Dalia Teišerskytė ragina kovoti už Menininkų namus

Apie trink­te­lė­ji­mą į sta­lą

Kol Sa­vi­val­dy­bė ra­šo raš­tus dėl Šiau­lių uni­ver­si­te­tui ne­be­rei­ka­lin­gų, iš­tuš­tė­ju­sių Zu­bo­vų rū­mų per­da­vi­mo mies­tui, ini­cia­ty­vūs me­ni­nin­kai pa­tys ban­do rū­mus įveik­lin­ti ren­gi­niais.

Su­si­ti­ki­mas su kau­nie­te poe­te Da­lia Tei­šers­ky­te – pir­ma­sis toks ren­gi­nys.

Ren­gi­nio ini­cia­to­rė ir ve­dė­ja me­ni­nin­kė Izol­da Žag­ra­ka­lie­nė, Všį MTD "Ara­sai" di­rek­to­rė, ži­no­mą poe­tę, pub­li­cis­tę, bu­vu­sią Sei­mo na­rę Da­lią Tei­šers­ky­tę pri­sta­tė ir kaip pir­mų­jų Me­ni­nin­kų na­mų Lie­tu­vo­je kū­rė­ją.

Vieš­nia bu­vo pa­kvies­ta pa­si­da­ly­ti sa­vo pa­tir­ti­mi, pri­si­mi­ni­mais apie ta­da te­ku­sius iš­šū­kius.

Kau­no me­ni­nin­kų na­mų di­rek­to­re pra­dė­jo dirb­ti, jos žo­džiais, dar bū­da­ma "pie­me­nė", po su­grį­ži­mo iš Si­bi­ro trem­ties.

D. Tei­šers­ky­tė pa­sa­ko­jo, jog tuos na­mus dar rei­kė­jo su­kur­ti, o jiems bu­vo ati­duo­tas mo­to­cik­lų san­dė­lis.

"Bu­vau nai­vi ir lais­va, nuė­jau į mies­to Vyk­do­mą­jį ko­mi­te­tą pas pir­mi­nin­ko pa­va­duo­to­ją, sa­kau, kad man tų mo­to­cik­lų ne­lik­tų. "Kas tu to­kia?" – nu­ste­bo. Bet tų mo­to­cik­lų ne­li­ko", – šyp­so­jo­si pri­si­mi­nu­si pra­džią.

Rei­kė­jo kė­džių, pa­rei­ka­la­vo ir kė­džių.

"La­bai abe­jo­ju, jei­gu da­bar Izol­da, nuė­ju­si pas me­rą, trink­te­lė­tų į sta­lą, ar kė­dės at­si­ras­tų?" – pa­ly­gi­no vieš­nia.

Da­ly­da­ma­si pri­si­mi­ni­mais ji pa­brė­žė, jog Kau­no me­ni­nin­kai pa­tys da­ly­va­vo ku­riant Me­ni­nin­kų na­mus. Rei­kė­jo – ir grin­dis plo­vė, ir lan­gus va­lė, ir nak­tį per Lais­vės alė­ją tem­pė for­te­pi­jo­ną iš teat­ro į Me­ni­nin­kų na­mus Gied­riaus Kup­re­vi­čiaus imp­ro­vi­za­ci­jų va­ka­rui. Me­ni­nin­kai tu­rė­jo net "vi­suo­me­ni­nius kai­li­nius", ku­riais vil­kė­da­vo čia dirb­da­mi Me­ni­nin­kų na­muo­se, nes sa­vuo­se ne­tu­rė­jo tin­ka­mų sa­ly­gų kur­ti.

Veik­los bu­vo iš­plė­to­tos pa­gal me­ni­nin­kų po­rei­kius. Rei­kė­jo jau­nam re­ži­sie­riui teat­ro – kū­rė teat­rą, sta­tė spek­tak­lius, ins­ce­ni­zuo­da­mi ra­šy­to­jų kū­ri­nius. Su­ge­bė­jo su­reng­ti net dai­lės eks­pe­ri­men­ti­nes pa­ro­das.

Me­ninin­kams na­mų rei­kia vi­sais lai­kais

"Tai bu­vo NA­MAI – to­kie, ko­kių me­ni­nin­kams rei­kia vi­sais lai­kais, nes me­ni­nin­kai yra la­bai pa­žei­džia­mi, jie skau­dūs sau ir vi­suo­me­nei. Me­ni­nin­kas pa­sau­lį ma­to ki­taip – ki­taip ne­bū­tų me­ni­nin­ku, – ak­cen­ta­vo D. Tei­šers­ky­tė. – O ši­tie mies­tui pa­do­va­no­ti rū­mai sto­vi tuš­ti. Tu­rė­ti ši­to­kius rū­mus ir nea­ti­duo­ti jų kul­tū­rai – bū­tų ne­do­va­no­ti­na. Tai gal pi­ke­tuo­ki­te, pra­dė­ki­te ba­dau­ti?"

Jos žo­džiais, be kul­tū­ros vyks­mo Zu­bo­vų rū­mai liks tik pa­sta­tu, "dva­ru". Tu­rė­da­mi iš­skir­ti­nę au­rą ga­li tap­ti vie­ta, kur ir sa­vi, ir at­vy­kę me­ni­nin­kai, bū­tų lau­kia­mi, my­li­mi. "Me­ni­nin­kas, jei­gu tu­ri ką pa­sa­ky­ti, tu­ri tu­rė­ti ir vie­tą, kur pa­sa­ky­ti."

Kul­tū­ros reikš­mę ypač pa­brė­žė: "Ne­bus kul­tū­ros – mes neu­žaug­si­me, pra­ra­si­me ir sa­ve, ir sa­vo vals­ty­bę."

"O svars­to­ma­me vals­ty­bės biu­dže­te ir vėl nu­rė­žia lė­šas nuo kul­tū­ros ir švie­ti­mo – tai nu­si­kal­ti­mas tau­tai ir vals­ty­bei", – pik­ti­no­si D. Tei­šers­ky­tė.

Su­lau­ku­si klau­si­mo, ko rei­kia ku­riant Me­ni­nin­kų na­mus, at­sa­kė: "Rei­kia ma­žiau­siai vie­no žmo­gaus, ku­riam tų na­mų rei­kė­tų. Žmo­gaus, ku­ris su­ge­bė­tų už­krės­ti ki­tus."

Po sa­vo kal­bos, pa­lai­kan­čios Me­ni­nin­kų na­mų kū­ri­mo idė­ją, plo­ji­mus iš­gir­du­si poe­tė pa­ra­gi­no: "Ne­rei­kia plo­ti – pa­tys tu­ri­te už tai ko­vo­ti".

Ren­gi­ny­je poe­tė skai­tė ir sa­vo ei­lė­raš­čius, gro­jo Sau­liaus Son­dec­kio me­nų gim­na­zi­jos moks­lei­vių sty­gi­nis an­samb­lis.

Su­si­ti­ki­me su poe­te da­ly­va­vu­si mies­to Ta­ry­bos na­rė, mies­to gar­bės pi­lie­tė Ni­jo­lė Pras­ce­vi­čie­nė "Šiau­lių kraš­tą" pa­ti­ki­no: "Mes vi­si už tai, kad čia bū­tų Me­ni­nin­kų na­mai. Ne­lei­si­me, kad čia kaž­kas ki­ta bū­tų". O ren­gi­nio ini­cia­to­rė I. Žag­ra­ka­lie­nė sa­kė: "D. Tei­šers­ky­tė tei­si, jog rei­kia bent vie­no už­de­gan­čio ki­tus žmo­gaus, kaip ka­riuo­me­nei kar­ve­džio. Gal­būt vi­siš­kai įma­no­ma mums Me­ni­nin­kų na­mus tu­rė­ti, tik rei­kia sės­ti ir kal­bė­tis, ko­kie jie tu­rė­tų bū­ti, ko­kios veik­los kryp­tys? O tam rei­kia įvai­rių sri­čių kū­rė­jams su­si­telk­ti."

Ne­bus kul­tū­ros – mes neu­žaug­si­me, pra­ra­si­me ir sa­ve, ir sa­vo vals­ty­bę.