Naujausios
Meninė natūra
Polina Gorenštein gimė 1899 metais Jekaterinoslave (dabar Dniepras, Ukraina). Nuo vaikystės rašė poeziją, domėjosi muzika, šokiais, piešimu ir skulptūrų kūrimu. 1913 metais ji įstojo į Jekaterinoslavo choreografijos mokyklą. Tuo pat metu ji lankė F. Srioderio piešimo studiją ir mokėsi lipdyti iš molio skulptūros klasėje. Tėvų reikalavimu, 1916 m. ji įstojo į Teisės fakultetą Charkovo Aukštuosiuose moterų kursuose.
Tačiau meno disciplinos merginą traukė labiau nei teisės mokslai. Vėliau ji įstojo į Charkovo balerinos Taljori (Natalijos Dudinskajos) baleto mokyklą ir skulptorės Leonoros Bloch studiją. 1918 metais grįžo į Jekaterinoslavą, kur 1919 metais baigė K. Voronkovo choreografijos mokyklą ir užsiėmė savarankiška koncertine veikla.
Slapyvardžiu Lina Po koncertavo, Charkovo, Kijevo teatruose, kūrė šokius Mariupolyje. Polina Michailovna Gorenshtein iš savo vardo padarė gražų ir prasmingą pseudonimą „Po Lina“, kai 1918 m. pradėjo koncertuoti kaip balerina ir šokėja. Tačiau baletas nebuvo vienintelė jos talentingos meninės prigimties aistra. Ji mokėsi – piešė, lipdė, rašė poeziją ir domėjosi muzika.
Benjaminas Kelmanas, gerai pažinojęs Liną Po vaikystėje ir jaunystėje, savo prisiminimuose rašė, kad Kijeve, šalia jų, gyveno Gorenšteinų šeima. Turėjo keletą dukterų. Jis susidraugavo su jauniausia iš jų Polina. Ji buvo neįprastai gyva, linksma, patraukli mergina.
„Garbanota brunetė, liekna, labai aktyvi, gyvomis juodomis akimis. Ji buvo šiek tiek vyresnė už mane ir jau susirašinėjo su kažkokiu tai Maskvos režisieriumi. Netrukus ji išvyko į Maskvą, įstojo į Inos Chernetskajos šokių studiją ir ištekėjo už režisieriaus A. Okunčikovo. (Abram Zinovjevič Okunčikov, 1904-?). Atrodė, kad Paulinai Gorenstein viskas klostėsi gerai.“
Yra išlikusios jaunosios Linos Gorenštein kurtos lėlės „Petruška“, „Juodaodis“, „Klounas“, „Totorė“, kuriose stebima kūrybinė vaizduotė, išradingumas, harmonijos supratimas ir dekoratyvus spalvos išraiškingumas. Naudodama įvairias medžiagas – audinius ir nėrinius, karoliukus ir stiklą, foliją – Lina sukūrė ryškius personažus. Jos lėlės yra tikrai teatrališkos ir atskleidžia mums dar vieną jos talentą: ji galėjo tapti nepaprasta menininke ar lėlių teatro režisiere...
1921 m. L. Gorenštein persikėlė į Maskvą ir įstojo į Didžiojo teatro aukštąsias choreografines dirbtuves. Tuo pat metu ji studijavo šios institucijos skulptūros skyriuje. Po šešių mėnesių, visiškai atsidavusi baletui, ji paliko skulptūros pamokas. 1924 m. ji baigė choreografijos mokslus ir tapo šokių mokytoja ir režisiere. Savo vaizduojamojo meno įgūdžius panaudojo režisūroje, atlikdama šokio judesių eskizus ir skulptūrines mizanscenų kompozicijas.
Georgijaus Kustovo knygoje „Lina Po“ prisimenama, kaip skulptūra ir piešimas jai padėjo kurti šokius: „Paėmiau pieštuką ir nubraižiau balerinų judesius bei pozas, kurios mane ypač žavėjo. Dievinu žmogaus kūną... Skulptūrinę harmoniją sudariau iš judančių pusnuogių kūnų. Stengiausi prisiminti sėkmingiausius posūkius ir pozas...“ (Кустов, 1978). 1924–1933 metais sėkmingai dirbo choreografe.
Nelaimė nevaikšto viena
Deja, žmogaus sveikata priklauso nuo daugelio išorinių veiksnių. 1934 metais Lina Po buvo paguldyta į Maskvos mokslinio tyrimo klinikinio instituto M.F.Vladimirskio vardo neurologijos kliniką dėl komplikcijų sergant gripu.
Specialistus ypač sunerimo, kad liga nuo pat pirmųjų dienų įgavo nepalankią eigą. Pasireiškė tokie pavojingi simptomai kaip muzikinės klausos, muzikinės atminties praradimas (neuropatologijoje žinoma kaip amuzija), regos nervų pažeidimai. Profesorius D. A. Šamburovas, kuriam vadovaujant buvo gydoma, kreipėsi pagalbos į žinomą oftalmologą akademiką Vladimirą Filatovą.
Linos Po liga truko ilgai. Ir nors nemažai sunkių simptomų, tokių kaip amuzija, kojų ir rankų paralyžius, buvo pašalinti, ištiko dar viena nelaimė – dėl regos nervo pažeidimo Lina Po neteko regėjimo.
Atrodė, kad šios gabios moters kūrybinė veikla atėjo į pabaigą.
Vyresnė sesuo ją atsidavusiai slaugė. Kaip sakoma, nelaimė viena nevaikšto. Liną paliko vyras. Gyvenimas, rodos, sustojo. Tačiau, kai Lina Po jau galėjo judinti pirštus, ji pradėjo minkyti duonos gabalėlius. Gimė juokingos pelių, dramblių, paukštelių ir figūrėlės. Keletas jų apsigyveno ant šalia lovos stovinčios spintelės.
Ten, ligoninėje, ji padarė savo pirmąją skulptūrą ir pavadino ją „Veronika“ – mąsliai liūdna galva su atpažįstamais pačios Linos bruožais.
Bus daugiau
