Žmo­gus ir lai­kas da­ro sa­vo dar­bus

"Ne­ga­li, žmo­gau, nu­gy­ven­ti, kaip "ta­ra­ka­nas"

Bai­gian­tis 2018-ie­siems Sta­sys Šal­kaus­kas bu­vo inau­gu­ruo­tas Šiau­lių ra­jo­no Me­tų tau­to­dai­li­nin­ku. Inau­gu­ra­ci­jos šven­tė vy­ko Ša­ky­no­je, kur ir vyks­ta es­mi­niai Sta­sio dar­bai, kur is­to­ri­ja me­na gar­bin­gą Šal­kaus­kų gi­mi­nę, kur bū­ta ir gy­ven­ta tiek daug švie­suo­lių, nu­si­pel­niu­sių Lie­tu­vai.

Ren­gia­mės va­žiuo­ti į Ša­ky­ną pas Sta­sį Šal­kaus­ką, o šis juo­kia­si, kad Šiau­lių ra­jo­no Me­tų kraš­to­ty­ri­nin­ko var­dą ga­vo dėl to, kad ne­be­bu­vę kam tos gar­bės duo­ti. Juo­kia­si, nes yra įpra­tęs dirb­ti, o ne lau­rų vai­ni­ką ne­šio­ti.

Su Sta­siu su­si­tin­ka­me Ša­ky­no­je, aikš­te­lė­je prie "ko­mer­ci­nės". Iš čia ge­riau­siai pa­sie­kia­mi vi­si įam­ži­ni­mo ir at­mi­ni­mo ženk­lai šio kraš­to švie­suo­me­nei, ku­rią Sta­sys iš už­marš­ties trau­kia ir ro­do žmo­nėms, kaip pra­smin­giau­sią gy­ve­ni­mo pa­vyz­dį – kaip gy­ven­ti, kaip įpras­min­ti sa­ve ir sa­vo ša­lį.

"Ne­ga­li, žmo­gau, nu­gy­ven­ti, kaip "ta­ra­ka­nas", ne­pa­žįs­tan­tis sa­vo tė­viš­kės, sa­vo tė­vų ir se­ne­lių gy­ve­ni­mo, Lie­tu­vos is­to­ri­jos, as­me­ny­bių", – sa­ko Sta­sys.

Žo­dį "ta­ra­ka­nas", nors ir skam­ban­tį ne­lie­tu­viš­kai, Sta­sys pa­brėš ne kar­tą. Ne kar­tą ir paaiš­kins jo pra­smę, kad tik "ta­ra­ka­nai" vei­sia­si po pa­sau­lį, ne­pa­žin­da­mi nei sa­vo ar­ti­mų­jų, nei sa­vo na­mų, nei sa­vo gar­bės. Ei­na ten, kur ga­li pra­mis­ti – tik to­kie po­rei­kiai.

Su­ka­me siau­ro­mis Ša­ky­nos gat­ve­lė­mis, o Sta­sys ga­li pa­sa­ko­ti apie kiek­vie­ną se­nes­nį Ša­ky­nos na­mą ir jo gy­ven­to­jus.

Štai Šal­kaus­kų že­mė, jo se­ne­lio Vla­dis­lo­vo Šal­kaus­ko bu­vę na­mai. Per se­ne­lį – ir tie­sio­gi­nis ry­šys su vie­nu gar­siau­sių pir­mo­sios Lie­tu­vos fi­lo­so­fu, pe­da­go­gu, pa­sku­ti­niu tar­pu­ka­rio Vy­tau­to Di­džio­jo uni­ver­si­te­to (VDU) rek­to­riu­mi Sta­siu Šal­kaus­kiu (1886 – 1941), taip pat ir su Lie­tu­vos ka­riuo­me­nės kū­rė­jo pul­ki­nin­ku Kons­tan­ti­nu Šal­kaus­ku.

Gre­ti­mais, kai­my­nys­tė­je Šal­kaus­kų so­dy­bai – bu­vęs Ri­ma­vi­čių kie­mas. Sta­sys šyp­so­si – tur­būt esam gir­dė­ję apie ta­len­tin­gą­jį skulp­to­rių ku­ni­gą An­ta­ną Ri­ma­vi­čių? Jis ki­lęs iš Ša­ky­nos. Kaip ir jo bro­lis Vin­cen­tas Ri­ma­vi­čius, taip pat ku­ni­gas, vi­suo­me­nės vei­kė­jas, Fi­lo­so­fi­jos moks­lų kan­di­da­tas, šel­pęs "Tė­vy­nės sar­gą", pa­dė­jęs knyg­ne­šiams.

O va ten ta vie­ta me­na Pran­ciš­kų Lipš­ta­vi­čių, 1863 me­tų su­ki­li­mo da­ly­vį. Ar esa­me gir­dė­ję, kad net 19 Ša­ky­nos kraš­to žmo­nių bu­vo su­si­ję su knyg­ne­šys­te?

Ir pa­ts Sta­sys ne­ži­no­jęs, kol ne­pra­dė­jo do­mė­tis, kol ne­sug­rį­žęs į Ša­ky­ną. Pa­ties Sta­nis­lo­vo gim­ti­nė – Žei­me­ly­je, bet jo šir­dis vi­sa­da bu­vo Ša­ky­no­je, ten, kur jo tė­vų ir pro­tė­vių šak­nys.

Ša­ky­na la­bai švie­si!

"Ša­ky­ną kaž­kam ga­li at­ro­dy­ti už­kam­piu, nes to­lo­kai nuo di­de­lių mies­tų, ra­jo­no pa­kraš­tys. Bet Ša­ky­na yra la­bai švie­si! Ša­ky­nos kraš­tas švie­sus sa­vo žmo­nė­mis. Ir švie­su­lių – ne vie­nas ar du, o de­šim­tys! To­kia­me ma­ža­me mies­te­ly­je!", – emo­cin­gai sa­ko Sta­sys.

Apie mies­te­lio ir jo žmo­nių švie­są rei­kia no­rė­ti su­ži­no­ti, iš­siaiš­kin­ti – ta­da at­si­ve­ria tik­rie­ji is­to­ri­niai lo­biai. Sta­sys šyp­so­si sa­ky­da­mas, kad ne kiek­vie­nas ga­li su­pras­ti – iš kur jis trau­kia "tiek pa­sa­kų" apie Ša­ky­ną.

"Tai ne pa­sa­kos! Tai – mū­sų mies­te­lio is­to­ri­ja, ku­ri įro­dy­ta do­ku­men­tais, laiš­kais, nuo­trau­ko­mis", – emo­ci­jų ne­pa­me­ta Sta­sys.

Va­žiuo­jant pro Ša­ky­nos Šv. ar­kan­ge­lo My­ko­lo baž­ny­čią Sta­sys pa­sa­ko­ja, kaip ne­se­niai lat­viams pu­sant­ros va­lan­dos pa­skai­tą skai­tęs apie iš Ša­ky­nos ki­lu­sį ku­ni­gą, skulp­to­rių An­ta­ną Ri­ma­vi­čių. Kai žmo­nės ste­bi­si – ką ten tiek pa­sa­ko­ti, Sta­sys at­šau­na – apie A. Ri­ma­vi­čių, Ša­ky­ną ga­lė­tų ir vi­są die­ną pa­sa­ko­ti, kad tik bū­tų be­si­do­min­čių.

Su­ka­me prie Sta­sio Šal­kaus­ko ini­cia­ty­va pa­sta­ty­to A. Ri­ma­vi­čiui skir­to kop­lyts­tul­pio prieš maž­daug 18 me­tų prie bu­vu­sios gi­mi­nės so­dy­bos.

Pas­to­vi už­ver­tęs gal­vą į ku­ni­gui ir skulp­to­riui skir­tą at­mi­ni­mo ženk­lą, pa­žvel­gia į šir­dies for­mos rau­do­ną ak­me­nį jo pa­pė­dė­je ir tur­būt tūks­tan­tą­jį kar­tą ža­vi­si iš­kal­tais me­dy­je A. Ri­ma­vi­čius žo­džiais, ku­riuos su­ra­do vie­no­je kny­go­je: "Jūs, kvė­puo­da­mi ir al­suo­da­mi oru sa­vo tė­vy­nės ir ne­sup­ran­ta­te, kaip ma­lo­nus yra pri­gim­tas kraš­tas".

Ta­da su­ka­me prie ne­to­lies esan­čio kop­lys­tul­pio, skir­to Ša­ky­nos kraš­to knyg­ne­šiams. Šis at­mi­ni­mo ženk­las pa­sta­ty­tas per­nai taip pat Sta­sio ini­cia­ty­va ir rū­pes­čiu su mies­te­lio bend­ruo­me­nės ir švie­suo­me­nės pa­gal­ba. Knyg­ne­šių kop­lyts­tul­py­je iš­kal­tos 19-os Ša­ky­nos kraš­to žmo­nių, da­ly­va­vu­sių knyg­ne­šių veik­lo­je, pa­var­dės.

"Sup­ran­tat, yra mies­te­lių, kai­mų, kur po vie­ną, na, du su knyg­ne­šys­te su­si­ju­sius žmo­nes su­skai­čiuo­tu­me. O Ša­ky­no­je to­kių – 19!", – iš­kė­lęs pirš­tą į dan­gų di­džiuo­ja­si S. Šal­kaus­kas.

Že­mė, ku­ri yra es­mė

Kol ne­prap­lium­pa vė­jo gai­nio­ja­mi lie­taus de­be­sys, va­žiuo­ja­me į vien­sė­dį, ku­rį Sta­sys ku­ria ant su­si­grą­žin­tos Lie­tu­vai at­ga­vus Nep­rik­lau­so­my­bę se­ne­lio Vla­dis­lo­vo Šal­kaus­ko že­mės. So­dyb­vie­tė – ato­kiau nuo mies­te­lio, į ku­rią rai­ty­tais ke­liu­kais va­žiuo­ja­me ne­sku­bė­da­mi. Kad pa­ma­ty­tu­me, kad įsi­klau­sy­tu­me į pla­čia­ša­kį Sta­sio pa­sa­ko­ji­mą ir vi­sos gar­bin­gos Šal­kaus­kų (Šal­kaus­kių) gi­mi­nės is­to­ri­ją.

Žiū­ri­me į miš­ke­lį, ku­rį Sta­sys bu­vo iš­vaikš­čio­jęs sker­sai išil­gai, bet tik ta­da ra­do šir­dies for­mos rau­do­ną ak­me­nį, kai jo la­bai rei­kė­jo pa­dė­ti pa­pė­dė­je prie A. Ri­ma­vi­čiui skir­to kop­lyts­tul­pio.

Pa­su­kam žvilgs­nius į ki­tą pu­sę, kur Sta­sys pa­sa­kos apie šim­tus pa­so­din­tų ąžuo­lų, apie pu­šis, ku­rias so­di­na jau pen­ke­ris me­tus, bet akis už­kliū­na už gand­ro, nors "gand­ri­nės" – Blo­vieš­čius dar tik po ke­lių die­nų.

Tik ką gand­ras par­skri­do iš af­ri­kų į Ša­ky­ną ir ims tai­sy­ti liz­do, su­suk­to Šal­kaus­kų že­mė­je ant stul­po. Gand­ras ra­miau­siai vaikš­ti­nė­ja ne­kreip­da­mas dė­me­sio į ne­to­lie­se va­žiuo­jan­tį au­to­mo­bi­lį, tar­si aiš­kiai ži­no­tų – o kas blo­go ga­li nu­tik­ti že­mė­je, kur jo na­mai.

Pu­šys ir ąžuo­lai Sta­sio ku­ria­mo­je so­dy­bo­je su­so­din­ti il­go­mis ei­lė­mis, kie­me pil­na sta­ty­bi­nės me­džia­gos – rąs­tų ir ak­me­nų. Ak­me­nys ne iš kur nors at­vež­ti, o su­rink­ti so­dyb­vie­tė­je, įkur­to­je bu­vu­sio­je se­ne­lio 80 hek­ta­rų že­mė­je.

Pri­tup­dy­ta pa­sta­tų pa­sta­tė­lių. Be­veik vi­si jie nau­ji, pa­ties Sta­sio su­pro­jek­tuo­ti, sa­vo ran­ko­mis pa­sta­ty­ti ir iš­de­ko­ruo­ti. Aki­vaiz­du, kad pro­jek­tuo­ti žmo­gaus su ro­man­ti­niu po­lė­kiu. Sta­sys nė ne­sle­pia esąs ro­man­ti­kas.

Net­ru­kus, kai tik pra­šils oras, Sta­sys kel­sis čia va­sa­ro­ti. Bėgs iš mies­to į kai­mą, iš­kels vė­lia­vą ir mė­gau­sis lais­ve. Iš pra­džių vė­lia­vą ant pa­grin­di­nio na­me­lio kel­da­vo tik per šven­tes ir sa­vo pro­tė­vių var­da­die­nius, ki­tas at­min­ti­nas da­tas, kol at­si­bo­do kas ke­lias die­nas iš­kel­ti ir vėl nuim­ti, nes gi­mi­nių ir at­min­ti­nų die­nų dau­gy­bė. Ta­da nu­spren­dė – kol jis so­dy­bo­je, te­gul vė­lia­va ple­vė­suo­ja vi­sa­da. Džiu­gi­na Sta­sio ir kai­my­nų akį, me­na pro­tė­vius ir pa­gar­bą jiems.

Tik vie­nin­te­lis pa­sta­tas šio­je so­dyb­vie­tė­je yra ne vien Sta­sio ran­ko­mis sta­ty­tas – tai se­na­sis rū­sys. Tė­vas bu­vo pra­dė­jęs sta­ty­ti di­de­lį rū­sį, ta­čiau spė­jo tik pa­ma­tus iš­pil­ti, dar šiek tiek frag­men­tų pa­kel­ti.

Rū­sį ga­lin­gu sta­ti­niu pa­ver­tė Sta­sys. Il­gai svars­tė, kaip su­mū­ry­ti skliau­tuo­tas jo lu­bas. Nes­ku­bant ir pa­vy­ko. Su­mū­ri­jo dai­liai ir tvir­tai. Po tais skliau­tais jau ne vie­nas gi­mi­nės ir šei­mos su­siė­ji­mas bu­vo, ži­di­nio at­brai­la to ne­leis pa­neig­ti – ug­nis čia kū­re­na­si daž­no­kai.

"Ži­not, per tą so­dy­bos kū­ri­mą man ne­bė­ra ka­da pa­sen­ti", – juo­kia­si sep­ty­nias­de­šimt vie­ne­rių Sta­sys.

Dar jis pa­sa­ko­ja, kad tur­tas jam yra ne pi­ni­gai, o tai, kas žmo­gų ski­ria nuo "ta­ra­ka­no". Ir jis ver­čiau pirks ąžuo­lo nau­jam at­mi­ni­mo ženk­lui, ku­riam nors iš svar­bių žmo­nių, nei nau­ją ma­ši­ną.

Sta­sys, žvelg­da­mas į sa­vo sta­ty­bas pa­sa­ko­jo, kad sva­jo­jęs bū­ti ar­chi­tek­tu, bet jam ne­pa­vy­kę įsto­ti. Tė­vo ne­te­ko de­vy­ne­rių, ma­ma var­go kai­me, slau­gy­da­ma dvi mo­čiu­tes – sa­vo ir vy­ro ma­mas. O Sta­sys, vos ap­si­plunks­na­vęs iš­va­žia­vo ten, kur jam pa­ža­dė­jo bend­ra­bu­tį. Taip at­si­dū­rė tuo­me­ti­nė­je Šiau­lių me­cha­ni­kos įmo­nė­je, ku­rio­je tai­sė trak­to­rius, įvai­rius me­cha­niz­mus. Dirb­da­mas bai­gė aukš­tuo­sius moks­lus Kau­no po­li­tech­ni­kos ins­ti­tu­te.

Nuo An­ta­no Ri­ma­vi­čiaus

Sta­sys Šal­kaus­kas vi­sa­da do­mė­jo­si praei­ti­mi, is­to­ri­ja. pa­sa­ko­jo, kad sun­ko­kai P. Vi­šins­kio bib­lio­te­ko­je be­ras­tų ko­kią nau­ją kny­gą, ku­rio­je kas nors bū­tų pa­sa­ko­ja­ma apie Ša­ky­ną, ir kad jis to­kios kny­gos ne­bū­tų ma­tęs.

Kraš­to­ty­ri­nę me­džia­gą apie Ša­ky­nos kraš­to švie­suo­lius pra­dė­jo rink­ti prieš ge­rą dvi­de­šimt­me­tį – kai į ran­kas pa­kliu­vo šiau­lie­čio dai­li­nin­ko Arū­no Va­si­liaus­ko su­da­ry­tas lei­di­nys "An­ta­nas Ri­ma­vi­čius. Skulp­tū­ra. Kan­čių ke­lias", iš­leis­tas 1997 me­tais. Bū­tent šio­je kny­go­je Sta­sys ir ap­ti­ko fak­tą, kad ku­ni­gas, sa­va­moks­lis skulp­to­rius An­ta­nas Ri­ma­vi­čius (1865-1933), vi­są gy­ve­ni­mą ku­ni­ga­vęs Lat­vi­jo­je, ir ten puo­šęs ka­ta­li­kų baž­ny­čias sa­vo skulp­tū­ro­mis, yra ki­lęs – iš Ša­ky­nos!

Vė­liau su­si­ti­ko su žur­na­lis­te Bi­ru­te Žy­man­tie­ne, ku­ri taip pat la­bai do­mė­jo­si ir te­be­si­do­mi A. Ri­ma­vi­čiaus as­me­ny­be, 1998 me­tais ji yra iš­lei­du­si kny­gą apie A. Ri­ma­vi­čių "Tes­ta­men­tas".

Bū­tent nuo A. Ri­ma­vi­čiaus ir pra­dė­jo ver­tis Ša­ky­nos is­to­ri­jos klo­dai. Ką ap­tin­ka – ten lo­by­nas. S. Šal­kaus­kas yra su­kau­pęs gau­sy­bę me­džia­gos apie su Ša­ky­nos kraš­tu su­si­ju­sius gar­bin­gus, veik­lius, Lie­tu­vos is­to­ri­ją tur­ti­nu­sius žmo­nes.

Sta­sys pa­kvie­čia į Ša­ky­nos bib­lio­te­ką, kur yra sau­go­ma da­lis jo su­rink­tos me­džia­gos. Bib­lio­te­ki­nin­kės Zi­nos Ke­tu­ra­ky­tės ar­ba­ta ir gin­čai su Sta­siu kai ku­riais klau­si­mais tik pa­tvir­ti­na čia gy­ve­nant la­bai sa­vi­tus ir pa­trio­tiš­kus žmo­nes.

Sta­sys Šal­kaus­kas sa­ko, kad Ša­ky­na yra ypa­tin­ga vie­ta dėl is­to­ri­jai nu­si­pel­niu­sių žmo­nių gau­sos.

"An­ta­nas Ri­ma­vi­čius man yra as­me­ny­bė nu­me­ris vie­nas. Bet man pa­čiam apie jį jau ne­daug ką pa­vy­ko su­ras­ti, nes daug kas jau at­ras­ta apie jį iki ma­nęs Arū­no Va­si­liaus­ko, Bi­ru­tės Žy­man­tie­nės, švie­saus at­mi­ni­mo mo­ky­to­jo ir kraš­to­ty­ri­nin­ko Jo­no Kri­vic­ko", – pa­sa­ko­jo S. Šal­kaus­kas.

Sta­sys ren­ka nuo­trau­kas nau­jam ka­ta­lo­gui apie A. Ri­ma­vi­čiaus at­mi­ni­mo įam­ži­ni­mą. Jis la­biau­siai pa­vy­di lat­viams, nes bū­tent Lat­vi­jo­je yra ati­deng­tas įspū­din­gas pa­mink­las sa­va­moks­liam lie­tu­vių skulp­to­riui, ku­ni­ga­vu­siam Lat­vi­jo­je.

Ša­ky­nos "de­šim­tu­kas"

Sta­sys var­di­ja, kad yra sau su­da­ręs Ša­ky­nos kraš­to praei­ties as­me­ny­bių, pa­si­žy­mė­ju­sių dar­bu tė­vy­nei ir alt­ruiz­mu, "de­šim­tu­ką".

Pri­mi­nė – apie A. Ri­ma­vi­čių jis ga­li pa­sa­ko­ti vi­są die­ną.

O štai ant­ra­sis pa­gal svar­bą jo "de­šim­tu­ke" yra Ša­ky­nos baž­ny­čios ir kop­ly­čios sta­ty­to­jas, Li­vo­ni­jos gar­bės ka­nau­nin­kas kle­bo­nas Juo­za­pas An­ta­nas Va­ra­na­vi­čius. Šis ku­ni­gas ap­do­va­no­tas Bal­to­jo ere­lio or­di­nu – se­niau­siu ir gar­bin­giau­siu Abie­jų Tau­tų Res­pub­li­kos ir Len­ki­jos res­pub­li­kos vals­ty­bi­niu ap­do­va­no­ji­mu, su­tei­kia­mu už ypa­tin­gus nuo­pel­nus tai­kos ir ka­ro me­tu ci­vi­liams ir ka­riš­kiams, ne­prik­lau­so­mai nuo jų tau­ty­bės ar kil­mės.

Skan­di­na­viš­ko sti­liaus Ša­ky­nos baž­ny­čia bu­vo pa­sta­ty­ta be pro­jek­to, "iš sa­vo iš­mąs­ty­mo ir alt­ruiz­mo", taip pat pa­sta­ty­ta ir kop­ly­čia – baž­ny­čios ko­pi­ja.

"Tas žmo­gus dir­bo taip, kad ne­gė­da bū­tų nei prieš se­ne­lius, nei prieš bū­si­mas kar­tas. Kai sa­ko: man ne­mo­kės – aš ne­dirb­siu, aiš­ku, kad toks žmo­gus nie­ko gy­ve­ni­me ir ne­su­kurs", – svars­to Sta­sys.

Sta­sio "de­šim­tu­ke" vie­tos at­si­ras­tų ne tik Gruz­džių ir Ša­ky­nos apy­lin­kių knyg­ne­šių va­dui, knyg­ne­šys­tės or­ga­ni­za­to­riui kle­bo­nui An­ta­nui Bort­ke­vi­čiui, bet ir vi­siems de­vy­nio­li­ka su knyg­ne­šys­te su­si­ju­sių Ša­ky­nos kraš­to žmo­nių – knyg­ne­šių, jų rė­mė­jų, da­rak­to­rių.

"To­kia sar­ma­ta, kad tiek ma­žai apie An­ta­ną Bort­ke­vi­čių ži­no­ma. Į ka­lė­ji­mus so­di­no bet ką ter­be­lė­je ra­dę, ar vai­ką pir­kio­je mo­ki­nan­tį da­rak­to­rių, o jis – or­ga­ni­za­to­rius! To­kių žmo­nių dė­ka iš­li­ko Lie­tu­va, lie­tu­viš­ka kal­ba! Mu­rav­jo­vo įsa­ky­mai, ki­ri­li­ca iš čia din­go, o drau­džia­ma lie­tu­vių kal­ba iš­li­ko! Knyg­ne­šių dė­ka Ša­ky­nos kraš­tas yra švie­suo­lių kraš­tas!", – di­džia­vo­si S. Šal­kaus­kas.

Ša­ky­nos kraš­tas švie­sus sa­vo žmo­nė­mis. Ir švie­su­lių – ne vie­nas ar du, o de­šim­tys! To­kia­me ma­ža­me mies­te­ly­je!

Fi­zi­ka – ka­tor­ga – da­rak­to­rys­tė

Dar vie­nas Sta­sio "de­šim­tu­ko" švie­suo­lis, ki­lęs iš Ša­ky­nos – Pran­ciš­kus Lipš­ta­vi­čius, ba­jo­ras, bai­gęs Tel­šių ba­jo­rų mo­kyk­lą, Šiau­lių ber­niu­kų gim­na­zi­ją. Jį be eg­za­mi­nų priė­mė į Mask­vos uni­ver­si­te­tą, Fi­zi­kos ir ma­te­ma­ti­kos fa­kul­te­tą, jis bu­vo lai­ko­mas la­bai per­spek­ty­viu moks­li­nin­ku, ta­čiau jo kar­je­rą pa­krei­pė 1863 me­tų su­ki­li­mas. P. Lipš­ta­vi­čius da­ly­va­vo su­ki­li­me, ko­vo­jo Ado­mo Bi­tės bū­ry­je, už tai bu­vo nu­teis­tas 12 me­tų ka­tor­gos. Iš vi­so jis trem­ty­je iš­gy­ve­no 28 me­tus ir grį­žo į Ša­ky­ną. Čia ta­po da­rak­to­riu­mi, mo­kė vai­kus lie­tu­vių kal­bos.

Sta­siui pa­vy­ko su­si­ras­ti P. Lipš­ta­vi­čiaus gi­mi­nai­tį po­ną Vi­tar­tą, gy­ve­nu­sį Vil­niu­je. Paaiš­kė­jo, kad Vi­tar­tas tu­ri ne­ma­žai Ša­ky­nos mies­te­lio, Šal­kaus­kų (nes bu­vo ve­dęs Šal­kaus­kai­tę) ir ki­tų Ša­ky­nos švie­suo­lių nuo­trau­kų. Net­ru­kus po pa­žin­ties su Sta­siu, gi­mi­nai­tis iš­vy­ko gy­ven­ti į Len­ki­ją, ta­čiau bend­ra­vi­mas ne­nut­rū­ko – nuo­lat su­si­ra­ši­nė­jo Sta­siui rū­pi­mais klau­si­mais, at­siųs­da­vo vie­ną ki­tą nuo­trau­ką.

Vie­na­me iš laiš­kų už­si­mi­nė, kad tu­ri dar dau­giau me­džia­gos apie Ša­ky­ną ir ne­tru­kus Sta­sys ga­vo sto­ro­ką re­gist­ruo­tą laiš­ką. Laiš­ke pa­ra­šė, kad pra­stai jau­čia­si ir Sta­siui per­siun­čia svar­bių do­ku­men­tų, tarp ku­rių Sta­sys ra­do daug re­tų nuo­trau­kų, net ir sa­vo ar­ti­mų­jų – se­ne­lio Vla­dis­lo­vo Šal­kaus­ko jau­nys­tės lai­kų nuo­trau­ką, pul­ki­nin­ko Kons­tan­ti­no Šal­kaus­ko po­rtre­tų. Dau­ge­lis tų nuo­trau­kų at­si­dū­rė Sta­sio su­da­ry­ta­me al­bu­me apie Ša­ky­ną.

Ta­čiau la­biau­siai ne­ti­kė­ti­nas laiš­ko siun­ti­nys bu­vo ori­gi­na­lus P. Lipš­ta­vi­čiaus Šiau­lių ber­niu­kų gim­na­zi­jos bai­gi­mo ates­ta­tas, 500-asis nu­me­ris, iš­duo­tas šios gim­na­zi­jos. Šį ates­ta­tą S. Šal­kaus­kas do­va­no­jo Šiau­lių "Auš­ros" mu­zie­jui.

Švie­sa ėjo į žmo­nes

Dar į gar­bin­giau­sių ša­ky­niš­kių gre­tą S. Šal­kaus­kas sta­ty­tų iš Ša­ky­nos apy­lin­kių ki­lu­sį Juo­zą Šiau­lec­ką (Šiau­le­vi­čių), su­kū­ru­sį ir pa­sta­čiu­sį gar­sų­jį pa­mink­lą Juo­dei­kiuo­se Vy­tau­tui Di­džia­jam, mi­nint jo 500 me­tų mir­ties su­kak­tį. Pa­mink­las Vy­tau­tui Di­džia­jam ato­kiuo­se Juo­dei­kiuo­se iš­li­ko iki mū­sų die­nų. Ša­ky­nos baž­ny­čio­je yra iš­li­kę ir dau­giau J. Šiau­lec­ko kū­ri­nių – įvai­rių šven­tų­jų skulp­tū­rų.

Vy­tau­to Di­džio­jo skulp­tū­rą su­kū­ręs ir su ūki­nin­kų pa­gal­ba pa­sta­tęs J. Šiau­lec­kas bu­vo bai­gęs Va­la­kų že­mės ūkio mo­kyk­lą (Va­la­kai – kai­mas Ša­ky­nos se­niū­ni­jo­je, prie ke­lio Ša­ky­na – Mi­mai­čiai).

Mo­kyk­la Va­la­kuo­se, pa­sak S. Šal­kaus­ko, bu­vo uni­ka­li ūki­nin­kų mo­kyk­la, jai va­do­va­vęs lat­vis Val­de­ma­ras Gus­ti­nis, ag­ro­no­mi­ją stu­di­ja­vęs Pran­cū­zi­jo­je, ki­to­se pa­sau­lio ša­ly­se ir vis­ką, ką ge­riau­sio ir pa­žan­giau­sio iš­mo­kęs sten­gė­si įgy­ven­din­ti Va­la­kų že­mės ūkio mo­kyk­lo­je. Bū­tent V. Gus­ti­nis sie­kė, kad per žie­mą vai­kai, ne­tu­rė­da­mi ką veik­ti, nes dar­bų ne­daug – ga­lė­tų mo­ky­tis že­mės ūkio mo­kyk­lo­je ir tap­tų švie­ses­niais žmo­nė­mis, iš­mok­tų ama­to.

Pa­čios Va­la­kų že­mės ūkio mo­kyk­los is­to­ri­jos nag­ri­nė­ji­mas – atei­ties S. Šal­kaus­ko dar­bas, o jau pa­vy­ko ap­tik­ti tai, iš ko J. Šiau­lec­kas ga­lė­jo iš­mok­ti skulp­to­riaus dar­bo. Tai, pa­sak Sta­sio, ga­lė­jo bū­tent Va­la­kų že­mės ūkio mo­kyk­lo­je, ten mo­ki­niai bu­vo mo­ko­mi dro­žy­bos. Vė­liau J. Šiau­lec­kas Kau­ne bai­gė sta­ty­bi­nin­kus ren­gu­sią mo­kyk­lą, ku­rio­je aukš­tu ly­giu bu­vo dės­to­mas pie­ši­mas, brai­žy­ba. Ten J. Šiau­lec­kas taip pat to­bu­li­no sa­vo ga­bu­mus skulp­tū­rai.

S Šal­kaus­kas bu­vo su­ti­kęs J. Šiau­lec­ko sū­nų, gy­ve­nan­tį Vil­niu­je, iš ku­rio ir su­ži­no­ta daug įdo­mių de­ta­lių apie le­gen­di­nio Juo­dei­kių Vy­tau­to Di­džio­jo skulp­tū­rą.

Rim­ti ant­pe­čiai dėl tar­nys­tės Lie­tu­vai

S. Šal­kaus­kas to­liau var­di­ja sa­vo Ša­ky­nos žy­miau­sių žmo­nių "de­šim­tu­ką", į ku­rį nea­be­jo­ti­nai pa­ten­ka ir Lie­tu­vos po­li­ci­jos kū­rė­jas Vla­das Jan­kaus­kas. Jis gi­mė, vai­kys­tę lei­do Ša­ky­no­je, Sta­sys ži­no, ku­ri so­dy­ba bu­vu­si Jan­kaus­kų.

Vė­liau V. Jan­kaus­kas mo­kė­si Šiau­lių ber­niu­kų gim­na­zi­jo­je, bai­gęs ją iš­vy­ko į Gru­zi­ją, kur bai­gė jė­ge­rių mo­kyk­lą. Iš Gru­zi­jos, bai­gęs moks­lus, V. Jan­kaus­kas grį­žo į Lie­tu­vą ir ap­si­sto­jo Ro­kiš­ky­je, kur bu­vo pa­skir­tas Ro­kiš­kio mies­to ko­men­dan­tu.

Vė­liau, įstei­gus Ro­kiš­ky­je že­mes­nią­ją po­li­ci­jos mo­kyk­lą, V. Jan­kaus­kas ta­po jos va­do­vu. Mo­kyk­lo­je bu­vo ren­gia­mi pa­sie­nio tar­nau­to­jai.

Dar po ke­le­rių me­tų, su­jun­gus Ro­kiš­kio že­mes­nią­ją ir Kau­no aukš­tes­nią­ją po­li­ci­jos mo­kyk­las, di­rek­to­riu­mi bu­vo pa­skir­tas tas pa­ts ša­ky­niš­kis V. Jan­kaus­kas.

S. Šal­kaus­ko pa­sa­ko­ji­mu, V. Jan­kaus­kas daž­nai at­va­žiuo­da­vo ap­si­lan­ky­ti į Ša­ky­ną. Par­vyk­da­vo vi­sa­da su kar­du prie šo­no, tik vė­liau per­si­reng­da­vęs ir vaikš­čio­da­vęs po Ša­ky­ną. Jis drau­gau­da­vo su ki­tu iš Ša­ky­nos ki­lu­siu gar­siu ka­riš­kiu pul­ki­nin­ku Kons­tan­ti­nu Šal­kaus­ku, jie abu drau­ge pa­me­džio­da­vę apy­lin­kė­se.

"Vla­do Jan­kaus­ko ant­pe­čiuo­se – dvi di­džio­sios žvaigž­dės, Kons­tan­ti­no Šal­kaus­ko – trys! Rim­ti vy­rai su rim­tais ant­pe­čiais at­va­žiuo­da­vo ap­lan­ky­ti tė­viš­kės! Pat­rio­tai kaip rei­kiant!", – di­džiuo­da­mas sa­kė Sta­sys Šal­kaus­kas.

Sta­sio se­ne­lio bro­lis Lie­tu­vos ka­riuo­me­nės kū­rė­jas pul­ki­nin­kas Kons­tan­ti­nas Šal­kaus­kas Ša­ky­no­je gi­mė 1880 me­tais. Iš vi­so šei­mo­je au­go ke­tu­ri bro­liai ir ke­tu­rios se­se­rys. Bū­si­ma­sis pul­ki­nin­kas K. Šal­kaus­kas mo­kė­si Šiau­lių ber­niu­kų gim­na­zi­jo­je, bai­gė Pe­ter­bur­go ka­ro aka­de­mi­ją, tar­na­vo ca­ri­nės Ru­si­jos ka­riuo­me­nė­je Taš­ken­te bei Tbi­li­sy­je.

Pas­kel­bus Lie­tu­vą ne­prik­lau­so­ma vals­ty­be, K. Šal­kaus­kas pa­li­ko tar­ny­bą Ru­si­jo­je ir grį­žo į tė­vy­nę. Is­to­ri­kų jis va­di­na­mas vie­nu iš Lie­tu­vos ka­riuo­me­nės kū­rė­jų, bū­si­mų­jų ka­ri­nin­kų mo­ky­to­ju. K. Šal­kaus­kui su­teik­tas pul­ki­nin­ko lei­te­nan­to laips­nis. Lie­tu­vos ka­riuo­me­nė­je jis tar­na­vo pen­kio­li­ka me­tų, už nuo­pel­nus bu­vo ap­do­va­no­tas Lie­tu­vos sa­va­no­rio me­da­liu. Išė­jęs į pen­si­ją K. Šal­kaus­kas per­si­kė­lė į Šu­lai­čius (Pak­ruo­jo ra­jo­nas), bend­ra­vo su vie­tos in­te­li­gen­tais, vi­suo­me­ni­nin­kais, da­ly­vau­da­vo Žei­me­lio apy­lin­kė­se or­ga­ni­zuo­ja­muo­se ren­gi­niuo­se.

Dirbk ir lai­kas ta­vęs neį­veiks

Įpu­sė­jus ket­vir­tai po­kal­bio va­lan­dai Sta­sys vis pri­me­na, kad dar ne apie vi­sus pa­kal­bė­jo­me, dar yra žmo­nių, ver­tų sa­vo vie­tos Ša­ky­nos is­to­ri­jo­je.

"Ga­lo ne­ma­ty­ti!", – pa­klaus­tas apie ką dar rei­kia su­rink­ti, su­si­ste­min­ti ir iš­po­pu­lia­rin­ti is­to­ri­nę me­džia­gą sa­ko Sta­sys Šal­kaus­kas.

Per du de­šimt­me­čius in­ten­sy­vaus kraš­to­ty­ri­nio dar­bo Sta­sys sa­vo kraš­tui nu­vei­kė daug. Daug ką pa­vy­ko su­ži­no­ti, su­si­ste­min­ti, su­si­tik­ti su dau­gy­be žmo­nių, iš­sau­go­ti be­ga­lę nuo­trau­kų, at­pa­žin­ti jo­se svar­bius as­me­nis, vie­tas, įvy­kius ir da­tas.

Pri­si­me­nęs vie­no bi­čiu­lio iš­min­tį Sta­sys juo­kia­si, kad bū­da­mas de­šim­ties me­tu­kų – ge­rai sa­ve at­si­me­na. Ta­čiau ne­pas­te­bė­jo, kaip tris­de­šimt, pen­kias­de­šimt me­tų at­bė­go. Žiū­ri – jau ir sep­ty­nias­de­šimt. Drau­gas Sta­sį nu­ra­mi­nęs: "Nes­pė­siu ap­si­žval­gy­ti – jau ir šim­tas!"

"Žmo­gau, veik, ieš­kok, dirbk, o lai­kas te­gul ei­na sa­vo ke­liu. Kuo tu, žmo­gau, dau­giau dir­bi, tuo grei­čiau lai­kas ei­na. Svar­bu, kad jis ne­praei­tų be pra­smės", – at­si­svei­kin­da­mas pa­lin­kė­jo Ša­ky­nos švie­suo­lis Sta­sys Šal­kaus­kas.