Ach, tie Zubovų rūmai...

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.
Grifonai rūmų sargyboje.
Ei­nu ar va­žiuo­ju Auš­ros alė­ja – ma­to­mas triaukš­tis gra­žus pa­sta­tas, ra­mus, ty­lus, neapš­vies­tais lan­gais, be gy­vy­bės ženk­lų. Kas gi at­si­ti­ko? O kas jie bu­vo, ko­kia jų is­to­ri­ja?

Rū­mai – bu­vu­sio stam­baus dva­ro cent­ras, jie įei­na į iš­ti­są dva­ro sta­ti­nių komp­lek­są. Rū­mai pa­sta­ty­ti, tik­riau­siai, per du eta­pus. Pir­mo­ji da­lis, skliau­tuo­ti rū­siai,pir­mas aukš­tas, ke­tu­rių ko­lo­nų po­rti­kas – tai ir tu­rė­jo at­ro­dy­ti se­nie­ji dva­ro cent­ro na­mai sa­vo cha­rak­te­riu ar­ti­mi kla­si­ciz­mo sti­liui ir pa­pli­tę to me­to Lie­tu­vos dva­ruo­se. Ga­li­ma spė­ti, kad jie sta­ty­ti XVIII am­žiaus pa­bai­go­je, ka­ra­liš­ko­sios Šiau­lių eko­no­mi­jos val­dy­to­jo A.Ty­zen­hau­zo ini­cia­ty­va iš­pla­na­vus mies­tą pa­gal kla­si­ciz­mo prin­ci­pus. Ant­ra­sis ir tre­čia­sis aukš­tai bu­vo pri­sta­ty­ti pa­nau­do­jant vi­sai ki­tas sta­ty­bi­nes me­džia­gas ir tech­ni­ką. Tai pa­da­ry­ta ir­gi ga­na se­niai, XIX am­žiaus san­dū­ro­je, Šiau­lių dva­rus pra­dė­jus val­dy­ti gra­fui Pla­to­nui Zu­bo­vui.

Vie­no iš pa­li­kuo­nių, ar­chi­tek­to V.Zu­bo­vo liu­di­ji­mu, apie 1875 m. rū­mai tu­rė­ję da­bar­ti­nę iš­vaiz­dą. Ži­no­ma ir tai, kad ar­chi­tek­to se­ne­lis Vla­di­mi­ras Zu­bo­vas (1862-1933), be­si­mo­ky­da­mas Šiau­lių gim­na­zi­jo­je, įsi­jun­gė į pa­žan­gią po­grin­di­nę veik­lą. Nau­do­da­ma­sis šei­mos „imu­ni­te­tu“ jis per­kė­lė į rū­mus slap­tą mo­ki­nių bib­lio­te­kė­lę ir ro­ta­to­ri­nę spaus­tu­vę. Jie bu­vę vie­na­me iš rū­mų bokš­tų – tre­čia­me aukš­te.

Per il­gus me­tus rū­muo­se su­si­kau­pė daug kny­gų, gau­sus ar­chy­vas.1902 m. bib­lio­te­ka bu­vo ati­da­ry­ta vi­suo­me­nei su skai­tyk­los ir abo­ne­men­to sky­riais. Ji įsi­kū­rė ant­ra­ja­me aukš­te. 1904 m. pa­si­ro­dė Var­šu­vo­je iš­spaus­din­tas sis­te­mi­nis bib­lio­te­kos ka­ta­lo­gas, pa­gal ku­rį be gro­ži­nės li­te­ra­tū­ros kla­si­kos ten bu­vę ir F.En­gel­so, V.Be­lins­kio, K.Ti­mi­ria­ze­vo vei­ka­lų. 1914 m. bib­lio­te­ka ir ar­chy­vas, tai­gi ir Šiau­lių eko­no­mi­jos do­ku­men­tai, bu­vo eva­kuo­ti į Ru­si­jos gi­lu­mą ir din­go.

Prieš I-ąjį pa­sau­li­nį ka­rą da­ly­je rū­mų bu­vo įreng­ti gy­ve­na­mie­ji kam­ba­riai, ku­riuo­se yra gy­ve­nę net tuo me­tu per­se­kio­ja­mų­jų žmo­nių.

Vla­di­mi­ras Zu­bo­vas 1920 m. rū­mus ir par­ką pa­do­va­no­jo mies­tui ir nuo ta­da iki 1949 me­tų juo­se vei­kė Šiau­lių mo­ky­to­jų se­mi­na­ri­ja, o ša­lia esan­čia­me na­me­ly­je bu­vo mo­ko­mo­ji pra­di­nė mo­kyk­la. Praū­žus Ant­ra­jam pa­sau­li­niam ka­rui, la­bai nu­nio­ko­ta­me par­ke rū­mai sto­vė­jo ne­su­de­gę ir ne­sug­riau­ti. Ir jau 1944 m. ru­de­nį, dar te­be­vyks­tant ka­rui, per mies­tą kar­tais pra­skren­dant vo­kie­čių lėk­tu­vams, šiuo­se rū­muo­se pra­dė­jo dirb­ti Mo­ky­to­jų se­mi­na­ri­ja, ber­niu­kų, mer­gai­čių ir suau­gu­sių­jų gim­na­zi­jos. Dir­ba­ma bu­vo tri­mis ir net ke­tu­rio­mis pa­mai­no­mis, men­kai bu­vo pa­kū­re­na­ma, moks­lei­viams pa­tiems tek­da­vo pa­si­ga­min­ti mal­kų miš­ke. Tą dar­bą at­lik­da­vo vy­res­nių­jų kla­sių mo­ki­niai-ber­niu­kai, de­ja, to­kios tal­kos me­tu vie­nas miš­ke žu­vo. Vie­no­je iš di­des­nių­jų pa­tal­pų bu­vo ren­gia­mi vie­ši sa­vi­veik­li­niai kon­cer­tai, mė­gė­jiš­ki moks­lei­vių spek­tak­liai, ku­riuos daž­niau­siai re­ži­suo­da­vo ak­to­rė Po­ten­ci­ja Pin­kaus­kai­tė.

Tais ka­ro ir pir­mai­siais po­ka­rio me­tais čia bū­ta ir ki­tų at­si­ti­ki­mų. Pert­rau­kų me­tų kie­mas šur­mu­liuo­da­vo nuo gau­sy­bės vai­kų. O prie­šais, ki­to­je gat­vės pu­sė­je bu­vo iš­li­kę rū­mai, ku­riuo­se jau bu­vo įsi­kū­ręs sau­gu­mas. Te­ko ste­bė­ti sar­gy­bos at­ve­da­mus ir iš­ve­da­mus ka­li­nius (spe­cia­lių au­to­mo­bi­lių ta­da, ma­tyt, trū­ko). Ir štai kar­tą dvie­jų sar­gų at­ve­da­mas jau­nas vy­ru­kas ties po­sū­kiu nuo gat­vės į rū­mus stai­ga šo­ko į prie­šin­gą pu­sę ir per bū­rį kly­kian­čių vai­kų nu­dū­mė par­ko link. Iš pa­skos at­lė­kė abu sar­gai, su­šo­vė ke­lis kar­tus į vir­šų – į pa­bė­gė­lį, įsi­mai­šiu­sį tarp vai­kų,vis tik ne­šo­vė. Praė­jus kiek lai­ko, per kie­mą į par­ką nuė­jo bū­re­lis sar­gų su šu­ni­mis. O mo­ki­niai džiau­gė­si pa­bė­gė­lio, tik­riau­siai, par­ti­za­no drą­sa.

Po­ka­rio me­tu Zu­bo­vų par­kas bu­vo la­bai nu­nio­ko­tas ir už­terš­tas. Ir štai or­ga­ni­zuo­ja­ma par­ko va­ly­mo tvar­ka, tam dar­bui pa­si­tel­kia­mi gim­na­zis­tai. Pra­dė­jom tas šiukš­lių ir la­pų krū­vas de­gin­ti. kai pa­si­gir­do pir­mie­ji šo­vi­nių spro­gi­mai, drioks­te­lė­jo ke­lios gra­na­tos ar net svie­di­niai. Vi­si sku­biai pa­si­ša­li­nom, ap­su­po par­ką, jis vi­sas pa­sken­do dū­muo­se, kai ku­rie žmo­nės pa­gal­vo­jo, kad pra­si­dė­jo ka­ro veiks­mai.

Te­ko da­ly­vau­ti ir Kaš­to­nų alė­jos so­di­ni­me, ir nau­jo­jo par­ko bu­vu­sio­je Ša­pi­ro pie­vo­je kū­ri­me. Vėl­gi ei­nant Auš­ros gat­ve vis pa­si­žiū­riu ir pa­si­džiau­giu, kad kai­rė­je ke­li pir­mie­ji ma­no so­din­ti me­džiai te­bė­ra. Gai­la bū­tų jų ne­te­kus...

Pa­laips­niui gim­na­zi­joms iš­si­kė­lus ki­tur, rū­muo­se li­ko Mo­ky­to­jų se­mi­na­ri­ja, nuo 1949 m. reor­ga­ni­zuo­ta į Pe­da­go­gi­nę mo­kyk­lą, vė­liau pa­laips­niui šie rū­mai ati­te­ko Pe­da­go­gi­niam ins­ti­tu­tui. Apie du de­šimt­me­čius čia bu­vo įreng­ta vie­na pie­ši­mo au­di­to­ri­ja, ku­rio­je pie­ši­mo bu­vo mo­ko­mi pra­di­nių kla­sių, iki­mo­kyk­li­nio auk­lė­ji­mo ir de­fek­to­lo­gi­jos spe­cia­ly­bių stu­den­tai. 1967 m. ins­ti­tu­te stei­gia­ma pie­ši­mo, brai­žy­bos ir dar­bų mo­ky­to­jų spe­cia­ly­bė, pa­laips­niui ple­čia­mas stu­di­jų-au­di­to­ri­jų skai­čius ir vi­si rū­mai ati­ten­ka šiai spe­cia­ly­bei.

1960-1961 me­tais 1-ojo aukš­to au­di­to­ri­jo­se bu­vo su­reng­ta ke­le­tas vie­šų dai­lės pa­ro­dų, veiks­min­gai pa­gy­vi­nu­sių Šiau­lių dai­lės gy­ve­ni­mą. An­tai 1960 m. bu­vo su­reng­tos pa­ro­dos: tarp­ra­jo­ni­nė liau­dies me­no, lat­vių ak­va­re­lės, dai­li­nin­kų ma­žei­kie­čių kū­ry­bos. 1961 m. bu­vo eks­po­nuo­ja­ma V.Mac­ke­vi­čiaus ta­py­bos pa­ro­da, kil­no­ja­mo­ji pla­ka­tų pa­ro­da, V.Jur­kū­no gra­fi­kos pa­ro­da, pir­mo­ji J.Kmie­liaus­ko ta­py­bos pa­ro­da.

Reikš­min­gi rū­mams bu­vo 1975-1976 me­tai: at­lik­tas ka­pi­ta­li­nis re­mon­tas, iš­griau­tos kros­nys, įves­tas cent­ri­nis šil­dy­mas, pa­keis­ti lan­gai ir du­rys. Vi­sus rū­mus užė­mė Pie­ši­mo ir dar­bų fa­kul­te­tas, įsteig­tas 1978 m.

Rū­mai bu­vo nuo­sek­liai puo­šia­mi ir tur­ti­na­mi – dau­giau­sia stu­den­tų dip­lo­mi­niais dar­bais. Čia su­si­kau­pė ga­na di­de­lė dip­lo­mi­nių dar­bų ko­lek­ci­ja rū­mų in­ter­je­ruo­se. Pir­mas dar­bas – dip­lo­man­to A.Rakš­ti­ko vie­nos ir tri­jų lem­pų iš me­ta­lo iš­ka­li­nė­ti švies­tu­vai ves­ti­biu­ly­je ir prie įė­ji­mo (vad. V.Pu­ro­nas). To­liau, 1976 m.. se­kė V.Van­džio de­ko­ra­ty­vi­nis ka­li­nė­to me­ta­lo pa­no bu­din­čio­jo kam­ba­ry­je ( vad.V.Tru­šys) ir A.Ale­liū­no trys de­ko­ra­ty­vi­nės ke­ra­mi­ki­nės plokš­tės „Mu­zi­kan­tai“, puo­šian­čios me­to­di­nį ka­bi­ne­tą (vad.A.Vi­soc­kie­nė). R.Ni­ča­jaus skulp­tū­ri­nis-ta­py­bi­nis pa­no „Vai­šių nuo­tai­kos“ bu­vo nu­ma­ty­tai stu­den­tų ka­vi­nei pus­rū­sy­je (vad.J.Dob­ke­vi­čie­nė).

Vai­sin­gi bu­vo 1978 me­tai – įdieg­ti net trys dip­lo­mi­niai dar­bai : Z.Be­niu­šy­tės ir V.Lau­žo­ny­tės ke­ra­mi­kos pa­no laip­tų aikš­te­lė­je ( va­do­vai A.Vi­soc­kie­nė ir I.Amb­ra­zie­nė), R.Šiau­ly­čio fres­ka „Dai­lė“ ant­ro­jo aukš­to ko­ri­do­riu­je (vad.J.Dob­ke­vi­čie­nė) ir E.Gri­ciaus vit­ra­žas ant­ro­jo aukš­to ko­ri­do­riu­je (vad. P.Dob­ke­vi­čius).

Tais pat me­tais dip­lo­man­tas V.Tal­lat-Kelp­ša iš be­to­no nu­lie­jo ir me­ta­lu ap­ka­lė du gri­fo­nus, ku­rie pa­puo­šė fa­sa­di­nį įė­ji­mą (vad.D.Lu­ko­še­vi­čius). Tai itin di­de­lės apim­ties dar­bas, pa­rei­ka­la­vęs dip­lo­man­to, va­do­vo, ke­le­to ins­ti­tu­to dar­buo­to­jų ne­ma­žų pa­stan­gų. Gri­fo­nai į vie­tą bu­vo pa­sta­ty­ti 1978 m. lapk­ri­čio 4 die­ną. Be­je, pa­na­šios de­ko­ra­ty­vi­nės skulp­tū­ros yra sto­vė­ju­sios ir anks­čiau, ta­čiau jas iš­si­ve­žė vo­kie­čiai Pir­mo­jo pa­sau­li­nio ka­ro me­tais.

Skve­re­ly­je prieš rū­mus 1974 m. bu­vo pa­sta­ty­tos trys iš ąžuo­lo iš­kal­tos de­ko­ra­ty­vi­nės pe­lė­dos ( A.Žą­sy­čio dip­lo­mi­nis dar­bas, vad.D.Lu­ko­še­vi­čius), vė­liau šios pe­lė­dos bu­vo per­kel­tos į ins­ti­tu­to poil­sio ba­zę Paš­vi­ny­je. 1978 m. į ves­ti­biu­lį bu­vo per­kel­tas dės­ty­to­jos A.Vi­soc­kie­nės ke­ra­mi­nis pa­no. Prieš fa­sa­dą, kai­rė­je pu­sė­je pir­mo­sios pie­ši­mo mo­ky­to­jų lai­dos pa­so­di­no sa­vuo­sius at­mi­ni­mo ąžuo­liu­kus, ku­rie da­bar jau ga­lin­gai su­ža­lia­vo.

Rū­muo­se nuo­lat bu­vo dir­ba­ma, vy­ko ir plė­tė­si mo­ko­ma­sis, auk­lė­ja­ma­sis, kū­ry­bi­nis gy­ve­ni­mas. Di­dė­jo stu­den­tų skai­čius, bu­vo prii­ma­ma į pir­mą­jį kur­są po 50, o ne­ma­ža da­lis dar ne­praei­da­vo ir kon­kur­so. Drau­ge mies­te stip­rė­jo bend­ras dai­lės gy­ve­ni­mas, gau­sė­jo dai­li­nin­kų pro­fe­sio­na­lų, bu­vo įsteig­tas Dai­li­nin­kų są­jun­gos Šiau­lių sky­rius.

Veik­la tę­sė­si ir pe­da­go­gi­niam ins­ti­tu­tui ta­pus Šiau­lių uni­ver­si­te­tu 1997 me­tais. Kaip tik čia išau­go dai­lės moks­li­nin­kai, me­no do­cen­tai ir pro­fe­so­riai. Ir ne tik bai­gę ki­tas aukš­tą­sias me­no mo­kyk­las, bet ir šią, sa­vą­ją. Są­ra­šas bū­tų ga­na il­gas, de­ja, da­lis jau yra ir mi­ru­sių. (Prof.V.Tru­šys, do­cen­tai D.Lu­ko­še­vi­čius, R.Vil­kaus­kas, V.Tri­ban­dis...). Ki­ta da­lis – jau pen­si­nin­kai: pro­fe­so­riai A.To­lei­kis, V.Ge­čas, A.Vi­soc­kis, do­cen­tai R.Bui­vy­das, A.Vi­soc­kie­nė, I.Amb­ra­zie­nė, G.Ving­rie­nė... Ir šią aukš­to­jo dai­lės moks­lo tra­di­ci­ją te­be­tę­sia, nors jau be stu­den­tų, pro­f.R.Gar­ba­čiaus­kas, pro­f.V.Ja­nu­lis, da­lis to pa­ties bu­vu­sio me­nų fa­kul­te­to auk­lė­ti­nių.

Apie šio, jau bu­vu­sio Me­nų fa­kul­te­to veik­lą ir re­zul­ta­tus ga­li­ma kal­bė­ti la­bai daug, bet pa­žy­mė­si­me tik svar­biau­sius. Apie Šiau­lių dai­lės cent­ro, me­ni­nio gy­ve­ni­mo for­ma­vi­mą­si jau kal­bė­ta. O čia, šio­je mo­kyk­lo­je pa­ruoš­ti dai­lės, dar­bų, di­zai­no mo­ky­to­jai pa­kė­lė vi­sos res­pub­li­kos dai­lės mo­ky­mo ly­gį, ta­po pa­grin­du pro­vin­ci­nių dai­lės cent­rų ( Ma­žei­kiuo­se, Ra­sei­niuo­se, Jo­niš­ky­je, Du­se­to­se ir daug kur ki­tur). O G.Mer­kys, A.Venc­kus jau ta­po pro­fe­so­riais, dir­ba Kau­ne ir Vil­niu­je.

Šia­me fa­kul­te­te bu­vo stu­di­juo­ja­ma vai­kų kū­ry­ba, su­ruoš­tos pir­mo­sios vai­kų kū­ry­bos pa­ro­dos. Moks­lei­vių, net dar­že­li­nu­kų kū­ry­ba bu­vo įjung­ta į me­ni­nio gy­ve­ni­mo ei­gą, tarp­tau­ti­nį šios me­no sri­ties lyg­me­nį. Bu­vo ašt­riai ir gau­siai dis­ku­tuo­ja­ma dėl dai­lės pe­da­go­gi­kos, kaip ir ko mo­ky­ti vai­kus. Pri­si­min­ta il­ga­me­tė Ge­rar­do Bag­do­na­vi­čiaus pa­tir­tis, ne­re­tai tar­tum prieš­ta­rau­jan­ti ofi­cia­lia­jai to me­to pe­da­go­gi­nei pra­kti­kai. Bu­vo iš­leis­ta ke­le­tas J.Kmie­liaus­ko, V.Tru­šio ir A.To­lei­kio pie­ši­mo va­do­vė­lių, ku­rių da­bar be­veik ne­beį­ma­no­ma ras­ti, su­si­dė­vė­ju­sių dėl ak­ty­vaus nau­do­ji­mo­si.

Ir štai vėl praei­nu pro ša­lį, rū­mai sto­vi... Tuš­ti, ap­link nei gy­vos dva­sios. O juk čia praė­jo per 40-ties ma­no dar­bo, ma­no gy­ve­ni­mo me­tų. Ko­dėl taip at­si­ti­ko? Gal sa­vo vaid­me­nį su­vai­di­no vi­suo­me­nės slink­tis: emig­ra­ci­ja, jau­ni­mo ma­žė­ji­mas, iš da­lies gal ir mies­to va­do­vy­bės, švie­ti­mo sis­te­mos klai­dos. Ta­čiau yra kaip yra. Rū­mai, pra­gy­ve­nę du pa­sau­li­nius ka­rus ir mies­to griū­tį, te­bes­to­vi. O jų di­džiau­sias svo­ris, jų funk­cio­na­vi­mo ko­das – tar­pu­ka­rio Mo­ky­to­jų se­mi­na­ri­ja ir dvie­jų am­žių san­kir­tos Me­nų mo­kyk­la – jau is­to­ri­nė praei­tis. Tad kas jų, tų rū­mų lau­kia?

Šiau­lie­čiai ti­ki­si, kad į šiuos rū­mus su­grįš kul­tū­ra. Ko­kios tos kul­tū­ros for­mos – sun­ku nu­ma­ty­ti, bet jau bent gal­vo­ti, pra­dė­ti veik­ti – bū­ti­na.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.
Ištuštėjo...

Komentarai

miestietis    Pen, 2019-11-29 / 12:55
Taip, Zubovų rūmams antrojo pasaulinio karo rūstybė buvo palygint maloninga, nes nesugriovė nieko iš visų trijų pastatų, o vat šalia buvusiam, dabartiniam laikraščio redakcijos pastatui, buvo nuneštas stogas. Išliko ir raudono banko pastatas ir paštas ir komisariatas(ex teismo rūmai). Viena aišku, kad pastatui, tiek jo išorei, tiek ir vidui, reikalinga statybininko ranka, ir tikėkimės, kad valstybė padės rūmams įkvėpti naują dvasią ir nebus tai vien tik miesto finansinis skaudulys, tad nepulkim taip strimgalviais tą nugyventą objektą priglėbti, ieškokime įžvalgesnių variantų. Ačiū gerb.Vyteniui už informatyvų ekskursą po praeitį.
Konvulsijos    Šeš, 2019-11-30 / 10:27
Įspūdis toks, kad Lietuvos, taigi ir Šiaulių likimas sprendžiamas ne Lietuvoje. Daugiausia Briuselyje, atsargiai pasidairant į Maskvą, Pekiną ir Vašingtoną. Tyliai, bet ryžtingai naikinama valstybės švietimo sistema. Praėjusią savaitę labai įspūdingai streikavo VU ir KTU dėstytojai. Tai jums jau ne ŠU, kurio naikinimas daug džiaugsmo kėlė konkuruojančioms nacionalinėms firmoms. Tai simptomas, reiškiantis, kad rytiniame EU pakraštyje formuojama tiesiog teritorija be kokios nors gyvenimui pritaikytos infrastruktūros. Kam ji bus naudojama, priklausys nuo pasaulinių tendencijų. Galima steigti sąvartyną, galima perkelti pabėgėlius, o ir fronto liniją atidaryti patogu, jei prireiktų. Mums gi net dėl LDK palikimo jaudintis nereikia. Protingas diktatorius Lukošenka tą mitologiją perims išvystys ir pristatys kaip savo.
Taigi    Šeš, 2019-11-30 / 11:12
Nuojauta kužda, kad dabartinė valdžia kažkam tarnauja, naikindama miestą iš vidaus.
Rūta    Tre, 2019-12-04 / 15:13
Patys dailininkai ir susinaikinote, nesugebėję persiorientuoti ir modernizuoti studijų. Pakeisti socialistinį mąstymą į kapitalistinį seniesiems dailininkams - buvo neįmanoma misija!
Persiorientavimas    Ket, 2019-12-05 / 08:45

In reply to by Rūta

tai kad kaip tik atvirkščiai nutiko. Buvo taip pašėlusiai modernėjama, kad sistema galiausiai neatlaikė. Iš vienos pusės studentai ėmė reikalauti kokių tai mistinių laisvių, leidžiančių atsiskleisti nepakartojamoms jų asmenybėms, iš kitos, sutrikę dėstytojai jiems jas ir davė. Vaizdžiai kalbant, fakultetas liovėsi mokyti abėcėlės ir perėjo prie konceptualių tekstų kūrėjų rengimo. Galiausiai visi liko nepatenkinti. Išeitis būtų grįžti prie akademinio mokymo modelio, kuris “moderniame” pasaulyje nelaikomas atgyvena. Jei įdėmiau pasižiūrėsite į sėkmingų pasaulio menininkų kūrybą, pastebėsite jog kad ir ką jie darytų iš po pačių įmantriausių formų, technologijų ir koncepcijų kukliai lenda neblogas akademinis pasirengimas.
LesBroork    Pir, 2019-12-09 / 10:17
buy generic accutane online no prescription Comprar Cytotec En Online Usa <a href=http://cialibuy.com>cialis without a doctor's prescription</a> Viagra Barata Espana Potenzmittel Cialis Billig Where To Buy Clalis Drugs

Komentuoti

Paprastas tekstas

  • HTML žymės neleidžiamos.