Ach, tie Zubovų rūmai...

Rū­mai – bu­vu­sio stam­baus dva­ro cent­ras, jie įei­na į iš­ti­są dva­ro sta­ti­nių komp­lek­są. Rū­mai pa­sta­ty­ti, tik­riau­siai, per du eta­pus. Pir­mo­ji da­lis, skliau­tuo­ti rū­siai,pir­mas aukš­tas, ke­tu­rių ko­lo­nų po­rti­kas – tai ir tu­rė­jo at­ro­dy­ti se­nie­ji dva­ro cent­ro na­mai sa­vo cha­rak­te­riu ar­ti­mi kla­si­ciz­mo sti­liui ir pa­pli­tę to me­to Lie­tu­vos dva­ruo­se. Ga­li­ma spė­ti, kad jie sta­ty­ti XVIII am­žiaus pa­bai­go­je, ka­ra­liš­ko­sios Šiau­lių eko­no­mi­jos val­dy­to­jo A.Ty­zen­hau­zo ini­cia­ty­va iš­pla­na­vus mies­tą pa­gal kla­si­ciz­mo prin­ci­pus. Ant­ra­sis ir tre­čia­sis aukš­tai bu­vo pri­sta­ty­ti pa­nau­do­jant vi­sai ki­tas sta­ty­bi­nes me­džia­gas ir tech­ni­ką. Tai pa­da­ry­ta ir­gi ga­na se­niai, XIX am­žiaus san­dū­ro­je, Šiau­lių dva­rus pra­dė­jus val­dy­ti gra­fui Pla­to­nui Zu­bo­vui.

Vie­no iš pa­li­kuo­nių, ar­chi­tek­to V.Zu­bo­vo liu­di­ji­mu, apie 1875 m. rū­mai tu­rė­ję da­bar­ti­nę iš­vaiz­dą. Ži­no­ma ir tai, kad ar­chi­tek­to se­ne­lis Vla­di­mi­ras Zu­bo­vas (1862-1933), be­si­mo­ky­da­mas Šiau­lių gim­na­zi­jo­je, įsi­jun­gė į pa­žan­gią po­grin­di­nę veik­lą. Nau­do­da­ma­sis šei­mos „imu­ni­te­tu“ jis per­kė­lė į rū­mus slap­tą mo­ki­nių bib­lio­te­kė­lę ir ro­ta­to­ri­nę spaus­tu­vę. Jie bu­vę vie­na­me iš rū­mų bokš­tų – tre­čia­me aukš­te.

Per il­gus me­tus rū­muo­se su­si­kau­pė daug kny­gų, gau­sus ar­chy­vas.1902 m. bib­lio­te­ka bu­vo ati­da­ry­ta vi­suo­me­nei su skai­tyk­los ir abo­ne­men­to sky­riais. Ji įsi­kū­rė ant­ra­ja­me aukš­te. 1904 m. pa­si­ro­dė Var­šu­vo­je iš­spaus­din­tas sis­te­mi­nis bib­lio­te­kos ka­ta­lo­gas, pa­gal ku­rį be gro­ži­nės li­te­ra­tū­ros kla­si­kos ten bu­vę ir F.En­gel­so, V.Be­lins­kio, K.Ti­mi­ria­ze­vo vei­ka­lų. 1914 m. bib­lio­te­ka ir ar­chy­vas, tai­gi ir Šiau­lių eko­no­mi­jos do­ku­men­tai, bu­vo eva­kuo­ti į Ru­si­jos gi­lu­mą ir din­go.

Prieš I-ąjį pa­sau­li­nį ka­rą da­ly­je rū­mų bu­vo įreng­ti gy­ve­na­mie­ji kam­ba­riai, ku­riuo­se yra gy­ve­nę net tuo me­tu per­se­kio­ja­mų­jų žmo­nių.

Vla­di­mi­ras Zu­bo­vas 1920 m. rū­mus ir par­ką pa­do­va­no­jo mies­tui ir nuo ta­da iki 1949 me­tų juo­se vei­kė Šiau­lių mo­ky­to­jų se­mi­na­ri­ja, o ša­lia esan­čia­me na­me­ly­je bu­vo mo­ko­mo­ji pra­di­nė mo­kyk­la. Praū­žus Ant­ra­jam pa­sau­li­niam ka­rui, la­bai nu­nio­ko­ta­me par­ke rū­mai sto­vė­jo ne­su­de­gę ir ne­sug­riau­ti. Ir jau 1944 m. ru­de­nį, dar te­be­vyks­tant ka­rui, per mies­tą kar­tais pra­skren­dant vo­kie­čių lėk­tu­vams, šiuo­se rū­muo­se pra­dė­jo dirb­ti Mo­ky­to­jų se­mi­na­ri­ja, ber­niu­kų, mer­gai­čių ir suau­gu­sių­jų gim­na­zi­jos. Dir­ba­ma bu­vo tri­mis ir net ke­tu­rio­mis pa­mai­no­mis, men­kai bu­vo pa­kū­re­na­ma, moks­lei­viams pa­tiems tek­da­vo pa­si­ga­min­ti mal­kų miš­ke. Tą dar­bą at­lik­da­vo vy­res­nių­jų kla­sių mo­ki­niai-ber­niu­kai, de­ja, to­kios tal­kos me­tu vie­nas miš­ke žu­vo. Vie­no­je iš di­des­nių­jų pa­tal­pų bu­vo ren­gia­mi vie­ši sa­vi­veik­li­niai kon­cer­tai, mė­gė­jiš­ki moks­lei­vių spek­tak­liai, ku­riuos daž­niau­siai re­ži­suo­da­vo ak­to­rė Po­ten­ci­ja Pin­kaus­kai­tė.

Tais ka­ro ir pir­mai­siais po­ka­rio me­tais čia bū­ta ir ki­tų at­si­ti­ki­mų. Pert­rau­kų me­tų kie­mas šur­mu­liuo­da­vo nuo gau­sy­bės vai­kų. O prie­šais, ki­to­je gat­vės pu­sė­je bu­vo iš­li­kę rū­mai, ku­riuo­se jau bu­vo įsi­kū­ręs sau­gu­mas. Te­ko ste­bė­ti sar­gy­bos at­ve­da­mus ir iš­ve­da­mus ka­li­nius (spe­cia­lių au­to­mo­bi­lių ta­da, ma­tyt, trū­ko). Ir štai kar­tą dvie­jų sar­gų at­ve­da­mas jau­nas vy­ru­kas ties po­sū­kiu nuo gat­vės į rū­mus stai­ga šo­ko į prie­šin­gą pu­sę ir per bū­rį kly­kian­čių vai­kų nu­dū­mė par­ko link. Iš pa­skos at­lė­kė abu sar­gai, su­šo­vė ke­lis kar­tus į vir­šų – į pa­bė­gė­lį, įsi­mai­šiu­sį tarp vai­kų,vis tik ne­šo­vė. Praė­jus kiek lai­ko, per kie­mą į par­ką nuė­jo bū­re­lis sar­gų su šu­ni­mis. O mo­ki­niai džiau­gė­si pa­bė­gė­lio, tik­riau­siai, par­ti­za­no drą­sa.

Po­ka­rio me­tu Zu­bo­vų par­kas bu­vo la­bai nu­nio­ko­tas ir už­terš­tas. Ir štai or­ga­ni­zuo­ja­ma par­ko va­ly­mo tvar­ka, tam dar­bui pa­si­tel­kia­mi gim­na­zis­tai. Pra­dė­jom tas šiukš­lių ir la­pų krū­vas de­gin­ti. kai pa­si­gir­do pir­mie­ji šo­vi­nių spro­gi­mai, drioks­te­lė­jo ke­lios gra­na­tos ar net svie­di­niai. Vi­si sku­biai pa­si­ša­li­nom, ap­su­po par­ką, jis vi­sas pa­sken­do dū­muo­se, kai ku­rie žmo­nės pa­gal­vo­jo, kad pra­si­dė­jo ka­ro veiks­mai.

Te­ko da­ly­vau­ti ir Kaš­to­nų alė­jos so­di­ni­me, ir nau­jo­jo par­ko bu­vu­sio­je Ša­pi­ro pie­vo­je kū­ri­me. Vėl­gi ei­nant Auš­ros gat­ve vis pa­si­žiū­riu ir pa­si­džiau­giu, kad kai­rė­je ke­li pir­mie­ji ma­no so­din­ti me­džiai te­bė­ra. Gai­la bū­tų jų ne­te­kus...

Pa­laips­niui gim­na­zi­joms iš­si­kė­lus ki­tur, rū­muo­se li­ko Mo­ky­to­jų se­mi­na­ri­ja, nuo 1949 m. reor­ga­ni­zuo­ta į Pe­da­go­gi­nę mo­kyk­lą, vė­liau pa­laips­niui šie rū­mai ati­te­ko Pe­da­go­gi­niam ins­ti­tu­tui. Apie du de­šimt­me­čius čia bu­vo įreng­ta vie­na pie­ši­mo au­di­to­ri­ja, ku­rio­je pie­ši­mo bu­vo mo­ko­mi pra­di­nių kla­sių, iki­mo­kyk­li­nio auk­lė­ji­mo ir de­fek­to­lo­gi­jos spe­cia­ly­bių stu­den­tai. 1967 m. ins­ti­tu­te stei­gia­ma pie­ši­mo, brai­žy­bos ir dar­bų mo­ky­to­jų spe­cia­ly­bė, pa­laips­niui ple­čia­mas stu­di­jų-au­di­to­ri­jų skai­čius ir vi­si rū­mai ati­ten­ka šiai spe­cia­ly­bei.

1960-1961 me­tais 1-ojo aukš­to au­di­to­ri­jo­se bu­vo su­reng­ta ke­le­tas vie­šų dai­lės pa­ro­dų, veiks­min­gai pa­gy­vi­nu­sių Šiau­lių dai­lės gy­ve­ni­mą. An­tai 1960 m. bu­vo su­reng­tos pa­ro­dos: tarp­ra­jo­ni­nė liau­dies me­no, lat­vių ak­va­re­lės, dai­li­nin­kų ma­žei­kie­čių kū­ry­bos. 1961 m. bu­vo eks­po­nuo­ja­ma V.Mac­ke­vi­čiaus ta­py­bos pa­ro­da, kil­no­ja­mo­ji pla­ka­tų pa­ro­da, V.Jur­kū­no gra­fi­kos pa­ro­da, pir­mo­ji J.Kmie­liaus­ko ta­py­bos pa­ro­da.

Reikš­min­gi rū­mams bu­vo 1975-1976 me­tai: at­lik­tas ka­pi­ta­li­nis re­mon­tas, iš­griau­tos kros­nys, įves­tas cent­ri­nis šil­dy­mas, pa­keis­ti lan­gai ir du­rys. Vi­sus rū­mus užė­mė Pie­ši­mo ir dar­bų fa­kul­te­tas, įsteig­tas 1978 m.

Rū­mai bu­vo nuo­sek­liai puo­šia­mi ir tur­ti­na­mi – dau­giau­sia stu­den­tų dip­lo­mi­niais dar­bais. Čia su­si­kau­pė ga­na di­de­lė dip­lo­mi­nių dar­bų ko­lek­ci­ja rū­mų in­ter­je­ruo­se. Pir­mas dar­bas – dip­lo­man­to A.Rakš­ti­ko vie­nos ir tri­jų lem­pų iš me­ta­lo iš­ka­li­nė­ti švies­tu­vai ves­ti­biu­ly­je ir prie įė­ji­mo (vad. V.Pu­ro­nas). To­liau, 1976 m.. se­kė V.Van­džio de­ko­ra­ty­vi­nis ka­li­nė­to me­ta­lo pa­no bu­din­čio­jo kam­ba­ry­je ( vad.V.Tru­šys) ir A.Ale­liū­no trys de­ko­ra­ty­vi­nės ke­ra­mi­ki­nės plokš­tės „Mu­zi­kan­tai“, puo­šian­čios me­to­di­nį ka­bi­ne­tą (vad.A.Vi­soc­kie­nė). R.Ni­ča­jaus skulp­tū­ri­nis-ta­py­bi­nis pa­no „Vai­šių nuo­tai­kos“ bu­vo nu­ma­ty­tai stu­den­tų ka­vi­nei pus­rū­sy­je (vad.J.Dob­ke­vi­čie­nė).

Vai­sin­gi bu­vo 1978 me­tai – įdieg­ti net trys dip­lo­mi­niai dar­bai : Z.Be­niu­šy­tės ir V.Lau­žo­ny­tės ke­ra­mi­kos pa­no laip­tų aikš­te­lė­je ( va­do­vai A.Vi­soc­kie­nė ir I.Amb­ra­zie­nė), R.Šiau­ly­čio fres­ka „Dai­lė“ ant­ro­jo aukš­to ko­ri­do­riu­je (vad.J.Dob­ke­vi­čie­nė) ir E.Gri­ciaus vit­ra­žas ant­ro­jo aukš­to ko­ri­do­riu­je (vad. P.Dob­ke­vi­čius).

Tais pat me­tais dip­lo­man­tas V.Tal­lat-Kelp­ša iš be­to­no nu­lie­jo ir me­ta­lu ap­ka­lė du gri­fo­nus, ku­rie pa­puo­šė fa­sa­di­nį įė­ji­mą (vad.D.Lu­ko­še­vi­čius). Tai itin di­de­lės apim­ties dar­bas, pa­rei­ka­la­vęs dip­lo­man­to, va­do­vo, ke­le­to ins­ti­tu­to dar­buo­to­jų ne­ma­žų pa­stan­gų. Gri­fo­nai į vie­tą bu­vo pa­sta­ty­ti 1978 m. lapk­ri­čio 4 die­ną. Be­je, pa­na­šios de­ko­ra­ty­vi­nės skulp­tū­ros yra sto­vė­ju­sios ir anks­čiau, ta­čiau jas iš­si­ve­žė vo­kie­čiai Pir­mo­jo pa­sau­li­nio ka­ro me­tais.

Skve­re­ly­je prieš rū­mus 1974 m. bu­vo pa­sta­ty­tos trys iš ąžuo­lo iš­kal­tos de­ko­ra­ty­vi­nės pe­lė­dos ( A.Žą­sy­čio dip­lo­mi­nis dar­bas, vad.D.Lu­ko­še­vi­čius), vė­liau šios pe­lė­dos bu­vo per­kel­tos į ins­ti­tu­to poil­sio ba­zę Paš­vi­ny­je. 1978 m. į ves­ti­biu­lį bu­vo per­kel­tas dės­ty­to­jos A.Vi­soc­kie­nės ke­ra­mi­nis pa­no. Prieš fa­sa­dą, kai­rė­je pu­sė­je pir­mo­sios pie­ši­mo mo­ky­to­jų lai­dos pa­so­di­no sa­vuo­sius at­mi­ni­mo ąžuo­liu­kus, ku­rie da­bar jau ga­lin­gai su­ža­lia­vo.

Rū­muo­se nuo­lat bu­vo dir­ba­ma, vy­ko ir plė­tė­si mo­ko­ma­sis, auk­lė­ja­ma­sis, kū­ry­bi­nis gy­ve­ni­mas. Di­dė­jo stu­den­tų skai­čius, bu­vo prii­ma­ma į pir­mą­jį kur­są po 50, o ne­ma­ža da­lis dar ne­praei­da­vo ir kon­kur­so. Drau­ge mies­te stip­rė­jo bend­ras dai­lės gy­ve­ni­mas, gau­sė­jo dai­li­nin­kų pro­fe­sio­na­lų, bu­vo įsteig­tas Dai­li­nin­kų są­jun­gos Šiau­lių sky­rius.

Veik­la tę­sė­si ir pe­da­go­gi­niam ins­ti­tu­tui ta­pus Šiau­lių uni­ver­si­te­tu 1997 me­tais. Kaip tik čia išau­go dai­lės moks­li­nin­kai, me­no do­cen­tai ir pro­fe­so­riai. Ir ne tik bai­gę ki­tas aukš­tą­sias me­no mo­kyk­las, bet ir šią, sa­vą­ją. Są­ra­šas bū­tų ga­na il­gas, de­ja, da­lis jau yra ir mi­ru­sių. (Prof.V.Tru­šys, do­cen­tai D.Lu­ko­še­vi­čius, R.Vil­kaus­kas, V.Tri­ban­dis...). Ki­ta da­lis – jau pen­si­nin­kai: pro­fe­so­riai A.To­lei­kis, V.Ge­čas, A.Vi­soc­kis, do­cen­tai R.Bui­vy­das, A.Vi­soc­kie­nė, I.Amb­ra­zie­nė, G.Ving­rie­nė... Ir šią aukš­to­jo dai­lės moks­lo tra­di­ci­ją te­be­tę­sia, nors jau be stu­den­tų, pro­f.R.Gar­ba­čiaus­kas, pro­f.V.Ja­nu­lis, da­lis to pa­ties bu­vu­sio me­nų fa­kul­te­to auk­lė­ti­nių.

Apie šio, jau bu­vu­sio Me­nų fa­kul­te­to veik­lą ir re­zul­ta­tus ga­li­ma kal­bė­ti la­bai daug, bet pa­žy­mė­si­me tik svar­biau­sius. Apie Šiau­lių dai­lės cent­ro, me­ni­nio gy­ve­ni­mo for­ma­vi­mą­si jau kal­bė­ta. O čia, šio­je mo­kyk­lo­je pa­ruoš­ti dai­lės, dar­bų, di­zai­no mo­ky­to­jai pa­kė­lė vi­sos res­pub­li­kos dai­lės mo­ky­mo ly­gį, ta­po pa­grin­du pro­vin­ci­nių dai­lės cent­rų ( Ma­žei­kiuo­se, Ra­sei­niuo­se, Jo­niš­ky­je, Du­se­to­se ir daug kur ki­tur). O G.Mer­kys, A.Venc­kus jau ta­po pro­fe­so­riais, dir­ba Kau­ne ir Vil­niu­je.

Šia­me fa­kul­te­te bu­vo stu­di­juo­ja­ma vai­kų kū­ry­ba, su­ruoš­tos pir­mo­sios vai­kų kū­ry­bos pa­ro­dos. Moks­lei­vių, net dar­že­li­nu­kų kū­ry­ba bu­vo įjung­ta į me­ni­nio gy­ve­ni­mo ei­gą, tarp­tau­ti­nį šios me­no sri­ties lyg­me­nį. Bu­vo ašt­riai ir gau­siai dis­ku­tuo­ja­ma dėl dai­lės pe­da­go­gi­kos, kaip ir ko mo­ky­ti vai­kus. Pri­si­min­ta il­ga­me­tė Ge­rar­do Bag­do­na­vi­čiaus pa­tir­tis, ne­re­tai tar­tum prieš­ta­rau­jan­ti ofi­cia­lia­jai to me­to pe­da­go­gi­nei pra­kti­kai. Bu­vo iš­leis­ta ke­le­tas J.Kmie­liaus­ko, V.Tru­šio ir A.To­lei­kio pie­ši­mo va­do­vė­lių, ku­rių da­bar be­veik ne­beį­ma­no­ma ras­ti, su­si­dė­vė­ju­sių dėl ak­ty­vaus nau­do­ji­mo­si.

Ir štai vėl praei­nu pro ša­lį, rū­mai sto­vi... Tuš­ti, ap­link nei gy­vos dva­sios. O juk čia praė­jo per 40-ties ma­no dar­bo, ma­no gy­ve­ni­mo me­tų. Ko­dėl taip at­si­ti­ko? Gal sa­vo vaid­me­nį su­vai­di­no vi­suo­me­nės slink­tis: emig­ra­ci­ja, jau­ni­mo ma­žė­ji­mas, iš da­lies gal ir mies­to va­do­vy­bės, švie­ti­mo sis­te­mos klai­dos. Ta­čiau yra kaip yra. Rū­mai, pra­gy­ve­nę du pa­sau­li­nius ka­rus ir mies­to griū­tį, te­bes­to­vi. O jų di­džiau­sias svo­ris, jų funk­cio­na­vi­mo ko­das – tar­pu­ka­rio Mo­ky­to­jų se­mi­na­ri­ja ir dvie­jų am­žių san­kir­tos Me­nų mo­kyk­la – jau is­to­ri­nė praei­tis. Tad kas jų, tų rū­mų lau­kia?

Šiau­lie­čiai ti­ki­si, kad į šiuos rū­mus su­grįš kul­tū­ra. Ko­kios tos kul­tū­ros for­mos – sun­ku nu­ma­ty­ti, bet jau bent gal­vo­ti, pra­dė­ti veik­ti – bū­ti­na.