Naujausios
1.
Šiemet dešimtuką pradeda vokiečių rašytojo W. G. Sebaldo knyga „Austerlicas“ (iš vokiečių kalbos vertė Rūta Jonynaitė, išleido leidykla „Baltos lankos“). Neatsitiktinai parašiau „knyga“, nes ji žanro požiūriu gali būti įvardinta ir kaip romanas, ir kaip dokumentinis liudijimas, ir kaip filosofinė esė. Į pasakojimą įterptos nuotraukos, kurios išsyk iškelia klausimą: kam jos priklauso? Autoriui? O gal jos susiję su asmeniniu autoriaus gyvenimu? O gal jos nufotografuotos tada, kai autorius jau rašė romaną? O asmenys, kurie matyti nuotraukose, kelia klausimą – kas jie? Kas yra ta moteris nuotraukoje – Žako Austerlico motina? O gal W. G. Sebaldo motina? O gal anoniminis personažas? O koks jo ryšys su visa šita istorija?
Pasakotojas sutinka Žaką Austerlicą Antverpeno geležinkelio stotyje. Jie ima kalbėtis apie tvirtoves ar įtvirtinimus, kurie buvo pastatyti XVIII a. ar XIX a., bet reikalas tas, kad kol juos pastatė, jie tapo nebereikalingi, nes per tą laiką ginklai ištobulėjo tiek, kad galėjo juos lengvai įveikti. Žakas Austerlicas ima pasakoti apie savo gyvenimą, nepripažindamas nei geografinių, nei laiko ribų, nes jis lengvai persikelia iš Prahos į Velsą ar Paryžių ir Londoną, pradedant ketvirtuoju XX a. dešimtmečiu.
Tapatybės paieškos tampa šios knygos branduoliu. Išsyk kyla klausimas, kas yra Žakas Austerlicas, kodėl jis taip greitai pasitiki pasakotoju. Žakui, be perstojo kapstantis praeityje, pamažu ryškėja jo gyvenimo istorija. Žakas gyveno Prahoje, jo abu tėvai buvo frankofilai. Tačiau motina buvo išvežta į Tereziną, tėvas pabėgo į Prancūziją, o jis pats, kaip puspenktų metų vaikas išsigelbėjo tik todėl, kad gyvybės traukiniu pateko į Velsą, į kalvinistų pamokslininko Emiro Elijo šeimą.
Išvengęs karo ir Holokausto, Žakas Austerlicas, vis dėlto, lieka jo paveiktas, nes jis tampa žmogumi be tėvynės, svetimas bet kurioje šalyje, vadinasi, tuo pačiu ir auka. Virš šio kūrinio nuolat tvyro mirties šešėlis. Jis išnyra, kai žūva jo draugas Džeraldas, kai Austerlicas šnekasi su Prahos laikų žindyve Vera, kuri pasakoja apie jo tėvus. Užtat mirtis tarsi verčia skubėti autorių, kad jis kuo greičiau užrašytų visus pasakojimus, nes viskas gali išnykti...
2.
Meksikos rašytojos Fernandos Melchor romano „Uraganų sezonas“ (iš ispanų kalbos vertė Eglė Naujokaitytė, leidykla RARA) veiksmas sukasi nedideliame Meksikos miestelyje La Matosa, kur nuo pat pradžios visi įvykiai palaipsniui įsibėgėja it uragano sūkurys. Įdomu, kad net ir kūrinio pasakojimas konstruojamas tokiu būdu, jog kiekvienas romano skyrius, skirtas atskiram personažui, darosi vis didesnis savo apimtimi, kol pabaigoje galiausiai istorija tarsi sprogsta kaip uragano protrūkis, išaiškindama visas pasakojimo paslaptis.
Romanas prasideda nuo to, jog berniūkščiai aptinka Raganos lavoną kanale, tolimesnis pasakojimas mus supažindina ne tik su veiksmo vieta, bet ir su pagrindiniais kūrinio protagonistais. Pamažėle priešais skaitytojus atsiveria pykčio ir įniršio pritvinkęs La Matosos miestelis, kurio gyventojai ima spėlioti, kas galėjo nužudyti Raganą, nes be jos daug kas, bet ypač moterys sunkiai įsivaizdavo savo gyvenimą.
Žinoma, galima nujausti, kad šis nusikaltimas yra greičiau tik romano išeities taškas, nes pagrindinis autorės tikslas – atskleisti kokiame gyvenimo dugne kuičiasi, yra priklausomi nuo narkotikų, ištvirkauja, pripažįsta tik smurtą ir yra, regis, viskam abejingi šio kūrinio personažai, kadangi vilčių ištrūkti iš jo nėra, nes norint patekti net į artimiausią miestą ir kęsti tą patį vargą reikia pinigų...
Romane skaitytojus galbūt labiausiai sugraudins Normos istorija. Įtraukta į tą skurdo ir paleistuvystės pasaulį, ji, būdama dar trylikos metų, jau tampa nėščia ir net nežino, kas būsimo kūdikio tėvas. Aišku, kad ji nesubrendusi motinystei, bando atsikratyti kūdikio. Nėra ko stebėtis, kad Norma jį įsivaizduoja kaip mėsos gabalą, primenantį sukramtytą kramtoškę, ir galiausiai viskas baigiasi kraupia aborto scena.
Šio romano pasaulyje dominuoja vargas, vienatvė, žiaurumas, alkoholis, narkotikai. Jokios prošvaistės romano personažų gyvenime nematyti. Nors romano pabaigoje ir išaiškėja, kas prisidėjo prie Raganos nužudymo, tačiau šis faktas nieko nepakeičia La Matosos gyvenime.
3.
Belgų rašytojo Jeano-Philippe՚o Toussaint՚o romano „Mylėtis“ (iš prancūzų kalbos vertė Vytautas Bikulčius, išleido leidykla „Odilė“) pavadinimas yra apgaulingas. Beje, šio autoriaus gyslomis teka ir lietuviškas kraujas, nes jo motina – lietuvė, o senelis pulkininkas Juozas Lanskoronskis tarpukariu buvo karo atašė Lietuvos ambasadoje Prancūzijoje.
Suviliotas knygos pavadinimo, skaitytojas, perskaitęs pirmąjį romano sakinį, gali suklūsti: ar tik čia nėra koks nors nesusipratimas. Juk romano pavadinimas skaitymą kreipia lyg ir erotinės istorijos link, tuo tarpu pirmajame sakinyje atsiradęs druskos rūgšties buteliukas, kurio turinį bevardis pasakotojas grasina šliūkštelti net į mylimosios Mari veidą, turėtų išblaškyti bet kokias mintis ne tik apie erotiką, bet ir apie meilę apskritai.
Labai greitai skaitytojas gali įsitikinti, kad šiame romane rašytojui rūpi ne tiek turinys ar intriga, kiek tam tikras būdas išaiškinti, kas dedasi tarp pasakotojo ir dizainerės Mari. Kaip žinia, romanas pasakoja apie dviejų įsimylėjėlių išsiskyrimą, kuris pasaulinėje literatūros istorijoje jau seniai yra tapę topu. Tačiau net ir tarp daugybės ankstesnių istorijų Toussaint՚as sugebėjo rasti savąjį variantą, kuris romane yra aiškiai išreikštas tokiais pasakotojo žodžiais: „Mes mylėjome vienas kitą, bet nebegalėjome vienas kito pakęsti. Mūsų meilei nutiko štai kas: iš esmės mes davėme vienas kitam daugiau gero negu blogo, tačiau tas truputis blogo mums tapo nepakeliamas“ (p. 63). Tai yra naujas ir netikėtas problemos sprendimas, nes kitų rašytojų romanuose išsiskyrimas dažniausiai yra siejamas su tuo, kad išnyksta pradinis jausmas ar meilę įveikia kasdienybės rutina, ir pan.
Šiame romane mes nejaučiame, kad išnyktų meilės jausmas, bet jį lydi susierzinimas. Pasakotojas nesijaučia išsekęs nei psichologine, nei seksualine prasme. Ir būtent savo mylimosios akivaizdoje jis praranda bet kokius orientyrus. Neatsitiktinai romane seksualinis malonumas prilyginamas rūgščiai, plintančiai pasakotojo ir Mari kūnuose (dar vienas druskos rūgšties buteliuko įprasminimas kūrinyje). Tačiau ta rūgštis romane siejama ir su nerimu, nes, visų pirma, ji priverčia nuogąstauti Mari: ji nežino, ar buteliuko turinys bus išpiltas ant jos veido, ar jis taps savižudybės priemone pasakotojui.
Pasakotojas atmeta abu šiuos variantus, tačiau pats nieko nepasiūlo. Tiesa, kiek vėliau jis šliūkštels šiek tiek rūgšties ant savo atvaizdo veidrodyje, matyt, norėdamas įveikti tą savo susierzinimą. Realų grasinimą būti apipiltas rūgštimi patirs tik meno muziejaus sargas, o galiausiai rūgštis bus išlieta ant gėlės (gal ir ant našlaitės – įdomu, jog prancūzų kalba žodis „našlaitė“ savo ortografija sutampa su „mintimi“). Vadinasi, pasakotojas norėtų išnaikinti tą meilės nerimą net ir savo mintyse.
4.
Prancūzų rašytojo Jeano-Paulio Dubois romanas „Ne visi šiam pasauly gyvena vienodai“ (iš prancūzų kalbos vertė Jonė Ramunytė, išleido leidykla „Baltos lankos“), 2019 metais įvertintas garbingiausia Prancūzijos literatūros – brolių Goncourt՚ų – premija, pateikia protagonisto ir pasakotojo Polio Hanseno akistatą su praeities šmėklomis.
Ta jo akistata apima laikotarpį nuo1950 iki 2000 metų, pradedant jo tėvu pastoriumi Johanu, kilusiu iš Danijos ir motina, gimusia Tulūzoje (beje, čia gimė ir pats Polis) ir baigiant Kanada, kur jis vedė žmoną Vainoną. Tiesa, svarbiausias dalykas yra tas, kad Polis Hansenas jau dvejus metu kali Monrealio kalėjime už nusikaltimą, kuris išaiškėja tik romano pabaigoje.
Polis ir tampa vieninteliu pasakotoju, pateikiančiu savo šeimos istoriją, kaitaliodamas ją su epizodais iš kalėjimo gyvenimo. Neretai tragizmo kupinas akimirkas pakeičia epizodai, kuriuos nušviečia pasakotojo šypsena. Šitaip romane atsiveria jaudinantis žmonių pasaulis, kuriame iškyla vaizdingi personažai, besiskiriantys vieni iš kitų labai ryškiomis ir tik jiems būdingomis detalėmis.
Tėvas Johanas, nors ir pastorius, vis labiau tolsta nuo savo tikėjimo, kurio pakaitalu palaipsniui jam tampa azartiniai žaidimai. Jis pastebi, kad žmonės negali gyventi, vadovaudamiesi kokia nors viena taisykle. Savo paskutiniajame pamoksle, kuriuo jis atsisveikina su savo parapijos žmonėmis, jis ištaria žodžius, kurie tampa šio romano pavadinimu: ne visi šiam pasauly gyvena vienodai. Jais jis norėjo atkreipti tikinčiųjų dėmesį, kad jie būtų pakantesni kitų klaidoms.
Jo motina Ana turėjo savo nedidelį kino teatrą, kuriame formavo avangardinio kino repertuarą. Jame galėjai pamatyti Pasolinio Teoremą, Antonionio Blow Up, ji netgi ryžosi parodyti tuo metu išgarsėjusį ir daug triukšmo sukėlusį pornografinį filmą Galugerklė, kuris ir tapo jos konflikto su vyru priežastimi, nes pastorius niekaip negalėjo suvokti, kaip galima rodyti tokio pobūdžio filmus. Galiausiai viskas baigėsi skyrybomis.
Vėliau Polis atsiduria Kanadoje, kur tampa prašmatnios rezidencijos namsargiu. Jis ne tik prižiūri pastatą, bet ir duoda patarimus, padeda ir paguodžia jo gyventojus. Kanadoje jis sutinka ir indėnų kilmės moterį Vainoną, kuri tampa jo žmona. Tačiau netrukus viskas pasikeičia. Rezidenciją ima valdyti naujas šeimininkas, su kuriuo prasideda Polio konfliktai. Čia romanas įgyja ir filosofinę potekstę. Mat pastatas tampa savotiška gyvenimo metafora. Kai tik atsiranda autoritarinis savininkas, iki tol puikiai sugyvenusi namo bendruomenė išyra...
Tai labiau tradicinės pasakojimo struktūros romanas, kur nemažai vietos skiriama intrigai. Kita vertus, skaitytojo negali nežavėti pasakotojas, sugebantis išsaugoti savo žmogiškąjį orumą...
5.
Argentiniečių rašytojo Césario Airos romano „Vaiduokliai“ (iš ispanų kalbos vertė Alma Naujokaitienė, leidykla „RARA“) veiksmas vyksta Buenos Airėse tik vieną dieną, bet ji yra paskutinioji metų diena. Į Chosė Bonifasijo gatvėje statomą namą renkasi būsimieji jo gyventojai. Nors šią dieną turėjo būti priduoti septyni butai jų savininkams, bet kaip dažnai nutinka, statybininkai to nesugebėjo padaryti. Architektas Feliksas Tėjus tai paaiškina labai paprastai – tiek turčiai, kurie sugeba nusipirkti butus, tiek vargšai, tarp kurių yra ir statybininkų stengiasi ištraukti didžiausią naudą iš tų, su kuriais turi reikalų. Tokiu atveju ir atsiranda panašios situacijos, kai žmonės, jau tikėjęsi įsikelti į butus, ir toliau verčiami laukti. Kitaip tariant, jie patenka į savotiškus spąstus.
Beje, romano pasakotojas neatsitiktinai prisimena ir net cituoja prancūzų rašytojo Émile՚io Zola romaną „Spąstai“. Net į šį Airos kūrinį „Vaiduokliai“ galima žvelgti kaip į savotišką spąstų metaforą. Naujojo pastato, kurį lanko būsimi savininkai, viršutiniame aukšte tik iš dalies yra įrengtas vienas butas, kuriame gyvena namo sargas Raulis Vinjasas su šeima. Paskutinę metų dieną jis su žmona Eliza ir jų keturi vaikai turi paruošti Naujųjų metų sutikimą, į kurį žada ateiti jo brolis Chavjeras su šeima. Tačiau iš esmės tą sutikimą ruošia tik Eliza ir jos vyresnioji duktė Patrė, kurios ji susilaukė nuo „tikro vyro“ dar nebūdama ištekėjusi, nes po pietų Raulis miega jau visiškai girtas, o trys jaunesnieji vaikai laksto po pastatą.
Bet ar jos tik vienos ruošiasi tam sutikimui. Mat po pastatą nardo kalkėmis aplipę nuogi vaiduokliai, savo juoku užpildydami tuščias erdves. Beje, juos mato tik Raulio Vinjaso šeimos nariai. Vadinasi, galima teigti, kad jiems šis pastatas tampa spąstais tarp tikrovės ir neįmanomybės.
Kūrinio antroje pusėje visas pasakotojo dėmesys atitenka Patrei. Ji yra klusni duktė, visuomet ateinanti į pagalbą savo motinai, net pripažįstanti savo tėvu Raulį Vinjasą. Tačiau jai nepatinka toks tėvų gyvenimo būdas ir ji svajoja apie kitokią lemtį, tikėdamasi sutikti „tikrą vyrą“, apie kurį dažnai užsimenama šeimoje.
Vis dėlto, ji nesugeba įgyvendinti savo sumanymų, jai trūksta ryžto ir energijos, ir užtat tų siekių pakaitalu jai tampa jos sutikti vaiduokliai. Šie ją tarsi užhipnotizuoja ir pakviečia drauge su jais sutikti Naujuosius metus. Kad ir kiek suabejojusi, ji vis dėlto sutinka. Ir kai vidurnaktį Vinjasų šeimos rate šventė pasiekia kulminaciją, Patrė žengia lemtingą žingsnį...
Rašytojas šiame kūrinyje ir skaitytoją ne sykį įvilioja į spąstus, kuriais tampa jo pasakotojo mintys ir išvedžiojimai apie įvairias mokslo ir meno rūšis – antropologiją, filosofiją, architektūrą, literatūrą ir pan. Tik iš pirmo žvilgsnio šis kūrinys yra paprastas, nes rašytojas sugeba taip supinti įvairius tikrovės klodus, kad juos narpliodamas tikrą malonumą pajus literatūros gurmanas...
6.
Argentiniečių rašytojos Gabriela՚os Cabezón Cámara՚os romanas „Činos Airon kelionės“ (iš ispanų kalbos vertė Alma Naujokaitienė, išleido leidykla „Balto“) nubloškia į keistą pasaulį, kuriame vyrauja ne tik tamsa ir smurtas, bet ir laisvės siekis, taip pat noras susilieti su tenykšte gamta, kurią visų pirma įkūnija pampa.
Tačiau už romano istorijos slypi ir argentiniečių epu vadinamos poeto José Hernándezo epinės poemos „Gaučas Martinas Fieras“ (1872) atšvaitai. Šiuo romanu rašytoja tarsi užsimojo perrašyti šį argentiniečių mitą. Neįprastai kūrinyje randasi nauja visuomenė: tėvų palikta keturiolikmetė Činą, kuri susilaukė dviejų vaikų nuo ją kortomis išlošusio ir vedusio Martino Fiero, tačiau, kai šis buvo paimtas į armiją ir ji, palikusi savo vaikus pagyvenusiems žmonėms, leidžiasi į kelionę drauge su jauna angle Liza, kuri bandys surasti savo vyrą Oskarą, kad abu galėtų rūpintis dvaru.
Į šią kelionę Čina pasiima ir jos surastą šunytį Estreją. Šitaip autorė grynai mačistiniam Martino Fiero pasauliui supriešina moteriškąją perspektyvą. Ir tuo pačiu Čina pasikeičia savo vardą, tapdama Džozefina Star Airon ( šitaip ji išsaugo Fiero pavardę, kuri ispaniškai reiškia geležį), atsidėkodama Lizai, kuri jai atveria naujas galimybes ir, visų pirma, tapti laisva moterimi.
Liza ją ne tik išmokys anglų kalbos, bet ir suprasti save, žengti link pasaulio pažinimo, ji atskleis ir iš Anglijos atėjusį kitoniškos meilės supratimą, Argentinos gamtos grožį.
Dar vienas svarbus dalykas romane yra tas, kad nors Martinas Fieras ir brėžė liniją tarp civilizacijos ir barbarybės, moterys savo vežimu pasuka Indėnų Taku, lyg ir pripažindamos, kad tikroji šalies tapatybė sietina su vietiniais gyventojais.
Tam tikra prasme šis romanas žaidžia ir Martino Fiero struktūra. Pirmoje romano dalyje tiesiog girdime himną neaprėpiamos pampos grožiui. Ji čia tampa tarsi gyvu organizmu, kuris alsuoja, pasiekdamas neįtikėtiną floros ir faunos dermę. Būtent čia, pampoje ji puoselėja naujus troškimus, naujas svajones ir naują seksualinę tapatybę, prieštaraudama įsigalėjusioms visuomenės taisyklėms.
Antroji dalis „Fortas“ įveda į visai kitokį pasaulį, kur pulkininkas Ernandesas tarsi sugrąžina skaitytoją į Martino Fiero mačistinį pasaulį, kuris pritvinkęs civilizacijos pasiekimų, virsta visuotine orgija, primenančia pornografinius filmus. Negana to, Čina atpažįsta savo vyro Martino Fiero eiles, kurias pasisavino pulkininkas, vadinasi, tuo pačiu ir jos pinigus. Tačiau ji nė už ką nenori gyventi su savo vyru lūšnoje ir verčiau lieka apsirengusi kaip Lizos brolis Džozefas Skotas. Taip ji pabrėžia savo lyties nepastovumą, nes iš pradžių būdama mergina virsta moterimi, o tapusi moterimi virsta jaunu džentelmenu (kai Liza jai nurėžia plaukus), tuo labiau, kad Liza užsiima Činos jausmų ir seksualiniu ugdymu, supažindina ją su meile tarp moterų.
Beje, toks daugialypis personažo pavidalas būdingas ne tik Činai, bet ir kitiems romano veikėjams. Įdomu, jog ir romano kalba tampa daugialypė, nes šalia ispanų kalbos pasirodo ne tik anglų, bet ir indėnų gvarani kalbos.
Rašytoja ne tik atskleidžia kaip jos romano moterys vaduojasi iš to meto moralinių varžtų, bet ir kuria naują alternatyvią visuomenę, kur mačizmui dera užimti savo vietą, o ne tapti dominuojančiu požiūriu santykiuose tarp vyrų ir moterų. Ir į centrinę argentiniečių literatūros figūrą gaučą šiame romane žvelgiama su ironija, nes paprastai „čina“ yra įvardijama kaip gaučo palydovė. Priešingai, šiame kūrinyje ji išvengia palydovės statuso, savo socialinės padėties, ir tampa savo gyvenimo šeimininke. Kitaip tariant, mes regime Činos emancipaciją, kuri vyksta pažeidžiant ir griaunant jos tapatybę.
Šis romanas pakeri skaitytojus vaizduotės žaismu, už kurio palaipsniui išryškėja jo autorės kuriamas naujos visuomenės modelis. O jo apmatus nuostabiai įkūnija Čina, kuri beribiuose pampos plotuose suvokė būtent savo kaip moters laisvę.
7.
Rusų kilmės prancūzų rašytojo Andreï՚jaus Makine՚o romanas „Mano draugas armėnas“ (iš prancūzų kalbos vertė Akvilė Melkūnaitė, leidykla „Tyto alba“) yra jau šeštasis autoriaus romanas, išleistas lietuvių kalba. Romanas mus nukelia į 1973 metus, kai tuometinėje SSRS klestėjo „brandus socializmas“, tačiau autorius nesiekia aprašyti to laikotarpio ir pateikti išsamaus jo vaizdo. Jis pasitelkia tik tam tikras detales, tačiau jos puikiai atskleidžia to meto situaciją ir žmonių dvasines būsenas.
Romano veiksmas vyksta Sibire, nedideliame miestelyje. Romano protagonistas ir pasakotojas – trylikametis bevardis vaikų namų auklėtinis, kuris susidraugauja su metais už jį vyresniu berniuku Vardanu. Mat šis jį patraukia savo netikėtomis mintimis ir samprotavimais, kurie priverčia pasakotoją pažvelgti į pasaulį kitomis akimis. Užtat nereikia stebėtis, kad pasakotojas puola drąsiai ginti savo draugo, kai šį užpuola mokyklos padaužos. Juodu išsigelbsti tik pabėgę į Velnio galu vadinamą miesto pakraštį, kur ir buvo apsistoję Vardano gentainiai armėnai. Jie čia atsidūrė, atlydėję giminaičius, kurie buvo laikomi kalėjime ir laukė teismo nuosprendžio, nes buvo apkaltinti dalyvavę sąmoksle prieš valstybę ir siekę Armėnijos nepriklausomybės. Neatsitiktinai šitą rajoną, kuriame buvo susitelkusi armėnų bendruomenė, ne vienas Velnio galo gyventojas ironiškai vadino „Armėnijos karalyste“, bet pasakotojui jis tapo kitonišku pasauliu.
Žinoma, romane išsyk krenta į akis niūri, slogi tų laikų atmosfera, tuo labiau kad jo veiksmas yra susijęs su tais žmonėmis, kurie nustumti į visuomenės pakraštį: čia ir pasakotojas, vaikų namų auklėtinis, ir armėnai, kurie suvokiami kaip visuomenės priešai, ir paties Velnio galo gyventojai, vos suduriantys galą su galu. Tačiau romano pasakojimas nustebina savo šviesa, nes autorius neakcentuoja to gyvenimo purvo, o, priešingai, stengiasi jam supriešinti gėrio ir grožio akimirkas.
Pasakotojui būtent tokią pirmąją pamoką ir pateikia Vardanas, kuris pasisiūlo paliesti dangų dviem pirštais, nors šis pasiūlymas jo bičiuliui sukelia tik juoką, nes jam atrodo, kad tai yra neįmanomas dalykas. Vis dėlto, Vardanas sugeba jam paaiškinti, jog ir prie žemės oras yra toks pat kaip ir tarp debesų, tad viskas priklauso tik nuo mūsų požiūrio. Kitaip tariant, mes patys atsakome už tai, ką norime įžvelgti aplinkui save.
Patekęs į „Armėnijos karalystę“, pasakotojas mato, kad joje yra žmonių, kurie nepasiduoda visuomenėje dominuojančiai bukinančiai tvarkai, sugeba išsaugoti žmogiškus santykius (kaip jis nustemba, kai Vardano mama Šamiram kreipiasi į jį „jūs“), gerbia savo praeitį ir tradicijas (likęs tik su Vardanu, jis apžiūrinėja senovines dviejų armėnų šeimų nuotraukas, vienoje iš jų atkreipia dėmesį į mergaitę, laikančią lėlę suglaustais delnais). Nors armėnai čia atsikėlė laikinai, kol teismas priims nuosprendį jų tėvynainiams, tačiau to sąlyginai trumpo laiko užtenka ne tik tam, kad jie užsitarnautų vietinių gyventojų pagarbą, bet ir pasakotojui draugystė su Vardanu taptų svarbiausiu jo gyvenimo įvykiu, vėliau virtusiu nostalgišku prisiminimu.
To trumpo laiko pakanka ir tam, kad protagonistas pajustų, kaip keičiasi gyvenimas armėnų namuose (anksčiau jį kava vaišindavusi Vardano mama iš sidabrinio kavinuko, vėliau jam pildavo kavą iš aliumininio puodo), po kiek laiko iš Šamiram ausų dingo puošnūs auskarai, nes reikėjo rūpintis tais, kurie laukė nuosprendžio kalėjime.
Vis dėlto, didžiausias netikėtumas, ištikęs pasakotoją, buvo tas, kad jis sužinojo, jog Šamiram nebuvo Vardano mama, nes ji įsisūnijo azero kūdikį, suteikdama šiam laimę turėti motiną...
Visas romanas yra tarsi nuaustas iš nepaprastai šviesių, nors ir trumpalaikių akimirkų, kurios ne tik primena švelnius potėpius, bet ir liudija apie gėrį ir grožį. Skaitytoją pakerės autoriaus sugebėjimas pro niūrią, tamsią aplinką prasiskverbti šviesos spinduliu, kuris suteikia visam pasakojimui žmogiškumo aurą.
8.
Šveicarų rašytojas Christianas Krachtas jau yra pažįstamas lietuvių skaitytojams romanu „Imperium“, o dabar jie turi galimybę susipažinti su dar vienu jo romanu „Miruoliai“ (tiek anksčiau minėtą romaną, tiek šį iš vokiečių kalbos vertė Kristina Sprindžiūnaitė, išleido leidykla „Kitos knygos“).
Jau pačioje kūrinio pradžioje susiduriame su ritualine sepuku savižudybe, kurią sau įvykdo bevardis karininkas, ir, svarbiausia, kad ta savižudybė yra filmuojama, o juosta netrukus bus išsiųsta į Berlyną, į Vokietijos kultūros ministeriją.
Tiesa, romano veiksmas vyksta XX a. ketvirtajame dešimtmetyje, o karinės policijos karininkas Masahikas Amakasu siekia sukurti celiulioidinę ašį tarp Tokijo ir Berlyno ir šitaip pasipriešinti iš JAV plūstančiai holivudinei produkcijai. Tačiau autorius pirmiausia susieja jau minėtą Masahiką Amakasu su šveicarų kino režisieriumi Emiliu Nėgeliu, kuris išgarsėja pastatęs filmą „Vėjo malūnas“ ir kurį pasitelkia vokiečiai naujiems projektams. Tiesa, Nėgelis yra fiktyvus personažas, bet romane jis veikia šalia realių istorinių asmenybių, daugiausiai susijusių su kino pasauliu: Charlie՚o Chaplino, Jeano Renoiro, Fritzo Lango ir kt. Šiuos du personažus jungia ir panašūs vaikystės išgyvenimai, kuriuose įsirėžė skausmas, susijęs su tėvų elgesiu, panašiomis fantazijomis ir košmarais. Mat Nėgelis jautė, kad tėvas nesiskaito su juo, atiduoda jo mylimą triušį kaimynams, kad šie jį nudobtų, jis anksti susipažįsta ir su mirtimi, nes jo tetulė baigė gyvenimą savižudybe, o Masakihas buvo atiduotas į internatą, iš jo tyčiojasi kiti berniukai, nors mokytojas Kikučis, dėstantis vokiečių kalbą, atkreipia dėmesį į jo fenomenalius sugebėjimus (berniukas mokėjo jau septynias kalbas) ir praneša apie jį Vokietijos ambasadoriui Japonijoje, ir šis ima tvarkyti jo karjerą.
Vis dėlto Masahikas atkeršija internatui, jį padegdamas. Kadangi pats Masahikas stato trumpus dokumentinius filmus (būtent jis filmuoja ir išsiunčia į Berlyną minėtą filmą apie sepuku savižudybę), jis siekia užmegzti ryšius su Vokietija. Į Japoniją pasiunčiamas Nėgelis statyti propagandinio filmo, tuo labiau, kad ten jo laukia sužadėtinė Ida. Tuo tarpu iš JAV į Japoniją atvyksta Charlie՚is Chaplinas, kuris drauge su Masahiku buvo kviečiamas vakarienės pas Japonijos ministrą pirmininką, tačiau kažkodėl tas kvietimas garsaus aktoriaus nepasiekė ir jie apsilankė no teatre, kurio struktūra jaučiama ir romane.
Vakarienės metu jauni laivyno karininkai ministrą pirmininką nužudė, norėdami surengti sukilimą. Nėgelis, atvykęs į Japoniją, nusivilia tiek savo sužadėtine, tiek Masahiku, kuris turėjo organizuoti jo darbą Japonijoje, bet, dar anksčiau įkalbėtas kino kritikų, sugeba atsispirti pasiūlytam sumanymui ir galiausiai filmuos tik maldininkus ir vyšnių žiedus.
Kupinas mirties tvaiko, niūrių spalvų, vis dėlto, romanas pasižymi magiška jėga, kuri neleidžia skaitytojui nuo jo atsitraukti, nors iš pradžių jį ir norisi mesti skaityti.
9.
Amerikiečių rašytojos Elizabethės Strout romanas „Olivija Kiteridž“ (iš anglų kalbos vertė Aistė Kvederaitė, išleido leidykla „Balto“), pelnęs Pulitzerio premiją, patrauks skaitytoją, mano galva, visu pirma Olivijos Kiteridž charakteriu. Be abejo, skaitytojas iš romano pavadinimo tikisi, kad tikriausiai ši moteris yra pagrindinė romano veikėja ir visas kūrinio veiksmas sukasi apie ją. Iš tikrųjų, klasikiniame XIX a. romane dažniausiai taip ir nutinka: tik prisiminkime H. de Balzaco Eženi Grandė, G. Sand Indianą, G. Flaubert՚o Ponią Bovari, pakankamai pavyzdžių rastume ir XX a. literatūroje.
Tačiau mūsų aptariamame romane yra truputį kitaip. Reikalas tas, kad šį romaną sudaro trylika istorijų, kuriose pasirodo vis nauji personažai. Juos jungia ta aplinkybė, kad jie yra nedidelio Krosbio miestelio, esančio Meino valstijoje, gyventojai. Suprantama, kad jie vieni kitus daugiau ar mažiau pažįsta, neretai susiduria kasdieniame gyvenime, tuo labiau, kad Olivijos vyras Henris yra vaistininkas, ir pas jį norom nenorom apsilanko ne vienas miestelio gyventojas. Bet romano centre, vis dėlto, atsiduria Olivija. Tiesa, ne kaip pagrindinė veikėja, bet kaip į kitų žmonių gyvenimą įsiterpiantis, gal net įsikišantis asmuo. Tik dviejose romano istorijose ji pati nepasirodo, o ją pamini kiti personažai. Ir šitaip sukuriamas įspūdis, kad viskas sukasi apie Oliviją.
Tik pirmoje romano istorijoje „Vaistinė“ Olivija pasirodo kaip tiesioginė veikėja, nors tik pradėjus skaityti romaną, gali susidaryti įspūdis, kad čia pagrindinis vaidmuo tenka jos vyrui Henriui, tuo labiau, kad pavadinime yra įvardyta būtent jo darbo vieta. Paradoksalu, tačiau Olivija atkreipia dėmesį į save valdingumu, stačiokiškumu, netaktiškumu ir tokiu savo elgesiu ne tik užgožia vyrą, bet ir traumuoja sūnų. O tas faktas, kad ji buvo matematikos mokytoja ir prisimena miestelio gyventojus kaip savo buvusius mokinius, leidžia jai pateikti apie juos savo vertinimus, kurie anaiptol nėra geranoriški. Deja, ji užmiršta, kad laikas bėga, žmonės keičiasi ir jie nelieka tokie, kokie buvo jos akyse mokykloje.
Tačiau keldama reikalavimus kitiems, ji užmiršta save ir stengiasi pateisinti savo poelgius. Tačiau Olivija turi savo gyvenimo filosofiją. Anot jos, gyvenimą sudaro didieji ir mažieji pliūpsniai. Jei prie didžiųjų pliūpsnių priklauso vestuvės, vaikų gimimas – įvykiai, galintys pasukti gyvenimą viena ar kita linkme, tai mažieji pliūpsniai yra kasdieniai įvykiai, paprasčiausiai paįvairinantys gyvenimą. Tuos mažuosius pliūpsnius ji greičiausiai ir sieja su savo kišimusi į kitų kasdienybę.
Žinia, toks romanas būtų banalus, jei taip ir baigtųsi. Bet autorė suranda netikėtą posūkį, kuris pradžiugins ir skaitytoją. Jei pati Olivija yra įsitikinusi, kad žmogus veik nesikeičia nuo mokyklos laikų, ir ji gali juos vertinti taip, kaip ir mokykloje, skaitytojas į romano pabaigą ima pastebėti, kad pamažėle ima keistis ir ši romano veikėja. Atsiranda jos pastangos suprasti savo sūnų, ji ima pripažinti savo klaidas, kurias padarė auklėdama sūnų vaikystėje, kitomis akimis pradeda žvelgti į miestelio gyventojus, o pačioje kūrinio pabaigoje netgi užmezga draugiškus santykius su Džeku Kenisonu.
Galiausiai ji prisipažįsta, kad net savo vyro Henrio taip nemylėjo daugelį metų. O svarbiausia dabar ji atgyja dvasine prasme, ima net priekaištauti jaunimui, kad šis nesupranta, jog susenę žmonės irgi turi savo poreikių. Ji tarsi prisikelia naujam gyvenimui, suvokusi, kad kol kas dar nenori jo palikti... Kitaip tariant, romano autorė sugebėjo įtikinti Oliviją tuo, kuo ši pati sunkiai galėjo įtikėti – gyvenimas yra ilgas, ir žmonės keičiasi. Čia ir yra didžiausia gyvenimo pamoka Olivijai.
10.
JAV rašytojos Sigridos Nunez romanas „Draugas“ (iš anglų kalbos vertė Povilas Gasiulis, leidykla „Balto“), nejučiomis įtraukia į savotišką polilogą, kuris aprėpia pasakotojos, dėstančios kūrybinį rašymą, ir jos mirusio draugo, bendravimą, jos pašnekesius su draugo buvusiomis žmonomis, kartais net ir su šunimi Apolonu, kuris iki mirties priklausė jos draugui, beje, ir dėstytojui, ir rašytojui.
Pasakotojai, kurią siejo draugystė su jos draugu, sunku suvokti, kodėl jis pasitraukė iš gyvenimo savo noru, nes atrodė kupinas gyvenimo džiaugsmo, nuolat megzdavo romanus su studentėmis ir ji tik stebėdavosi, kaip jam pasisekdavo išlipti sausam iš visų tų istorijų. Tuo tarpu jis atvirai sakė, kad „auditorija – erotiškiausia vieta pasaulyje“ ir savo šį polinkį parėmė netgi savo mokytojo, garsaus literatūros kritiko George՚o Steinerio mintimi: „Erotizmas, užslėptas ar atviras, įsivaizduojamas ar faktiškas, neatsiejamas nuo mokymo...“
Tačiau persiritęs į šeštą dešimtį, jis supranta, kad dabar jo kūnas jau nieko nebesuvilios. Ir tai tampa viena iš jo savižudybės priežasčių. Dar viena svarbi tema, kuri juos sieja yra, be abejo, rašymas. Pasakotoja prisimena savo draugo žodžius, kad rašyti yra be galo sunku. Rašymas nėra jokiu būdu savipagalba, kaip daugelis mano. Jos geriau ieškoti lovos užtiesalų dygsniavimo būreliuose. Tačiau šiais grafomanijos laikais, jo nuomone, „visi nori rašyti lygiai kaip šikti“, ir tai veda tik į literatūros mirtį. Neatsitiktinai susidaro įspūdis, kad literatūra šiandien tampa merkantili, narciziška, bet tuo pačiu praranda savo intelektualumą.
Šie svarstymai turėtų būti įdomūs literatūros studentams, nes yra labai subtilių pastebėjimų, tarkim, netgi naratologijos tema. Viena mama, prieš miegą skaitanti pasakas vaikams, nežino, kaip jiems atsakyti, kai šie paklausia, o kada pasakos herojai eis į tualetą. Arba kodėl romanuose merginos nesikalba telefonais, o važiuoja viena pas kitą į namus, kad aptartų kai kuriuos klausimus.
Pasakotoja, dirbdama su prekybos žmonėmis aukų terapijos centre, taip pat svarsto, kiek ir kaip literatūra gali ateiti į pagalbą prievartą patyrusiam žmogui, apskritai apie literatūros vietą žmogaus pasaulyje.
Vis dėlto, romane svarbiausia yra jos draugo šuns Apolono tema. Beje, jis vienintelis iš visų romano personažų turi vardą. Šį šunį jai įperša jos draugo buvusi Trečioji Žmona, nes jį įsigijęs jos vyras ir po jo mirties ji nepajėgianti juo pasirūpinti. Nors pasakotojos butas Niujorke be galo mažas ir ji pirmenybę teiktų katei, tačiau galiausiai sutinka su tokiu pasiūlymu, nors jos pastate šunų laikyti negalima. Taip jos namuose atsiduria Apolonas – dėmėtasis vokiečių dogas, be galo didelis (86 cm aukščio), sunkus (81 kg), kurio ji neišdrįsta išvaryti nuo lovos ir miega ant pripučiamo čiužinio.
Kita vertus, ji supranta, kad turėti šį šunį yra ir dalelė turėti savo buvusio draugo. Čia ir prasideda tikroji draugystės istorija, kuri atskleidžia daugybę žmogaus ir šuns bendravimo niuansų. Pasakotoja sugeba užgniaužti Apolono širdgėlą, praradus šeimininką, suranda su juo bendrą kalbą. Ji tiek įsijaučia į šią draugystę, kad net ima svarstyti, kiek šuniui kainuoja jo pastangos, kad žmogus jį suprastų.
Pasakotoja greit įsitikina, kad Apolonas turi puikią uoslę ir nujaučia, kad anksčiau jos butas buvo tikra kačių valda, ir jai įdomu, ką jis apie tai galvoja. Ji mano, kad jie net galį turėti prisiminimus. Pasakotoja greit įsisąmonina, kad šunys yra nuoširdžiausi gedėtojai pasaulyje, tad jie kaip niekas kitas gali atlikti terapinę funkciją. Apolonas tuo pačiu padeda jai įveikti ir savo skausmą...
Be galo nuoširdus, elegantiškas romanas, kupinas melancholijos, pasakojantis apie draugystę tarp žmonių, draugystę tarp žmonių ir gyvūnų, o tuo pačiu apie žmogaus ir knygos draugystę...
Gali būti aktualios vertimo paslaugos
