Naujausios
Savitą, ypatingą vietą užima knygos su autoriaus autografu, dedikacija. Tokia knyga įgyja papildomą vertę, dažnai ji tampa dviejų žmonių pažįstamumo, bendravimo faktoriumi ir net platesniu bendros kultūrinės būsenos buvimu.
Mano šeimos rinkinyje buvo pora dr.Jono Šliūpo knygų su dedikacijai mano tėvui Jaroslavui Rimkui. Kai sukauptą J. Šliūpo fondą sūnus Vytautas atvežė ir padovanojo amžinam saugojimui Šiaulių universitetui, tai šias knygas su keliomis nuotraukomis padovanojau tam fondui.
Mano bibliotekoje yra ir kitų įdomių dedikacijų. Štai prof.Stasio Šalkauskio dedikacija jo 1926-jų metų knygoje „Bendrosios mokslinio darbo metodikos pradai“: „Brangiajam draugui J. Rimkui Kaunas 1930-I-3d. St.Šalkauskis“. Analogiška dedikacija yra ir ant antros knygos – „Kultūros Filosofijos Metmens“. M. Račkauskas „Mielam Kolegai J. Rimkui 1939.III.19“ dedikuoja lotynų kalba parašytą knygą „Sententiuarum dictorumque Libellus“.
Būta dedikuotų profesorių Juozo Balčikonio, Slavėno, Tado Ivanausko, Antano Purėno, buvusių tėvo mokinių Šiaulių gimnazijoje rašytojų Juozo Paukštelio, Juozo Grušo ir kt. Deja, tremties, sumaišties metais tik viena kita iš jų išliko.
Daug dedikuotų knygų yra pas mane, tarp jų albumų, parodų katalogų, poezijos rinkinių. Paminėsiu keletą iš jų. Adomo Butrimo knyga „Lietuvos istorija nuo seniausių laikų iki XVIII amžiaus pabaigos“: „Gerb. Žemaičių kultūros tyrinėtojui Vyteniui Rimkui – su geriausiais linkėjimais – A.Butrimas 1994 vasaris“. Emilija Liumaitė. „Be atsako. Eilėraščiai“: „Gerb.prof.V. Rimkui. Žmonės spalvina gyvenimu užmiršę laikinumą. Ačiū už spalvas 1999 12 1“. J.Čerbulėnas savo knygoje „Советская этнография, 1976“ linki: „Didžiai Gerb.V. Rimkui. Linkiu kūrybingų metų ir daug džiaugsmo 1977m. 1976.XII.17.“ „Gerb. Vyteniui, Parodai prisiminti. Ačiū už palaikymą. Vilius“ (dail. Vilius Vaišvila). „Gerb. Č. Ir V.Rimkams – su meile įduodu šį savo minčių – bičių avilėlį. 1999.11.11 (Vacys Reimeris).
Tokių ir panašių autografų yra nemažai, kiekvieną iš tų knygų paėmus ir pavarčius lyg iš naujo atgyja susitikimai, tolesni dedikatoriaus darbai, o kartais ir likimai. Pas žymesnius asmenis susikaupia nemažai autografuotų knygų, kurios būna padovanojamos bibliotekoms. Spaudoje rašyta, kad Mažvydo bibliotekai šeima padovanojo apie 800 Antanui Venclovai dedikuotų knygų. Panašių atvejų pasitaiko nemažai.
Yra ir kitaip autografuotų leidinių. Tiesiog nuperkama knyga ir kokia tai proga (gimimo diena, jubiliejus...) su įrašu, dažnai gana plačiu, įteikiama kaip autoriaus dovana.
Pastaruoju metu paplito vieši naujų knygų pristatymai. Ta proga galima nusipirkti tą leidinį ir gauti autoriaus autografą. Paprastai susirenka nemažai žmonių, parašui gauti susidaro net eilė. Atsiranda ryšys ir tarp menkai ar ir visai nepažįstamų žmonių. Betgi ir tokiu būdu įgytas autografas praturtina knygą, taip pat formuojasi artimesnis ryšys tarp autoriaus ir skaitytojo.
Būna ir taip – nusiperki knygą ir kur tai pasirašai pažymėdamas knygos nuosavybę. Tai ypač paplitę tarp studentų, nes besimokant dažnai reikia skolintis vadovėlius, knygas, o be užrašo jos susimaišo, užsimiršta ir taip atsiranda asmeninėse bibliotekose negrąžintų leidinių.
Autografai, nežiūrint į visą jų įvairovę – ne vieninteliai knygų atributikos erdvėje. Yra knygos nuosavybės ženklas – ekslibrisas. Paprastai tai dailininko sukurtas vaizdinis lapelis su įrašu „ex libris“ (Ex libris, exlibris) – ir knygos savininko vardu, įstaigos pavadinimu. Jis užklijuojamas ant titulinio knygos puslapio, kartais – ant vidinės viršelio pusės.
Ekslibrisai – tai ištisas menų pasaulis su savo stilistika, vaizdine ir informacine struktūra, įvairiose šalyse skirtingais šriftais ir kt. Ekslibrisus kuria daug dailininkų, vyksta parodos, konkursai, kaupiamos kolekcijos. Atliekamas jis paprastai grafikos technika, o savininkui pageidaujant – spausdinamas norimu tiražu.
Šiuo metu retai begalima sutikti biblioteką su ekslibrisuotomis knygomis, dažniau jais paženklinami svarbūs, puošnūs, brangintini leidiniai. Ekslibrisas tartum atsiskyrė nuo bibliotekos, jis gyvena savąjį gyvenimą dailininkų kataloguose, jau turi savąją gausią literatūrą. Bet ryšys tarp knygos ir ekslibriso išlieka: tai pačios knygos pagimdytas dailės – smulkiosios grafikos žanras. Apie tokį ryšį kalba ir Šiaulių viešojoje Povilo Višinskio bibliotekoje įsteigtas Gerardo Bagdonavičiaus ekslibrisų fondas, kaupiąs, tyrinėjantis ir propaguojantis šį kultūros reiškinį.
Įdomus elgesio su knygomis reiškinys – įvairaus pobūdžio autoriaus ar skaitytojo įrašai, pastabos, pabraukimai knygoje. Kartais tai vertinama kaip nepagarba knygai, jos užteršimas, o kartais tai ir papildoma informacija. Štai vartau katalogą: „IV-oji respublikinė akvarelės paroda“. Prie kiekvieno autoriaus, prie kiekvieno kūrinio pavadinimo pabrėžta mano pastaba, visa knygutė prirašyta. Tokių „priterštų“ katalogų, bukletų yra ir daugiau. Ir taip prisimeni autorius, kūrinius, tų pastabų pagalba spausdintas publikacijas.
Tokių katalogų su dedikacijomis dažniausiai atsiranda parodų atidarymų ir aptarimų metu. Paryžiuje gyvenęs dailininkas Žibuntas Mikšys daug užsieniečių meno knygų dovanojo Šiaulių universitetui. Ir kiekviena knyga pilna jo įrašų, daugiausia kritinių pastabų. Kaip ten bebūtų, bet dailės studentams, apskritai besidomintiems menu tokios knygos ganėtinai įdomios. Jas beskaitant iškyla ne tik papildomos mintys apie kritikuojamus dalykus, bet ir apie patį kritiką.
Kai pasirodė pirmoji J. Sidaravičiaus knyga apie Gerardą Bagdonavičių, tai dailininkas surado joje nemažai taisytinų dalykų, tas teksto vietas pabraukė, prirašė ir komentarų. Kiek man žinoma, jis taip pataisė tik pas save turėtas knygas, kurias dar ir su dedikacijomis išdalino pažįstamiems.
Su knygų įrašais gali būti ir dramatiškų įvykių, taip kaip atsitiko su mano tėvų karo metais.Tai buvo 1944 m. vasara, kai frontas nusistovėjo padubysiais, ir mūsų tėviškė Pikeliškė atsirado tarybinės armijos pusėje, vos keturi penki kilometrai nuo fronto linijos. Mūsų name apsistojo kokio tai dalinio štabas, užėmė galinius kambarius, kuriame buvo ir biblioteka su eile rusiškų knygų. Karininkai jas, matyt, vartė, skaitinėjo, užtiko kompartijos istorijos tomą, kuriame buvo prirašyta tėvo pastabų apie Trockį, Leniną, net Staliną, apie neteisingai interpretuotus įvykius. Ir knyga atsidūrė kaimyninėje sodyboje, kurioje buvo įsikūręs žvalgybos skyrius. Tėvas buvo iššauktas, tardomas, grėsė areštas ar net mirtis. Į pagalbą išlėkė mama, susiradusi kelis butelius samagono. Kaip tik tas gėrimėlis tą sykį ir išgelbėjo – knyga akivaizdžiai buvo suplėšyta ir sudeginta.
Tai toks tas knygų pasaulis, su savo istorijomis, problemomis ir likimais.
