.

Kai kurie jo darbai, disponuojantys baltais plotais, yra nepabaigti. Bet dalis tokių baltais lakšto plotais disponuojančių paveikslų yra sąmoningi menininko non finito principo taikymo atvejai, suteikiantys paveikslams ne tik estetinio žavesio, bet ir dar labiau kurstantis žiūrovo pagavą ir įsitraukimo azartą, versdami spėlioti, kas galėtų būti tose baltose tik eskiziškai nužymėtose plokštumuose ir kodėl jie apskritai yra tokie. Šie nepabaigti plotai, rašytiniai intarpai Puipos realizmą daro unikalų kaip ir kitos tikrovės sferai nepriklausančios detalės, kurios taip natūraliai įsipaišo į realybės atmosferą, kad net ne visada yra pastebimos iš pirmo žvilgsnio.

Parodoje eksponuojama nemažai darbų iš dailininko gyvenimo Ukmergės rajone esančiame Šešuolių kaime. Į jį studijas pabaigęs Audrius išvažiavo dirbti dailės mokytoju tam, kad išvengtų tarnybos armijoje. Tiesa, ten jis dirbo ne tik dailės mokytoju, bet ir atliko ir daugybę ūkio darbų, net mokė mergaites siuvinėti, siūti bei megzti.

Gyveno jis Šešuoliuose pas tūlą ponią Ragulienę, kuri kaip ir jos kaimynai, tapo Audriaus vizualiai pasakojamų istorijų veikėjais. Tose istorijose susipina tikrovė ir veikėjų prisiminimai, baimės, įsivaizdavimai bei sapnai. Antai, iš puodo priešais šalimai katino sėdinčios Ragulienės lenda alkanas iš kapinių Ragulienės sapnuose kasnakt ateinantis miręs jos vyras. Tolumoje, antrame plane sėdi Ragulienės sesuo Stasė, o pro langą žiūri vagis, kurio Ragulienė nepaprastai bijojo.

Kitame paveiksle vaizduojama prie stalo susirinkusi Ragulienės kaimynų šeimyna, ir tik labai atidus žvilgsnis leidžia pastebėti prie nedidelio indelio prigludusią mažulytę žydaitę, kurią kaimynas išgelbėjo karo metas. Virš susirinkusių palubėje kabo piktoji namams nesėkmes nešanti mistinė būtybė. Taigi čia susipina empiriškoji bemaž fotorealistinė tikrovė su menamąja, paversdama Puipos darbus stebuklinio, magiškojo realizmo kūriniais, kuriuose yra nusitrynusi skirtis tarp vizjos, atminties, tikėjimo vaizdinių ir tikrovės.

Ne mažiau įtaigūs, kupini smulkiausių detalių yra ir dailininkų dirbtuves įamžinantys darbai, kurių vertę pats Puipa matė tame, jog kada nors šie kūriniai galės tapti dailininkų memorialinių muziejų eksponatais.

Stebuklinis Puipos realizmas darosi dar stebuklingesnis, prisiminus laikus, kuriais šie kūriniai atsirado. Pabaigęs grafikos studijas 1985 m. dailininkas išsyk tapo matomas, kadangi ėmė dalyvauti grupinėse parodose, taip pat ėmė rengti ir personalines parodas bei iliustravo knygas, kurioms jo vaizdinio pasakojimo meistrystė taip tiko, kad šiandien sunku net įsivaizduoti, kad jos galėtų būti iliustruojamos kitaip. Pavyzdžiui, Motiejaus Valančiaus ,,Mikė Melagėlis“ (1991, leid. ,,Vyturys “) yra veikiau net ne iliustruota knyga, o paveikslėlių knyga, kurioje tekstas ir iliustracijos taip vienas antrą papildo, jog kartais net nebesupranti, kas kurį papildo.

Tiek iliustracijų veikėjus, tiek akvarelių ir lakštinės grafikos darbų herojus dailininkas piešė iš natūros, todėl jo stebuklingasis realizmas yra pripildytas jautrių psichologinių niuansų. Darbuose jungiasi ir dokumentinis faktiškumas, ir švelnaus humoro bei nepiktos ironijos nuotaikos. Šis jausminių niuansų kupinas raealizmas Puipos kūrybinio starto laiku buvo išskirtinis.

Lietuvą jau buvo pasiekę naujų vakarietiškų meno formų pavyzdžiai, ir daug pradedančių menininkų tapo modernios, konceptualios dailės vėliavnešiais. O realizmas, kuris asocijavosi su socialistiniu, buvo bene mažiausiai vertinamas raiškos būdas, jau nekalbant apie dar mažiau dailėje vertinamą literatūriškumą. Puipa šią konfrontaciją su stipriai įsibėgėjančiomis meno tendencijomis atlaikė, atskleisdamas, kokias įstabias menines aukštumas galima pasiekti, juo naudojantis.

Negana to, Audrius brolio režisieriaus Algimanto Puipos dėka buvo tikras sinefilas. Savotiška tos kino meilės atsklaida galima laikyti dar vieną jo kūrybos sritį – gyvuosius paveikslus, kuriems kaip tikram kinui reikėjo ir atitinkamų lokacijų, ir kostiumų, ir tikrų personažų, ir fotografo. Bendradarbiaudamas su fotografu Gintautu Trimaku, jis, matyt, juto fotografijos ir realistinės dailės leksikos artumą. Kurdamas meno klasikos kūrinius imituojančias scenas, kaip gyvojo paveikslo veikėją nesyk kvietėsi savo žmoną tapytoją Liliją Puipienę. Garsaus Olandijos baroko laikų menininko Jano Steeno paveikslo inscenizacijoje „Lėbautojai“ Lilija „suvaidino“ apgirtusią namų šeimininkę. Taigi, Puipos kūryboje Lilija buvo ne tik Audriaus meninius ieškojimus palaikanti žmona, bet ir jo kūrinių bendraautorė.

Atidarant parodą „Laiptų galerijoje“ Lilija pasidalino savo atsiminimais apie Audrių, o važiuodamos po parodos į Vilnių, mudvi kalbėjomės apie tai, kiek esame matę Audriaus darbų padirbinių. Jie labai panašūs į tikruosius, tačiau kaip dažniausiai esti padirbinių atvejais, akivaizdžiai stokoja gyvybės. Vis dėlto tų padirbinių gausa negatyviu būdu atskleidžia abejonių nekeliantį faktą: Audriaus kūryba yra ne tik paklausi, bet didžiai vertinama, ir susidomėjimas anaiptol nesilpsta, bet priešingai – auga. Tą paliudijo ir parodos atidaryme susirinkusiųjų bei parodą lankančių žiūrovų kiekis.